Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-123/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-04-26
Bylos Nr.: 2A-123/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas
Ieškovas: UAB „Rockwool“, S., S. A.
Atsakovas: UAB „Algaudra“
Trečiasis asmuo: BUAB „Santechna“

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-123/2013Procesinio sprendimo kategorijos 36.2; 121.18. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Rockwool“ procesinių teisių perėmėjo ieškovo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3054-585/2011 pagal ieškovo UAB „Rockwool“ procesinių teisių perėmėjo ieškovo S. A. ieškinį atsakovui UAB „Algaudra“ dėl sutartinės prievolės įvykdymo, trečiasis asmuo BUAB „Santechna“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Rockwool“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Algaudra“, prašydamas priteisti iš atsakovo 119 167,57 Lt skolą, 4 807,27 Lt delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 1999 m. balandžio 23 d. tarp UAB „Rockwool“ ir UAB „Santechna“ buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis NR. EA/01, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo tiekti UAB „Santechna“ Rockwool prekės ženklu pažymėtus akmens vatos gaminius, o pastaroji įsipareigojo juos platinti didmeninėje ir mažmeninėje rinkoje, atsiskaityti sutarties priede Nr. 2 nustatyta tvarka ir terminais. 1999 m. gruodžio 13 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta laidavimo sutartis, kuria atsakovas UAB „Algaudra“ įsipareigojo atsakyti ieškovui UAB „Rockwool“, jeigu trečiasis asmuo BUAB „Santechna“ neįvykdys visos ar dalies tiek esamų, tiek būsimų savo prievolių, nekonkretizuojant tokių prievolių atsiradimo pagrindo. Atsakovas laidavimo sutartimi laidavo už UAB „Santechna“ pinigines prievoles, kurių terminas buvo apibrėžiamas konkrečių dienų skaičiumi. Ieškovas pažymėjo, kad laidavimo sutartyje numatytos visos būtinos įstatymo reikalaujamos sąlygos. Ieškovas išreiškė savo valią dėl laidavimo sutarties sudarymo, o atsakovas sutiko laiduoti už UAB „Santechna“ piniginių prievolių įvykdymą ir sumokėti bet kokias sumas ieškovui, kurias UAB „Santechna“ yra ar bus skolinga ieškovui. 2010 m. sausio 4 d. tarp ieškovo UAB „Rockwool” ir trečiojo asmens BUAB „Santechna“ buvo sudaryta distribucijos sutartis Nr. EA/2010/0104-1, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti trečiajam asmeniui akmens vatos gaminių, o trečiasis asmuo atsiskaityti per 60 dienų nuo prekių perdavimo ir PVM sąskaitų – faktūrų išrašymo dienos, tačiau trečiasis asmuo savo prievolės atsiskaityti su ieškovu tinkamai neįvykdė, visiškai nereagavo į ieškovo raginimus ir jokių mokėjimų neįvykdė, ko pasekoje susidarė 119 167,57 Lt įsiskolinimas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas UAB „Algaudra“ prašė ieškinį atmesti, paskirti ieškovui 20000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad 1999 m. gruodžio 13 d. pasirašė laidavimo raštą, kuriuo laidavo už BUAB „Santechna“ prievolę atsiskaityti su ieškovu, tačiau laidavimo sutartis nebuvo pasirašyta ieškovo, todėl laikoma nesudaryta, o 1964 m. CK 213 straipsnis numatė rašytinę laidavimo sutarties formą, kurios nesilaikymas imperatyviai daro sutartį negaliojančią. Atsakovas taip pat atsikirto tuo, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens prievolių pagal ieškovo ir trečiojo asmens 1999 m. balandžio 23 d. sutartį, kuri pasibaigė 1999 m. gruodžio 31 d., prievolių įvykdymo užtikrinimui. Atsakovas nurodė, kad laidavimas buvo neterminuotas, todėl pagal 1964 m. CK 219 straipsnio 2 dalies nuostatas pasibaigė per vienerius metus nuo laidavimo sutarties sudarymo. Vėliau atsakovas papildomai nurodė, kad laidavimas buvo sudarytas tik siekiant užtikrinti būsimų trečiojo asmens prievolių ieškovui vykdant didelį Vilniaus miesto savivaldybės projektą užtikrinimą, tačiau trečiajam asmeniui nepradėjus tokio projekto vykdyti, teisės ir pareigos pagal laidavimo sutartį neatsirado.

