- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-06
- Bylos Nr.
- I3-613-596/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01061-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Vilniaus teritorinei muitinei prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus teritorinė muitinė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovei Vilniaus teritorinei muitinei prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui antstolei Terezai Gerasimovič dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovė arba Vilniaus TM) 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 5MA-34-50 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Vilniaus TM iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 28 d. prašymą ,,Dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo pasibaigusia dėl senaties“ (toliau – ir Prašymas).
Paaiškina, kad Vilniaus TM Sprendimu netenkino Prašymo dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo pasibaigusia dėl senaties remdamasi tuo, kad antstolė Tereza Gerasimovič vykdo mokestinės nepriemokos išieškojimą.
Nurodo, kad 2020 m. sausio 22 d. Vilniaus TM sprendime Nr. 10000446018 buvo nustatyta, jog pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas. Nuo to laiko pareiškėjo finansinė padėtis nepagerėjo, todėl nesupranta, kodėl esant identiškoms aplinkybėms Sprendime buvo konstatuota, kad jis nebeatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatytų požymių.
Pareiškėjo įsitikinimu, Vilniaus TM priimdama Sprendimą klaidingai įvertino jo ekonominę bei socialinę padėtį. Teigia, kad vien tai, jog pareiškėjas šiuo metu negauna valstybės paramos, nereiškia, kad jo ekonominė padėtis yra gera ir jis neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatų. Mano, kad Vilniaus TM priimdama Sprendimą nepaisė Mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo bei apskaitos taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92 (toliau – ir Taisyklės) 7 punkto, kuriame nurodyta, jog pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška, jei mokesčių mokėtojas neturi turto arba turtas yra nelikvidus (mažai likvidus), nuostatų.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Kauno teritorinė muitinė (toliau – ir Kauno TM) 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 2PM190711 pareiškėją pripažino skolininku muitinei ir jo atžvilgiu įregistravo 2 034,76 Eur mokestinę prievolę, kurią sudaro 155,53 Eur muitas, 1 280,12 Eur akcizas, 358,26 Eur pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), 188,54 Eur akcizo delspinigiai ir 52,71 Eur PVM delspinigiai. Pareiškėjas šio sprendimo neapskundė ir per nustatytą terminą įregistruotos mokestinės prievolės nesumokėjo.
Nurodo, kad remiantis Mokestinių nepriemokų ir mokesčių bei su jais susijusių sumų permokų organizavimo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1B-374, 4 punktu, mokestinę nepriemoką pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą Kauno TM įregistruotos mokestinės nepriemokos administravimą vykdo Vilniaus TM. Iš pradžių Vilniaus TM taikė priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, pateikiant kredito įstaigoms sprendimus nurašyti pinigines lėšas iš skolininko atsiskaitomųjų sąskaitų ne ginčo tvarka, tačiau negavusi lėšų iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose, 2013 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 10000229924 perdavė mokestinės prievolės bei delspinigių išieškojimą vykdyti antstolei Terezai Gerasimovič.
2020 m. gruodžio 30 d. Vilniaus TM gavo pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos, įregistruotos Kauno TM 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 2PM190711, išieškojimo nutraukimo dėl senaties, kurį pareiškėjas motyvavo tuo, jog pagal MAĮ 107 straipsnio nuostatas, išieškojimas iš pareiškėjo turto negali būti tęsiamas suėjus 5 metų senaties terminui nuo tos datos, kada Vilniaus TM įgijo teisę taikyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą. Remdamasi MAĮ 107 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika atsakovė pažymi, kad įstatymų leidėjas mokesčių administratoriui yra suteikęs teisę nepaisyti 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino, jei procedūros buvo pradėtos per 5 metus nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos ir atitiko MAĮ 106 straipsnyje išdėstytus būdus. Atsižvelgdama į tai nurodo, kad Vilniaus TM priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pradėjo nepasibaigus senaties terminui ir išieškojimą tęsia remdamasi MAĮ 107 straipsnio 5 dalimi.
Nurodo, kad išnagrinėjusi pareiškėjo Prašyme nurodytas aplinkybes, informavo pareiškėją apie galimo nepalankaus sprendimo priėmimą. Pareiškėjas pateikė nuomonę, kurioje pakeitė Prašymo motyvus, nurodydamas, kad išieškojimas neturėtų būti tęsiamas, nes jis yra bedarbis, neturi asmeninio turto ir augina mažametį vaiką, todėl išieškojimas turėtų būti nutrauktas remiantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. pripažįstant mokestinę nepriemoką beviltiška dėl jo sunkios ekonominės (socialinės) padėties. Vilniaus TM, išnagrinėjusi pareiškėjo Prašymą bei nuomonę į minėtą muitinės pranešimą dėl galimo nepalankaus sprendimo priėmimo, priėmė 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 5MA-34-50, kuriuo pareiškėjo Prašymo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nutraukimo netenkino.
