Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės D. V. (V), ieškinį atsakovui A. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovo A. R. priešieškinį ieškovei D. V. (V) dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl ieškovės reikalavimo atidalinti ieškovės dalį nekilnojamojo turto iš bendrosios dalinės nuosavybės pripažinti, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso butas adresu (duomenys neskelbtini) ir atsakovo reikalavimo atidalinti jo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei butą, o atsakovui 34 500 Eur kompensaciją

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio susitarimu arba kai bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo, teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalis yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitas reikšmingas aplinkybes, turi spręsti, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

Nors kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011), būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalies, kurią taikant yra suformuluoti aptarti išaiškinimai, tikslą. Atidalijimo būdo priteisiant kompensaciją pinigais taikymo išimtinumą lemia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsnyje nustatytos savininko teisių apsaugos garantijos, todėl, taikant šį atidalijimo būdą, būtina užtikrinti bendraturčių kaip turto savininkų interesus.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, lyginant su kitų bendraturčių, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).

Kompensaciją pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Sprendžiant, kuriam iš bendraturčių turtas priteistinas natūra, o kuriam – kompensacija, teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003).

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo atidalinti ieškovės dalį nekilnojamojo turto iš bendrosios dalinės nuosavybės pripažinti, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso butas adresu (duomenys neskelbtini), o ieškovei 34 500 Eur kompensaciją. Atsakovas prašo to paties - atidalinti jo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei butą, o atsakovui 34 500 Eur kompensaciją.

Svarbu pažymėti, kad prašomas atidalinti butas yra dviejų kambarių ir jį padalinti be neproporcingos žalos jo paskirčiai nėra galimybės, kadangi jį padalijus pagal šalims tenkančias nuosavybės dalis, nėra galimybės atidalinti bendro naudojimo patalpų (virtuvės, vonios, koridoriaus ir kt.), o įrengti atskiras šios paskirties patalpas nėra galimybių.

Taigi, sprendžiant ieškovės ir atsakovo reikalavimus dėl turto atidalijimo būdo, teismas atsižvelgia į šiuos aspektus: 1) ieškovė neturi pakankamai pajamų (jai mokamas 115,33 nedarbingumo pašalpa) ir neturi galimybės jų gauti (pvz., skolintis iš kredito įstaigų), kad galėtų atsakovui sumokėti piniginę kompensaciją už jai tenkančią atsakovo buto dalį; 2) ieškovė yra iš dalies nedarbinga, jos darbingumo galimybes riboja Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos 1 teritorinio skyriaus Išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų; 3) ieškovė paaiškino, kad turi gyvenamąją vietą, gyvena pas tėvus Telšių mieste, atsakovas neginčijo šios aplinkybės; 3) ieškovė paaiškino, kad yra susituokusi su Vokietijos piliečiu ir turi galimybę gyventi Vokietijoje pas sutuoktinį, atsakovas neginčijo šios aplinkybės; 4) ieškovė paaiškino, kad nuo 2015 metų rugsėjo mėnesio ginčo bute gyvena atsakovas, atsakovas neginčijo šios aplinkybės; 5) atsakovas priešieškinyje nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 10 d. ginčo butą išlaiko atsakovas; 6) atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė nuo 2015 metų ieškovė išvyko gyventi į Vokietiją; 7) atsakovas dirba gauna darbo pajamas, vidutinės vieno mėnesio darbo pajamos 713 Eur ir jam mokamas 146,69 Eur ligos pašalpa; 8) atsakovas turi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto (butas ir žemės sklypas, aštuonios transporto priemonės; 9) atsakovo finansinė padėtis leidžia skolintis iš kredito įstaigų.

Įvertinus byloje pateiktus įrodymus bei vadovaujantis teisingumo protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas daro išvada, kad teisingiau bus atidalinti ieškovės turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)ir 993/100000 (buvo 1986/100000) negyvenamąją patalpą – parkingo patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui.

Iš esmės su tokia teismo išvada sutinka ir atsakovas, atsiliepime į ieškovės ieškinį, nurodydamas, kad „atsakovas iš dalies sutinka su ieškovės reikalavimu dėl turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant atsakovui butą“.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014). Nors kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad individualaus turto vertinimo išvados yra tikslesni turto vertės įrodymai už Nekilnojamojo turto registro duomenis, tačiau turto vertės nustatymas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę turto rinkos vertę kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tinkamu ir leistinu turto vertės nustatymo būdu.

Atsakovui, neginčijant atidalijamo turto vertės, bei atsižvelgiant į tai, kad teismas atidalino ieškovės turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 993/100000 (buvo1986/100000) negyvenamąją patalpą – parkingo patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), ieškovei iš atsakovo priteistina 34500 Eur kompensacija (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178, 270 straipsniai).

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovo 1542,22 Eur nuostolių su palūkanomis, susidariusių butui išlaikyti ir išsaugoti ir atsakovo reikalavimo priteisti iš ieškovės atsakovui 639 Eur nuostolių atlyginimą už išlaidas butui išlaikyti ir išsaugoti.

