- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-14
- Bylos Nr.
- 2A-413-280/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Laimutė Sankauskaitė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- V. P., A. T., O. T.
- Trečiasis asmuo
- M. M.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Dambrauskaitės, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Danguolės Smetonienės viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios M. M. individualios įmonės (toliau – IĮ) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8711-1001/2019 pagal ieškovės bankrutavusios M. M. IĮ ieškinį atsakovams V. P., A. T., O. T., trečiajam asmeniui M. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.80, 1.81, 1.86, 6.66 straipsniuose numatytais pagrindais šias pirkimo - pardavimo sutartis: 2016-03-16, sudarytą tarp M. M. IĮ ir V. P. ir priteisti ieškovei iš V. P. 2450 Eur; 2016-01-10, sudarytą tarp M. M. IĮ ir A. T. ir priteisti ieškovei iš A. T. 3450 Eur; 2016-07-22 ir 2017-05-17, sudarytas tarp M. M. IĮ ir O. T. ir priteisti ieškovei iš O. T. 7770 Eur.
2. Ieškiniuose nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2018-12-14 nutartimi M. M. IĮ iškelta bankroto byla. M. M. IĮ nuo 2015-08-12 neliko apdraustų asmenų, nuo 2015-10-31 įmonė buvo išregistruota kaip PVM mokėtoja. Panevėžio apygardos teismo 2019-03-19 nutartimi patvirtintas bankrutavusios įmonės kreditorių sąrašas, kreditorinių reikalavimų dydis: M. M. IĮ – 80610,40 Eur, M. M. – 18459,07 Eur. M. M. 2019-03-26 paaiškinime nurodė, kad nuo 2015 metų rugpjūčio mėnesio jo įmonė nevykdė veiklos. Pareikalavus grąžinti įmonės kasoje esančius pinigus, M. M. pateikė 2016-03-16 pirkimo - pradavimo sutartį tarp M. M. IĮ ir V. P., pagal kurią M. M. IĮ iš atsakovo už 2450 Eur nupirko panaudotą automobilio „VW Transporter“ variklį, pavarų dėžę, automobilio tiltą; 2016-01-10 pirkimo - pradavimo sutartį tarp M. M. IĮ ir A. T., pagal kurią M. M. IĮ iš atsakovo už 3450 Eur nupirko dėvėtus motorinius pjūklus „Husqvarna“, jų detales, pjūklininko aprangą ir jos priedus (šalmus, pleištus ir t.t.); 2016-07-22 pirkimo- pradavimo sutartį tarp M. M. IĮ ir O. T., pagal kurią M. M. IĮ iš atsakovo už 3850 Eur nupirko panaudotą grėbtuvą ir cilindrą ir 2017-05-17 pirkimo - pradavimo sutartį, pagal kurią M. M. IĮ iš atsakovo už 3920 Eur nupirko naudotus reduktorių, ratlankius, padangas, šveilerį. M. M. IĮ sutarčių sudarymo metu jokios veiklos nevykdė, pirko naudotus, mažaverčius daiktus. Atsakovai ir M. M. IĮ sudarė tariamus sandorius, nesiekdami sukurti teisinių pasekmių, t.y. nesiekdami vieniems parduoti, o kitam įsigyti prekių. Ginčijamomis sutartimis buvo siekiama atsakovams perduoti pinigus, nieko už tai negaunant ir taip pateisinti pinigų išlaidavimą iš M. M. IĮ kasos. Sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, pripažintinos negaliojančiomis ir CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2020 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2018-12-14 nutartimi M. M. IĮ iškelta bankroto byla, 2019-03-19 nutartimi M. M. IĮ pripažinta bankrutavusia, patvirtinti kreditorių reikalavimai M. M. IĮ ir M. M., kurių bendra vertė 99069,47 Eur. M. M. 2019 m. bankroto administratoriui pateikė tris šioje byloje ginčijamas sutartis. Pagal jas 2016-03-16 M. M. IĮ ir atsakovas V. P. sudarė daiktų: panaudoto ,,VW Transporter“ variklio, greičio dėžės, važiavimo tilto pirkimo - pardavimo sutartį, pirkimo kaina - 2450 Eur; 2016-07-22 M. M. IĮ ir O. T. sudarė daiktų: panaudoto grėbtuvo, cilindro pirkimo - pardavimo sutartį, pirkimo kaina - 3850 Eur, 2017-05-17 M. M. IĮ ir atsakovas O. T. sudarė daiktų: naudotų reduktoriaus, ratlankio, padangų, kameros, lovio (sutartyje - švelerio) pirkimo - pardavimo sutartį, pirkimo kaina - 3920 Eur; 2016-01-10 M. M. IĮ ir atsakovas A. T. sudarė daiktų: dėvėtų motorinių pjūklų ,,Husqvarna“, jų detalių, pjūklininko aprangos, kitų pjūklininko elementų (šalmų, pleištų) pirkimo - pardavimo sutartį, pirkimo kaina - 3450 Eur.
