Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-12-05 · Administracinė byla Nr. eAS-1021-1062/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-05
Bylos Nr.
eAS-1021-1062/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03690-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Ramutė Ruškytė (pran.)
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eAS-1021-1062/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03690-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2017 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. P. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. lapkričio 3 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2017 m. birželio mėn. atsakymą (sprendimą) Nr. (11.1E)I dėl atsisakymo mokėti išmoką iš VSDFV, administruojančios Garantinį fondą, E. P. naudai (toliau – Sprendimas) ir priteisti, tiesiogiai taikant 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (toliau – Darbuotojų apsaugos direktyva), 3 849,54 Eur išmoką ir 347,99 Eur palūkanų už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą. Teismui nusprendus netaikyti tiesiogiai Darbuotojų apsaugos direktyvos nuostatų dėl minėtos pinigų sumos priteisimo pareiškėjos naudai, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo 1 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams.

Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2015 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. DGKS-4372 nuspręsta jos naudai iš Lietuvos darbo federacijos išieškoti 3 046,68 Eur neatskaičius mokesčių sumą dėl uždelsimo atsiskaityti. Kadangi Lietuvos darbo federacija yra nemoki, pareiškėja prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei ištyrimo, ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6180-562/2016 pareiškėjos prašymo netenkino. Pareiškėja Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė 2017 m. gegužės 30 d. ieškinį dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, nes nėra kilusio ginčo tarp šalių dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo. Pareiškėja minėtą nutartį atskiruoju skundu apskundė Vilniaus apygardos teismui, kartu kreipėsi į VSDFV 2017 m. birželio 2 d. su prašymu dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo. VSDFV skundžiamu Sprendimu nusprendė, kad pareiškėjai išmoka iš Garantinio fondo nepriklauso, nurodė, kad Sprendimą galima skųsti per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kadangi civilinė byla Nr. e2S-1751-803/2017 dėl išmokos iš Garantinio fondo jau buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, pareiškėja Sprendimą pateikė šiam teismui, prašydama prijungti prie civilinės bylos ir prašė išspręsti ieškinio priėmimo ir civilinės bylos teismingumo klausimą iš esmės. Dėl šios priežasties neteikė analogiško skundo dėl Sprendimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos teismas priėmė 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, kuria E. P. atskirojo skundo netenkino ir teismingumo klausimo iš esmės neišsprendė. Pareiškėja teikė skundą dėl Sprendimo apskundimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, skaičiuodama skundo padavimo terminą nuo minėtos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarties priėmimo, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio nuostatomis dėl ieškinio senaties termino eigos nutraukimo pareiškus ieškinį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-5388-244/2017 atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, nes skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą skundo padavimo teismui terminą ir pareiškėja nepateikė prašymo jį atnaujinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-921-525/2017 pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutarties atmetė.

Pareiškėja, 2017 m. lapkričio 3 d. teikdama skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Prašymą grindė tuo, kad terminas buvo praleistas dėl to, jog buvo nagrinėjama civilinė byla bendrosios kompetencijos teisme (pareiškėjos teigimu, dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), o gavusi skundžiamą Sprendimą iš VSDFV ji pateikė Sprendimą į minėtą civilinę bylą teismingumo klausimui išspręsti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi atmetė pareiškėjos E. P. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 33 str. 2 d. 9 p.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu. Nustatė, kad pareiškėja dėl išmokos iš Garantinio fondo kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris 2017 m. birželio 1 d. nutartimi jos ieškinį atsisakė priimti dėl to, jog ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, išaiškindamas pareiškėjai, kad ji su prašymu dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo turi kreiptis į atsakovą (t. y. į VSDFV). Po šios nutarties pareiškėja kreipėsi į VSDFV, kurio sprendimą E. P. apskundė. Iš skundžiamo VSDFV Sprendimo turinio teismas nustatė, kad jame aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl tai, kad pareiškėja Sprendimo administraciniam teismui neskundė, laikė jos pasirinktu elgesio modeliu, jokių objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių pateikti skundą, nenustatė. Pareiškėjos nurodytą priežastį, kad ji Sprendimą 2017 m. liepos 18 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui, nes jame buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2S-1751-803/2017 dėl išmokos iš Garantinio fondo, teismas vertino kaip nesudarančią pagrindo keisti padarytą išvadą. Argumentą, kad pareiškėja negalėjo skundo paduoti administraciniam teismui, nes tuo pačiu metu vyko procesas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bendrosios kompetencijos teisme teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes skundžiamame Sprendime aiškiai nurodyta, į kokį teismą ir per kokį terminą pareiškėja privalo kreiptis, jeigu nesutinka su tokiu Sprendimu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką. Administracinių teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios (fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan.). Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.