Trečiasis asmuo BUAB „Santechna“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 15 d. sprendimu nusprendė ieškovo UAB „Rockwool“ ieškinį atsakovui UAB „Algaudra“ atmesti, priteisti iš ieškovo UAB „Rockwool“ 60 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad 1999 m. balandžio 23 d. ieškovas ir trečiasis asmuo pasirašė sutartį, kuri pagal joje nurodomas sąlygas yra pirkimo - pardavimo sutartis (1964 m. CK 253 str. 1 d.). Ieškovą ir trečiąjį asmenį ilgalaikiai pirkimo - pardavimo santykiai siejo iki 1999 m. balandžio 23 d. sutarties sudarymo ir po 1999 m. balandžio 23 d., bet ne trumpiau, negu iki 2010 m. sausio 4 d. sutarties sudarymo. Teismas nurodė, kad tokia teismo išvada nereiškia, kad teismas nustatė nepertraukiamus ieškovo ir trečiojo asmens sutartinius teisinius santykius nurodomu laikotarpiu, taip pat nereiškia, kad teismas konstatavo buvus atskiras, nepriklausomas viena nuo kitos pirkimo - pardavimo sutartis.

Teismas konstatavo, kad nors sutartyje nurodoma, kad atsakovas garantuoja trečiojo asmens prievolių ieškovui įvykdymą, tarp atsakovo ir trečiojo asmens 1999 m. gruodžio 13 d. sudaryta sutartis yra laidavimo sutartis, nes tai patvirtina sutarties pavadinimas, užtikrinimą pateikiančio asmens įsipareigojimas kreditoriui be sąlygos, kad prievolė užtikrinančiam asmeniui atsiranda tik pagrindinio skolininko prievolių nevykdymo atveju, ir šalių nekėlimas ginčo dėl susitarimo kaip laidavimo prasmės.

Teismas atsakovo atsikirtimus dėl laidavimo sutarties negaliojimo nesant ieškovo valios rašytine forma pareiškimo, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad laidavimo sutartį sudarė atsakovas ir trečiasis asmuo ieškovo naudai, todėl, ieškovui neneigiant dalyvavimo laidavimo sutartyje, bet ja remiantis, 1964 m. CK 213 straipsnio prasme atsakovo iškeltame ginče svarbus yra tik atsakovo valios pareiškimas rašytine forma. Teismas 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartį pripažino sudarytą (1964m. CK 212 str.). Teismas pažymėjo, kad 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs teisinis laidavimo reglamentavimas tiesiogiai numato laidavimo galimybę nepranešus kreditoriui (CK 6.77 str. 2d.), o tai patvirtina teismo išvadą apie laidavimo galiojimą nesant ieškovo rašytinio valios pareiškimo.

Teismas nustatė, kad nors įstatyme iki 2001 m. liepos 1 d. nebuvo tiesiogiai numatyta galimybė laiduoti už būsimų prievolių įvykdymą, toks draudimas 1964 m. CK normomis nebuvo nustatytas, todėl įstatymu nedraudžiamas sandoris galėjo būti sudarytas (1964 m. CK 4 str. 2d. 1p.). Teismas konstatavo, kad 1999 m. gruodžio 13 d. sudaryta laidavimo sutartis, kurioje nenurodyta trečiojo asmens prievolių įvykdymo terminai ir neapibrėžtos užtikrinamos prievolės. Atsakovas laidavo abstrakčiai, dėl to laidavimu buvo užtikrintas bet kurios laidavimo sutarties galiojimo metu galiojusios trečiojo asmens prievolės ieškovui įvykdymas, todėl teismas netyrė, ar laikotarpiu nuo 1998 iki 2010 metų ieškovą ir tretįjį asmenį siejo viena periodiškai pratęsiama sutartis, ar kiekviena šio laikotarpio sutartis turi būti vertinama kaip savarankiškas teisinis santykis, turintis ar galintis turėti įtakos laiduotojo atsakomybės ribų nustatymui.

