- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-14
- Bylos Nr.
- 2A-1103-796/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Montuotojas“
- Suinteresuotas asmuo
- Palangos miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos akcinės bendrovės „Montuotojas“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Montuotojas“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Palangos miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja akcinė bendrovė (toliau – AB) „Montuotojas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, juo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja AB „Montuotojas“ nuosavybės teise valdo poilsio pastatus 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų techninės apskaitos bylą (inventorinis Nr. 1787), esančius adresu (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškime nurodoma, kad pareiškėja AB „Montuotojas“ nuosavybės teise valdo du poilsio namelius Šventosios gyvenvietėje, kurių adresas pagal Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos bylą yra (duomenys neskelbtini). Poilsio pastatai AB „Montuotojas“ nuosavybėn perėjo 1990 metais Respublikinio tresto „Prammontažo“ specializuotą montavimo valdybą Nr. 4 perregistravus į valstybinę įmonę „Montuotojas“ Panevėžio 4-ąją gamybinę valdybą. 1992 metais valstybinės įmonės „Montuotojas“ gamybinė valdyba Nr. 4 buvo perregistruota į AB „Montuotojas“ montavimo firmą Panevėžyje, kaip gamybinės valdybos Nr. 4 teisių, turto, prievolių ir įsipareigojimų perėmėją. 2016 m. sausio 26 d. pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą su prašymu AB „Montuotojas“ nuosavybėn įregistruoti poilsio namelius pagal Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos bylą, inventorinis Nr. 1787, esančius (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2016 m. vasario 10 d. sprendimu prašymo netenkino ir nurodė pareiškėjai kreiptis į Palangos miesto savivaldybės administraciją dėl adreso suteikimo bei į matininkus dėl naujos kadastro duomenų bylos sudarymo. Minėtame sprendime taip pat nurodyta, jog seni statiniai Nekilnojamojo turto kadastre registruojami Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastro duomenų bylą, parengtą pagal teisės aktų reikalavimus, ir statybos teisėtumą patvirtinančius dokumentus.
Šalies argumentai
3. Pareiškėja paaiškino, kad jos archyve nėra išlikę dokumentų, patvirtinančių, kaip šie poilsio nameliai buvo perduoti į Respublikinio tresto „Prammontažo“ specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 balansą, taip pat dokumentų, patvirtinančių statybos teisėtumą. Dėl šių dokumentų ir informacijos apie juos pareiškėja kreipėsi į Centrinį, Klaipėdos ir Kauno apskrities archyvus, tačiau dokumentų archyvuose nerasta. Teismui pareiškėja pateikė dokumentus, kurie patvirtina aplinkybę, kad nuosavybės teisės objektas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Poilsio namelių techninio paso ištraukų kopijos patvirtina, jog poilsio nameliai šioje vietoje pastatyti, įsigyti ir eksploatuojami teisėtai, nes poilsio namelių eksploatacija kiekvienais metais nuo 1987 iki 2000 m. buvo derinama su įvairiomis valstybinėmis institucijomis, iš jų ir institucija, kuri buvo atsakinga už statybą ir architektūrą. Šis dokumentas įrodo, jog poilsio nameliai buvo pastatyti vadovaujantis jų statybos metu galiojančiais teisės aktais, statybos nebuvo savavališkos, o nameliai naudojami ir eksploatuojami su valstybinių institucijų žinia ir leidimu.
