- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-656-345/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-10587-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- I. V.
- Atsakovas
- AS Reverta
- Trečiasis asmuo
- E. V.
- Kategorijos
- 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovui AS Reverta (buvęs pavadinimas „Parex banka“), trečiajam asmeniui E. V., dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti vienašalį 2007 m. kovo 15 d. pasirašytos kreditavimo sutarties Nr. BKS/797 nutraukimą neteisėtu, pakeisti sutarties sąlygas, t.y. pakeisti kredito valiutą iš litų į eurus, išlaikyti 1 proc. dydžio maržą, pakeisti kredito grąžinimo metodą iš anuiteto į linijinį, taikyti 400 Lt dydžio sutarties pakeitimo mokestį, perskaičiuoti nesumokėtas palūkanas, delspinigius bei pradelstą skolą nuo 2009 m. balandžio 15 d. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas neteisėtai nutraukė šalių sudarytą kreditavimo sutartį. Dėl ekonominės krizės 2008 m. sumažėjo ieškovės darbo užmokestis, išaugo kredito įmokų dydis. Pagal savo finansinę padėtį ieškovė yra nepajėgi mokėti didesnių nei 3 000 Lt dydžio kredito įmokų per mėnesį, kurios šiuo metu yra išaugusios iki 4 500 Lt. Kredito valiutos pakeitimas bei banko maržos išlaikymas ir kiti kreditavimo sutarties pakeitimai sudarytų prielaidas ieškovei tinkamai vykdyti sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino vienašalį tarp šalių sudarytos 2007 m. kovo 15 d. kreditavimo sutarties dėl Nr. BKS/797 nutraukimą negaliojančiu, taip pat nuo 2009 m. balandžio 30 d. pakeitė sutarties sąlygas: pakeitė kredito valiutą iš litų į eurus, kredito grąžinimo metodą iš anuiteto į linijinį, įpareigojo atsakovą perskaičiuoti nesumokėtas palūkanas, delspinigius bei pradelstą paskolą nuo 2009 m. balandžio 30 d., nustatė maržos dydį procentais, kad jis (maržos dydis) kartu su mokamomis palūkanomis sudarytų kas mėnesį ne daugiau kaip 3000 Lt ieškovės pajamų, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 12 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą dalyje dėl kreditavimo sąlygų pakeitimo ir perdavė bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu netenkino ieškovės reikalavimų dėl šalių 2007 m. kovo 15 d. pasirašytos kreditavimo sutarties Nr. BKS/797 sąlygų pakeitimo.
Teismas sprendė, kad nėra objektyvaus pagrindo taikyti CK 6.204, 6.228 straipsnių nuostatas, nes ieškovė neįrodė, kad iš esmės pasikeitė jos turtinė padėtis (darbo užmokestis sumažėjo apie 10 – 15 proc.) ir kad dėl to ji negalėjo vykdyti įsipareigojimų atsakovui. Nuo pat 2009 m. balandžio mėn. ieškovė moka po 3 000 Lt sumą kiekvieną mėnesį ir, anot teismo, tai būtų pakankama suma įsipareigojimų vykdymui ieškovei padengus kreditorinį įsiskolinimą bei kitas išlaidas. Reikalavimas pakeisti paskolos valiutą iš litų į eurus ir išlaikyti ne didesnę kaip 1 proc. banko maržą pastatytų šalis į nelygią padėtį, kai ne atsakovas vertintų banko riziką kaip numatytą sutartyje kas šešis mėnesius ir paskaičiuotų maržos procentą, bet teismo sprendimu būtų nustatytas maržos dydis iki pat kreditavimo sutarties pabaigos - 2032 m. kovo 10 d. Pakeitus paskolos valiutą, keičiasi ne tik palūkanų norma, bet ir banko marža, kuri paskaičiuojama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į paskolos dydį, grąžinimo terminą, prievolių užtikrinimą bei kitas esmines sąlygas. Banko teikiamos paslaugos yra mokamos, o mokesčio dydis yra šalių susitarimo dalykas.
Anot teismo, kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas ieškovės prašomu būdu negalimas ir dėl to, kad sukeltų atsakovui nuostolių atsiradimą, o ieškovė dėl to būtų ženkliai geresnėje padėtyje. Keičiant valiutą į eurus, nustatant 1 procento maržą bei mokėjimo metodą būtų atimta galimybė iš atsakovo vertinti banko riziką periodiškai, atsižvelgiant į tuo metu galiojančius ir esamus vertinimo kriterijus. Kreditavimo sutarties keitimas neatitiktų ir Bankų įstatymo 1 straipsnyje nustatytų bankų veiklos tikslų.
