Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. V. ir atsakovo AS Reverta apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovams AS „Reverta“, AB „Citadele“ bankas dėl reikalavimo teisės perleidimo, kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtais ir kredito sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – E. V., išvadą teikiančios institucijos – Lietuvos bankas ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas padarė išvadą, jog CK 6.54 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreditoriui ir skolininkui susitarti dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos nei numatyta nurodytoje normoje, kuri nagrinėjamu atveju ir buvo tarp šalių sutarta. Ieškovė po kredito sutarties sudarymo nesikreipė į atsakovą dėl įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo ir šios tvarkos neginčijo, ją pradėjo ginčyti tik 2013 m. gruodžio 31 d. nutraukus kredito sutartį. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog kredito sutarties 5.12 punktas savaime yra nesąžininga sutarties sąlyga ieškovei. Tokios pozicijos laikosi ir išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Kaip nustatyta, ieškovė šios sutarties sąlygos neginčijo, viso kredito sutarties galiojimo metu neprašė jos pakeisti, todėl minėta sąlyga turi būti vykdoma, nes pagal CK teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Ieškovė turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, tą patvirtino jos atstovė teismo posėdžio metu, todėl jai taikomi didesni apdairumo, konkrečios situacijos įvertinimo reikalavimai. Ieškovei tinkamai vykdžius kredito sutarties sąlygas ir mokėjus sutartyje nustatytas kredito įmokas tinkamai bei laiku, delspinigiai nebūtų skaičiuojami. Ieškovė visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį mokėjo 3.000 Lt dydžio kredito įmokas, nors kredito sutartyje jų dydis buvo nustatytas kitoks. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4201-141/2012 ieškovės reikalavimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, tame tarpe ir dėl kredito įmokų sumažinimo (fiksavimo), atmetė, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-656-345/2013 minėtą sprendimą paliko nepakeistą, tačiau ieškovė net ir po nurodytų teismų sprendimų įsiteisėjimo nesilaikė kredito sutartyje nustatyto kredito įmokų grafiko ir toliau mokėjo jos pačios vienašališkai nustatyto dydžio kredito įmokas. Kredito sutarties 5.12 punkto sąlygos pripažinimas nesąžininga pakeistų kredito sutartį, kas reikštų priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė, kurios taikymui nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, kadangi tai pakenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Ieškovės nurodytas jos sumokėtų 65.778,63 Lt delspinigių dydis apskaičiuotas pagal kredito sutartį, delspinigių dydžio, nustatyto kredito sutarties specialiosios dalies 3.1 punkte, ieškovė neginčijo, todėl delspinigių dydis nelaikytinas nepagrįstai dideliu bei pažeidžiančiu šalių pusiausvyrą.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1531-603/2012 buvo konstatuota, kad kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos ir vartotojo teisių apsaugą reglamentuojančios nuostatos. Sutarties nutraukimas yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė, kurios taikymui nepakanka vien formalaus pagrindo. Minėtas favor contractus principas įpareigoja šalis siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma. Viešasis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Teismas nenustatė ieškovės veiksmuose kredito sutarties pažeidimo, kad jis galėtų būti kvalifikuojamas kaip esminis, nes šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai, todėl ir griežtas mokėjimų terminų laikymasis šalims negalėjo turėti esminės reikšmės; ieškovė, nors ir nepilnai, tačiau mokėjimus pagal sutartį atlikdavo, stengėsi dengti pradelstus įsipareigojimus, bandė bendradarbiauti su atsakovu dėl įmokų grafiko keitimo (buvo kreiptasi į teismą); nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į tai, kad kreditavimo sutartis yra vartojimo; nenustatyta, kad dėl ieškovės veiksmų atsakovas negautų iš kredito sutarties to, ko tikėjosi ją sudarydamas, nes mokėjimai, nors ir nepilni, buvo atliekami. Ieškovės įsipareigojimų vykdymas yra apsaugotas tiek nekilnojamųjų daiktų (dviejų butų) hipoteka, tiek trečiojo asmens laidavimo sutartimi, todėl atsakovo turtiniai interesai buvo patikimai (maksimaliai) užtikrinti; dėl kredito sutarties nutraukimo ieškovė patirtų neproporcingai didelių nuostolių, kadangi lėšos pagal kredito sutartį buvo panaudotos gyvenamajam būstui pirkti. Tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą, tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį. Kredito sutarties nutraukimo dieną, ieškovės pradelsti mokėjimai buvo – 33.640,34 Lt, t.y. sudarė apie 7 proc. negrąžintos kredito sumos (33.640,34 Lt / 469.884,84 Lt). Atsakovas negalėjo kredito sutarties nutraukti remdamasis vien tik prievolės laiku mokėti įmokas termino pažeidimu, nes kredito sutarties pažeidimai nebuvo esminiai, o neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas AS „Reverta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria buvo pripažintas negaliojančiu 2013 m. lapkričio 20 d. vienašališkas atsakovo AS „Reverta“ sprendimas nutraukti prieš terminą 2007 m. kovo 15 d. Kredito sutartį Nr. BKS/797, ir atmesti ieškinį.