5. Nustatė, kad 2016-03-16 M. M. IĮ ir atsakovo V. P., 2016-07-22 ir 2017-05-17 M. M. IĮ ir atsakovo O. T., 2016-01-10 M. M. IĮ ir atsakovo A. T. sudarytose pirkimo – pardavimo sutartyse esantys atsakovų parašai patvirtina jų įsipareigojimus parduoti M. M. IĮ sutartyse išvardintas prekes, o M. M. IĮ savininko parašai – sumokėti atsakovams pirkimo kainą. Visose ginčijamose pirkimo – pardavimo sutartyse atsakovai grafoje ,,Pinigus gavau“ patvirtino gavę pinigus už prekes, o M. M. IĮ grafoje ,,Pinigus sumokėjau“ patvirtino atsakovams sumokėjusi pinigus.
6. Teismas vertino atsakovų paaiškinimus, kad jie perdavė prekes ir už jas gavo sutartyse nurodytą kainą, atsižvelgė į tai, kad M. M. patvirtino, jog jo įmonė nupirko šias prekes. Pažymėjo, kad sutartyse nenurodytos kiekvieno atskiro daikto kainos, tiksli komplektacija, tačiau toks prekių aprašymas nėra neįprasta praktika, fiziniams asmenims parduodant nedidelį kiekį panaudotų asmeninių daiktų. Atsakovai nurodė, kad parduotų prekių kainas nustatė, remdamiesi savo darbine patirtimi, šios kainos atitiko rinkos kainas. Bankroto administratorius nepateikė įrodymų, kad prekių pardavimo kainos buvo nepagrįstai didelės ar mažos. Nors bankroto administratorius teigė, kad atsakovas A. T. tris pjūklus už 3450 Eur M. M. IĮ pardavė per brangiai, nes už tokią sumą M. M. IĮ galėjo nupirkti tris naujus, o ne naudotus pjūklus, teismas vertino, kad už šią sumą parduoti ne tik pjūklai, bet ir kiti daiktai (pjūklų detalės, pjūklininko apranga, pjūklininko šalmai, pleištai), pjūklai buvo veikiantys. Atsakovai nurodė pardavę asmeninius panaudotus daiktus, veikdami kaip fiziniai asmenys, todėl jie sutarčių neprivalėjo apskaityti jokioje buhalterinėje apskaitoje, išrašyti PVM sąskaitas – faktūras, o dėl to, kad M. M. IĮ daiktų įsigijimo išlaidų neapskaitė savo buhalterinėje apskaitoje, atsakovai nėra atsakingi.