Remdamasi MAĮ 107 straipsnio 2 dalimi teigia, kad Vilniaus TM Sprendime teisingai nurodė, jog mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsirado 2012 m. spalio 16 d., kai pareiškėjas nustatytu terminu nesumokėjo Kauno TM 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 2PM190711 įregistruotos mokestinės nepriemokos. Vilniaus TM taip pat nėra gavusi iš antstolės patvarkymo apie išieškojimo iš pareiškėjo turto negalimumą. Antstolė tęsia išieškojimą iš pareiškėjo turto, vykdomosios bylos nėra nutrauktos, todėl nutraukti mokestinės nepriemokos išieškojimą dėl senaties mokesčių administratorius neturi pagrindo.
Teigia, kad Vilniaus TM taip pat neturi pagrindo pripažinti mokestinę prievolę beviltiška. Cituoja MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir pažymi, kad remiantis MAĮ komentaro 113 straipsnio paaiškinimu, sunkią asmens ekonominę (socialinę) padėtį liudijančios aplinkybės turi būti patvirtintos kompetentingų institucijų išduotais dokumentais, patvirtinančiais, jog fizinis asmuo yra sulaukęs pensinio amžiaus, yra neįgalusis, jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna pašalpą. Atkreipia dėmesį, jog vien tik priklausymas minėtoms socialinės padėties asmenų grupėms negali būti pagrindu pripažinti mokestinę nepriemoką visiškai beviltiška. Būtina įvertinti ir tokio asmens ekonominę padėtį: pateiktus duomenis apie asmens ir jo šeimos narių gaunamas pajams bei turimą turtą ir nustatyti, ar asmuo (ar jo šeima) turi pajamų (ar turto), iš kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galėtų būti išieškota mokestinė nepriemoka.
Atsakovės vertinimu, duomenys apie pareiškėjo ir jo šeimos realiai gaunamas pajamas ir turimą turtą yra neišsamūs ir neparemti juos patvirtinančiais dokumentais. Taip pat neaišku, dėl kokių priežasčių pareiškėjas, būdamas jauno ir darbingo amžiaus (duomenys neskelbtini) yra ilgalaikis bedarbis, nes pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad jis būtų neįgalus ar jam būtų reikalinga gydymas, neaiškūs ir jo pragyvenimo šaltiniai.
Atsiliepimas
Atsakovės nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos priežastys, dėl ko turėtų būti panaikintas Sprendimas, laikytinos nemotyvuotomis bei nesuteikia mokesčių administratoriui teisinio pagrindo netęsti mokestinės prievolės išieškojimo veiksmų, remiantis MAĮ 107 ar 113 straipsnių nuostatomis. Vilniaus TM mokestinės nepriemokos išieškojimo procese laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir pagal kompetenciją atliko jai pavestas funkcijas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė Tereza Gerasimovič atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra pagal teismo ištirtas faktines aplinkybes.
Paaiškina, kad antstolės Terezos Gerasimovič kontoroje vykdomas mokestinių nepriemokų išieškojimas iš pareiškėjo vykdomojoje byloje Nr. 0045/13/00092 pagal Vilniaus TM 2013 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 10000229924 dėl likusios 1879,63 Eur skolos išieškojimo, o vykdomojoje byloje Nr. 0045/14/00402 - pagal Vilniaus TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimą dėl likusios 98,18 Eur skolos išieškojimo.
Pažymi, kad vykdymo metu pareiškėjas skolos nepadengė, asmeninio turto, į kurį nukreiptinas išieškojimas, neturi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos registro duomenimis pareiškėjas nedirba, bendradarbiauti su antstole nebandė, jokių aktyvių veiksmų neatlikdavo, iniciatyvos sumokėti skolas nerodė. Atkreipia dėmesį, jog 2020 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas teikė skundą dėl antstolio veiksmų, reikalaudamas panaikinti visas priverstinio išieškojimo priemones, tačiau Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-1109-1143/2021 pareiškėjo skundas buvo atmestas.
Nurodo, kad nors pareiškėjas Prašyme remiasi MAĮ 107 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau neatsižvelgia į MAĮ 107 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta, jog MAĮ 106 straipsnio nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas, t. y. pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, mokesčių administratorius neturi teisės pradėti išieškojimo veiksmų, tačiau gali tęsti jau pradėtas išieškojimo procedūras.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus TM 2021 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 5MA-34-50, kuriuo atsisakyta pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška bei pasibaigusia dėl senaties, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Kauno TM 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 2PM190711 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ nusprendė pripažinti pareiškėją skolininku muitinei ir jo atžvilgiu įregistravo 2 034,76 Eur mokestinę prievolę, kurią sudaro 155,53 Eur muitas, 1 280,12 Eur akcizas, 358,26 Eur PVM, 188,54 Eur akcizo delspinigiai ir 52,71 Eur PVM delspinigiai. Kauno TM Mokesčių apskaitos ir išieškojimo skyrius 2012 m. rugsėjo 27 d. pranešimu Nr. 1B-34-15542 informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą ir nurodė, jog muitinė jį įpareigoja per 10 dienų įvykdyti mokestinę prievolę.