Žemesnės instancijos teismas
4. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktame Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1968 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 238, kuriuo miestų ir rajonų vykdomiesiems komitetams pavesta paruošti poilsio stovyklų išplanavimo schemas, numatoma, jog poilsio stovyklose leidžiama statyti vasarinio tipo lengvų konstrukcijų pastatus, šie pastatai statomi pagal atskirus žinybos, įmonės ar organizacijos paruoštą statybos projektus, suderinus su rajono priešgaisrinės apsaugos bei sanitarinėmis tarnybomis, miesto landšafto ar rajono architektu ir gavus leidimą. Naudotis poilsio stovykla arba projekte numatyta jos dalimi galima vykdomojo komiteto paskirtai valstybinei komisijai priėmus ją eksploatuoti gyvenamiesiems namams ir kitiems civiliniams objektams nustatyta tvarka. Klaipėdos apskrities archyvo 2016 m. vasario 10 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ nurodyta, jog 1967–1970 metų archyviniuose dokumentuose duomenų apie leidimą Kauno statybos trestui Nr. l ar Nr. 2 statyti poilsio stovyklas Šventosios gyvenvietėje, minėtų stovyklų projekto, priėmimo eksploatacijai aktų nerasta. Palangos miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-448-02/2002 buvo nustatytas juridinę reikšmė turintis faktas, jog 4 poilsio namelius nuosavybės teise valdo Kauno savivaldybės butų ūkio įmonė, šiuos namelius pastatė Kauno statybos trestai ir jie yra toje pačioje vietoje kaip ir nameliai, dėl kurių prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą šioje byloje. 2002 m. gegužės 31 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos rašte Nr. 02-137 nurodoma, jog Kauno statybos tresto Nr. 1 ir Nr. 2 stovyklų Šventojoje leidimai statybai ir priėmimo eksploatacijai aktai nėra ištikę. Kauno apskrities archyvo 2002 m. gegužės 15 d. dienos rašte nurodoma, jog Kauno statybos tresto Nr. 1 ir Nr. 2 stovyklos Šventojoje leidimo statybai bei priėmimo naudojimui akto nėra išsaugota archyve. Pareiškėjos AB „Montuotojas“ teismui pateikti dokumentai įrodo, jog poilsio nameliai pastatyti teisėtai, pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, tačiau leidimai statybai ir priėmimo naudojimui aktai nėra išlikę, todėl yra pagrindas nustatyti pareiškėjos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, todėl prašė jo netenkinti. Nurodė, kad nors pareiškėja teigia nuosavybės teise valdanti 2 poilsio namelius, tačiau ginčo statiniai ir nuosavybės teisės į juos niekada nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismas gali konstatuoti, kad tam tikras faktas įvyko (buvo), o ne taikant juridinio fakto nustatymo institutą nustatinėti, ar statiniai pastatyti tinkamai ir teisėtai. Tai neatitinka juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo instituto paskirties. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad jeigu asmuo teisėtai pastato pastatą, tai jis įgyja nuosavybės teisę į tą pastatą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu ir turi nuosavybės teisę įregistruoti administracine tvarka. Kadangi pastatų, statinių, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, formavimas yra ne teismo, o administracinė veikla, o statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, niekada nebuvo suformuoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, toks juridinę reikšmę turintis faktas šioje byloje negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka.
6. Suinteresuoto asmens teigimu, byloje pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ginčo laikinų statinių statytojai niekada neturėjo statybą leidžiančio dokumento, todėl ir negali jo pateikti. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.3 ir 5 punktus, adresų objektais yra pastatai ir jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, adresų objektams nepriskiriami pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nesudėtingas statinys apibūdinamas kaip paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis – 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto. Atsižvelgiant į tai, tokio pobūdžio poilsio pastatai negali būti laikomi atskiri nekilnojamojo turto kadastro objektai, o tai reiškia ir adresų objektu. Pareiškėja pripažįsta, kad nekilnojamąjį daiktą statyti leidžiančio dokumento neturi, o pareiškėjos pateikti teismui dokumentai neįrodo, jog poilsio pastatai pastatyti teisėtai, pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, tačiau leidimai statybai ir priėmimo naudojimui aktai nėra išlikę.
7. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškimą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų adresų struktūrą ir adresų rašymo taisyklių 4.3. ir 5 punktus pareiškėjos poilsio pastatai, dėl kurių prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais buvo numatyta privaloma pastatų registracija. Minėtas nutarimas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, kuriuo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kuri numatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti registruojami, o neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad pagal šią tvarką poilsio pastatai būtų įregistruoti. Ginčo statiniai nebuvo inventorizuoti Klaipėdos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. Be to, pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.12.06:2002 ir Pastatų, statinių, įrenginių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d., saugaus naudojimo termino nustatymo tvarką, statinių ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė galbūt yra pasibaigusi. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-662-2556/2014 yra suformavęs praktiką, pagal kurią tokio pobūdžio statiniams, t. y. poilsio nameliams Šventosios gyvenvietėje, adresai negali būti suteikiami.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai 2019 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškimo netenkino, priteisė valstybei iš pareiškėjos 9,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėja valdo du poilsio pastatus – 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Poilsio pastatus pareiškėja įgijo 1990 m. gruodžio 17 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkiu Nr.719p Respublikinio tresto „Prammontažo“ specializuotą montavimo valdybą Nr. 4 perregistravus į valstybinės įmonės „Montuotojas“ Panevėžio 4-ąją gamybinę valdybą, kuri 1992 m. lapkričio 9 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkiu Nr. 600y perregistruota į AB „Montuotojas“ montavimo firmą Panevėžyje, kaip gamybinės valdybos Nr. 4 teisių, turto, prievolių ir įsipareigojimų perėmėja. Teismas taip pat nustatė, kad minėti poilsio pastatai, kaip nekilnojamojo turto objektai, nesuformuoti, daiktinės teisės į juos neįregistruotos. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2016 m. vasario 10 d. sprendimu netenkino AB „Montuotojas“ prašymo dėl minėtų poilsio pastatų įregistravimo.