7. Pažymėjo, kad M. M. IĮ bankroto byla iškelta tik 2018-12-14, o ginčijamos sutartys sudarytos 2016-2017 metais. M. M. paaiškino, kad jo įmonė sutarčių sudarymo metu vykdė miško kirtimo veiklą ir jis sutartimis įsigytas prekes: automobilių detales ir medžių kirtimo įrankius, priemones ruošęsis panaudoti, tęsdamas miško kirtimo darbus, remontuodamas medvežę. Panevėžio apygardos teismo 2019-06-11 sprendimu nustatyta, kad M. M. IĮ 2014-06-20 pardavė medvežę kitam asmeniui ir šis asmuo 2014-06-21 sudarė panaudos sutartį, kuria sutvarkyta, suremontuota ir tinkama dirbti medvežė perduota M. M. IĮ valdyti ir naudotis iki 2019-12-31. Nors M. M. IĮ nuo 2015-08-12 neliko samdytų darbuotojų, teismas sprendė, kad individualioje įmonėje veiklą gali vykdyti ir vienas žmogus, ką nurodė ir M. M.. Pripažino, kad sutarčių sudarymo metu įmonė vykdė veiklą, turėjo darbo priemonių. M. M. parodė vėliau pardavęs iš atsakovų nupirktus daiktus ir jų nepateikęs bankroto administratoriui, tačiau daiktų neradimas, nepatvirtina, jog atsakovai daiktų įmonei nepardavė. Sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovai nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio už gautas pagal ginčijamas sutartis pajamas, nesusijusi su realiu sutarčių įvykdymu. Pripažino, kad sutartimis buvo siekiama sukurti realius pirkimo – pardavimo teisinius santykius ir šios sutartys buvo realiai vykdomos, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis CK 1.86 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.
8. Teismas vadovavosi CK 6.66 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias visų sąlygų buvimą. Atsakovams teigiant, kad bankroto administratorius neįrodė esant visas actio Pauliana sąlygas: tai, kad ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises ir tai, kad atsakovai buvo nesąžiningi, teismas vertino tik ginčijamų actio Pauliana sąlygų egzistavimą. Nors bankroto administratorius kreditorių interesų pažeidimą siejo su tuo, kad M. M. IĮ sutarčių sudarymo metu nebevykdė jokios veiklos ir jai iš atsakovų nusipirkti daiktai nebuvo reikalingi, tačiau teismas sprendė, kad įmonė sutarčių sudarymo metu buvo veikianti, nusipirkti daiktai: miško kirtimo įrankiai bei automobilių detalės - atitiko įmonės veiklą ir buvo reikalingi jos veiklos tęsimui. Kadangi bankroto administratorius konkrečiais įrodymais nenuginčijo sutartyse nurodytų daiktų kainos, sprendė, kad sutartimis šalių sulygta kaina atitiko daiktų faktinę rinkos vertę, kainos nebuvo tokios didelės, kad atsakovai būtų galėję manyti, jog jas sumokėjusi įmonė nebegalės atsiskaityti su kitais kreditoriais ir taps nemokia.
Šalies argumentai
9. Pažymėjo, kad ieškovės atstovas ieškinyje neteisingai nurodo, jog atsakovų nesąžiningumas dėl kreditorių interesus pažeidusio sandorio preziumuojamas, kadangi prezumpcija numatyta tik CK 6.67 straipsnyje numatytais atvejais ir šiuo atveju netaikytina. Atsakovų nesąžiningumo atveju jie turėtų žinoti, kad ginčo sandoris pažeidžia ieškovo kreditorių teises (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Tačiau nustatyta, kad sutartys nepažeidė kitų kreditorių interesų, nes atsakovai M. M. IĮ prekes pardavė už rinkos vertę. Atsakovai niekuomet nedirbo M. M. IĮ ir neprivalėjo žinoti, kiek ir kam įmonė buvo skolinga sutarčių sudarymo metu. Bankroto administratorius nepateikė įrodymų, kad atsakovai turėjo informacijos apie bendrovės turtinę padėtį. Atsakovams, kaip fiziniams asmenims, Lietuvos Respublikos įstatymai nesuteikia teisės rinkti bet kokios informacijos apie individualias įmones, t. y. apie turtinę padėtį, turto ir piniginių lėšų sudėtį ir judėjimą. Viešai prieinama informacija apie ieškovę, pvz.: įmonės metinė apyvarta, darbuotojai, skolos, nesant duomenų apie turtą, pinigines lėšas, iš esmės nesudarytų prielaidų prognozuoti kreditorių interesų pažeidimo galimybės. Sutartys sudarytos 2016 - 2017 metais, o M. M. IĮ bankroto byla iškelta tik 2018-12-14. Sprendė, kad ieškovės atstovo argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo nėra pagrįsti, paremti iš esmės prielaidomis. Nesant dviejų būtinųjų actio Pauliana sąlygų, teismas reikalavimą pripažinti ginčijamas sutartis CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu laikė nepagrįstu.