1) Teismas neteisingai nustatė, kad atsakovas kredito sutarties nutraukimą grindė tik įstatyme įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo samprata ir CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus atitinkančiu skolininkės elgesiu. Priešingai, tiek pranešime apie sutarties nutraukimą, tiek ir atsiliepime į ieškinį atsakovas detaliai nurodė kredito sutarties sąlygų pažeidimus, kurie sudaro pagrindą vienašaliam sutarties nutraukimui, joje numatytais atvejais pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi konstatavo, kad šiandien pagal esamą ekonominę situacija ieškovei nėra neproporcingai sudėtinga laiku ir tinkamai vykdyti kredito sutartimi prisiimtas prievoles. Ieškovės reikalavimo pakeisti kredito sutarties sąlygas patenkinimas sąlygotų ne ginčo šalių sutartinių prievolių pusiausvyros atkūrimą, bet nepagrįstą atsakovo interesų pažeidimą, neproporcingą teismo kišimąsi į privatinius sutartinius santykius. Teismui atsisakius tenkinti reikalavimą dėl kredito sutarties sąlygų keitimo, ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus privalėjo vykdyti tinkamai ir laiku. Ieškovei papildomai buvo suteiktas 6 mėnesių terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti, tačiau skola padengta nebuvo. Net ir po 2013 m. lapkričio 20 d. kreditoriaus įspėjimų nei skolininkė, nei laiduotoja nesiėmė jokių priemonių susidariusiai padėčiai išspręsti, nesiekė padengti ar sumažinti pradelstų įsipareigojimų, neatliko nei vieno papildomo ar didesnio mokėjimo, kurie galėtų įrodyti realius ketinimus bendradarbiauti ir tvarkingai vykdyti sutartį. Atsakovas, veikdamas sąžiningai ir bendradarbiaudamas, nesiekė iš karto pasinaudoti kraštutine priemone, nutraukti sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Atsakovas tai padarė tik tada, kai tapo akivaizdu, kad skolininkė tinkamai sutarties nevykdys. Ieškovė turi vertingo nekilnojamojo turto. Realizavusi nors dalį turto ieškovė turėtų galimybę visiškai padengti pradelstus įsipareigojimus ir netgi sumažinti negrąžintą kredito dalį. Tačiau paminėtų finansinių įsipareigojimų įvykdymo alternatyvų ieškovė nesvarstė.

2) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog kredito sutarties pažeidimai nebuvo esminiai. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1534-603/2012 pripažino vartotojo teises pažeidžiančias sutarties sąlygas tik toje dalyje, kuri kreditoriui suteikia galimybę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, jei ieškovas nesumoka bent vienos kredito dalies. Tačiau tai savaime nereiškia, kad ab initio negalioja visi kredito sutarties punktai, nustatantys kredito sutarties vienašalį nutraukimą tuo atveju, jei kredito gavėjas nevykdo arba netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus. Skolininkė sutartinius įsipareigojimus vykdė nesilaikydama sutartyje nustatytų sąlygų, įmokas mokėdavo tokio dydžio, kokios jos manymu buvo teisingos, todėl kredito sutarties nutraukimo metu buvo konstatuoti šie skolininkės veiksmai, pažeidžiantys kredito sutartį: 1) sutarties nutraukimo metu ieškovės atsiskaitymai pagal grafiką vėlavo daugiau nei 4 metus (kredito sutarties 8.2.1.1. punkto pažeidimas); 2) ieškovė nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. visiškai nevykdo kredito sutarties specialiosios dalies 5 punkte nustatyto įsipareigojimo drausti įkeisti turtą nuo sunaikinimo ar sugadinimo (kredito sutarties 8.2.1.4. punkto pažeidimas); 3) praėjus net 6 mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, kuriuo buvo atsisakyta keisti sutarties sąlygas, ieškovė pradelstų finansinių įsipareigojimų nepadengė, kas leido atsakovui daryti pagrįstą išvadą, jog kredito gavėja šių įsipareigojimų nevykdys ir ateityje (kredito sutarties 8.3.1. punkto pažeidimas). Atsakovas kredito sutartį turėjo teisę nutraukti remdamasis sutarties 8.2.1.1., 8.2.1.4. ir 8.3.1. punktais, tačiau pirmos instancijos teismas nurodytų sutartinių pažeidimų netyrė ir nepasisakė dėl kredito sutarties nutraukimo sutartyje nustatytais pagrindais.

3) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas neatsižvelgė į tai, kad kredito sutartis yra vartojimo. Priešingai, atsakovas ilgą laiką bendradarbiavo su skolininke ir jos atžvilgiu taikė nuolaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga nėra vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda išimtis, todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusių tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Tačiau vartotojo, kaip ir bet kurio sutartį sudarančio asmens, veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus. rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Ieškovė yra įgijusi aukštąjį vadybos išsilavinimą, užima kvalifikuotas pareigas (duomenys neskelbtini), todėl ginče jai turi būti taikomas aukštesnis nei vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartas. Taigi skolininkei turėjo būti suprantama, kad pradelsti įsipareigojimai privalo būti padengti, priešingu atveju bus įgyvendinta sutartyje bei įstatyme numatyta kreditoriaus teisė vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Ieškovė kredito sutartimi prisiimtu įsipareigojimų nevykdo tinkamai nuo 2009 m. gegužės mėnesio. Mokėjimų išklotinėje detaliai atsispindi atsiskaitymų vėlavimai ir susidarę pradelsti įsipareigojimai. Jau daugiau nei ketveri metai ieškovė kredito sutarties nevykdo ir pradelstų įsipareigojimų nepadengia, todėl nesuprantama teismo išvada, jog taip ilgai užsitęsęs sistemingas sutarties sąlygų pažeidinėjimas negali turėti esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl kredito sutarties nutraukimo. Pirmos instancijos teismo išvada, jog griežtas mokėjimų terminų laikymasis negalėjo turėti esminės reikšmės priimant sprendimą dėl kredito sutarties nutraukimo, iš esmės neatitinka teismų formuojamos praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę. Kreditavimo sutartyse nustatytas mokėjimų grafikas reiškia, kad kreditas ir palūkanos turi būti sumokėti pagal grafiką, taigi, griežtas paskolos sąlygų laikymasis kredito sutartims turi esmine reikšmę. Todėl nevienkartinis, o nuolatinio pobūdžio kredito sutarties pažeidimas turi būti vertinamas kaip esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Sprendime nurodoma, jog ieškovo uždelstas įsiskolinimas kredito sutarties nutraukimo dieną sudarė tik 7 procentus nuo viso ieškovės įsiskolinimo, todėl konstatavo, jog tai sudarė tik nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį. Nesuprantama, kuo remiantis teismas sprendė, jog sistemingas ketverius metus trunkantis sutartinių įsipareigojimų pažeidinėjimas, nulėmęs 33.640,34 Lt pradelstą įsiskolinimą, laikytinas nedideliu fiziniam asmeniui. Įvertinus visas aukščiau paminėtas aplinkybes, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindimo tokiai teismo išvadai.

