- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-30
- Bylos Nr.
- I1-629-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02029-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- P. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. (P. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 50 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–7).
Nurodo, kad nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. liepos 25 d. buvo apgyvendintas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose, pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui leistiną normą, sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo jame reikalavimus.
Teigia, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į socialines, reabilitacines programas ir socialinių poreikių tenkinimą. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas nebuvo ventiliavimo sistemos, o dėl languose įrengtų grotų į kamerą buvo sunkiai cirkuliuojamas grynas oras.
Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs didelę ir nepataisomą žalą psichinei sveikatos būklei, t.y. sutriko miegas, jaučiasi slegiamas emociškai, irzlus, nuolat pavargęs.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–20).
Vilniaus PN atsiliepime nurodo pareiškėjo buvimo ir išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikia duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju. Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjmų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi atitekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tvirtina, jog pareiškėjo teisė dėl gyvenamojo ploto nebuvo pažeista.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas sienele su užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Nuteistiesiems ir suimtiesiems yra sudarytos sąlygos užsiimti menine, kultūrine, sportine veikla. Dalyvavimas šio pobūdžio užsiėmimuose pagrįstas savanoriškumo principu. Akcentuoja, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl užimtumo gerinimo nesikreipė.
Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo prašomu priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Mano, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, o reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio ir nekonkretūs.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 50 000 eurų neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, t. y. neveikimo, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. liepos 25 d.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas nebuvo ventiliacijos, todėl kamerą tekdavo vėdinti natūraliu būdu, t.y. per langą. Žiemą vėdinant patalpą būdavo šalta, o pasinaudojus sanitariniu mazgu patalpa sunkiai būdavo išvėdinama.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės) (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.10 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” 17 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks vėdinimas atitinka higienos normų reikalavimus. Taip pat atsakovės atstovas teismui pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktus (toliau – NVSC patikrinimo aktai) (b. l. 26–95). Iš patikrinimo aktų matyti, kad 2017 m. sausio 17 d. kameroje Nr. 295 ir 2018 m. spalio 22 d. kameroje Nr. 324 HN 134:2015 12 punkto ir 17 punkto pažeidimų nenustatyta (b. l. 54-55, 84-85). Likusieji atsakovės atstovo pateikti NVSC patikrinimo aktai ir juose užfiksuotos patikrinimų aplinkybės nevertinamos, kadangi nėra aktualūs ginčo laikotarpiui (patikrinimai atlikti anksčiau, negu tikrinamose kamerose pareiškėjas buvo tuo metu laikomas). Teismas nenustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl ventiliacijos nebuvimo, todėl pareiškėjo argumentai laikomi nepagrįstais.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime „D. P. Kuldos skundo“ nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 24-25). Patalpos matmenys - apie 0,56 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 (toliau – PĮĮET) 16.5 punkte numatyta, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”.
Minėtame pranešime nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.
LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei vertinama, kad tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, ir kt.). Tačiau tuo pačiu teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skirtingais ginčo laikotarpiais buvo laikomas 33 dienas vienas, o likusias 394 dienas su kitu nuteistuoju. Atsižvelgiant į tai, jog sanitariniame mazge nebuvo pakabintos užtraukiamos užuolaidos, o su pareiškėju gyveno dar vienas nuteistasis, konstatuotina, kad nuo prižiūrėtojų, galinčių žiūrėti per kameros duryse esantį langelį arba atidarančių duris, privatumas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 394 dienas.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas užimtumas.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas jame nekonkretizuoja kokių socialinės reabilitacijos programų jam trūko ir kada jam buvo atsisakyta suteikti galimybę dalyvauti juose. Iš atsakovės atstovo teismui pateiktoatsiliepimo ir tarnybinio pranešimo (b. l. 21) matyti, kad pareiškėjui kaip ir kiekvienam suimtajam ar nuteistajam buvo sudarytos sąlygos naudotis socialinės reabilitacijos programomis ir specialistų teikiama pagalba. Pažymėtina, kad norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo turi išreikšti pageidavimą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymą ir jis buvo netenkintas. Todėl teismas negali daryti išvados, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas .
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje. Šiame papunktyje nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.
Iš atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 13–14) pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 1 d. – 2017 m. birželio 7 d., 2017 m. birželio 11 d. – 2017 m. birželio 15 d., 2017 m. rugpjūčio 31 d. – 2017 m. rugsėjo 5 d., 2017 m. rugsėjo 12 d. – 2017 m. spalio 18 d., 2017 m. spalio 20 d. – 2017 m. spalio 30 d., 2017 m. gruodžio 28 – 2017 m. gruodžio 29 d., 2018 m. sausio 4 d. – 2018 m. kovo 15 d., 2018 m. kovo 17 d. – 2018 m. kovo 28 d., 2018 m. kovo 30 d. – 2018 m. balandžio 8 d., 2018 m. balandžio 9 d. – 2018 m. balandžio 24 d., 2018 m. balandžio 27 d. – 2018 m. gegužės 2 d., 2018 m. gegužės 4 d. – 2018 m. gegužės 24 d., iš viso – 394 dienas buvo laikomas su dar vienu nuteistuoju. Įvertinus Vilniaus PN nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikotarpio norma didžiąją ginčo laikotarpio dalį nebuvo pažeista, nes skirtingais laikotarpiais jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m.
Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės padarytus teisės pažeidimus (žr. LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1565-502/2017).
Pareiškėjas prašo priteisti 50 000 eurų neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTI 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų. LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas nustatė, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, t.y. neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (394 dienas), todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Sutiktina su pareiškėjo nuomone, kad dėl byloje nustatyto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau pažymėtina, jog byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie pažeidimų nulemtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas priteisti pareiškėjo prašomą 50 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo prašoma suma yra mažintina iki 350 Eur (trijų šimtų penkiasdešimties eurų).
Pabrėžtina, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu
nusprendžia:
Pareiškėjo P. K. (P. K.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui P. K. (P. K.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.