10. Pažymėjo, kad atsakovas nenurodė, kokioms konkrečioms imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja pirkimo - pardavimo sutartys. Teismas tokių normų pažeidimų, sudarant ginčijamas sutartis, nenustatė. Nesant įrodytų kitų sutarčių negaliojimo pagrindų ir atsakovų nesąžiningumo, teismas nematė pagrindo pripažinti, kad sutartys prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė gali ginti savo teises, vadovaudamasi žalos atlyginimo instituto normomis ir yra pareiškusi ieškinį Panevėžio apylinkės teisme M. M. dėl žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė bankrutavusi M. M. individuali įmonė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Prašo priimti naujai teikiamus rašytinius įrodymus: pažyma apie „VW Transporter“ vidutinę kainą 2016 metais.
12. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, suklydo vertindamas rašytinius įrodymus ir jų įrodomąją reikšmę, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl sandorių pripažinimo tariamais. Ieškovė teikė įrodymus byloje dėl sutartyse nurodytų daiktų verčių neatitikimo rinkos kainoms ir kitus sutarčių fiktyvumą patvirtinančius duomenis, tačiau teismas sprendė, kad bankroto administratorius nepateikė įrodymų, jog prekių pardavimo kainos buvo nepagrįstai didelės ar mažos, vertino tik atsakovų ir trečiojo asmens M. M. pateiktus paaiškinimus.
13. Nurodo, kad ieškovė teikė rašytinius įrodymus (VĮ Regitra pažyma), kurie patvirtina, kad ji neturi ir niekada nėra turėjusi automobilio „VW Transporter“, todėl nelogiška yra įsigyti iš atsakovo V. P. automobilio „VW Transporter“ variklį, greičio dėžę ir važiavimo tiltą. „VW Transporter“ vidutinė kaina 2016 metais buvo apie 1 680 Eur, ką patvirtina naujai teikiami rašytiniai įrodymai, todėl neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasis teismas sprendė, kad sutartyje nurodyta 2 450 Eur kaina už tris atskiras automobilio dalis yra adekvati rinkos kainai. Nors atsakovas V. P. įsipareigojo teismui pateikti duomenis apie „VW Transporter” parduotų dalių ir pačio automobilio turėjimą jo žinioje, tačiau duomenų nepateikė. V. P. paaiškino, jog automobilis „VW Tranporter“ buvo 1996 m. gamybos ir tokio važiuojančio automobilio vertė yra 3000-4000 Eur, tačiau tokie paaiškinimai neatitinka tikrovės.
14. Ieškovė taip pat teikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad iš atsakovo A. T. sutartimi įsigytų 3 vienetų dėvėtų motorinių pjūklų „Husqvarna“ už juos sumokėtų 3 450 Eur kaina neatitinka realios rinkoje esančios tokių motorinių pjūklų kainos, kadangi patys profesionaliausi pjūklai kainuoja po 1000 Eur už vienetą. Teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių aiškiai per didelę sudarytą sutarties kainą. Teismas atsakovo A. T. ir trečiojo asmens M. M. paaiškinimus laikė didesnę įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Atsakovas A. T. taip pat įsipareigojo pateikti teismui įrodymus apie jam priklaususius naudotus motorinius pjūklus, tačiau tokių nepateikė.
15. Teigia, kad O. T. turi individualią įmonę Tovalda, todėl turėjo išrašyti PVM sąskaitas faktūras, pateikti nustatytos formos PVM deklaracijas, gautas lėšas apskaityti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui užteko tik O. T. paaiškinimų teisme, o ne teisės aktų nustatytų privalomų dokumentų pateikimo apie parduotus daiktus ir už juos gautų piniginių lėšų gavimą patvirtinančių rašytinių įrodymų pateikimo.
