- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-28
- Bylos Nr.
- 1A-76-255/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33326-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Bertašienė, Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas
- Nukentėjusysis
- L. V.
- Advokatai
- Alvydas Kvaščevičius
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės D. R. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos – panaikintas nuosprendžiui įsiteisėjus. Nukentėjusiosios L. V. ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. I. M. buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. liepos 10 d., apie 14.45 val., (duomenys neskelbtini), barnio dėl mirusios J. Z. pinigų metu, I. M. tyčia sugriebė L. V. už kairio žasto, stipriai jį suspaudė ir L. V. pastūmė, tokiu būdu I. M. smurtaudama sukėlė nukentėjusiajai L. V. fizinį skausmą ir padarė poodinę kraujosruvą ant kairio žasto tai sukėlė nukentėjusiajai L. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti 2018 m. gruodžio 5 d. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų nuosprendį, pripažinti I. M. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti jai bausmę – vienerius metus laisvės apribojimo, įpareigojant vienerius metus būti namuose nuo 21 iki 6 val. ir nebendrauti su nukentėjusiąja L. V.. Nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkinti.
2.1. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas, nes teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Išteisinamasis nuosprendis grindžiamas selektyviu bylos duomenų vertinimu, lemiamą reikšmę teikiant kaltinamosios parodymams ir visiškai nevertinant kitų tyrimo duomenų. Pasak apeliantės, baudžiamosios teisės teorijos požiūriu nepagrįsti teiginiai nuosprendyje apie neva nevalingus ir dėl to nebaustinus kaltinamosios veiksmus. Artimo asmens mirties, smurto spontaniškumo aplinkybės, kurios akcentuojamos skundžiamame nuosprendyje, gali būti pripažįstamos nebent kaltinamosios atsakomybę lengvinančiomis, o ne atsakomybę už smurtą šalinančiomis aplinkybėmis. Net ir nusprendęs, kad smurtaudama prieš nukentėjusiąją kaltinamoji nesiekė tyčia sukelti jai skausmą ar ją sužaloti, teismas neišvengiamai kaltinamosios veiksmus turėtų analizuoti neapibrėžtos tiesioginės ar netiesioginės tyčios, neatsargios kaltės ir ginties aspektais, kadangi kitaip pagrįsti išvadą, kodėl kaltinamosios smurto veiksmai pripažįstami padarytais be kaltės (nevalingais), nėra įmanoma. Visa smurto priešistorė – aktyvus kaltinamosios siekimas surasti mirusiosios dokumentus ir pinigus, priešiškumo mirusiosios dukrai demonstravimas, dalies rastų mirusiosios pinigų ir papuošalų pasisavinimas, vienašališkas sprendimas pačiai organizuoti laidotuves – leidžia daryti išvadą, kad kaltinamoji prieš nukentėjusiąją smurtavo tiesiogine tyčia, siekdama įgyvendinti savo tikslus paveldimo turto ir laidotuvių organizavimo klausimais. Duomenų, kad šiuos kaltinamosios tikslus reikėtų pripažinti teisėtais ar bent jau morališkai pagrįstais, byloje nenustatyta. Taip pat nenustatyta duomenų, kurie leistų kaltinamosios smurto prieš nukentėjusiąją veiksmus pripažinti būtinąja gintimi.
2.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kitas skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo aspektas yra tas, kad baudžiamojoje byloje I. M. buvo kaltinama ne tik skausmo nukentėjusiajai sukėlimu, bet ir nežymiu jos sveikatos sutrikdymu. Tuo tarpu nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmas ir priežastys skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizuojami. Sprendžiant iš proceso duomenų visumos, tikėtina, kad teismas suabejojo, ar nukentėjusiosios sužalojimai padaryti būtent kaltinamosios veiksmais. Tačiau jokių motyvų, kodėl teismo medicininio tyrimo išvadoje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai nevertinami kaip kaltinamąją kaltinantys ar, atvirkščiai, teisinantys duomenys, skundžiamame nuosprendyje nenurodoma. Teisminio nagrinėjimo metu gynyba kėlė versiją, kad nukentėjusiąją sužalojo kitas asmuo kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, tačiau patikimų duomenų šiai versijai pagrįsti nebuvo pateikta. Gynybos prašymu, į teismą liudyti iškviestas nukentėjusiosios brolis I. K. nurodė, kad kaltinamoji prieš teismo posėdį primygtinai reikalavo sakyti, kad pats sužalojo nukentėjusiąją laidojimo biure ir grasino įskųsti jį policijai, jei taip nepadarys. Kita gynybos prašymu kviesta liudytoja E. B. taip pat nepatvirtino, kad būtų mačiusi I. K. smurto prieš L. V. veiksmus, tik nurodė girdėjusi apie tai iš kito asmens. I. K. 2018 m. rugpjūčio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu byloje Nr. 01-1-33133-18 pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo L. V. tampant ją už plaukų. Duomenų apie kitokius I. K. smurto veiksmus minėtoje byloje nebuvo. Teismo baudžiamasis įsakymas byloje Nr. 01-1-33133-18 įsiteisėjęs, todėl gynybos versija, kad kraujosruvos nukentėjusiosios žaste atsirado dėl I. K. veiksmų, negali būti pripažįstama pagrįsta.