Ieškovė I. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta pripažinti 2007 m. kovo 15 d. kredito sutarties 5.12 punkto sąlygą nesąžininga ir negaliojančia ab initio, atsisakyta pripažinti 2010 m. liepos 31 kreditų portfelio perleidimo sutarties dalį, kuria perleista reikalavimo teisė pagal 2007 m. kovo 15 d. kredito sutartį, negaliojančia.

1) Pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė pripažinti nesąžininga sutarties 5.12 punkto sąlygą, tuo pažeisdamas CK 6.38 ir 6.188 straipsnių nuostatas. Atsižvelgiant į vartotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės sutarties šalies, padėtį vartojimo santykiuose bei į CK 6.38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prievolės šalių pareigą vykdyti savo pareigas kuo ekonomiškiau, įmokos turėtų būti paskirstomos taip, kad vartotojas patirtų kuo mažiau išlaidų. Teismas privalėjo įvertinti tai, kad ieškiniu buvo ginčijama standartinė kredito sutarties sąlyga, parengta kreditoriaus ir pasirašyta vartotojos prisijungimo būdu. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui. Atsakovai nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, jog standartinės kredito sutarties 5.12 punkto sąlygos buvo individualiai aptartos su ieškove. Teismas nurodytų aplinkybių iš viso netyrė ir sprendime dėl jų nepasisakė. Visi kredito sutarties netikslumai ir neaiškumai turi būti aiškinami sutarti parengusios sutarties nenaudai. Kritiškai vertintini teismo argumentai, kad ieškovė turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, todėl jai taikomi didesni apdairumo, konkrečios situacijos įvertinimo reikalavimai, taip pat tai, kad ji iki vienašališko kredito sutarties nutraukimo nurodytos sąlygos neginčijo. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės aukštąjį išsilavinimą, diskriminavo ją kitų vartotojų atžvilgiu, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 8 straipsnį. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo rezoliucinėje dalyje skirtingai, negu nurodo teismas, pažymėta, kad teismui bylos nagrinėjimo metu (pagal atliktus nešališkus skaičiavimus) nustačius, kad kredito sutarties 5.12 punkte įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka sukelia neproporcingai didelę ekonominę naštą vartotojai, minėta sutarties sąlyga teismo ex officio gali būti pripažinta nesąžininga. Tik įvertinus kredito sutarties 5.12 punkto pagrindu ieškovės kreditoriui faktiškai sumokėtas (paskirstytas) pinigines sumas, būtų galima daryti objektyvią išvadą apie tai, ar ginčijama sutarties sąlyga sukėlė neproporcingai didelę ekonominę naštą vartotojai, ir atitinkamai pripažinti tokią sąlygą nesąžininga. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus dėl jos manymu kreditoriui sumokėtai neprotingai didelės delspinigių sumos palyginus su bendra sumokėtu įmokų suma. UAB „NIF Lietuva“ 2014 m. rugpjūčio 14 d. raštas patvirtina tai, kad ieškovės įmokų paskirstymas sukėlė kredito gavėjai, kaip vartotojai, neproporcingai didelę ekonominę naštą, kadangi beveik pusę iš jos sumokėtų įmokų kreditorius nukreipė delspinigiams padengti. Tokiu būdu, pirmiausia dengiant neproporcingai didelius delspinigius (0.09 % už kiekvieną uždelstą apmokėti dieną, kas sudaro 32.85 % metinių palūkanų), kreditorius mažesnes įmokų dalis nukreipdavo palūkanoms ir tik pinigų likutį nukreipdavo kredito dengimui. Ieškovei kas mėnesį mokant kreditoriui 3.000 Lt dydžio įmokas, kredito įsiskolinimas praktiškai nebuvo mažinamas, o nuo jo toliau buvo skaičiuojamos palūkanos ir delspinigiai, t.y. bendra kredito kaina ieškovei buvo nuolat dirbtinai didinama. Teismas privalėjo objektyviai ir visapusiškai įvertinti atsakovo 2014 m. rugpjūčio 14 d. pažymą apie ieškovės sumokėtų įmokų paskirstymą, tačiau atmetė šį itin svarbią reikšmę turintį įrodymą be jokių argumentų. Ieškovė pateikė teismui alternatyvų įmokų paskirstymo skaičiavimą, atliktą pagal CK 6.54 straipsnio normas. Ieškovės įmokas skirstant pagal įstatymą, o ne pagal kreditoriaus ieškovei primestas kredito sutarties bendrosios dalies standartines sąlygas, jos skolos kreditoriui suma sudaro vos 10.143.38 Lt, o ne 33.640.34 Lt, t.y. tris kartus mažiau. Teismas privalėjo objektyviai ir išsamiai ištirti nurodytą alternatyvų skaičiavimą, įpareigoti atsakovus išsamiai jį pakomentuoti, patikslinti arba papildyti. Tačiau teismas nurodyto rašytinio įrodymo visai nevertino ir sprendime dėl jo nepasisakė. Atsakovai, nesilaikydami rungimosi principų, taip pat nepateikė savo nuomonės dėl ieškovės pateikto alternatyvaus įmokų paskirstymo skaičiavimo pagrįstumo (arba nepagrįstumo) ir apsiribojo bendro pobūdžio komentarais, kad ieškovė nėra kompetentinga tokius skaičiavimus atlikti.