10. Teismas nurodė, kad šioje byloje pareiškėja turėjo procesinę pareigą įrodyti ne tik faktą, kad Respublikinio tresto „Prammontažo“ specializuota montavimo valdyba Nr. 4 perdavė jai nuosavybės teises į pareiškime nurodytus statinius, bet ir tai, kad ji (ar iki jos valdę pastatus asmenys) statinius teisėtai sukūrė, valdė juos nuosavybės teise, nes naujasis savininkas negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo buvę turto savininkai. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad nei 1989 m. gegužės 24 d. Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 1787 kopija, nei poilsio pastatų techninio paso ištraukų kopija, nei Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo kopija, nei 1973 m. birželio 3 d. istorinės pažymos kopija, nei 1982 m. rugpjūčio 25 d. akto Nr. 6, kopija, nei 1988 m. lapkričio 17 d. rašto Nr. 240 „Dėl archyvo patalpų sutvarkymo valdyboje“ kopija, nei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. sausio 25 d. rašto kopija, nei Kauno apskrities archyvo 2016 m. vasario 25 d. rašto kopija, nei Lietuvos TSR ministrų tarybos 1968 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 238 kopija, nei Lietuvos TSR Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1967 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 159 kopija, nei Lietuvos TSR Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1967 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 337 kopijos, nei kiti pareiškėjos teismui pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į ginčo poilsio pastatus kaip Respublikinio tresto „Prommontažo“ specializuotos montavimo valdybos Nr. 4, kuri šiuos poilsio pastatus perėmė iš Kauno statybos trestų Nr. 1 ir Nr. 2, teisių ir pareigų perėmėja. Byloje taip pat nebuvo įrodyta, kad poilsio pastatų 1K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau nėra išlikę, t. y., kad pareiškime nurodyti poilsio pastatai buvo sukurti, pastatyti ir užbaigti teisėtai, laikantis jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nusprendė netenkinti pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu pareiškėja AB „Montuotojas“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nors pareiškėja įrodė visas būtinąsias sąlygas nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti. Apeliantės teigimu, pareiškėjos pateikti įrodymai, t. y. Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos byla Nr. 1787, poilsio namelių techninio paso ištraukos, Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas, Respublikinio tresto „Prammontažas“ specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 dokumentai, Lietuvos archyvų atsakymai, Palangos miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-448-02/2002 medžiaga, žemės nuomos mokesčio deklaracijos patvirtina, kad poilsio nameliai buvo perduoti Respublikinio tresto „Prammontažas“ specializuotai montavimo valdybai Nr. 4 į balansą ir ši įmonė teisėtai juos valdė nuosavybės teise, tačiau poilsio namelių perdavimą patvirtinantys dokumentai nėra išlikę ir jų neįmanoma gauti kita tvarka, išskyrus teismą.