Teismas pripažino, kad pareiškėja nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios jai sutrukdė laiku kreiptis į teismą. Toks delsimas rodo, kad pareiškėja nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, siekdama pasinaudoti savo teise į gynybą. Jokių kitų pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo pareiškėja teismui nepateikė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jos prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą atmetė, o skundą atsisakė priimti kaip paduotą praleidus terminą (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

III.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo patenkinti ir skundą priimti; jeigu bus nuspręsta netenkinti atskirojo skundo, išspręsti 22,50 Eur žyminio mokesčio grąžinimo klausimą.

Pareiškėja nurodo, kad skundo padavimo teismui termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, nes tuo metu, kai pareiškėja gavo Sprendimą, bendrosios kompetencijos teisme jau vyko civilinės bylos Nr. e2-27912-996/2017 dėl išmokos išmokėjimo ir palūkanų priteisimo iš Garantinio fondo nagrinėjimas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėja nurodo, kad vertindama tai, kad remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas nepriima skundo, pareiškimo ar ieškinio, jeigu tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra pradėta byla teisme, neturėjo teisinio pagrindo skųsti Sprendimo, kol Vilniaus apygardos teismas minėtoje civilinėje byloje nepriims galutinio sprendimo. Pareiškėjos teigimu, ji, gavusi iš VSDFV Sprendimą, nedelsiant jį pateikė prijungimui prie nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2S-1751-803/2017 ir paprašė išspręsti teismingumo klausimą. Minėtos termino praleidimo priežastys yra svarbios, pareiškėja rūpinosi vykstančiu procesu bendrosios kompetencijos teisme dėl išmokos išmokėjimo iš Garantinio fondo, nepiktnaudžiavo procesu, elgėsi apdairiai ir rūpestingai.

Žemesnės instancijos teismas

Kadangi pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti skundą, skundžiama nutartimi neišsprendė žyminio mokesčio grąžinimo klausimo (ABTĮ 38 str. 1 d. 3 p.), Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus netenkinti atskirojo skundo, pareiškėjos nuomone, spręstinas pareiškėjos sumokėto 22,50 Eur žyminio mokesčio grąžinimo klausimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas yra pareiškėjos prašymas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo patenkinti ir skundą priimti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra subjektyvios. Pasirinkusi tokį savo teisių gynimo būdą, pareiškėja privalo prisiimti ir iš jo kilusias neigiamas pasekmes. Pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jos subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių kontekste taip pat pastebi, jog atsisakymas atnaujinti skundo padavimo terminą, kai ištyrus kiekvienai konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą nustatoma, kad asmuo praleido nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, savaime negali būti vertinamas kaip teisės į teisminę gynybą pažeidimas ar asmens teisių paneigimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-975/2014; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-54-492/2017).

Atsižvelgiant į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog E. P. 2017 m. lapkričio 3 d. sumokėjo 22,5 Eur žyminio mokesčio, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, šis mokestis pareiškėjai yra grąžintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjai E. P. sumokėtą 22,5 Eur (dvidešimt dviejų eurų ir penkiasdešimties euro centų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRomanas KlišauskasRamutė Ruškytė