- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-08
- Bylos Nr.
- e2S-56-601/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02919-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Suinteresuotas asmuo
- L. S., G. S.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2VP-3138-494/2025 pagal pareiškėjo antstolio M. A. pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys – L. S., G. S., institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas antstolis M. A. 2025 m. vasario 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas už Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-471-647/2021 pagrindu 2022 m. spalio 14 d. išduotame vykdomajame rašte nurodytų sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių 8.1 ir 8.2 papunkčių nevykdymą skolininkei L. S. skirti baudą iki 300 Eur už kiekvieną nevykdymo atvejį išieškotojo G. S. naudai.
2. Pareiškime nurodyta, kad 2025 m. vasario 7 d. antstolis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 771 straipsniu, surašė sprendimo neįvykdymo aktą Nr. S-25-89-3030, kuriuo konstatavo pakankamai objektyvių duomenų apie teismo sprendimu patvirtintos bendravimo tvarkos nevykdymą: 2024 m. lapkričio 15 d., 2024 m. lapkričio 16 d., 2024 m. lapkričio 17 d., 2024 m. gruodžio 20 d., 2024 m. gruodžio 21 d., 2024 m. gruodžio 22 d. L. S. nesudarė sąlygų G. S. susitikti su vaikais (Taikos sutarties 8.1 papunktis), o 2024 m. lapkričio 1 d., 2024 m. lapkričio 3 d., 2024 m. lapkričio 5 d., 2024 m. lapkričio 8 d., 2024 m. lapkričio 17 d., 2024 m. lapkričio 19 d., 2024 m. gruodžio 2 d., 2024 m. gruodžio 5 d., 2024 m. gruodžio 10 d. – kliudė bendrauti su vaikais nuotolinio ryšio priemonėmis (Taikos sutarties 8.2 papunktis). Antstolis nurodė, kad pažeidimai pasireiškė aktyviais, piktybiškais ir tendencingais L. S. veiksmais, o tai pagrindžiama išieškotojo rašytiniais paaiškinimais bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta informacija. Taip pat pažymėta, kad L. S. jau anksčiau bausta, tačiau ankstesnės (mažesnės) baudos, pareiškėjo vertinimu, nebuvo veiksmingos, todėl prašoma skirti iki 300 Eur baudą už kiekvieną nevykdymo atvejį.
3. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą dėl nepilnamečių O. ir D. S. interesų. Joje nurodyta, kad vaikai neturi susiformavusios neigiamos nuostatos tėvo atžvilgiu, o jų išsakyti teiginiai apie tariamą smurtą gali būti suformuoti aplinkos. Skyrius pažymėjo, kad buvo sudarytas pagalbos šeimai planas (įpareigojimai vykdyti bendravimo tvarką, dalyvauti mediacijoje, nekonfliktuoti vaikų akivaizdoje, skatinti vaikų ryšį su tėvu ir pan.), tačiau L. S. tvarkos nevykdė ir vėliau socialinių paslaugų apskritai atsisakė. Skyriaus vertinimu, teismo sprendimas nevykdomas tyčia ir be pateisinamų priežasčių, o dėl to pažeidžiami vaikų interesai, todėl skyrius neprieštaravo sankcijų taikymui ir pritarė 300 Eur baudai už kiekvieną nevykdymo atvejį. Išvadoje taip pat nurodyta, kad L. S. buvo tris kartus bausta administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 73 straipsnį (2023 m. vasario 20 d. – įspėjimas; 2024 m. sausio 11 d. – 50 Eur; 2024 m. gruodžio 19 d. – 60 Eur), nutarimai įsiteisėję, o 2023 m. spalio 17 d. Skyrius kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį, ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo L. S. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė antstolio prašymo netenkinti. Ji teigė, kad 2025 m. vasario 7 d. neįvykdymo aktas Nr. S-25-89-3030 surašytas pažeidžiant sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimus ir viršijant antstolio įgaliojimus, taip pat – nepakankamai įtraukiant vaiko teisių apsaugos institucijas ir, jos vertinimu, neįvertinant emocinių–psichologinių veiksnių bei vaikų interesų. L. S. teigė, kad sprendimo vykdymas priklauso ne tik nuo jos valios, bet ir nuo vaikų noro, prievarta prieš vaikus negalima, o ji teismo sprendimo nevykdymo nesąlygoja tyčiniais veiksmais, bet susiduria su vaikų baimėmis tėvui. Taip pat tvirtino, kad antstolis, remdamasis iš esmės tik išieškotojo teikiama informacija, neįvertino jos pateiktų paaiškinimų, netyrė nevykdymo priežasčių, neįvardijo konkrečių veiksmų, kuriais ji būtų trukdžiusi bendravimui, ir nesiėmė veiksmų fiksuoti aplinkybės, jog vaikai atsisako bendrauti su tėvu.
5. Suinteresuotas asmuo G. S. atsiliepimu ginčijo L. S. argumentus ir teigė, kad L. S. klaidina teismą dėl vaikų nenoro bendrauti, nurodė, kad ji nuteikinėja vaikus prieš tėvą ir sistemingai trukdo tiek tiesioginiams susitikimams, tiek nuotoliniam bendravimui. Jis kvestionavo L. S. pateiktų psichologinių pažymų patikimumą, nurodė konkrečius pavyzdžius dėl šalių susirašinėjimo, bendravimo organizavimo, informacijos apie vaikus ir jų gyvenamąją vietą neteikimo, vaikų perdavimo praktikos (filmavimo, vaikams keliamo streso), vaikų telefonų blokavimo, ugdymo įstaigoms teikto prašymo neperduoti vaikų tėvui ir kt. G. S. pažymėjo, kad anksčiau taikytos mažesnės baudos nebuvo veiksmingos, todėl didesnės baudos, jo vertinimu, būtinos siekiant nutraukti nuolatinius pažeidimus, kurie daro neigiamą poveikį ne tik jam, bet ir vaikams.
6. Vaiko teisių apsaugos skyrius vėliau pateikė papildomus duomenis, informavo apie naują pranešimą (2025 m. kovo 13 d.), atliktus vertinimus, nustatytus rizikos veiksnius ir pagalbos poreikį, bei pakartotinai palaikė 2025 m. vasario 27 d. išvados argumentus ir siūlymą taikyti 300 Eur baudą už kiekvieną nevykdymo atvejį. Taip pat buvo pateikti šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktai dėl L. S. ir G. S. gyvenamosios aplinkos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismas skundžiama 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi skyrė suinteresuotam asmeniui L. S. 100 Eur baudą už kiekvieną neįvykdymo atvejį išieškotojo G. S. naudai už įsiteisėjusio Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-471-647/2021 pagrindu 2022 m. spalio 14 d. išduotame vykdomajame rašte nurodytų sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių 8.1 ir 8.2 papunkčių nevykdymą.
8. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu patvirtinta taikos sutartis, kuria, be kita ko, nustatyta skyrium gyvenančio tėvo G. S. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, yra įsiteisėjusi, privaloma ir vykdytina. Šios sutarties 8.1 ir 8.2 papunkčių vykdymui 2022 m. spalio 14 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, tačiau skolininkei L. S. ir toliau nevykdant sutarties sąlygų, teismai 2023 m. kovo 9 d. ir 2024 m. rugpjūčio 13 d. jai buvo paskyrę baudas, kurios nepasiekė siekiamo poveikio.
9. Teismas nustatė, kad 2025 m. vasario 7 d. antstolio M. A. surašytame sprendimo neįvykdymo akte Nr. S-25-89-3030 fiksuoti konkretūs ir aiškiai apibrėžti teismo sprendimo nevykdymo atvejai: L. S. nurodytomis 2024 m. lapkričio–gruodžio mėn. datomis nesudarė sąlygų G. S. susitikti su vaikais bei trukdė bendrauti nuotolinio ryšio priemonėmis. Šie pažeidimai buvo kvalifikuoti kaip aktyvūs, piktybiški ir tendencingi veiksmai. Teismas sutiko su antstolio išvada, kad tokį elgesį patvirtina ne tik išieškotojo nuoseklūs paaiškinimai, bet ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pateikti duomenys.