2.3. Skunde nurodoma, kad kaltinamąją teisinančiais duomenimis negali būti pripažįstami ir duomenys apie nukentėjusiosios kreipimosi į policiją laiką ar duomenys apie apžiūros ekspertinėje įstaigoje laiką. Nukentėjusioji į policiją kreipėsi kitą dieną po motinos laidotuvių, į ekspertinę įstaigą nuvyko netrukus po to, kai ikiteisminio tyrimo įstaiga teismo medikams surašė užduotį atlikti objektų tyrimą. Aplinkybė, kad ir po 7 dienų nuo patirto smurto nukentėjusiosios žaste vis dar buvo kraujosruva, tik patvirtina, kad veiksmai, kuriais padaryti šie sužalojimai, buvo skausmingi.
2.4. Prokurorės manymu, byloje nustatytų duomenų pakanka pripažinti, kad I. M. padarė veiką, kuria kaltinama. Nukentėjusioji nuo pat tyrimo pradžios tvirtino, kad kaltinamosios sugriebta už žasto ir stumdoma jautė skausmą. Liudytoja I. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisme nurodė, kad I. M. smurto prieš L. V. veiksmai nutrūko tik dėl jos (liudytojos) įsikišimo. Sprendžiant iš I. S. teiginių apie sustabdytą kaltinamosios ranką, galima manyti, kad kaltinamosios puolimas buvo staigus, agresyvus, nepanašus į tuoj besibaigsiantį vienkartinį veiksmą. I. S. taip pat patvirtino po I. M. smurtinio išpuolio pastebėjusi nukentėjusiosios elgesio ypatumus, leidžiančius suprasti, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas skausmas – nukentėjusioji buvo išsigandusi, pasipiktinusi, verkė. Vertinant duomenis, susijusius su nukentėjusiosios reakcija į smurtą, būtina vertinti ir tai, kad motinos mirties akivaizdoje net labai stiprus fizinis skausmas nukentėjusiajai tebūtų buvęs mažesnis dirgiklis, nei motinos mirties įvykis, todėl pakankamai santūri nukentėjusiosios reakcija į skausmą tiriamosios bylos kontekste negali būti vertinama kaip skausmą nuvertinantys ar kaltinamąją teisinantys duomenys, juo labiau, kad smurto padariniai įrodyti ir nukentėjusiosios teismo medicininio tyrimo duomenimis.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintoji I. M. prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad veikos, kuria yra kaltinama, ji nepadarė, bet buvo apkalbėta L. V. bei jos draugės liudytojos I. S., kuri yra suinteresuota bylos baigtimi ir kurias sieja glaudūs ir artimi šeiminiai ryšiai. Minėto konflikto tarp nukentėjusiosios ir kaltinamosios iniciatorė buvo pati nukentėjusioji. Ji pirma pradėjo I. M. šmeižti, reikalavo parodyti rankinę, tampė už rankinės, vadino vagimi. I. M. būdama įžeista ir pažeminta parodė rankinę, kurioje nebuvo piniginės su pinigais ir išvyko kartu su V. D. ir jos vyru. Taip pat atsiliepime į skundą atkreiptas dėmesys į specialisto išvadoje Nr. G1204/18(03) nurodytą nekonkretų sveikatos sužalojimo laiką.
4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmestinas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
7. Prokurorė teigia, kad išteisinamasis nuosprendis grindžiamas selektyviu bylos duomenų vertinimu, lemiamą reikšmę teikiant kaltinamosios parodymams ir visiškai nevertinant kitų tyrimo duomenų. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Baudžiamajame procese įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Kaip ne kartą konstatuota kasacinio teismo praktikoje, įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-295/2013). Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, būtų nesilaikęs įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) ar padaręs išvadas, neatitinkančias nustatytų aplinkybių. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas vadovavosi nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai ar neatsižvelgė į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus ir padarė išvadas, atitinkančias nustatytas aplinkybes.