16. Nurodo, kad sutartyse nėra detalizuojami nupirktų daiktų kiekiai, nenurodomos atskirų daiktų kainos, t. y. iš esmės nėra jokios galimybės tinkamai daiktų įsigijimo operacijas apskaityti ieškovės buhalterinėje apskaitoje.
17. Teigia, kad pinigų sumokėjimo faktas turi būti patvirtintas mokėjimo nurodymais ar analogiško pobūdžio dokumentais, patvirtinančiais finansų įstaigose atliktas operacijas. Ieškovė neturi duomenų apie atsakovams išmokėtas sumas pagal sudarytas sutartis, o atsakovai nepateikė pinigų gavimą patvirtinančių įrodymų.
18. Teigia, kad teismas nurodydamas, jog ieškovės pateiktas 2019-03-26 raštas (paaiškinimas) paneigia aplinkybę, jog M. M. IĮ nuo 2015 metų rugpjūčio mėnesio nevykdė veiklos, neatsižvelgė į tai, kad šis raštas yra pateiktas paties M. M.. Teismas nesiaiškino, kodėl rašytinis dokumentas prieštarauja jo paaiškinimams. Trečiasis asmuo buvo vienintelis ieškovės savininkas ir vadovas nuo įmonės įsteigimo dienos, jis 2019-03-26 paaiškinime bankroto administratoriui nurodė, jog įmonė nuo 2015 m. veiklos nevykdo, todėl pateikti įmonės dokumentų nuo 2015 m. laikotarpio negali. Jokių duomenų apie įmonės finansinę padėtį nei nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą, nei vėliau nebuvo pateikta, todėl sprendimas kelti bankroto bylą priimtas įvertinus tik viešuosiuose registruose esančią informaciją. Civilinėje byloje Nr. 2-6328-1000/2019 M. M. prašoma atlyginti 14 637 Eur žalos negražinus ieškovei kasos likučio. Pateiktų sutarčių bendra vertė yra 13 670 Eur, M. M. perdavė 700 Eur ieškovės turto (grynųjų pinigų kasos likučio). Atkreiptinas dėmesys į tokį beveik identišką su atsakovais sudarytų sutarčių bendrą vertę ir žalos atlyginimo dydžio reikalavimo sutapimą, tačiau to teismas nevertino. Šioje byloje pateikti atsakovų, gyvenančių skirtinguose miestuose, pareiškimai dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo visiškai identiški savo turiniu, šriftu, dėstymo maniera, skiriasi tik pateikimo datos ir atsakovų pavardės bei vėliau sujungtų civilinių bylų numeriai. Sutapimai turėjo sukelti teismui pagrįstų abejonių, kad atsakovai ir trečiasis asmuo veikia sąžiningai.
19. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
21. Ieškovė prašo teismo priimti naujus įrodymus – pažyma apie automobilio „VW Transporter“ vidutinę kainą 2016 metais. Nurodo, kad ieškovė neturėjo galimybės pateikti atsakovo V. P. paaiškinimus dėl automobilio vertės paneigiančių įrodymų.
22. CPK įtvirtina ribotos apeliacijos modelį, pagal kurį ginčijamo teismo procesinio sprendimo teisėtumas tikrinamas pagal byloje esančius, ir tik išimtinais atvejais – pagal naujai pateiktus, įrodymus (CPK 314 straipsnis). Sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme svarbios ne tik CPK 314 straipsnyje įtvirtintos specialiosios naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme taisyklės, bet ir bendrosios įrodinėjimo procesą reglamentuojančios nuostatos, tarp jų įrodymų sąsajumo taisyklė (CPK 180 straipsnis).
23. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovė turėjo visas galimybes pateikti pirmosios instancijos teismui visus, jos manymu, reikalingus įrodymus, ir tokia teisė jai nebuvo ribojama. Apeliantės kartu su apeliaciniu skundu naujai pateikti duomenys galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, kadangi po atsakovo V. P. paaiškinimų dėl automobilio vertės teikimo 2019-12-17 vykusiame teismo posėdyje, buvo paskirtas kitas teismo posėdis ir buvo galimybė tokius įrodymus teikti į bylą, apeliantė nenurodė svarbių aplinkybių, jog tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl teisėjų kolegija atsisako priimti naujai pateiktus įrodymus.
24. Apeliacijos dalykas - teismo sprendimo, kuriuo netenkintas bankroto administratoriaus ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliantė skunde nurodo nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.86 straipsnio 1 dalyje(tariamojo sandorio negaliojimas) numatytu pagrindu. Todėl nebepasisakoma dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su sandorių pripažinimu negaliojančiais kitais ieškinyje nurodytais pagrindais.
25. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2018-12-14 nutartimi M. M. IĮ iškelta bankroto byla, 2019-03-19 nutartimi M. M. IĮ pripažinta bankrutavusia, patvirtinti kreditorių reikalavimai M. M. IĮ ir M. M., kurių bendra vertė 99069,47 Eur. M. M. 2019 m. bankroto administratoriui pateikė tris šioje byloje ginčijamas sutartis. Pagal jas 2016-03-16 M. M. IĮ ir atsakovas V. P. sudarė daiktų: panaudoto ,,VW Transporter“ variklio, greičio dėžės, važiavimo tilto pirkimo - pardavimo sutartį, pirkimo kaina - 2450 Eur; 2016-07-22 M. M. IĮ ir O. T. sudarė daiktų: panaudoto grėbtuvo, cilindro pirkimo - pardavimo sutartį, pirkimo kaina - 3850 Eur, 2017-05-17 M. M. IĮ ir atsakovas O. T. sudarė daiktų: naudotų reduktoriaus, ratlankio, padangų, kameros, lovio (sutartyje - švelerio) pirkimo - pardavimo sutartį, pirkimo kaina - 3920 Eur; 2016-01-10 M. M. IĮ ir atsakovas A. T. sudarė daiktų: dėvėtų motorinių pjūklų ,,Husqvarna“, jų detalių, pjūklininko aprangos, kitų pjūklininko elementų (šalmų, pleištų) pirkimo - pardavimo sutartį, pirkimo kaina - 3450 Eur. Pirkimo – pardavimo sutartyse atsakovų parašais patvirtinti jų įsipareigojimai parduoti M. M. IĮ sutartyse išvardintas prekes, o M. M. IĮ savininko parašais - sumokėti atsakovams pirkimo kainą. Pirkimo – pardavimo sutartyse atsakovai grafoje ,,Pinigus gavau“ patvirtino gavę pinigus už prekes, o M. M. IĮ grafoje ,,Pinigus sumokėjau“ patvirtino atsakovams sumokėjusi pinigus. Sutartyje tiesiogiai nenurodyta, kad prekės buvo realiai perduotos.
26. CK 1.86 straipsnio 1 dalis nustato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008). Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).
27. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar ginčijamos sutartys buvo realiai įvykdytos, turėjo konstatuoti ar buvo sumokėta pardavėjams už prekes, ar prekės buvo realiai perduotos. Šiuo atveju teismas pagal bylos aplinkybes sprendė, kad atsakovai ir M. M. IĮ sudarytomis sutartimis siekė sukurti realius pirkimo – pardavimo teisinius santykius ir šios sutartys buvo realiai vykdomos.
28. Apeliantė teigia, kad M. M. IĮ nebuvo reikalingos iš V. P. įsigytos automobilio VW Transporter detalės, jų kaina neadekvati, taip pat A. T. parduotų dėvėtų motorinių pjūklų kaina per didelė, V. P. ir A. T. nepateikė įrodymų, kad jiems įmonei parduoti daiktai priklausė.
29. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme atsakovai, teikdami paaiškinimus, patvirtino perdavę M. M. IĮ sutartyse nurodytas prekes ir už jas gavę sutartyse nurodytą kainą, M. M. patvirtino, kad jo įmonė nupirko šias prekes. Atsakovas V. P. nurodė vertęsis mašinų remontu, turėjęs automobilį ,,VW Transporter“ ir jo dalis pardavęs įmonei, atsakovas A. T. nurodė vykdęs miško kirtimo veiklą, turėjęs medžių kirtimo įrankius ir juos pardavęs trečiojo asmens įmonei, atsakovas O. T. parodė turėjęs miškovežio priekabą, kurios detales pardavė M. M. IĮ. Atsakovai nurodė, kad parduotų prekių kainas nustatė, remdamiesi savo darbine patirtimi, šios kainos atitiko rinkos kainas.
30. Pažymėtina, jog byloje nenustatyta, kad 2450 Eur kaina už tris automobilio ,,VW Transporter“ automobilio dalis (panaudotas variklis, greičių dėžė, važiavimo tiltas) yra neadekvati. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kokios buvo tokių detalių kainos rinkoje 2016 metais, kad būtų galima konstatuoti, jog pardavimo kaina buvo neprotinga. Svarbu žinoti tų detalių būklę. Apeliantės naujai nurodoma aplinkybė, kad 2016 metais VW Transporter vidutinė kaina buvo apie 1680 Eur, savaime tokios išvados nepaneigtų.
31. Nors bankroto administratorius pirmosios instancijos teisme pateikė 2019 metų ,,Husqvarna“ gaminių katalogą, kuriame nurodyta, kad elektrinio pjūklo ,,Husqvarna“, 4,3 kW galios naujo modelio kaina 1299 Eur bei laikėsi pozicijos, kad atsakovas A. T. tris dėvėtus tokio galingumo pjūklus už 3450 Eur M. M. IĮ pardavė per brangiai, teismas pagrįstai vertino, kad A. T. už 3450 Eur pardavė ne tik tris pjūklus, bet ir kitus daiktus (pjūklų detales, pjūklininko aprangą, pjūklininko šalmus, pleištus), pjūklai buvo veikiantys, todėl šiomis aplinkybėmis pardavimo kaina vargiai gali būti vertinama kaip aiškiai per didelė. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė dėl tokio teismo argumentavimo nepasisako, tik atkartoja savo motyvus, jog nusipirkti dėvėti pjūklai kainavo daugiau nei nauji, nevertindama, jog ginčijamų sandoriu buvo susitarta ne tik dėl pjūklų, bet ir kitų daiktų pardavimo.
32. Vertinant, kad tiek V. P., tiek A. T. nurodė pardavę asmeninius panaudotus daiktus, veikdami kaip fiziniai asmenys, taip pat, kad nuo sandorių sudarymo yra praėję 2-3 metai, tikėtina, kad jie nebeturi jokių įrodymų, kad jiems praeityje priklausė sandoriais perleisti daiktai. Taip pat ir O. T., nors ir yra individualios įmonės savininkas, tačiau pardavęs asmeninius panaudotus daiktus kaip fizinis asmuo sutarčių neprivalėjo apskaityti buhalterinėje apskaitoje ar išrašyti PVM sąskaitas – faktūras. Atsakovas paaiškino, kad jis, kaip fizinis asmuo, turėjo įsigijęs medvežės priekabą, kurią ir išpardavė dalimis M. M. IĮ. Pažymėtina, kad pinigų sumokėjimo bei gavimo faktą pagrindžia ginčijamose rašytinėse sutartyse padaryti įrašai, kuriais patvirtinama, jog M. M. pinigus sumokėjo, o atsakovai pinigus gavo.
