Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjos atstovui adv. Algiui Lukoševičiui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-21 nutarimu ATP byloje Nr. A2.6.-291-851/2014 nekonstatavo VA VPK pareigūnų veiksmų neteisėtumo, nes patraukiant pareiškėja administracinėn atsakomybėn, jokie teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo. Pabrėžė, kad pareigūnai veikė pagal Administracinio teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatų reikalavimus savo kompetencijos ribose. Pažymėjo, kad administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta ne dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, o dėl įrodymų nepakankamumo. Nurodė, kad įtarimas dėl padarytų pažeidimų ir vertinimas, priimant sprendimą pradėti administracinės bylos teiseną, buvo pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nuotraukomis, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-10-17 ekspertizės akte pateikta išvada. Atsakovo vertinimu, byloje nėra įrodyta, kad pareigūnai tirdami bylą, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai.

Atkreipė dėmesį į tai, kad nurodyta turtinė žala neproporcingai didelė ir nesusijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareigūnų veiksmais. Pažymėjo, kad pareiškėja galėjo naudotis ir naudojosi išduotu laikinu vairuotojo pažymėjimu, o pareiškėjos argumentus dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos laikė abstrakčiais bei nepagrįstais jokiais įrodymais.

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad 2013-11-08 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialistė R. L. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10P-3199871-13 I. U. dėl to, kad ji 2013-07-05 apie 23.15 val. Vilniuje, Vilniaus g. 33, vairuodama automobilį TOYOTA COROLLA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodama atbula nepaliko tarpo tarp iš šono, kliudė stovintį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir apgadino abu automobilius. Iš eismo įvykio vietos išvažiavo, pažeidus Kelių eismo taisyklių reikalavimus (toliau – ir KET) (b. l. 8).

2014-03-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu I. U. administracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 dalį, 130 str. 1 dalį buvo nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (b. l. 25–28).

Šis nutarimas įsiteisėjo 2014-04-10 (informacinė sistema Liteko).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė dėl Vilniaus apskrities VPK policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (LR CK 6.271 straipsnis).

Pagal Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato LR CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

LR CK 6.271 str. 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis LR CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. LR CK 6.271 str. 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Skunde pareiškėja nurodė, kad Protokolo surašymas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, nes ji jokio pažeidimo nebuvo padariusi.

Vilniaus apskrities VPK su pareiškėjos argumentu nesutiko, tvirtindamas, kad pagal surinktą pirminę informaciją buvo visos sąlygos (faktinės aplinkybės, nuotraukos, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-10-17 ekspertizės akte pateikta išvada) pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną.

ATPK 256 str. 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1 kuopos 2 būrio vyr. patrulio R. P. tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog 2013-07-06, patruliuojant kartu su vyr. patruliu R. M., apie 00.19 val. Vilniaus apskrities VPK OVS nurodymu nuvyko į eismo įvykį, adresu Vilnius, Vilniaus g. 33, esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Atvykus į vietą, V. K. paaiškino, kad 2013-07-05 apie 22 val. pastatė savo automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šalia automobilio TOYOTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), raudonos spalvos, ir išeidamas padarė minėto automobilio fotonuotraukas savo telefonu. Grįžus prie automobilio apie 00.10 val., TOYOTA automobilio jau nebuvo, o BMW automobiliui buvo apgadintas priekinis bamperis kairės pusės (ten, kur stovėjo TOYOTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su raudonos spalvos dažais. Kitų eismo įvykio liudininkų vietoje nebuvo nustatyta. 2013-07-06 eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota eismo įvykio vieta ir automobiliui (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padaryti apgadinimai – priekinis bamperis. V. K. 2013-07-06 paaiškinime nurodė, kad 2013-07-05 apie 22 val. priparkavo automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Vilniaus g. 33, šalia raudonos spalvos automobilio TOYOTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kilus įtarimui, jog TOYOTA vairuotojas išvažiuodamas nubrauks jo automobilį, padarė nuotrauką. Grįžęs prie automobilio 2013-07-06 apie 00.10 val. rado nubrauktą BMW automobilio bamperį ir raudonos spalvos dažus ant jo. Pateiktoje V. K. nuotraukoje užfiksuotas lauke stovintis automobilis TOYOTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-10-17 ekspertizės akte yra pateikta išvada, jog pašaliniai dažai, rasti ant automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir dažų, paimtų nuo automobilio TOYOTA COROLLA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio buferio dangos pavyzdžių trys viršutiniai sluoksniai yra vienodi. Didelė tikimybė, kad pašalinės dažų dangos pėdsakai ir mikrodalelės, rastos ant automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio buferio dažų dangos, yra iš automobilio TOYOTA COROLLA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio buferio dažų dangos, tačiau skiriasi nuo automobilio TOYOTA COROLLA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinių dešinės ir kairės pusės sparnų, ir galinio buferio dažų dangos pavyzdžių (b. l. 25–28).

Administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma bei pirminių faktinių duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad VA VPK pareigūnė pagrįstai surašė pareiškėjai Protokolą už tai, kad ji 2013-07-05 apie 23.15 val. Vilniuje, Vilniaus g. 33, vairuodama automobilį TOYOTA COROLLA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galbūt pažeidė KET ir taip padarė pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 dalyje ir 130 str. 1 dalyje.

Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (LR CK 6. 246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Teismo vertinimu, administracinėje byloje pagal surinktus įrodymus nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad 2013-11-08 surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pareiškėjai, pareigūnai nesilaikė teisės aktų reikalavimų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. ATPK 257 straipsnyje pasisakyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vadinasi, jei pareigūnas surinko įrodymus ir yra įsitikinęs (o įsitikinimas pagrįstas visapusišku bylos išnagrinėjimu) dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tokie veiksmai, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų aplinkybės konstatavimo. Byloje nenustatyti pareigūnų veiksmų prieštaravimai teisės aktų reikalavimams, apibrėžiantiems patraukimą administracinėn atsakomybėn, todėl konstatuojamas neteisėtų veiksmų nebuvimas.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovas veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjai atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal LR CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (LR CK 6. 250 str. 1 dalis). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, LR CK 6.250 str. 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui LR CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Teismas daro išvadą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas. Pirmiau buvo konstatuota, kad atsakovo neteisėtų veiksmų aplinkybė nėra įrodyta, todėl vienos iš atsakomybės sąlygų nebuvimas eliminuoja teisinį poreikį svarstyti dėl kitų atsakomybės sąlygų buvimo bei eliminuoja reikalavimą ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-532/2014).

Teismas daro išvadą, kad ginčo atveju pareiškėjai žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius pareiškėjos nurodytų valdžios institucijų (VA VPK) neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsisakius patenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atmestinas ir reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą visą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėja taip pat pareiškė prašymą priteisti visas šioje byloje turėtas išlaidas.

Pagal ABTĮ 44 str. 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmestini, todėl prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 44–45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos I. U. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.