Atsakovui laidavus neapibrėžtai prievolių apimčiai ir nenustačius prievolių įvykdymo terminų, laidavimas galiojo tik vienerius metus nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos – iki 2000 m. gruodžio 13 d. (1964 m. CK 219 str. 2d.), nepriklausomai nuo tolimesnių kreditoriaus ir pagrindinio skolininko santykių.

Teismas nustatė, kad ieškovui savo reikalavimą grindžiant trečiojo asmens prievolių, atsiradusių po 2000 m. gruodžio 13 d., nevykdymu, ieškovo nurodomos prievolės nėra užtikrintos atsakovo laidavimu, todėl neatsiranda atsakovo prievolė ieškovui.

Teismas konstatavo, kad atsakovo prašymas dėl baudos taikymo netenkinamas, kadangi bauda CPK 95 straipsnio pagrindu gali būti taikoma ne tuomet, kai pareiškiamas nepagrįstas ieškinys, o tuomet, kai toks nepagrįstas ieškinys pareiškiamas nesąžiningai, t.y. siekiant ne ieškinio patenkinimo, o kitų tikslų, ieškinio pareiškimą teisme panaudojant kaip priemonę nesąžiningiems tikslams įgyvendinti. Tokie ieškovo tikslai nenustatyti, todėl net ir esant akivaizdžiai teisiškai nepagrįstam ieškiniui bauda negali būti skiriama.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Rockwool“ prašė apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovo UAB „Rockwool“ ieškinį atsakovui UAB „Algaudra“ tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė laidavimo pasibaigimą reglamentuojančias CK normas, todėl nepagrįstai nustatė, kad atsakovui laidavus neapibrėžtai prievolių apimčiai ir nenustačius prievolių įvykdymo terminų, laidavimas galiojo tik vienerius metus nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos (1964 m. CK 219 str. 2 d.). 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartimi atsakovas neterminuotai laidavo apeliantui už tinkamą esamų ir būsimų BUAB „Santechna“ prievolių įvykdymą. UAB „Rockwool“ ir UAB „Santechna“ siejo nepertraukiami akmens vatos gaminių tiekimo santykiai, o augant izoliacinių medžiagų pirkimo apimtims ir stringant UAB „Santechna“ savalaikiam atsiskaitymui, ieškovui buvo būtina papildomai užtikrinti tinkamą UAB „Santechna“ esamų ir būsimų piniginių prievolių įvykdymą visu tiekimo santykių tarp šalių egzistavimo laikotarpiu. Atsakovas laidavimo sutarties nebuvo nutraukęs ir (ar) niekada nebuvo pranešęs apie jos pasibaigimą. Atitinkamai visu apelianto ir UAB „Santechna“ bendradarbiavimo laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2010 m. apelianto naudai nebuvo suteiktas joks kitas papildomas UAB „Santechna“ prievolių įvykdymo užtikrinimas, kadangi ieškovas buvo gavęs neterminuotą atsakovo laidavimą ir šalys laikė šį laidavimą galiojančiu.

2. Pagrindinės prievolės, už kurių įvykdymą laidavo atsakovas, skirtingai nei nustatė Vilniaus apygardos teismas yra terminuotos. Atsakovas laidavimo sutartimi laidavo už BUAB „Santechna“ pinigines prievoles, kurių terminas buvo apibrėžiamas konkrečių dienų skaičiumi. Vilniaus apygardos teismas netinkamai įvertinęs su ieškiniu pateiktus įrodymus nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas laidavo už prievoles, kurių įvykdymo terminas nenurodytas. Šiuo atveju aplinkybė - yra nustatytas ar nėra nustatytas prievolių, už kurias laidavo atsakovas, įvykdymo terminas, turi būti vertinama atsižvelgiant ne į laidavimo, bet į pagrindinę 2010 m. sausio 4 d. distribucijos sutartį, iš kurios kyla BUAB „Santechna“ prievolės apeliantui. Vilniaus apygardos teismas netinkamai nustatęs neva egzistavusį piniginių prievolių įvykdymo termino apibrėžtumą, nepagrįstai vadovavosi CK 219 straispnio 2 dalies nuostatomis ir nustatė, kad atsakovo laidavimas baigėsi suėjus vieneriems metams po laidavimo sutarties sudarymo.