2) Teismas nepagrįstai nepripažino negaliojančia sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo, tuo pažeisdamas CK 6.101 straipsnio 1 dalies, CK 6.183 straipsnio 1 dalies normas. Lietuvos bankas savo išvadoje konstatuoja, kad sprendžiant, ar reikalavimo perleidimas užsienio ūkio subjektui (šiuo atveju Latvijos įmonei AS „Reverta“) suvaržė ieškovės, kaip vartotojos, teises, yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su ieškovės galimybe pilna apimtimi pasinaudoti Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 straipsnyje nustatytomis bankų klientų teisėmis. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovė objektyviai negalėjo šiomis teisėmis pasinaudoti, kadangi: 1) naujas kreditorius nėra bankas; 2) naujas kreditorius yra Latvijos įmonė, neprivalanti vykdyti Lietuvos įstatymų ir nepavaldi Lietuvos bankui kaip Lietuvos centrinei bankų institucijai, nagrinėjančiai bankų ir vartotojų ginčus. Teismas nevertino aplinkybių, susijusių su naujo kreditoriaus asmenybe, neatsižvelgė į tai, kad AS „Reverta“ yra Latvijoje įregistruota įmonė, nuo 2012 m. nebeturinti licencijos verstis komercinio banko veikla. Šiuo metu AS „Reverta“ valdo investicinius projektus ir neturi tikslo gauti pelno iš palūkanų pagal ilgalaikes kredito sutartis. Būtent šie naujo kreditoriaus veiklos prioritetų pasikeitimai lėmė sprendimą dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo, atsisakymą restruktūrizuoti susidariusį įsiskolinimą sąžiningomis sąlygomis, nepažeidžiančiomis ieškovės, kaip vartotojos teisių. CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.4 punkte banku nurodytas AB „Parex bankas“ (šiuo metu AB „Citadele“ bankas). Kredito sutarties bendrosios dalies 12.1 punkte numatyta, kad sutarties sąlygos gali būti keičiamos ar papildomos tik šalims raštu susitarus. Atitinkamai kredito sutarties 1.4 sąlygos, numatančios banko apibrėžimą, galėjo būti keičiamas tik bankui ir ieškovei raštu susitarus. Teismas aukščiau nurodyta imperatyvia teisės norma nesivadovavo, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą atmesti reikalavimą dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Atsakovas AB „Citadele“ bankas atsiliepimu į ieškovės ir atsakovo AS „Reverta“ apeliacinius skundus prašo ieškovės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Nurodo, jog AB „Citadele“ bankas nėra žinomos kredito sutarties nutraukimo aplinkybės, todėl detaliau nepasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų. Su ieškove sudarytoje kredito sutartyje nėra numatyto draudimo bankui perleisti reikalavimo teises. Tai patvirtina ir Lietuvos bankas 2014 m. spalio 9 d. išvadoje. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog neturi galimybės naujam kreditoriui dėl jo statuso vykdyti kredito sutartyje nustatytų prievolių. Ieškovės nurodoma aplinkybė, jog AS „Reverta“ nuo 2012 m. nebeturi licencijos verstis komercinio banko veikla, neegzistavo ginčo sutarties perleidimo metu. Reikalavimo perleidimas iš esmės neturi įtakos skolininko teisėms, nes jam ir po reikalavimo perleidimo išlieka teisė reikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę pareikšti pradiniam kreditoriui. Taigi, ieškovei išliko teisė reikšti visus atsikirtimus. Be to, reikalavimo perleidimas negali būti laikomas sutarties sąlygų pasikeitimu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad CK 6.54 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreditoriui ir skolininkui susitarti dėl kitokių įmokų paskirstymo tvarkos, nei numatyta nurodytoje teisės normoje. Šią teismo išvadą patvirtina ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimas.

Ieškovė I. V. atsiliepimu į atsakovo AS „Reverta“ apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti atsakovo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį. Nurodo, jog visas kredito sutarties 8.2 punktas 2012 m. kovo 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1531- 603/2012 buvo pripažinta nesąžininga sutarties sąlyga, negaliojančia ab initio. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovė per visą kreditavimo laikotarpį nebuvo praleidusi nei vieno mokėjimo pagal grafiką ir toliau kas mėnesį vykdo mokėjimus, net po kredito sutarties nutraukimo. Atsakovo nurodytos kredito sutarties nutraukimo priežastys iš esmės skiriasi nuo priežasties, nurodytos kreditoriaus 2013 m. lapkričio 20 d. pranešime, kurį teismas vertino kaip kreditoriaus sprendimą vienašališkai nutraukti su ieškovę kredito sutartį. Atsakovas užklausė ieškovę dėl turto draudimo. Jam buvo pateikti draudimo polisai, atskirai ieškovės prievolės drausti turtą nevykdymo arba netinkamo vykdymo teismas nevertino. Atsakovas tokio reikalavimo nereiškė. Kartu su ieškiniu teismui buvo pateikta atsakovo parengta ieškovės įmokų paskirstymo išklotinė, kuri patvirtina, kad ieškovė kas mėnesį kreditoriui mokama pinigų suma (2.998.80 Lt) viršija mokėjimų grafike nurodytas mokėtinas sumas (2.604.01 Lt), todėl netgi per bylos nagrinėjimo pirmosios isntancijos teisme laikotarpį ieškovės įsiskolinimas kreditoriui turėjo ženkliai sumažėti. Ieškovė prašė kreditoriaus išdėstyti įsiskolinimą 3-4 metams, dengiant jį kas mėnesį lygiomis dalimis. Tačiau atsakovo atstovas 2013 m. gruodžio 30 d. raštu atsakė, kad sutinka restruktūrizuoti įsiskolinimą su sąlyga, kad ieškovė grąžins visą kreditą per du metus (tiek kreditorius numato tęsti veiklą Lietuvoje).