10. Teismas, vertindamas skolininkės argumentus dėl tariamo vaikų nenoro bendrauti su tėvu, teismas rėmėsi vaiko situacijos vertinimo dokumentais ir vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadomis, iš kurių matyti, kad nepilnamečiai vaikai neturi susiformavusios neigiamos nuostatos tėvo atžvilgiu, o jų pasisakymai apie nenorą bendrauti yra formuojami aplinkos. Teismas pažymėjo, kad pati L. S. patvirtino, jog nuo 2024 m. nėra duomenų apie netinkamą G. S. elgesį su vaikais. Taip pat konstatuota, jog buvo sudarytas pagalbos šeimai planas, kuriam L. S. pritarė, tačiau vėliau teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdė ir atsisakė socialinių paslaugų.
11. Teismas padarė išvadą, kad L. S. teismo sprendimo nevykdo tyčia, tęstinai ir be pateisinamų priežasčių, vadovaudamasi asmeniniu neigiamu nusistatymu G. S. atžvilgiu, taip darydama nepateisinamai neigiamą žalą nepilnamečių vaikų interesams ir trukdydama formuotis natūraliam vaikų ir tėvo ryšiui. Skolininkės pateikti paaiškinimai buvo įvertinti kaip nepaneigiantys antstolio nustatytų faktų, nes juos paneigia išieškotojo papildomi paaiškinimai ir vaiko teisių apsaugos institucijos duomenys.
12. Atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, jų tęstinumą, ankstesnių sankcijų neveiksmingumą ir siekį užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus, teismas sprendė, kad baudų taikymas yra būtinas ir pagrįstas. Teismas pripažino, jog 100 Eur dydžio bauda už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo atvejį, mokėtina išieškotojo G. S. naudai, yra proporcinga, teisinga ir protinga atsakomybės priemonė, atitinkanti nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir jų sukeltas pasekmes.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
13. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo L. S. apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – antstolio prašymą dėl baudos skyrimo atmesti kaip neteisėtą arba pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį sumažinant skiriamą baudą iki minimalios sumos ir atsisakant taikyti baudos skyrimą „už kiekvieną atvejį“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 771 straipsnį, nes, apeliantės teigimu, neindividualizavo teismo sprendimo (Taikos sutarties 8.1 ir 8.2 p.) nevykdymo epizodų, neįvertino jų priežasčių ir nevertino, ar kiekvienu atveju buvo reali galimybė įvykdyti bendravimo tvarką;
1.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino antstolio pareigų ir veiksmų vykdymo procese, kai vykdomas su nepilnamečiais susijęs sprendimas. Apeliantė teigia, kad antstolis, surašydamas 2025 m. vasario 7 d. neįvykdymo aktą, rėmėsi išieškotojo pateikta informacija, neišsamiai vertino suinteresuotų asmenų paaiškinimus ir netyrė nevykdymo priežasčių. Taip pat nurodoma, kad antstolis galimai nesilaikė Sprendimų vykdymo instrukcijos 50–51 punktų reikalavimų dėl vaiko teisių apsaugos institucijos ir (ar) psichologo įtraukimo;
Žemesnės instancijos teismas
1.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir įrodinėjimo naštą, nes, apeliantės teigimu, pripažino pakankamais išieškotojui palankius duomenis, o skolininkės pateiktų paaiškinimų ir rašytinių įrodymų tinkamai neištyrė ir neįvertino. Apeliantė remiasi CPK 178 straipsniu ir kasacinio teismo praktika dėl įrodymų pakankamumo bei tarpusavio neprieštaringumo;