3. Dėl atsakovo laidavimo pabaigos pagrindų turi būti vadovaujamasi naujuoju CK, o ne 1964 m. CK, kurį taikė Vilniaus apygardos teismas. Nepaisant to, kad laidavimo sutartiniai santykiai atsirado iki naujojo CK įsigaliojimo, apelianto teisė reikalauti laiduotojo įvykdyti skolininko BUAB „Santechna“ neįvykdytas prievoles atsirado įsigaliojus naujam kodeksui, t.y. BUAB „Santechna“ neįvykdžius prievolių pagal 2010 m. sausio 4 d. distribucijos sutartį (CK 4 str. 2 d. ir 41 str. 2 d.). Atsakovas laidavo ne tik už esamas, bet ir už būsimas BUAB „Santechna“ prievoles apeliantui, todėl nustatant apelianto laidavimo pabaigą turi būti taikoma CK 6.89 straipsnio 2 dalis. Pažymėjo, kad pagal nurodytą teisės normą trejų metų terminas nėra naikinamasis ir priklauso nuo laiduotojo valios. Jeigu praėjus trejiems metams laiduotojas vienašališkai nepareiškia, kad laidavimas baigėsi, tai šis ir toliau galioja, todėl pagrindinei prievolei atsiradus po trejų metų ir iki to laiko laiduotojui nepareiškus, kad laidavimas pasibaigęs, laidavimas galioja. Atsakovas iki ieškinio padavimo dienos nepranešė apeliantui apie laidavimo pasibaigimą, todėl atsakovo laidavimas už trečiojo asmens BUAB „Santechna“ prievoles galioja ir atsakovas privalo atsakyti pagal laidavimo sutartį už visas trečiojo asmens neįvykdytas prievoles.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Algaudra“ prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą, priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžią šiais argumentais:

1. Ieškovo argumentas, kad sudarant 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartį, atsakovo tikrasis ketinimas buvo neterminuotai laiduoti ieškovui už tretįjį asmenį BUAB „Santechna“ bet kokia suma, bet kokiam terminui, už esamas arba bet kokias būsimas jo prievoles, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams ir byloje sutrinktiems įrodymams. Ieškovo aiškinimas laidavimo sutarties prieštarauja sutarčių aiškinimo taisyklėms, nustatytoms CK 6.193 straipsnyje, nes prieštarauja tikriesiems šalių ketinimams bei prasmei, kurią laidavimui suteikė atsakovas kaip protingas asmuo. Atsakovas, pasirašydamas laidavimo sutartį, nelaidavo ir neketino laiduoti ieškovui už tretįjį asmenį bet kokia suma, visiškai neterminuotai laidavimui galiojant laike už bet kokias būsimas trečiojo asmens prievoles. 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo rašte nenurodytas prievolės, už kurią laiduota įvykdymo terminas, o jokio kito susitarimo dėl laidavimo termino šalys nebuvo sudariusios. Ieškovui kaip verslininkui turėjo būti žinomos laidavimo sutarčiai taikytinos 1964 m. CK 219 straipsnio normos, nustatančios laidavimo pasibaigimą. Ieškovas pagal 1999 m. balandžio 23 d. bendradarbiavimo sutartį, kuri baigėsi 1999 m. gruodžio 31 d., jokių reikalavimų atsakovui nereiškė, šalių prievolės pagal šią sutartį pasibaigė įvykdymu (CK 244 straipsnis), o tuo pačiu metu baigėsi ir laidavimas pagal šią sutartį. Bet kurios kitos sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir UAB „Santechna“, atsakovo kaip laiduotojo atsakomybė pasibaigė suėjus vieneriems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, t.y. 2000 m. gruodžio 13 d. (CK 219 straipsnio 2 dalis). Atsakovas pažymėjo, kad 219 straipsnyje nustatyti kreditoriaus reikalavimams laiduotojui pareikšti yra ne ieškininės senaties, bet naikinamieji terminai, todėl atsakovui nereikėjo laidavimo sutarties nutraukti arba pranešti ieškovui apie jos pasibaigimą ar imtis kokių nors veiksmų laidavimo pasibaigimui inicijuoti.