Atsakovas AS „Reverta“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės skundą atmesti. Nurodo, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nagrinėjamoje byloje teikusi išvadą, pažymėjo, jog po kredito sutarties sudarymo ieškovė nesikreipė į atsakovą dėl įmokų paskirstymo tvarkos (kredito sutarties 5.12 punkto) pakeitimo ir šios tvarkos neginčijo, todėl nėra pagrindo teigti, jog kredito sutarties 5.12 punktas savaime yra nesąžiningas ieškovei. Apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo nesutikti su tokia teismo bei Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada. Ieškiniu bei apeliaciniu skundu yra įrodinėjama kredito sutarties ginčo sąlygos nenaudingumas apeliantės atžvilgiu, tačiau tai savaime nereiškia šios sąlygos nesąžiningumo ir neatitikimo CK 6.38 ir 6.188 straipsnių nuostatoms. Taikoma paskirstymo tvarka yra skatinanti sutartinius įsipareigojimus vykdyti tinkamai. Ieškovei sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai vykdant savo sutartinius įsipareigojimus, netesybų iš viso nebūtų priskaičiuota. Ieškovės reikalavimas panaikinti šalių sutartimi nustatytą įmokų paskirstymo tvarką yra siejamas su ieškovės subjektyviu įsitikinimu dėl jos teisių pažeidimo ir nėra. pagrįstas objektyviais teiginiais ar aplinkybėmis, dėl kurių minėta nuostata galėtų būti laikoma pažeidžia kitų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ieškovė pareikštu ieškiniu bei apeliaciniu skundu siekia nepagrįstai panaikinti savo atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, tokiu būdu pažeisdama kreditoriaus teisėtus interesus. Ieškovės pateiktas įmokų paskirstymas ir skolos skaičiavimas nėra suderintas nei su kreditoriumi, nei su jo atstovu UAB „NIF Lietuva“, įmokų dengimo metodika neatitinka kredito sutarties sąlygų ir iš esmės yra neteisinga, nes pagrįsta hipotetine prielaida, koks būtų skolininkės pradelstas įsipareigojimų dydis, jei kredito sutartyje būtų buvusi įtvirtinta skolininkei palankesnė sąlyga dėl tinkamai įsipareigojimų nevykdančio kredito gavėjo atliekamų įmokų paskirstymo tvarkos. Kreditorius neprieštarauja, kad CK 6.101 straipsnio 1 norma, reglamentuojanti reikalavimo teisės perleidimą, yra imperatyvi, tačiau kategoriškai nesutinka su ieškovės teiginiu, kad ginčo reikalavimo teisės perleidimo sutartis pažeidžia įtvirtintus įsakmius reikalavimus ar draudimus. Nagrinėjamu aspektu nėra teisiškai reikšmingi ieškovės teiginiai dėl AS „Reverta“ nesuinteresuotumo tęsti kredito santykius su ieškove, kadangi kredito sutartis buvo nutraukta dėl sistemingo ir esminio sutarties nevykdymo, sprendimas vienašališkai nutraukti kredito sutartį su skolininke dėl įsipareigojimą nevykdymo buvo priimtas ir pradinio kreditoriaus. Todėl akivaizdu, jog naujojo kreditoriaus veiksmai, nusprendus nutraukti kredito sutarties vykdymą su įsipareigojimų tinkamai nevykdančiu skolininku, ieškovės atžvilgiu nėra griežtesni ar labiau suvaržantys skolininkės prievoles nei iki kreditoriaus pasikeitimo. Lietuvos AB „Parex bankas“ ir Latvijos AS „Parex banka“ reikalavimų perleidimo sutartį pasirašė 2010 m. liepos 31 d., t.y. tuo metu, kai Latvijos AS „Parex banka“ buvo finansų įstaiga ir teikė su tuo susijusias paslaugas. Tuo tarpu Latvijos finansų priežiūros tarnyba sprendimu banko licenciją naujajam kreditoriui panaikino tik 2012 m. gegužės 10 d., t.y. praėjus beveik dvejiems metams nuo reikalavimo perleidimo dienos. Tai reiškia, jog licencijos netekimo aplinkybė reikalavimo perleidimo dieną nebuvo žinoma nei vienai iš šalių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl Reikalavimo perleidimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, Kredito sutarties 5.12 punkto pripažinimo nesąžininga sutarties sąlyga ir jos pripažinimo negaliojančia bei Kredito sutarties nutraukimo neteisėtumo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2007 m. kovo 15 d. su AB „Parex bankas“ (šiuo metu AB „Citadele“ bankas) sudarė Kreditavimo sutartį Nr. BKS/797 (t.I, b.l. 8-19; 91-98), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovei 569.126,00 Lt dydžio kreditą būstui įsigyti, o ieškovė įsipareigojo kredito sumą grąžinti iki 2032 m. kovo 10 d., mokėdama periodines įmokas ir palūkanas. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas dviejų butų įkeitimu (t.I, b.l. 9-10) bei trečiojo asmens laidavimu (t.I, b.l. 28-30).