33. Nors apeliantė nurodo, kad byloje turėjo būti pateikti pinigų apskaitos dokumentai pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, tačiau pažymėtina, kad šio įstatymo 1 straipsnis numato kokių asmenų (ūkio subjektų) atžvilgiu įstatymas taikomas. Šis įstatymas taip pat reglamentuoja gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla (nuolatinių Lietuvos gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, ir nenuolatinių Lietuvos gyventojų, veikiančių per nuolatinę bazę Lietuvos Respublikoje) turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. Todėl negalima sutikti, kad atsakovai kaip fiziniai asmenys turėjo laikytis šio įstatymo nuostatų, apskaityti gautas lėšas. Aplinkybė, kad mokėjimai pagal sandorius neatsispindi ieškovės buhalterinėje apskaitoje gali patvirtinti tik tai, kad ji įmonėje nebuvo tvarkoma tinkamai, tačiau tai tiesiogiai nepaneigia sandorių sudarymo fakto.
34. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Pripažintina, kad nagrinėjamu atveju be ginčijamų sutarčių nesant kitų rašytinių įrodymų, leidžiančių patvirtinti, jog nebuvo perduotos prekės ir sumokėti pinigai, teismas pagrįstai vertino sandorį sudariusių atsakovų bei trečiojo asmens M. M. paaiškinimus.
35. Apeliantė nurodo, kad teismas turėjo vertinti aplinkybę, jog trečiojo asmens M. M. parodymai teisme prieštarauja jo 2019-03-26 bankroto administratoriui teiktam paaiškinimui dėl vykdytos veiklos iki 2015 metų.
36. Pažymėtina, kad M. M. teisme paaiškino, kad jo įmonė sutarčių sudarymo metu vykdė miško kirtimo veiklą ir jis sutartimis įsigytas prekes: automobilių detales ir medžių kirtimo įrankius, priemones ruošęsis panaudoti, tęsdamas miško kirtimo darbus, remontuodamas medvežę. Panevėžio apygardos teismo 2019-06-11 sprendimu buvo nustatyta, jog M. M. IĮ 2014-06-20 pardavė medvežę ,,Timberjack 1010D“ kitam asmeniui ir šis asmuo 2014-06-21 sudarė panaudos sutartį, kuria sutvarkyta, suremontuota ir tinkama dirbti medvežė perduota M. M. IĮ valdyti ir naudotis iki 2019-12-31. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl minėtos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, 2020-02-25 nutartyje taip pat pažymėjo, kad medvežė nuo 2005 iki lizingo sutarties įvykdymo 2014 m. birželio 6 d. buvo naudojama ieškovės veikloje, taip pat ir po 2014 m. birželio 20 d. medvežės pirkimo pardavimo sandorio (pripažinto negaliojančiu pagal ieškovės ieškinį) sudarymo medvežė ir toliau buvo naudojama ieškovės (sudarius dėl to panaudos sutartį). Tokiu atveju pripažintina, kad M. M. IĮ arba pats M. M. veiklą vykdė, naudojosi medveže savo veikloje. M. M. teisme paaiškino, kad jis savo įmonėje vienas tęsė miško kirtimo darbus, naudodamasis medveže, iš atsakovų įsigytais įrankiais.
37. Nors M. M. IĮ nuo 2015-08-12 neliko samdytų darbuotojų, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, individualioje įmonėje veiklą gali vykdyti ir vienas žmogus. Nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad sutarčių sudarymo metu įmonė vykdė veiklą, turėjo darbo priemonių, o M. M. bankroto administratoriui rašte nurodyta aplinkybė, jog M. M. IĮ nuo 2015 metų rugpjūčio mėnesio nevykdė veiklos, faktiškai neatitiko tikrovės. Tokiu tvirtinimu M. M. grindė savo atsisakymą pateikti dokumentus ir turtą administratoriui.
38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad byloje nepakako abejones nekeliančių įrodymų , jog būtų pagrindas ginčo sandorius pripažinti tariamais. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
40. Byloje nustatyta, kad ieškovė yra pareiškusi ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui M. M. Panevėžio apylinkės teisme Pasvalio rūmuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, netenkinus apeliacinio skundu nagrinėjamoje byloje, ieškovė turi galimybę, įrodinėdama, kad įmonės turtas bankroto administratoriui įmonės savininko neapskaitytas ir neperduotas, apginti savo bei kreditorių interesus kitoje civilinėje byloje.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.