1.4. instancijos teismas neatsižvelgė į faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų reikšmę. Apeliantė nurodo, kad byloje nėra faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų pagal CPK 635 straipsnį, kurie objektyviai fiksuotų konkrečias nevykdymo situacijas, skolininkės veiksmus ar neveikimą ir nevykdymo priežastis;
1.5. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino vaikų interesų prioritetą ir vaiko nuomonę. Apeliantė teigia, kad tais atvejais, kai vaikai atsisako bendrauti su tėvu, turi būti fiksuojama nevykdymo priežastis ir vertinamos sprendimo įgyvendinimo galimybės, prireikus įtraukiant Vaiko teisių apsaugos skyrių ir (ar) psichologą;
1.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad L. S. veikė tyčia ir piktybiškai. Apeliantės teigimu, nebuvo surinkta pakankamai duomenų kiekvienam epizodui patvirtinti, o nevykdymo priežastys galėjo būti susijusios su vaikų sveikata, jų užimtumu ar nenoru bendrauti, šalių susitarimais dėl datų keitimo ar paties išieškotojo veiksmais ar neveikimu;
1.7. Pirmosios instancijos teismas taikė neproporcingą sankciją – 100 Eur baudą už kiekvieną neįvykdymo atvejį – neindividualizavęs epizodų ir neįvertinęs alternatyvių priemonių (pvz., kompensacinis bendravimo mechanizmas). Apeliantė nurodo, kad CPK 771 straipsnyje numatyta bauda yra išimtinė priemonė, todėl turi būti parenkama vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o baudos skyrimas „už kiekvieną atvejį“ nėra pagrįstas, kai epizodai nėra tinkamai nustatyti ir įrodyti;
Šalies argumentai
1.8. Apeliantė taip pat nurodo, kad antstolio veiksmai neatitiko profesionalumo, objektyvumo ir nešališkumo reikalavimų, įtvirtintų Antstolių profesinės etikos kodekse, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo antstolis M. A. prašo apeliantės L. S. atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus byloje keltus klausimus, todėl skundžiama nutartis yra teisėta, pagrįsta ir pakankamai motyvuota. Antstolio teigimu, L. S. atskirajame skunde iš esmės cikliškai kartoja tuos pačius argumentus, kurie jau buvo vertinti ir paneigti ankstesnėse civilinėse bylose bei šioje byloje, tačiau nepateikia svarių ir konkrečių argumentų, pagrindžiančių nutarties neteisėtumą, nepagrįstumą ar motyvų trūkumą;
2.2. Antstolis pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas antstolio veiksmų teisėtumo (CPK nustatyta tvarka skundžiant antstolio veiksmus) klausimas. Antstolio vertinimu, šios bylos dalykas yra L. S. teismo patvirtintos taikos sutarties (bendravimo tvarkos) nevykdymas ir atsakomybės už nevykdymą taikymas, tuo tarpu apeliantė atskirajame skunde neanalizuoja ir nepagrindžia, kodėl jos elgesys neturėtų būti vertinamas kaip teismo sprendimo nevykdymas.
15. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo G. S. apeliacinės instancijos teismo prašo apeliantės L. S. atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Atskirasis skundas pateiktas siekiant vilkinti procesą. Atsiliepime nurodoma, kad 2025 m. vasario 7 d. antstolio surašytas sprendimo neįvykdymo aktas galėjo būti skundžiamas CPK nustatyta tvarka per 15 dienų, tačiau L. S. šia teise nepasinaudojo. Taip pat nurodoma, kad dalis atskirajame skunde pateiktų argumentų nebuvo keliami pirmosios instancijos teisme ir nėra siejami su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis.