2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutartimi, sudaryta tarp AB „Parex bankas“ ir AS „Parex banka“ (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), AB „Citadele“ bankas (AB „Parex bankas“ teisių ir pareigų perėmėjas) perleido reikalavimo teisę, kylančią iš Kredito sutarties, AS „Parex banka“ (t.I, b.l. 135-150). AS „Parex banka“ 2012 m. gegužės 10 d. pakeitė pavadinimą į AS „Reverta“ (t.I, b.l. 151-153), kurio kreditinių įsipareigojimų administravimą Lietuvoje vykdo UAB „NIF Lietuva“ (t.I, b.l. 132-133;165-169).

UAB „NIF Lietuva“ 2013 m. lapkričio 20 d. raštu informavo ieškovę apie susidariusią skolą (21.406,72 Lt nesumokėta kredito dalis, 9.789,66 Lt nesumokėta palūkanų dalis ir 3.211,79 Lt delspinigių) bei įspėjo, kad ieškovei nepadengus nurodyto įsiskolinimo iki 2013 m. gruodžio 30 d., Kredito sutartis nuo 2013 m. gruodžio 31 d. bus nutraukta (t.I, b.l. 20). Ieškovė 2013 m. gruodžio 23 d. raštu su nurodytu pranešimu nesutiko, siūlė jį atšaukti ir toliau vykdyti kreditavimo sutartį (t.I, b.l. 21-22). UAB „NIF Lietuva“ 2013 m. gruodžio 30 d. raštu pranešė, kad sutinka svarstyti klausimą dėl suteikto kredito restruktūrizavimo bei siūlė ieškovei grąžinti kreditą per 2 metus, mokant po 3.000 Lt per mėnesį, likusią kredito sumą grąžinant sutarties termino pabaigoje (po 2 metų) (t.I, b.l. 23). Atsakovas nutraukė kredito sutartį nuo 2013 m. gruodžio 31 d. Kredito sutarties nutraukimo metu ieškovės negrąžinta suma sudarė – 21.502,44 Lt pradelsta paskola, 8.799,93 Lt palūkanų bei 3.337,97 Lt delspinigių, iš viso – 33.640,34 Lt (t.I, b.l. 31-32).

Dėl Kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Nagrinėjamoje byloje atvejai, kada kredito davėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį, yra numatyti Kredito sutarties 8.2.-8.3 punktuose. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-811-545/2010 buvo pripažinęs vienašalį 2009 m. rugsėjo 21 d. kredito sutarties nutraukimą pagal sutarties 8.2.1 ir 8.2.1.1 punktus negaliojančiu. Šią minėto sprendimo dalį paliko nepakeistą ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1531-603/2012, konstatuodamas, jog kredito sutarties 8.2.1 ir 8.2.1.1. punktai prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, todėl yra negaliojantys ab initio.

Kredito sutarties 8.2.1.4 punkte numatyta, jog vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga gali būti ir kredito gavėjo padarytas specialiojoje dalyje numatytos sąlygos, tai yra 5 punkte nustatytos pareigos drausti įkeičiamą turtą, pažeidimas. Tuo tarpu pagal sutarties 8.3.1 punktą kredito davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu paaiškėja konkrečios aplinkybės, leidžiančios matyti, kad kredito gavėjai sutartyje numatytais terminais negrąžins kredito ar jo dalies ir (ar) nesumokės kitų mokėjimų.

UAB „NIF Lietuva“ 2013 m. lapkričio 20 d. pranešime informavo ieškovę apie skolos dydį, taip pat nurodė, kad kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punkte nustatyta, kad kredito gavėjas įkeistą turtą privalo apdrausti nuo sunaikinimo ar sugadinimo, tačiau ieškovė šios pareigos sistemingai nevykdo nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d., todėl tai yra savarankiškas kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindas (t. I, b.l. 20). Tačiau atsakovas minėtame pranešime pabrėžė, kad ieškovei iki 2013 m. gruodžio 30 d. neįvykdžius įsipareigojimų kreditoriui, tai yra negrąžinus pagal grafiką pradelstų mokėjimų, kreditorius 2013 m. gruodžio 31 d. vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį ir pradės priverstinį visos kredito sumos su apskaičiuotomis palūkanomis, delspinigiais ir kitais mokėjimais išieškojimą. Taip pat minėtame pranešime ieškovei buvo siūloma kredito restruktūrizacija, skolos grąžinimo įmokas išdėstant iki 2016 m., nurašant dalį delspinigių bei palūkanų. Taigi, kreditoriui svarbiausia sutarties išsaugojimo sąlyga buvo skolos sumokėjimas, o ne pareigos apdrausti įkeistą turtą nevykdymas. Kredito sutarties 8.3.1 punkte numatyta sąlyga yra analogiška CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktui, pagal kurį sutarties pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu atsižvelgiant į tai, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas, nutraukęs kredito sutartį, rėmėsi CK 6.217 straipsnio nuostatomis, t.y. konstatavo kredito sutarties esminius pažeidimus.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, jog griežtas paskolos sąlygų laikymasis šioms sutartims turi esminę reikšmę, todėl nevienkartinis, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimas gali ir turi būti vertinamas kaip esminis pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas. Taip pat sutiktina, jog papildoma vartotojams suteikiama apsauga nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis jiems įstatymo suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Tačiau kartu pažymėtina, jog atsakovas remiasi tik atskiromis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytomis išvadomis bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra visiškai tapačios nagrinėjamai (LAT 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2012). Tuo tarpu pirmos instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo nutartimi, apibendrinančia CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį bei jų taikymą paskolos teisiniuose santykiuose (LAT 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Todėl skundžiamame sprendime buvo įvertintos visos šalių sutartinių teisinių santykių bei abiejų šalių bandymų juos išsaugoti aplinkybės.