11.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja byloje neįrodė aplinkybės, kad jos valdomi pastatai buvo pastatyti teisėtai. Apeliantės teigimu, į bylą pateiktos poilsio namelių techninio paso ištraukos, Klaipėdos apskrities archyvo 2016 m. vasario 10 d. raštas, Palangos miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-448-02/2002 medžiaga įrodo, kad poilsio nameliai buvo pastatyti teisėtai, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, tačiau leidimai statybai ir jų priėmimo įforminimo dokumentai nėra išlikę. Apeliantė pažymėjo, kad poilsio nameliai buvo valdomi ir eksploatuojami su visų tuometinių valstybinių institucijų sutikimu, o tai reiškia, kad prieš gaunant leidimus eksploatuoti statinius, nameliai turėjo būti pastatyti turint statybos leidimą ir atitinkamų institucijų pripažinti tinkamais naudoti.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, todėl pagrįstai netenkino pareiškimo. Akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla. Statinių formavimo kaip nekilnojamųjų daiktų ir jų įregistravimo tvarka yra nustatyta teisės aktuose, šių veiksmų atlikimas nėra priskiriamas teismų kompetencijai, todėl nėra pagrindo šiuos klausimus spręsti taikant įstatymo nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nusprendė, jog pareiškėja byloje neįrodė, kad AB „Montuotojas“ įgijo nuosavybės teisę į ginčo poilsio pastatus kaip Respublikinio tresto „Prommontažo“ specializuotos montavimo valdybos Nr. 4, kuri šiuos poilsio pastatus perėmė iš Kauno statybos trestų Nr. 1 ir Nr. 2, teisių ir pareigų perėmėja, taip pat neįrodė, kad pareiškime nurodyti statiniai – poilsio pastatai – buvo sukurti, pastatyti ir užbaigti teisėtai, laikantis jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.
17. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė aplinkybių, jog yra įgijusi nuosavybės teisę į ginčo poilsio pastatus, taip pat aplinkybių, jog šie pastatai buvo pastatyti teisėtai. Apeliantė nurodo, kad pareiškėja šioje byloje įrodė visas būtinąsias sąlygas pareiškime nurodytų poilsio pastatų valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti, todėl teismas turėjo patenkinti pareiškimą ir nustatyti pareiškėjos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.
18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas klausimui teisingai išnagrinėti bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl bylos esmės, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodytų argumentų.
Faktinės bylos aplinkybės
19. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 1990 m. gruodžio 17 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkiu nutarta Respublikinio tresto „Prammontažo“ specializuotą montavimo valdybą Nr. 4 perregistruoti į valstybinės įmonės „Montuotojas“ Panevėžio 4-ąją gamybinę valdybą (t. 1, b. l. 16). 1992 m. lapkričio 9 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkiu nutarta valstybinės įmonės „Montuotojas“ gamybinę valdybą Nr. 4 perregistruoti į AB „Montuotojas“ montavimo firmą Panevėžyje, kaip gamybinės valdybos Nr. 4 teisių, turto, prievolių ir įsipareigojimų perėmėją (t. 1, b. l. 17). Remiantis bylos duomenimis, taip pat nustatyta, kad pareiškėja AB „Montuotojas“ valdo du poilsio pastatus – 1K1ž, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2K1ž, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir poilsio pastatai). Šie poilsio pastatai kaip nekilnojamojo turto objektai nėra suformuoti, daiktinės teisės į juos neįregistruotos (t. 1, b. l. 139). Pareiškėja 2016 m. sausio 26 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą su prašymu dėl minėtų poilsio pastatų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (4.6.10.) RS-229 prašymas netenkintas, pastatus įregistruoti atsisakyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punktu dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos neatitikties kadastro įstatymo reikalavimams bei 12 straipsniu, kuriame nurodyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamąjį kadastrą ir jų pakeitimo teisiniai pagrindai. Minėtame sprendime, be kita ko, nurodoma, kad prašydama įregistruoti poilsio pastatus, pareiškėja nepateikė jų statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų (t. 1, b. l. 18).
Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo
20. Pareiškėjos apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas iš esmės yra grindžiamas netinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja neįrodė, kad ji įgijo nuosavybės teisę į poilsio pastatus kaip Respublikinio tresto „Prammontažo“ specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 teisių ir pareigų perėmėja, taip pat teismo išvada, kad byloje nebuvo įrodyta, jog poilsio pastatai buvo pastatyti teisėtai. Apeliantės teigimu, byloje pateikti įrodymai patvirtina pareiškėjos nuosavybės teisę į ginčo poilsio pastatus, kurie buvo pastatyti teisėtai, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, tačiau leidimai statybai ir jų priėmimo įforminimo dokumentai nėra išlikę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
21. CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pastato ir (ar) žemės sklypo valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti reikia įrodyti šias aplinkybes: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009, 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).
22. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013 ir kt.).
23. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo, jog nuosavybės teisę į pareiškime nurodytus poilsio pastatus ji įgijo kaip Respublikinio tresto „Prammontažo“ specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 teisių ir pareigų perėmėja. Pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareiškėja nurodė, kad poilsio pastatai į Respublikinio tresto „Prammontažo“ specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 balansą buvo perduoti iš Kauno statybos trestų Nr. 1 ir Nr. 2, tačiau šių statinių statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai nėra išlikę. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, naujasis turto savininkas negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo ankstesnis turto savininkas (CK 4.48 straipsnis). Vadinasi, šioje byloje sprendžiant klausimą, ar pareiškėja (iki jos pastatus valdę asmenys) įgijo nuosavybės teisę į poilsio pastatus galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu, kaip būtinosios sąlygos pastatų valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti, turi būti vertinama, ar statybos būdu sukurti poilsio pastatai buvo teisėtai pastatyti. Atsižvelgiant į tai, esminis šios bylos klausimas, sudarantis įrodinėjimo dalyką, yra pareiškime nurodytų poilsio pastatų statybos teisėtumas, procesinę pareigą įrodyti faktines aplinkybes dėl pastatų statybos teisėtumo turėjo pareiškėja (CPK 178 straipsnis).
24. Byloje esančioje Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos byloje (inventorinis Nr. 1787) nurodoma, kad pareiškime nurodyti poilsio pastatai buvo pastatyti 1970 metais (t. 1, b. l. 27, 31). Analogiški duomenys dėl poilsio pastatų statybos pabaigos metų yra nurodyti ir Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše (t. 1, b. l. 139). Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 281 patvirtintų Individualinės statybos nuostatų 17 punkte buvo nustatyta, kad leidimus vykdyti statybą teikia Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto vietos organai. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ 1 punktas reglamentavo, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700 1 punktas įtvirtino, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1968 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 238 6 punkte buvo nustatyta, kad poilsio stovyklose leidžiama statyti vasarinio tipo lengvų konstrukcijų pastatus, šie pastatai statomi pagal atskirus žinybos, įmonės ar organizacijos paruoštą statybos projektą, suderinus su rajono priešgaisrinės apsaugos bei sanitarinėmis tarnybomis, miesto landšafto ar rajono architektu ir gavus leidimą. Naudotis poilsio stovykla arba projekte numatyta jos dalimi galima vykdomojo komiteto paskirtai valstybinei komisijai priėmus ją eksploatuoti gyvenamiesiems namams ir kitiems civiliniams objektams nustatyta tvarka. Aptartos teisės aktų nuostatos leidžia daryti išvadą, kad pareiškime nurodytiems poilsio pastatams statyti buvo privalomas statybos leidimas, suderintas su atitinkamomis institucijomis, statyba turėjo būti vykdoma pagal nustatytą tvarką, o pastatyti statiniai turėjo būti priimti valstybinės komisijos.
25. Iš byloje esančios Klaipėdos tarpmiestinio inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos bylos (inventorinis Nr. 1787) matyti, kad poilsio pastatų kadastro duomenys nustatyti 1989 m. gegužės 24 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis dokumentas patvirtina faktinį poilsio pastatų egzistavimą ir jų technines charakteristikas, tačiau namų valdos techninės apskaitos byloje nėra duomenų apie tai, kad poilsio statiniams statyti buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, taip pat duomenų apie tai, kad pastatai valstybinės komisijos buvo priimti naudoti. Taigi vien šis dokumentas nepatvirtina ginčo statinių statybos teisėtumo. Šių aplinkybių nepatvirtina ir kiti pareiškėjos pateikti ir apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai, t. y. poilsio namų techninio paso ištraukos, Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas, Respublikinio tresto „Prammontažas“ specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 dokumentai, Lietuvos archyvų atsakymai. Iš Panevėžio specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 poilsio namų „Pušelė“ paso Nr. 2-07-14 matyti, kad poilsio stovykloje „Pušelė“ esančių poilsio namų eksploatacija kasmet buvo derinama su įvairiomis valstybinėmis institucijomis, tačiau jame nurodyta, visoms tarnyboms sutikus, leisti eksploatuoti poilsio įstaigas tik kurortinį sezoną. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien faktinio pastatų eksploatavimo aplinkybė negali būti vertinama kaip patvirtinanti naudojamų statinių statybos teisėtumą, juolab, kad jokie kiti bylos įrodymai šios aplinkybės taip pat nepatvirtina. Susipažinus su byloje esančios 1973 m. birželio 3 d. istorinės pažymos, 1982 m. rugpjūčio 25 d. akto Nr. 6 dėl Panevėžio specializuotos montavimo valdybos Nr. 4 dokumentų atrinkimo naikinti, 1988 m. lapkričio 17 d. rašto Nr. 240 „Dėl archyvo patalpų sutvarkymo valdyboje“, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. sausio 25 d. rašto, Kauno apskrities archyvo 2016 m. vasario 25 d. rašto turiniu matyti, kad šiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad poilsio statiniams statyti buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, taip pat duomenų apie tai, kad poilsio pastatai valstybinės komisijos buvo priimti naudoti. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo, jog poilsio pastatai buvo pastatyti vadovaujantis jų statybos metu galiojančiais teisės aktais, perduoti valstybinei komisijai ir pripažinti tinkamais naudoti pagal paskirtį.
26. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal tuo metu galiojusios Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtintos Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos 2 punkto d papunktį teisiškai turėjo būti registruojami visi atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantys pastatai. Pagal minėtos instrukcijos 5 punktą teisiškai registruojami galėjo būti tik baigti statyti ir priimti eksploatuoti pastatai su naudojamais žemės sklypais. Šios teisinio reglamentavimo nuostatos patvirtina, kad pastatyti pastatai turėjo būti ne tik valstybinės komisijos priimti, bet ir teisiškai registruojami. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad poilsio pastatai ir daiktinės teisės į juos nustatyta tvarka nebuvo įregistruotos, todėl ši aplinkybė taip pat leidžia abejoti poilsio pastatų statybos teisėtumu ir atitinkamai neleidžia daryti labiau tikėtinos išvados, jog poilsio pastatai buvo teisėtai sukurti kaip nuosavybės objektai.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjos pateikti dokumentai iš Palangos miesto apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-448-02/2002 medžiagos taip pat nepatvirtina pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo. Iš byloje esančio Palangos miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 5 d. sprendimo matyti, kad juo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Kauno savivaldybės butų ūkio įmonė nuosavybės teise valdo poilsio namelius Nr. 41, Nr. 42, Nr. 43 ir Nr. 44 bei virtuvę Nr. 4 (projektiniai žymėjimai 1KIž, 2KIž, 3KIž, 4KIž ir 5HIž), esančius (duomenys neskelbtini) sankryžoje (t. 1, b. l. 79–78). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors minėti poilsio nameliai yra toje pačioje vietovėje, kurioje yra ir pareiškėjos valdomi poilsio pastatai, tačiau spręsdamas pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo klausimą, teismas privalo atsižvelgti į anksčiau šioje nutartyje minėtas kasacinio teismo praktikoje išskirtas pastato valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti būtinas sąlygas ir dėl šių sąlygų egzistavimo spręsti vertindamas kiekvieną statinį atskirai. Šiuo atveju Palangos miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 5 d. sprendimas ir juo nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai. Be to, šiame teismo sprendime nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie pareiškėjos valdomų poilsio pastatų statybos teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vien tai, kad Palangos miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-448-02/2002 buvo kitaip vertinamos faktinės aplinkybės dėl kitų toje pačioje vietovėje esančių poilsio namelių nuosavybės teisės ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nagrinėjamu atveju nepaneigia teismo teisės šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus vertinti kitaip, nei tai buvo padaryta Palangos miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 5 d. sprendime.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pateikė išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą, darydamas išvadas dėl pareiškėjos įrodinėtų aplinkybių, teismas atsižvelgė į šios kategorijos bylų įrodinėjimo specifiką. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėja nepateikė pakankamai duomenų apie tai, kad pareiškime nurodyti poilsio pastatai buvo statomi turint statybą leidžiančius dokumentus ir tuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka buvo pripažinti baigtais bei tinkamais naudoti. Pažymėtina, kad vien tai, jog apeliaciniame skunde pareiškėja kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, savaime nėra pakankamas pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai neįrodžius ginčo statinių statybos teisėtumo, t. y. kad ji vykdyta ir užbaigta laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų nustatytos statybos tvarkos, nėra pagrindo nustatyti statinio valdymo nuosavybės teise faktą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Dėl bylos procesinės baigties
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.
31. Nagrinėjamu atveju atmetus apeliacinį skundą, pareiškėja neįgijo teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Suinteresuoti asmenys nepateikė teismui įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.