Pareiškėjui per nurodytą terminą nesumokėjus mokestinės prievolės, muitinė, vadovaudamasi MAĮ 105 straipsnio ir 106 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pradėjo taikyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą priimant sprendimus: 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 10000223597, 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 10000225848 ir 2012 m gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 10000227988 nurašyti 2 035,16 Eur iš asmens atsiskaitomųjų sąskaitų kredito įstaigose.
Negavus lėšų iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose, Vilniaus TM, vadovaudamasi MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2013 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 10000229924 ,,Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“ nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto ir perdavė antstolei Terezai Gerasimovič vykdyti 2 034,76 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo turto.
Vilniaus TM, atlikusi mokestinių nepriemokų sumokėjimo kontrolę, pareiškėjui už nesumokėtus arba pavėluotai sumokėtus mokesčius priskaičiavo delspinigius. Kadangi per nustatytą terminą delspinigiai nebuvo sumokėti, Vilniaus TM antstolei Terezai Gerasimovič pateikė vykdymui 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 10000264794 ,,Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto“.
Vilniaus TM 2020 m. gruodžio 20 d. buvo gautas pareiškėjo 2020 m. gruodžio 28 d. prašymas ,,Dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo pasibaigusia dėl senaties“, kuriame jis prašė 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 2PM190711 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ įregistruotą skolą pripažinti pasibaigusia dėl senaties ir nurašyti ją iš biudžeto pajamų apskaitos dokumentų. Prašymą grindė MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 8 punktu, t. y. tuo, jog mokestinė prievolė baigiasi, kai sueina mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis.
Atsižvelgdama į pareiškėjo Prašymą, Vilniaus TM 2021 m. sausio 28 d. pranešimu apie galimą nepalankų sprendimą Nr. (12.26/12)-2V-1177 informavo pareiškėją, jog Vilniaus TM neturi teisinio pagrindo tenkinti Prašymą ir nutraukti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, todėl prašė pateikti nuomonę dėl pranešime nurodytų priežasčių, informacijos bei dokumentų, kuriais ketinama pagrįsti nepalankų sprendimą dėl mokestinės nepriemokos, susijusios su 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 2PM190711, pripažinimo pasibaigusia dėl senaties.
Pareiškėjas 2021 m. vasario 15 d. Vilniaus TM pateikė nuomonę dėl pranešimo apie galimai nepalankų sprendimą. Nurodė, kad pranešimas apie galimai nepalankų sprendimą buvo surašytas formaliai, neįsigilinus į pareiškėjo situaciją bei Vilniaus TM anksčiau priimtų sprendimų praktiką, todėl priėmus nepalankų sprendimą Vilniaus TM prieštarautų pati sau. Teigė, jog atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes yra bedarbis, neturi nei kilnojamojo, nei nekilnojamojo turto, su sutuoktine augina mažametį vaiką. Prašė atsižvelgti į pastabas, anksčiau priimtus sprendimus ir Prašymą tenkinti.
Vilniaus TM 2021 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 5MA-34-50 ,,Dėl J. S. prašymo“ nusprendė netenkinti pareiškėjo Prašymo. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad antstolė Tereza Gerasimovič nustatyta tvarka vykdo mokestinės nepriemokos išieškojimą, Vilniaus TM neturi teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo Prašymo dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo pasibaigusia dėl senaties. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška nėra teisinio pagrindo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).
Pagal MAĮ 40 straipsnio 1-2 punktų nuostatas mokesčių mokėtojas privalo: laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių.
Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų: mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; MAĮ 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėto mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Taigi, mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokestinių prievolių, jos yra priverstinai išieškomos MAĮ nustatyta tvarka. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jei raginimas nesiunčiamas – kitą dieną po MAĮ 105 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos (MAĮ 105 straipsnio 2 dalis).
MAĮ 107 straipsnis apibrėžia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai (MAĮ 107 straipsnio 1 dalis). Pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, MAĮ 106 straipsnyje nurodytais būdais, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas (MAĮ 107 straipsnio 5 dalis).