Atsakovo pateikta lentelė su likusios skolos apskaičiavimu patvirtina, kad ieškovė nuo 2009 m. balandžio 10 iki 2013 m. gruodžio 9 d. visą laiką, kiekvieną mėnesį, mokėjo periodines įmokas, palūkanas ir delspinigius, vidutiniškai po 2.998,08 Lt (t. I, b.l. 31-32). Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 14 d. raštu nurodė, jog ieškovė pagal paskolos sutartį iš viso yra sumokėjusi 146.942,40 Lt, iš kurių – 44.785,02 Lt grąžinta kredito dalis, 35.724,27 Lt palūkanų, 654,48 Lt įkeisto turto draudimo įmokų suma ir 65.778,63 Lt delspinigių (t. II, b.l. 80). Taigi ieškovė visą laiką vykdė sutartines prievoles, nors ir ne tokia apimtimi, kokia buvo nustatyta kredito sutartyje. Be to, nesutikdama su kredito sutarties sąlygomis, ieškovė jas ginčydavo įstatymo nustatyta tvarka, tai yra kreipdavosi į teismą, kad būtų įvertintas kredito sutarties sąlygų teisėtumas. Todėl negalima pripažinti, kad ieškovė buvo nesąžininga ir siekė išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

Nesutiktina su atsakovo argumentu, jog jis veikė sąžiningai ir bendradarbiavo su ieškove, nesiekdamas iš karto pasinaudoti kraštutine priemone ir nutraukti sutartį. Ieškovei paprašius skolos mokėjimą išdėstyti 3-4 metams, atsakovas pasiūlė nustatyti 2 metų kredito sutarties terminą, nustatant 3000,00 Lt dydžio įmokas per mėnesį, likusią kredito sumą grąžinant kredito sutarties galiojimo termino pabaigoje, tai yra po dviejų metų (t. I, b.l. 23). Pripažintina, kad 2007 m. kovo 15 d. sudarytos kredito sutarties termino 2013 m. gruodžio 30 d. sutrumpinimas iki 2 metų, kada faktiškai pagal sutartį buvo likę 19 metų iki visiško kredito grąžinimo (2032 m.), ir reikalavimas po 2 metų grąžinti visą likusią kredito sumą – 422.183,60 Lt – yra nesąžiningos ir teisėtus kredito gavėjo lūkesčius pažeidžiančios kredito sutarties restruktūrizavimo sąlygos. Akivaizdu, kad atsakovo siūlomos sąlygos ieškovei buvo neprotingos, neproporcingos ir faktiškai neįvykdomos. Taigi nesutiktina, kad atsakovas bendradarbiavo su ieškove bei veikė sąžiningai. Atsakovo argumentas, kad ieškovė, realizavusi dalį savo nekilnojamojo turto, turėjo galimybę visiškai padengti susidariusią skolą ir sumažinti negrąžinto kredito dalį, yra nepagrįstas ir nepatvirtina ieškovės nesąžiningumo. Sudarytos kredito sutarties tikslas buvo įsigyti gyvenamąjį būstą, kuris kartu su kitu ieškovei priklausančiu butu buvo įkeistas, užtikrinant prievolių įvykdymą. Tačiau, siekiant išsaugoti ir tęsti kredito sutartinius santykius, pagal šią sutartį įgyto ar įkeisto nekilnojamojo turto realizavimas reikštų, jog kredito gavėjas nebegautų iš šios sutarties to, ko tikėjosi, todėl kartu reikštų faktinių sutartinių santykių pabaigą. Pažymėtina, jog ir išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą galima nukreipti tik tada, kada yra nutraukta kredito sutartis bei kredito davėjas reikalauja, kad skolininkas grąžintų visą suteiktą kredito sumą su palūkanomis ir delspinigiais. Tuo tarpu ieškovė siekė išsaugoti sutartinius santykius.

Aukščiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje yra suformuota, jog nustatant kredito sutarties pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Todėl ir ieškovės 33.640,34 Lt skolos dydžio tinkamas įvertinimas priklauso nuo visų šalių sutartinių santykių aplinkybių. Kaip jau buvo minėta aukščiau, ieškovė nėra praleidusi nei vieno mokėjimo, nors mokėta suma neatitiko sutarties sąlygų. Taigi, pripažintina, kad ieškovė visą laiką, kiek tik jai leido finansinės galimybės, siekė išsaugoti sutartinius santykius. Atsakovo nurodoma ieškovės darbo vieta ir užimamos pareigos patvirtina, kad ieškovė gauna nemažas pastovias pajamas, todėl yra pajėgi ir toliau tęsti kredito sutarties vykdymą. Ieškovė, tam tikru metu turėdama finansiniu sunkumų, bendradarbiavo su kredito davėju, siekė jai palankesnių sutarties sąlygų teisminiu keliu bei prašė atsakovo sutarties restruktūrizavimo. Tačiau atsakovo pasiūlytos sąlygos buvo akivaizdžiai nepriimtinos ir nesąžiningos. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas teisėtai pripažino, kad atsakovas AS „Reverta“ nepagrįstai vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad atsakovui kylančias galimas neigiamas pasekmes dėl 33.640,34 Lt skolos susidarymo turėtų visiškai kompensuoti pagal sutartį skaičiuojami delspinigiai, ir ši kredito gavėjai taikoma sutartinė sankcija šiuo metu yra pakankama, siekiant užtikrinti kredito davėjo turtinius interesus ir kitus įsipareigojimus.