7. I. M. buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. liepos 10 d., apie 14.45 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebė L. V. už kairio žasto, stipriai jį suspaudė, L. V. pastūmė ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje buvo apklausta kaltinamoji ir nukentėjusioji, visi konfliktą matę ir net įvykio vietoje nebuvę asmenys, ištirti ir įvertinti visi į bylą surinkti įrodymai. Teismas ištyrė specialisto išvadą Nr. G 1812/2017(03), kuria nustatyta, kad nukentėjusiajai L. V. yra padaryta poodinė kraujosruva ant kairio žasto, atitinkanti nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. Kraujosruva padaryta ne mažiau kaip vienu trauminiu poveikiu kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu suduodant ar suspaudžiant (b. l. 32). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji I. M. parodė, kad į mirusios sesers butą atvyko sesers dukra L. V., paklausė, ar ji turi paėmusi mamos piniginę. Jos stovėjo viena priešais kitą, L. V. griebė už jos rankinės. Ji iš savo rankinės išėmė rankinėje buvusius daiktus, parodė L. V. ir po šio konflikto išėjo iš buto (b. l. 135). Pažymėtina, kad iš esmės analogiškus parodymus I. M. davė apklausiama kaip įtariamoji ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 84–86, 97–98) bei akistatos su nukentėjusiąja L. V. metu (b. l. 37–39). L. V. teisiamajame posėdyje apklausta kaip nukentėjusioji parodė, kad ji paprašė I. M. parodyti rankinę, nes įtarė, kad ši paėmė mamos piniginę. Tada I. M. griebė ją už rankų ir papurtė (b. l. 137). Įvykio vietoje buvusi ir kaip liudytoja apklausta I. S. apie įvykį davė tokius parodymus: „... kai I. M. ruošėsi išeiti, L. užstojo jai kelią ir pasakė parodyti rankinę, ar nepasiėmė mamos pinigų. Tada I. M. čiupo L. už rankų ir stūmė ją link spintos...“ (b. l. 137). Liudytoja V. D. parodė, kad ji kartu su kaimyne išėjo į koridorių parūkyti ir tuo metu išgirdo sąmyšį kambaryje. Įėjusi į kambarį pamatė iškratytą I. M. rankinę, ant žemės mėtėsi kažkokie maišeliai. Į teisėjo klausimą dėl pavartoto smurto liudytoja atsakė: „I. su J. dukra gal ir susistumdė dėl rankinuko. Aš tik girdėjau kambary šurmulį, bet kas ten vyko negirdėjau“ (b. l. 135–136). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja matytą situaciją ji apibūdino taip: „ Kai grįžau, pamačiau tik, kad L. apvertusi kratė I. rankinę, tada I. traukė rankinę prie savęs, o L. prie savęs, taip pasitampė ir kai I. atsiėmė rankinę, išėjo iš buto“ (b. l. 55–56). Anksčiau aptartus įrodymus teismas vertino priimdamas nuosprendį.
8. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie pavojingą veiką charakterizuoja kaip nusikalstamą. Tam, jog būtų galima konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, reikia jo veiksmuose nustatyti visus būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi esant anksčiau aptartiems į bylą surinktiems ir teisimajame posėdyje ištirtiems įrodymams yra pagrindo konstatuoti objektyviuosius veikos požymius, o būtent tai, kad konflikto tarp kaltinamosios ir nukentėjusiosios, vykusio nustatytoje vietoje ir nustatytu laiku, metu I. M. sugriebė L. V. už kairio žasto ir sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau vien objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių nepakanka I. M. kaltei konstatuoti. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla.
9. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos matyti, kad nagrinėjant situaciją, kurią galbūt reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį įvertino, kad I. M. veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti kitą asmenį. Darydamas tokią išvadą teismas atsižvelgė į susiklosčiusią situaciją: kaltinamoji I. M. atvyko į butą, kur rado mirusią savo seserį J. Z.. Praėjus kuriam laikui į butą atvyko nukentėjusioji L. V., kuri yra mirusios J. Z. dukra. Tarp kaltinamosios ir nukentėjusiosios kilo konfliktas dėl neva kaltinamosios paimtos mirusiosios piniginės su bankine kortele. Konflikto metu, nukentėjusiajai bandant sulaikyti išeinančią kaltinamąją, kad patikrintų, ar ne ji paėmė piniginę, ši rankomis nustūmė nukentėjusiąją, parodė rankinę, kad joje nėra piniginės, ir išėjo iš buto. Teismas vertino, kad konfliktas įvyko tuoj pat po abiejų artimo žmogaus mirties, dėl to abi konflikto šalys buvo labiau nei įprasta susijaudinusios ir galėjo neadekvačiai vertinti situaciją. Kaltinamoji už rankų nukentėjusiąją suėmė ne norėdama ją sužaloti ar sukelti fizinį skausmą, o norėdama išeiti iš kambario po neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų – reikalavimo patikrinti rankinę ir trukdymo išeiti. Byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad paimdama L. V. už rankų I. M. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo, arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Pagal nagrinėjamoje byloje teismo nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas, išteisindamas I. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nesant jos veikoje nusikaltimo sudėties, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino į bylą surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei nusikalstamos veikos sudėties požymius, atsižvelgė į svarbias aplinkybes sprendžiant klausimus tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio, t. y. įvertino konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad kaltinamoji prieš nukentėjusiąją smurtavo tiesiogine tyčia, siekdama įgyvendinti savo tikslus paveldimo turto ir laidotuvių organizavimo klausimais, yra niekuo nepagrįsti.
10. Nustačius, kad išteisintosios veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties – tyčios – nėra pagrindo svarstyti ir vertinti apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad nebuvo atsakomybę už smurtą šalinančių aplinkybių ar būtinosios ginties situacijos, kadangi pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje apie tai nepasisakė. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl kaltinamosios gynybos versijos vertinimo. Skunde teigiama, kad kaltinamoji bandė įrodyti, tačiau neįrodė, jog nukentėjusiąją galėjo sužaloti kitas asmuo kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad įvertinus įrodymų visumą nėra pagrindo abejoti dėl konflikto tarp išteisintosios ir nukentėjusiosios. Taip pat nėra pagrindo abejoti, kad I. M. suspaudė L. V. ranką. Apskųsto išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat konstatuota, kad konflikto metu, nukentėjusiajai bandant sulaikyti išeinančią kaltinamąją ir patikrinti, ar ne ji paėmė piniginę, ši rankomis nustūmė nukentėjusiąją. Vadinasi, bylą išnagrinėjęs teismas neabejojo kaltinime nurodytais I. M. veiksmais, tačiau vertino, kad ji neturėjo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios sukelti fizinį skausmą ar padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kaltinamoji buvo įsitikinusi, kad jos veiksmai negalėjo sukelti tam tikrų pasekmių nukentėjusiajai ir teisiamajame posėdyje prašė apklausti papildomus asmenis. Teismas prašymą tenkino, apklausė E. B. ir I. K., tačiau šių liudytojų parodymai sprendžiant I. M. kaltės klausimą nebuvo reikšmingi. Kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save laikoma neatskiriama teisingo proceso sąlyga, kaltinamasis turi teisę pasirinkti bet kokią gynybos poziciją, o pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Įrodymų naštos kaltinamajam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, tai ir buvo padaryta vertinant I. M. veiksmų motyvus ir tyčios turinį.
11. Skunde teigiama, kad I. M. buvo kaltinama ne tik skausmo nukentėjusiajai sukėlimu, bet ir nežymiu jos sveikatos sutrikdymu. Tuo tarpu nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmas ir priežastys skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizuojami. Su šiuo apeliacinio skundo motyvu galima sutikti tik iš dalies, nes nuosprendyje pasisakoma ir dėl skausmo nukentėjusiajai sukėlimo, ir dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje pasisakyta tik dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau I. M. buvo kaltinama tik vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Kaltinime nurodyta, kad I. M. sugriebė L. V. už kairio žasto, stipriai jį suspaudė ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė poodinę kraujosruvą, sukėlusią nukentėjusiajai L. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Kadangi ir fizinis skausmas, ir nežymus sveikatos sutrikdymas pagal pareikštą kaltinimą buvo padarytas tuo pačiu metu toje pačioj vietoje tais pačiais veiksmais ir kvalifikuotas kaip viena nusikalstama veika pagal tą patį straipsnį, dėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepaminėto kvalifikuojančio požymio – skausmo nukentėjusiajai sukėlimo – nuosprendis nėra neaiškus ar prieštaringas.
12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.