Teismas pabrėžė, jog reikalavimas taikyti 400 Lt kreditavimo sutarties pakeitimo mokestį yra visiškai nepagrįstas, nepateikti jokie įrodymai, nenurodytos aplinkybės patvirtinančios šio reikalavimo pagrįstumą. Pasirašydamos sutartį šalys susitarė dėl sutarties administravimo mokesčio dydžio, o sutarties sąlygų keitimo mokestis priskirtas prie administravimo mokesčių, kurių dydis sutartyje nenurodytas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė I. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovės teigimu pirmosios instancijos teismas neįsigilino į aplinkybę, kad, patenkinus ieškovės reikalavimus dėl maržos nustatymo, atsakovas gautų aiškaus dydžio pajamas. Nepagrįstai buvo ignoruotas faktas, jog atsakovas nepateikė kredito grąžinimo grafiko, nors tą padaryti buvo įpareigotas teismo. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad atsakovo veiklos nenuostolingumą suteikus ieškovei kreditą užtikrintų tik ne mažesnė kaip 7 proc. dydžio palūkanų norma. Nesuprantamas teismo motyvas, kad ieškovė neįrodė, kad iš esmės pasikeitė jos turtinė padėtis, nors šiuo faktu nesuabejojo prieš tai bylą nagrinėję teisėjai. Tinkamai nebuvo įvertinta aplinkybė, kad ieškovės siūlymas nustatyti 1 proc. maržą yra paremtas atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos laidavimo sutarties nuostatomis. Taip pat teismas neatsižvelgė į faktą, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad nustačius 1 proc. maržą jis patirtų nuostolių. Visiškai nebuvo analizuoti argumentai dėl sutarties keitimo mokesčio nustatymo, kadangi sutartyje nustatytas mokesčio dydis yra ekonomiškai nepagrįstas. Priimant skundžiamą sprendimą nebuvo atsižvelgta į Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nurodytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AS Reverta prašo skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas paaiškina, kad ieškovė paimdama kreditą laisva valia prisiėmė ir riziką, atsirandančią laiku negrąžinant gauto kredito. Vienintelis atsakovo interesų nepažeidžiantis ginčo sprendimas būtų palūkanų maržos padidinimas iki 3,5 proc. 1000 eurų dydžio mėnesinių įmokų nustatymas iki 2017 m. sausio mėn., kada turėtų būti grąžinta visa likusi kredito suma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Šio apeliacinio proceso tikslas išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo keisti bylos šalių 2007 m. kovo 15 d. sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. BKS/797 ieškovės siūlomu būdu.
Protingi sąžiningos sutarčių sudarymo ir vykdymo praktikos reikalavimai suponuoja, jog šalių sudaryta sutartis privalo atitikti jų abiejų interesus tiek turinio, tiek jos vykdymo požiūriu. Taigi teismas sutarties sąlygas įstatymų nustatytais atvejais gali keisti tik įsitikinęs, jog jų pakeitimas nelems nepagrįsto kitos sutarties šalies interesų suvaržymo, kuris atsirastų sutarties sąlygas pakeitus taip, jog būtų ignoruojami esminiai šalių tikslai sudarant sutartį, sutarties esmė ir pobūdis.
Nagrinėjamu atveju ginčo objektas yra Kreditavimo sutartis, pagal kurią ieškovei atsakovo buvo suteiktas 569 126 Lt kreditas buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimui, nustatant kredito grąžinimo terminą 2032 m. kovo 10 d. (t. 1, b. l. 5-6). Akivaizdu, kad bylos šalys sudarė ilgalaikę sutartį, kurios vykdymui itin svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusis sąžiningas pareigų vykdymas ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 12 d. nutartyje nustatė, kad dėl 2008 m. prasidėjusios ekonominės krizės esmingai pablogėjo ieškovės ekonominė padėtis dėl ko iš esmės pasikeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyra ieškovės nenaudai, t.y. kad ieškovės sumažėjusios pajamos objektyviai užkerta kelią jai tinkamai vykdyti Kreditavimo sutartį jos pradinėmis sąlygomis. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nors bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovės galimybės tinkamai vykdyti Kreditavimo sutartį buvo suvaržytos dėl 2008 m. įvykusios ekonominės krizės, tačiau nuo bylos iškėlimo (2009 m. rugpjūčio 17 d.) praėjo daugiau nei 2,5 metų, o per šį laikotarpį ekonominė situacija pasikeitė, t.y. iš esmės sumažėjo tarpbankinių palūkanų norma, kuri yra pagal Kreditavimo sutartį mokamų palūkanų dalis. Tai reiškia, kad sumažėjo ir pagal Kreditavimo sutartį mokamos kredito įmokos.
Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovė į atsakovą dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo kreipėsi 2008 m. balandžio 10 d., 2009 m. kovo 30 d. (t. 1, b. l. 19-21). Atsakovas 2009 m. gegužės 20 d. raštu Nr. MB4.1-2720 informavo ieškovę, jog sutiktų pakeisti kredito valiutą iš litų į eurus, jeigu ieškovė sumokėtų visus priskaičiuotus delspinigius, pradelstas palūkanas bei kredito mokėjimus ir padengs kreditinių kortelių (sandorių Nr. ABL/04193/1 ir VLAL/0063) panaudotus kredito limitus, sukauptas palūkanas ir delspinigius bei nutrauks kreditinių kortelių sutartis (t. 1, b. l. 22). Tai patvirtina, kad atsakovas nevengė bendradarbiauti su ieškove ir neišreiškė atsisakymo keisti Kreditavimo sutarties, tačiau iškėlė atitinkamas sąlygas, su kurių priėmimu susiejo sutarties pakeitimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė atsakovo siūlomas Kreditavimo sutarties keitimo sąlygas atmetė, alternatyvaus pasiūlymo dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo atsakovui neteikė.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK įtvirtintas sutarčių sąlygų pakeitimas teismo sprendimu negali būti taikomas ignoruojant ir CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t.y. teismas neturi teisės, spręsdamas sutarties sąlygų keitimo klausimą, nesant pagrindo išeiti už asmens ieškinio ribų ir sprendimu parinkti tokį ieškinį pareiškusio asmens teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimo gynimo būdą, kurio ieškinį pareiškęs asmuo neprašė taikyti ar kuris sąlygotų kito sutarties kontrahento teisių bei interesų pažeidimą (CPK 2 straipsnis). Paminėta suponuoja, kad ieškovas reikšdamas reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, privalo ne tik pagrįsti egzistuojant CK 6.204 straipsnio 3 dalies taikymui būtinas aplinkybes, bet ir pasiūlyti tokį sutarties sąlygų pakeitimo variantą, kuris vidutinio protingo asmens požiūriu galėtų būti traktuojamas kaip atkuriantis šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, bet ne ją iškreipiantis kitos sutarties šalies atžvilgiu. Ar ieškovo siūlomas sutarties sąlygų keitimo variantas atitinka jos šalių interesų pusiausvyros kriterijus turi nustatyti bylą nagrinėjantis teismas.
Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomas taikyti Kreditavimo sutarties sąlygų keitimo mastas bei pobūdis, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdžiai pažeistų atsakovo teises bei neatitiktų CK 6.204 straipsnio 3 dalies esmės.
Tokia išvada darytina, nes, pirma, ieškovės siūlomas Kreditavimo sutarties sąlygų, nustatančių įmokų bei maržos dydį, pakeitimo variantas yra siejamas su ieškovės subjektyviu įsitikinimu dėl sumos, kurią ji gali leisti sau mokėti, tačiau ne su realia jos finansine padėtimi; antra, ieškovė ignoruoja faktą, jog Kreditavimo sutarties sąlygos (maržos, palūkanų dydis) yra tiesiogiai priklausomos nuo ieškovės finansinio patikimumo, todėl sumažėjus jos prievolių įvykdymo užtikrinimo apimčiai, t.y. nukritus įkeisto atsakovui turto vertei, savaime padidėjo ir atsakovo prisiimta rizika suteikiant ieškovei paskolą, kuri privalo būti amortizuota; trečia, sudarydamas Kreditavimo sutartį atsakovas siekė gauti pajamas ieškovės mokamų palūkanų forma, tačiau ieškovės siūlomas Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas aiškiai rodo, jog jį įgyvendinus tikėtina, kad atsakovas dėl to patirs žalos arba jo pajamos iš Kreditavimo sutarties bus tokios, kad iš esmės pažeis jo teisėtus lūkesčius; ketvirta, ieškovė nepateikė jokių argumentų, kurie patvirtintų, kad Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas jos siūlomu būdu atkurtų šalių interesų pusiausvyrą, buvusią nuo sutarties pasirašymo iki 2008 m. pabaigos, juolab, kad šiai dienai pagal esamą ekonominę situaciją ieškovei nėra neproporcingai sudėtinga laiku ir tinkamai vykdyti Kreditavimo sutartimi prisiimtas prievoles. Paminėta patvirtina, kad ieškovės reikalavimo pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas patenkinimas sąlygotų ne ginčo šalių sutartinių prievolių pusiausvyros atkūrimą, bet nepagrįstą atsakovo interesų pažeidimą, neproporcingą teismo kišimąsi į privatinius sutartinius santykius.
Nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir tuo pagrindu, kad ginčo Kreditavimo sutarties sąlygos pačios savaime nesąlygoja perdėto pranašumo suteikimo atsakovui, nes jos išplaukia iš Kreditavimo sutarties kaip atlygintino sandorio esmės. Bylos medžiaga patvirtina, kad nėra pagrindo keisti atskirų Kreditavimo sutarties sąlygų (pvz., dėl sutarties keitimo mokesčio dydžio) CK 6.228 straipsnio pagrindu dėl esminės šalių nelygybės, nes ieškovė neįrodė, jog ginčo Kreditavimo sutarties sąlygos suteiktų nepagrįstą pranašumą atsakovui ar prieštarautų sąžiningos kreditavimo sandorių sudarymo praktikos reikalavimams (CPK 185 straipsnis). Taipogi dėmesys atkreiptinas ir į faktą, jog Kreditavimo sutarties keitimas, paremtas vien tik pačios ieškovės subjektyviu svarstymu apie jos teisių suvaržymą ar atskirų Kreditavimo sutarties sąlygų tariamu ekonominiu nepagrįstumu (nevertinant jų tikslinės paskirties), paneigtų sutarčių stabilumo principą.
Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio nepagrįstumo ginčo dalyje yra paremta faktinėmis aplinkybėmis, o byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą keisti ar naikinti teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.