Dėl Reikalavimo perleidimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia

Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievoles. CK 6.102 straipsnio 3 dalis detalizuoja draudimo perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmenių, turinį, tai yra nustato, jog negalima perleisti reikalavimo išlaikyti, atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t.t. Akivaizdu, kad reikalavimai vykdyti kredito sutartį ar grąžinti suteiktą kreditą pagal nurodytas teisės normas negali būti pripažįstami neatsiejamai susiję su kreditoriaus asmeniu.

Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2010 m. liepos 31 d. Tuo tarpu AS „Reverta“ licenciją verstis komercinio banko veikla prarado tik 2012 m. Taigi, perleidimo sutarties sudarymo metu nurodyta aplinkybė neegzistavo, todėl negalima pripažinti, kad ši sutartis tuo metu pažeidė ieškovės teises. Šiuo metu AS „Reverta“ kreditinių įsipareigojimų administravimą Lietuvoje vykdo UAB „NIF Lietuva“, taigi ieškovė turi visas galimybes savo, kaip vartotojos teises, numatytas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 straipsnyje įgyvendinti Lietuvoje. Be to, Latvijos Respublika yra Europos Sąjungos valstybė narė, kuriai, kaip ir Lietuvai, galioja tos pačios Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių kredito įstaigų veiklą bei jų santykius su vartotojais, sąlygos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymas bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios vartotojų teisių apsaugą, yra suderintos su Europos Parlamento ir Tarybos direktyvomis bei reglamentais. Atitinkamai ir Latvijos Respublikos kredito įstaigų veiklą bei vartotojų teises apibrėžiančios teisės normos taip pat turi būti suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais. Todėl nepripažintina, kad reikalavimo perleidimas Latvijos įmonei galėtų pažeisti ieškovės, kaip vartotojos, teises. Visos kitos ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo aptartos ir tinkamai įvertintos pirmos instancijos teisme. Todėl pripažintina, kad skundžiamu sprendimu buvo pagrįstai konstatuota, jog ieškovės reikalavimas pripažinti Reikalavimo perleidimo sutarties dalį, kuria AB „Parex bankas“ perleido AS „Parex banka“ reikalavimo teisę, kylančią iš 2007 m. kovo 15 d. kredito sutarties Nr. BKS/797, negaliojančia yra nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl Kredito sutarties 5.12 punkto pripažinimo nesąžininga sutarties sąlyga ir jos pripažinimo negaliojančia

Pagal CK 6.54 straipsnį, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti ir ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Pagal kreditavimo sutarties 5.12 punktą, jei šalys nesusitars kitaip, bankui iš kredito gavėjos gavus mažesnę sumą, nei visa kredito gavėjos bankui pagal sutartį mokėtina suma, bankas iš gautos sumos nepriklausomai nuo kredito gavėjos nurodytos mokėjimo paskirties pirmąja eile padengs banko išlaidas, susijusias su reikalavimu įvykdyti prievolę pagal sutartį pareiškimu, antrąja eile – kredito gavėjai priskaičiuotus delspinigius, trečiąja eile – palūkanas ir kitus mokesčius pagal sutartį, ketvirtąja eile – kreditą (t.I, b.l. 14).

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimu teikė teismui išvadą, kad teismui bylos nagrinėjimo metu (pagal atliktus nešališkus skaičiavimus) nustačius, kad kreditavimo sutarties 5.12 punkte įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka sukelia neproporcingai didelę ekonominę naštą vartotojai, minėta sutarties sąlyga teismo ex officio gali būti pripažinta nesąžininga (t. II, b.l. 118-120). Todėl iš dalies sutiktina su ieškovės argumentu, kad negalima atmesti jos reikalavimo, remiantis vien Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo aprašomosios dalies teiginiu, kad nėra pagrindo teigti, jog kredito sutarties 5.12 punktas savaime yra nesąžiningas ieškovei, bet būtina įvertinti sutartyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

Ieškovė teismui pateikė savo atliktą įmokų pagal kredito sutartį paskirstymą pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas (t. II, b.l. 13-15), pagal kurį ji atsakovui yra skolinga 7.136,18 Lt pradelstos paskolos, 2.427,44 Lt palūkanų, 579,76 Lt delspinigių, iš viso – 10.143,38 Lt. Iš dalies sutiktina su ieškove, jog pagal sutarties nuostatas, sumokėtų įmokų dalį pirmiau skiriant delspinigių apmokėjimui, o tik vėliau palūkanų, pastarosioms apmokėti skirtų sumų gali neužtekti, o delspinigiai bus skaičiuojami toliau. Bet tokia situacija susiklosto tik tada, kai kredito gavėjas laiku nesumoka visų delspinigių iš karto, todėl jų dydis vis auga. Todėl nesutiktina, kad tokia sąlyga pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą yra nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą. Ieškovei laiku mokant palūkanas ir kredito dalis, delspinigiai nebūtų iš viso skaičiuojami. Tuo tarpu, laiku nesumokėjus visos sutartyje nustatytos palūkanų sumos, kredito gavėjai tenka mokėti delspinigius, kurie pagal CK nuostatas yra teisėta prievolių įvykdymą užtikrinanti priemonė. Norint išvengti tolesnio delspinigių skaičiavimo, ieškovei tereikia laiku sumokėti visą nustatytą delspinigių sumą. Pagal kredito sutarties 3.1 punktą šalys susitarė dėl 0,09 % dydžio delspinigių. Ieškovė neginčijo paties nustatyto delspinigių dydžio, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kredito sutarties 5.12 punkto sąlyga dėl kredito įmokų paskirstymo tvarkos nelaikytina nesąžininga, todėl nėra pagrindo jos pripažinti negaliojančia.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinių skundų argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliaciniai skundai netenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kadangi ieškovės ir atsakovo AS „Reverta“ apeliaciniai skundai amestini, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos joms vienai iš kitos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.