3.2. Teismo taikyta sankcija yra proporcinga, atsižvelgiant į sistemingą ir tęstinį pažeidimų pobūdį. Atsiliepime teigiama, kad antstolio buvo fiksuota apie 100 bendravimo tvarkos pažeidimų per palyginti trumpą laikotarpį, todėl L. S. elgesys negali būti vertinamas kaip atsitiktinis ar netyčinis. Nurodoma, jog per pastaruosius trejus metus L. S. ne kartą buvo bausta administracine tvarka vaiko teisių apsaugos institucijų, taip pat yra įsiteisėję teismų sprendimai su paskirtomis baudomis už bendravimo tvarkos nevykdymą, o vaiko teisių iniciatyva jos atžvilgiu pradėta ir baudžiamoji teisena. Esant tokiam pažeidimų tęstinumui, 100 Eur dydžio bauda už kiekvieną nevykdymo atvejį laikytina minimalia ir būtina poveikio priemone;
3.3. Apeliantė atskirajame skunde nepateikia įtikinamų argumentų dėl savo elgesio ir nevykdymo priežasčių, o dėmesį nukreipia į antstolio ir vaiko teisių institucijų veiksmų kritiką. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliantės pozicija, jog nesant taikos sutartyje tiksliai nustatytų bendravimo laiko intervalų, ji apskritai neprivalo užtikrinti tėvo ir vaikų bendravimo, atskleidžia jos nenorą vykdyti teismo sprendimą ir neatitinka nei taikos sutarties esmės, nei teismų ir vaiko teisių institucijų suformuotos praktikos;
Šalies argumentai
3.4. Apeliantė kartoja anksčiau vertintas aplinkybes ir pateikia teiginius, kurie, jo vertinimu, neatitinka faktinių aplinkybių, jau nagrinėtų pirmosios instancijos teisme;
Atsiliepimas
3.5. CPK 771 straipsnis numato 100–300 Eur baudos ribas už kiekvieną nevykdymo atvejį. Atsiliepime teigiama, kad ankstesnės baudos, įskaitant ir vienkartinę 300 Eur dydžio, nepasiekė savo tikslo, todėl šiuo atveju paskirta 100 Eur bauda vertintina kaip minimali priemonė, skirta užtikrinti teismo sprendimo vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas taip pat nėra, todėl apeliacijos objektą šiuo atveju sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria suinteresuotam asmeniui paskirta bauda už teismo sprendimo nevykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, remdamasis antstolio 2025 m. vasario 7 d. sprendimo neįvykdymo aktu, vaiko teisių apsaugos institucijos išvadomis bei ankstesnių sankcijų taikymo duomenimis, konstatavo, kad suinteresuotas asmuo L. S. nevykdė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu patvirtintos taikos sutarties 8.1 ir 8.2 papunkčių, ir skyrė jai 100 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo atvejį išieškotojo G. S. naudai.
18. Apeliantė L. S. šią nutartį ginčija, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 771 straipsnį, neindividualizavo konkrečių nevykdymo epizodų, neįvertino galimų nevykdymo priežasčių, antstolio pareigų vykdymo procese, vaikų interesų ir nuomonės, taip pat taikė neproporcingą sankciją, nepagrįstai skirdamas baudą už kiekvieną neįvykdymo atvejį.
19. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirojo skundo ribose, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas konstatuoti įsiteisėjusio teismo sprendimo – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu patvirtintos taikos sutarties 8.1 ir 8.2 papunkčių – nevykdymą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu sankcijos taikymo būdu ir apimtimi.
20. CPK 18 straipsnis įtvirtina įsiteisėjusių teismo sprendimų (nutarčių) privalomumą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.156 straipsnio 1 dalis nustato tėvų lygiateisiškumą, o CK 3.161 straipsnio 3 dalis – vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, nepaisant jų gyvenimo skyrium.
21. CK 3.170 straipsnyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (1 dalis). Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (2 dalis). Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (3 dalis). Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka (4 dalis). Taigi skolininkė turi pozityviąją pareigą ne tik formaliai, bet ir realiai užtikrinti vaikų interesą palaikyti ryšį su tėvu.
22. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma ne formaliai, o pagal ja siekiamus tikslus – išlaikyti saugius, stabilius ir vaiko interesus atitinkančius tėvo ir vaiko ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021).
23. Nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu patvirtintos taikos sutarties 8.1 ir 8.2 papunkčiuose, už kurių nevykdymą pirmosios instancijos teismas taikė sankcijas, nurodyta, kad: „8.1. Tėvas G. S. turi teisę bendrauti su vaikais O. S. ir D. S. poriniais savaitės savaitgaliais, skaičiuojant nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, pasiimant vaikus penktadienį iš jų gyvenamosios ir/arba ugdymo įstaigos ne vėliau kaip nuo17 val. iki 19 val. ir grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą to paties savaitgalio sekmadienį nuo 18 val. iki 19 val. Paimdamas vaikus iš jų ugdymo įstaigos, G. S. privalo atsižvelgti į ugdymo įstaigos darbo laiką ir vidaus tvarkos taisykles ir jų griežtai laikytis. 8.2. Motina įsipareigoja nekliudyti Tėvui G. S. bendrauti su vaikais nuotolinėmis ryšio priemonėmis, kurias vaikams užtikrins Tėvas.“
24. Pirmosios instancijos teismas, rėmėsi antstolio 2025 m. vasario 7 d. sprendimo neįvykdymo aktu Nr. S-25-89-3030 ir nustatė, kad 2024 m. lapkričio 15 d., 2024 m. lapkričio 16 d., 2024 m. lapkričio 17 d., 2024 m. gruodžio 20 d., 2024 m. gruodžio 21 d., 2024 m. gruodžio 22 d. L. S. nesudarė sąlygų G. S. susitikti su vaikais (Taikos sutarties 8.1 papunktis), o 2024 m. lapkričio 1 d., 2024 m. lapkričio 3 d., 2024 m. lapkričio 5 d., 2024 m. lapkričio 8 d., 2024 m. lapkričio 17 d., 2024 m. lapkričio 19 d., 2024 m. gruodžio 2 d., 2024 m. gruodžio 5 d., 2024 m. gruodžio 10 d. – kliudė bendrauti su vaikais nuotolinio ryšio priemonėmis (Taikos sutarties 8.2 papunktis).
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl paties fakto, jog nurodytomis 2024 m. lapkričio–gruodžio mėn. dienomis nepilnamečiai vaikai nebendravo su tėvu G. S. nei tiesioginių susitikimų metu, nei nuotolinio ryšio priemonėmis. Skolininkė L. S. savo procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose šių aplinkybių nepaneigia, o ginčija jų teisinį vertinimą ir atsakomybės už sprendimo nevykdymą taikymą.
26. Vien tik aplinkybė, jog vaikai tam tikrais atvejais reiškė nenorą bendrauti su tėvu, savaime nepanaikina kartu su vaikais gyvenančio tėvo pareigos aktyviai siekti įgyvendinti teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką. Skolininkė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog nurodytomis dienomis ji būtų ėmusis aktyvių ir pakankamų veiksmų (paaiškinimo vaikams, tarpininkavimo, alternatyvių bendravimo momentų pasiūlymo ar pan.), siekdama užtikrinti realų sprendimo vykdymą. Todėl, įvertinęs tai, kad per palyginti trumpą laikotarpį buvo fiksuotas reikšmingas teismo sprendimo nevykdymo epizodų skaičius, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju sprendimo nevykdymas negali būti vertinamas kaip pavieniai ar atsitiktiniai nesklandumai. Tokia nevykdymo apimtis ir pasikartojimas leidžia konstatuoti, kad skolininkė nebuvo pakankamai linkusi dėti visas nuo jos pagrįstai tikėtinas pastangas tam, kad teismo sprendimu nustatyta bendravimo tvarka būtų realiai įgyvendinama. Toks elgesys atitinka nepakankamo kooperavimosi su sprendimo vykdymu požymius CPK 771 straipsnio prasme.
27. Pagal CPK 771 straipsnio nuostatas, bauda už teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymą yra išimtinė procesinė prievartos priemonė, kuri gali būti taikoma tik nustačius skolininko kaltę ir įvertinus visas konkretaus atvejo aplinkybes. Tačiau vien tai, kad nebuvo sudaryti atskiri faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai kiekvienam epizodui, savaime nepaneigia nustatyto sprendimo nevykdymo fakto, kai jis pagrįstas antstolio aktu, institucijų išvadomis ir pačios skolininkės nepaneigtais duomenimis.
28. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka, kad aukščiau nurodyti atvejai kartu su vaiko teisių apsaugos institucijos išvadomis bei ankstesnių sankcijų taikymo istorija, leidžiančia daryti išvadą, jog skolininkė L. S. sistemingai nevykdo teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos, kas sudaro pagrindą taikyti jos atžvilgiu procesinę prievartos priemonę. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas 100 Eur baudą už kiekvieną nustatytą teismo sprendimo nevykdymo atvejį, nepakankamai individualizavo pažeidimus ir neatskyrė skirtingų faktinių situacijų, susijusių su bendravimo nevykdymu. Iš bylos medžiagos matyti, kad nurodyti nevykdymo epizodai apima tiek tiesioginio bendravimo atvejus, tiek nuotolinio bendravimo epizodus, kurių faktinės aplinkybės, trukmė, intensyvumas ir galimos nevykdymo priežastys nėra tapačios.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudos skyrimas „už kiekvieną atvejį“ suponuoja pareigą teismui detaliai ir individualiai įvertinti kiekvieną konkretų nevykdymo epizodą, nustatyti realią skolininko galimybę įvykdyti sprendimą būtent tą dieną, taip pat aiškiai pasisakyti dėl tyčios ar nepakankamo kooperavimosi kiekvienu atskiru atveju. Nagrinėjamu atveju tokia detali epizodų analizė pirmosios instancijos teismo nutartyje neatlikta, nurodyti nevykdymo atvejai vertinti apibendrintai, neatskiriant jų faktinių aplinkybių ir galimų nevykdymo priežasčių, todėl „už kiekvieną atvejį“ taikytas baudos modelis laikytinas nepakankamai individualizuotu.
30. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad sprendimų dėl tėvų bendravimo su vaikais vykdymas pasižymi specifika, nes jų įgyvendinimas nėra išimtinai priklausomas nuo kartu su vaiku gyvenančio tėvo valios, o yra glaudžiai susijęs su vaikų emocine būkle, jų reakcijomis bei šeimos konflikto dinamika. Nors šios aplinkybės savaime neatleidžia skolininkės nuo pareigos vykdyti teismo sprendimą, jos turi reikšmės parenkant proporcingą ir individualizuotą sankciją.
31. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju tikslinga taikyti ne epizodinę, o vienkartinę piniginę sankciją, kuri atliktų tiek prevencinę, tiek drausminę funkciją, tačiau kartu nepažeistų proporcingumo ir teisingumo principų (CPK 3 straipsnis). Tokia sankcija taip pat leistų aiškiai atskirti iki šiol susiklosčiusį sprendimo nevykdymo laikotarpį nuo galimų būsimų pažeidimų.
32. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų tęstinumą, ankstesnių sankcijų neveiksmingumą, vaiko teisių apsaugos institucijų poziciją, taip pat siekį užtikrinti nepilnamečių vaikų interesų apsaugą ir kartu išvengti perteklinio represinio poveikio, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 800 Eur dydžio vienkartinė bauda, mokėtina išieškotojo G. S. naudai, yra proporcinga, teisinga ir pakankama procesinė priemonė nagrinėjamu atveju.
33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad toks sprendimas neužkerta kelio ateityje individualiai vertinti kiekvieną naują teismo sprendimo nevykdymo atvejį. Skolininkei L. S. turi būti aišku, jog tolesni galimi pažeidimai bus vertinami atskirai, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, ir gali lemti griežtesnių sankcijų taikymą.
34. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad tuo atveju, kai nustatyta bendravimo tvarka tampa nepatogi, sunkiai įgyvendinama ar, šalies vertinimu, nebeatitinka pasikeitusių aplinkybių ar vaikų interesų, skolininkė turi pareigą naudotis įstatyme numatytomis procesinėmis priemonėmis, o ne savavališkai keisti ar ignoruoti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Savavališkas įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymas ar jo ignoravimas, motyvuojant subjektyviais vertinimais ar patogumo sumetimais, negali būti laikomas teisėtu elgesiu ir neatleidžia nuo atsakomybės taikymo.
35. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
36. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus bei nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia skundžiamą nutartį pakeisti, panaikinant baudos skyrimą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo atvejį ir skiriant L. S. vienkartinę 800 Eur baudą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutartį – panaikinti 100 Eur baudos skyrimą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo atvejį ir skirti L. S. vienkartinę 800 Eur baudą išieškotojo G. S. naudai už įsiteisėjusio Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-471-647/2021, pagrindu 2022 m. spalio 14 d. išduotame vykdomajame rašte nurodytų sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių 8.1 ir 8.2 papunkčių nevykdymą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.