Remiantis LVAT praktika, įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę mokesčių administratoriui nepaisyti 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino, jei procedūros buvo pradėtos per 5 metus nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, MAĮ 106 straipsnyje numatytais būdais (LVAT 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-324-556/2021). Taigi, nagrinėjamu atveju yra aktualu išsiaiškinti, ar mokesčių administratorius mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą pradėjo per 5 metus nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, taip pat ar pasirinktas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas atitiko MAĮ 106 straipsnyje numatytus būdus.
Iš bylos medžiagos matyti, jog Kauno TM 2012 m. lapkričio 12 d., vadovaudamasi MAĮ 105 straipsnio 1 dalimi, pradėjo priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigoje po to, kai pareiškėjas savanoriškai neįvykdė Kauno TM 2012 m. rugsėjo 27 d. pranešime nurodyto raginimo sumokėti jam apskaičiuotą mokestinę nepriemoką. Priverstinis išieškojimas buvo vykdomas MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais. Vadovaujantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestines nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (-ų). Atsižvelgiant į tai, Kauno TM priėmė sprendimus (2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 10000223597, 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 10000225848 ir 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 10000227988) nurašyti pareiškėjo mokestinę nepriemoką nuo sąskaitų kredito įstaigoje. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto (šį sprendimą vykdo antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka). Todėl, negavus lėšų iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose, Vilniaus TM 2013 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 10000229924 nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto ir perdavė antstolei Terezai Gerasimovič vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo turto.
Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 5MA-34-1923 ,,Dėl delspinigių mokestinės prievolės įregistravimo“ pareiškėjui įregistravo iš viso 107,45 Eur delspinigių mokestinę prievolę. Kadangi pareiškėjas per nustatytą terminą delspinigių nesumokėjo, Vilniaus TM pradėjo taikyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, pateikiant 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 10000262776 nurašyti 107,45 Eur iš pareiškėjo banko sąskaitos kredito įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo banko sąskaitoje nesant lėšų minėtas sprendimas nebuvo įvykdytas, Vilniaus TM 2014 m. vasario 18 d. priėmė sprendimą Nr. 10000264794 ,,Dėl mokestinės nepriemokos išieškotojo iš mokesčių mokėtojo turto“ ir priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą nukreipė į pareiškėjo turtą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti Vilniaus TM sprendimai atitinka MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus. Priverstinis išieškojimas pradėtas nepraleidus 5 metų senaties termino, antstolė tęsia išieškojimą iš pareiškėjo turto, vykdomosios bylos nėra nutrauktos, todėl darytina išvada, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo turto gali būti tęsiamas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus TM priimdama Sprendimą klaidingai įvertino jo ekonominę bei socialinę padėtį, todėl nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Pažymėtina, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalis nustato baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant mokesčio mokėtojo turima mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nustatyta, kad beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus) arba priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką. Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.
Remiantis LVAT praktika, tam, jog būtų galima remtis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turi būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-254/2011; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-221/2011 ir kt.). MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltiška sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010).
Paminėtas teisinis reguliavimas ir teismų praktika suponuoja aplinkybes, kurias reikia įrodyti norint atitikti sąlygas, numatytas MAĮ straipsnių nuostatose. Nors pareiškėjas Prašyme ir nurodo, jog šiuo metu jo ekonominė (socialinė) padėtis nėra gera, t. y. jis yra bedarbis, neturi nei kilnojamojo nei nekilnojamojo turto, kartu su sutuoktine augina mažamečius vaikus, tačiau nepateikia jokių kompetentingų institucijų išduotų dokumentų, pagrindžiančių minėtas aplinkybes. Kaip pagrįstai atsiliepime nurodo atsakovė, įrodymai apie pareiškėjo ir jo šeimos realiai gaunamas pajamas bei turimą turtą yra neišsamūs ir neparemti tai patvirtinančiais dokumentais. Taip pat paminėtina, jog Vilniaus TM nėra gavusi iš antstolės Terezos Gerasimovič patvarkymo apie išieškojimo iš pareiškėjo turto negalimumą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja sąlygos, dėl kurių mokesčių administratorius turėtų teisinį pagrindą netęsti mokestinės prievolės išieškojimo veiksmų. Todėl pareiškėjo argumentas, kad jo mokestinė nepriemoka turi būti pripažinta beviltiška, laikytinas nepagrįstu.
Pažymėtina, jog aplinkybė, kad Prašymas nebuvo tenkintas, pareiškėjui neužkerta kelio pakartotinai teikti motyvuotą ir kompetentingų institucijų išduotais dokumentais pagrįstą prašymą dėl skolos pripažinimo beviltiška remiantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalimi.
Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus TM pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą ir pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška ar pasibaigusia dėl senaties, nesant tam įstatyme nustatytų pagrindų. Todėl Vilniaus TM Sprendimas laikytinas motyvuotu ir pagrįstu, taigi jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl Vilniaus TM Sprendimo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.