Ieškovė nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. spalio 10 d. ji viena mokėjo buto išlaikymo išlaidas ir šiam savo argumentui pateikė sąskaitos išrašus, iš kurių matyti, kad ieškovė minėtu laikotarpiu sumokėjo 2467,56 Eur buto išlaikymui. Priešieškiniu ir teismo posėdžio metu atsakovas iš esmės neginčijo šio argumento, atsakovas neginčijo ir išlaidų butui išlaikyti dydžio, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 1233,78 Eur nuostolių ir 308,44 Eur palūkanų, t.y. penkių procentų metinių palūkanų nuo 123,78 Eur sumos, iš viso 1542,00 Eur, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178, 270 straipsniai).

Atsakovas priešieškiniu nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 10 d. butą išlaiko atsakovas ir turėjo 1278 Eur buto išlaikymo išlaidų, todėl ieškovė turėtų jam kompensuoti 639 Eur. Su tokia atsakovo argumentacija teismas negali sutikti, nes ieškovė pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurias ieškovei išrašė akcinė bendrovė ‚Klaipėdos energija“ 2015 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2016 m. sausio, 2017 m. birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2018 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio mėnesiais, o ieškovė šias sąskaitas apmokėjo. Ieškovė apmokėjo ir daugiabučių namų savininkų bendrijai „Uosto banga“ 2017 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais, 2018 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, birželio, mėnesiais. Ieškovė apmokėjo akcinei bendrovei ‚Klaipėdos vanduo“ už 2018 m. vasario mėnesį.

Kitas argumentas, kodėl teismas nesutinka su atsakovo ieškovei pateikta buto išlaikymo išlaidų suma yra tai, kad 2016 m. sausio 12 d. ieškovė jai priklausančią buto dalį ir parkingo patalpos padovanojo E. R., todėl daiktines teises į ½ dalį buto ir parkingo patalpos, esančio (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2017 m. birželio 15 d. įgijo E. R.. 2017 m. birželio 15 d. E. R. jai priklausančią buto dalį ir parkingo patalpos padovanojo ieškovei, todėl daiktines teises į ½ dalį buto ir parkingo patalpos, esančio (duomenys neskelbtini), 2017 m. birželio 15 d. įgijo ieškovė. Vadinasi, nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2017 m. birželio 15 d. ieškovė nebuvo atsakinga už ginčo buto išlaikymo išlaidas, o atsakovas jas priskaičiavo ieškovei, bet ne tuo laikotarpiu buvusiai buto dalies savininkei E. R..

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė – „įrodinėja tas, kas teigia“.

Įvertinus pateiktus byloje įrodymus, teismas konstatuoja, kad atsakovas neįrodė ieškovės ginčo buto išlaikymo išlaidų sumos, tenkančio ieškovei, todėl atsakovo reikalavimas priteisti 639 Eur iš ieškovės yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178, 270 straipsniai).

Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir - svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai). Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ištyrus šioje civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad ieškovė įrodė savo ieškinio reikalavimus, o atsakovas neįrodė priešieškinio reikalavimus, todėl ieškovės ieškinys tenkintinas kaip pagrįstas bei įrodytas, o atsakovo priešieškinis yra atmestinas kaip nepagrįstas bei neįrodytas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 – 179 straipsniai).

Pažymėtina, kad teismas ne kartą išaiškino šalims apie šalių įrodinėjimo pareigą, siūlė tiek ieškovei tiek atsakovui teikti įrodymus, grindžiančius ieškinį ir atsikirtimą į ieškinį.

Kadangi atsakovo priešieškinis atmestinas, jam nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieškovei buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, o ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 563,48 Eur išlaidų, už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ieškovei D. V (V) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 99, 293, 294, 295, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės ieškinį visiškai tenkinti.

Atidalinti ieškovės D. V. (V) turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažįstant atsakovui A. R. asmeninės nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)ir 993/100000 (buvo 1986/100000) negyvenamąją patalpą – parkingo patalpą, unikalus Nr. 4400-1484-8463:4175, (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo A. R. ieškovei D. V. (V) 34500 Eur (trisdešimt keturis tūkstančius penkis šimtus eurų) piniginę kompensaciją už atsakovui A. R. tenkančią ieškovės turto dalį.

Priteisti iš atsakovo A. R. ieškovei D. V. (V) 1542,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt du eurus) nuostolių atlyginimą.

Atsakovo priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. R. valstybės naudai 563,48 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt tris eurus keturiasdešimt aštuonis euro centus) antrinės teisinės pagalbos bylinėjimosi išlaidų, sumokant į Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į.k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinė bendrovė „Swedbank“, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinė bendrovė „Citadele“, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinė bendrovė DNB bankas, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinė bendrovė SEB bankas, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Danske Bank A/S“, Lietuvos filialas, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis –įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.