Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, rašytinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. (M. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, jog pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad laikotarpyje nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. Lukiškių TI-K jam neišdavė antro čiužinio bei (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjas ginčą kelia dėl Lukiškių TI-K galimai neteisėtų veiksmų neišduodant jam antro čiužinio bei (duomenys neskelbtini), bet ne dėl netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų ir dėl to kilusios žalos. Šiuo atveju Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepagrįstai teigia, kad ginčui, kurį inicijuoja pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis, privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas nekelia tokio pobūdžio ginčo, kuriam būtų taikytinos Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatos.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje, nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LAT 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 3 straipsnį tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (SVĮ 5 straipsnio 3 dalis).

LVAT 2018 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-766-492/2018 pagal pareiškėjo skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjo keltas administracinis ginčas dėl pareiškėjo laikotarpyje nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. vasario 10 d. skunde nurodytų aplinkybių, susijusių, su, be kita ko, (duomenys neskelbtini) ir antro čiužinio pareiškėjui neišdavimu, nustatė, kad pareiškėjui buvo nustatytas 40 % darbingumo lygis, užfiksuota, kad 2005 m. buvo patirta trauma, kuri pažeidė pareiškėjo stuburą. Minėtoje nutartyje LVAT, be kita ko, konstatavo, jog: „ <...> pareiškėjas apie savo sveikatos sutrikimą bei papildomus higienos priemonių poreikius buvo informavęs atsakovą, dėl ko Lukiškių TI-K turėjo pareigą jam išduoti sauskelnes, kad pareiškėjas galėtų savarankiškai pasirūpinti savo higiena. <…> atsakovui buvo žinoma pareiškėjo sveikatos būklė po stuburo traumos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo atsižvelgta į jo pagrįstą poreikį turėti antrą čiužinį taip pat laikytini nepaneigtais”.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, LVAT 2018 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-766-492/2018 nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo patirta trauma ir nustatytu darbingumo lygiu, taip pat jog Lukiškių TI-K žinojo apie pareiškėjo sveikatos būklę, dėl ko pareiškėjui turėjo būti išduotos sauskelnės bei antras čiužinys, iš naujo neįrodinėjamos.

Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčą kelia dėl laikotarpyje nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. skunde nurodytų aplinkybių. Kadangi LVAT 2018 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-766-492/2018 buvo išnagrinėtas pareiškėjo keltas administracinis ginčas dėl pareiškėjo laikotarpyje nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. vasario 10 d. skunde nurodytų aplinkybių, laikytina, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K taip pat žinojo apie pareiškėjo sveikatos būklę, dėl ko pareiškėjui turėjo būti išduotos sauskelnės bei antras čiužinys.

LVAT yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/201; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją(pareiškimo Nr. 21689/93), 426 punktas).

Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepateikė jokių argumentų ar duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išduotos (duomenys neskelbtini) ir antras čiužinys, taip pat nepateikė jokių duomenų, jog buvo sudaręs sąlygas įsigyti higienos priemones, t. y. (duomenys neskelbtini), bei kad pareiškėjo sveikatos būklė pagerėjo taip, kad pareiškėjui nereikėjo išduoti (duomenys neskelbtin)i ir antro čiužinio. Todėl teismas, atsižvelgęs į išdėstytą bei vadovaudamasis LVAT 2018 m. sausio 25 d. nutartyje administracine byla Nr. A-766-492/2018, kurioje konstatuota, jog Lukiškių TI-K turėjo pareigą išduoti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) bei antrą čiužinį, daro išvadą, jog šiuo atveju nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.

Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (lot. be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus. Jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K, neišdavęs (duomenys neskelbtini) ir nesudaręs sąlygų pareiškėjui jų įsigyti, užkirto bet kokias galimybės pareiškėjui savarankiškai pasirūpinti savo asmens higiena. Lukiškių TI-K žinant apie pareiškėjo sveikatos būklę ir neišduodant antro čiužinio, tikėtina, jog pareiškėjas patyrė skausmus ir kitus nepatogumus gulint. Tokios kalinimo sąlygos, asmeniui turinčiam specialių poreikių, vertintinos kaip pažeidusios Konvencijos 3 straipsnį ir pareiškėjui sukėlusios kančias.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpyje, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K (iš viso 273 paras (b. l. 55) pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kur jam nebuvo išduodamos (duomenys neskelbtini) bei antras čiužinys. Todėl teismas vertina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, SVĮ 5 straipsnio 3 dalį ir Konvencijos 3 straipsnį. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei Lukiškių TI-K būtų išdavęs pareiškėjui (duomenys neskelbtini) bei antrą čiužinį, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimo trukmę (iš viso 273 parų), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros įstaigą dėl sveikatos nusiskundimų (pvz. šlapimo nelaikymo) bei į Lukiškių TI-K administraciją dėl (duomenys neskelbtini) bei antro čiužinio išdavimo nesikreipė (b. l. 32–36, 39–40), taip pat į tai, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo pažeidimų atsiradimo pradžios. Teismas, įvertinęs pareiškėjo M. T. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius (LVAT 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 500 Eur suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo M. T. (M. T.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. T., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkių šimtų eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo reikalavimo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.