Šalies argumentai

2. Ieškovas nepagrįstai nurodė, jog ieškovą ir trečiajį asmenį BUAB „Santechna“ siejo nepertraukiami akmens vatos gaminių tiekimo santykiai. Ieškovas šios aplinkybės neįrodė, nes į bylą nepateikė pasak ieškovo kiekvienų metų pradžioje pasirašytų sutarčių (CPK 178 straipsnis). Ieškovui neįrodžius santykių tęstinumo pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad teismas nenustatė buvus nepertraukiamus ieškovo ir trečiojo asmens santykius nuo 1999 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. sausio 4 d. sutarties sudarymo. Apie naujai sudaromas sutartis atsakovas nebuvo informuojamas, o į bylą pateiktose sutartyse nėra jokių nuorodų į laidavimo sutartį.

3. Teigdamas, kad atsakovas laidavo nenustatytam laikui ir šalių santykiams turi būti taikomos dabar galiojančio CK normos, ieškovas visiškai neatsižvelgia į 2001 m. CK 6.89 straipsnio 1 dalies normą, nustatančią, būtent neterminuoto laidavimo pasibaigimą. CK 6.89 straipsnio 1 dalis numato, kai buvo laiduota nenustatytam laikui ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laidotuojui.

4. Ieškovas ieškiniu reiškia reikalavimą tik dėl UAB „Santechna“ prievolių, atsiradusių pagal 2010 m. sausio 4 d. sudarytą distribucijos sutartį ir jos pagrindu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Minėtos sutarties 4 straipsnis „sutarties galiojimas“ numato, kad sutarties sąlygos įsigalioja nuo 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d., todėl vadovaujantis ieškovo argumentais, laidavimas pagal CK 6.89 straipsnio 1 dalį turi būti pripažintas pasibaigusiu suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos (2001 m. gruodžio 13 d.), t.y. dar iki distribucijos sutarties įsigaliojimo, t.y. 2010 m. sausio 1 d.

5. Ieškovas neturi pagrindo teigti, kad atsakovas laidavo už būsimos prievolės vykdymą, nes prievolė, už kurią laidavo atsakovas jau egzistavo laidavimo sutarties sudarymo metu. CK 6.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad laidavimu gali būti užtikrintas būsimos, tačiau pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas. 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartyje nebuvo jokio BUAB „Santechna“ prievolės, atsiradusios pagal distribucijos sutartį apibūdinimo: nei atsiradimo pagrindo, nei vertės, nei kitų esminių sąlygų.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi nutarė civilinėje byloje Nr. 2A-123/2013 pagal ieškovo UAB „Rockwool“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3054-585/2011 pagal ieškovo UAB „Rockwool“ ieškinį atsakovui UAB „Algaudra“ dėl sutartinės prievolės įvykdymo, trečiasis asmuo BUAB „Santechna“, pakeisti ieškovą UAB „Rockwool“ (juridinio asmens kodas 111659362) jo procesinių teisių perėmėju ieškovu S. A. (asmens kodas, (duomenys neskelbtini)

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir teisingai įvertinęs įrodymus, teisingai nustatė turinčias bylai reikšmės aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas ir tinkamai pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Rockwool“ ir UAB „Santechna“ 1999 m. balandžio 23 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį NR. EA/01, kurios pagrindu UAB „Rockwool“ įsipareigojo tiekti UAB „Santechna“ Rockwool prekės ženklu pažymėtus akmens vatos gaminius, o pastaroji įsipareigojo juos platinti didmeninėje ir mažmeninėje rinkoje, atsiskaityti sutarties priede Nr. 2 nustatyta tvarka ir terminais. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Rockwool“ ir UAB „Santechna“ ilgalaikiai pirkimo – pardavimo santykiai siejo iki šios sutarties sudarymo ir po 1999 m. balandžio 23 d. sutarties sudarymo, bet ne trumpiau, negu iki 2010 m. sausio 4 d. sutarties sudarymo. 2010 m. sausio 4 d. tarp UAB „Rockwool” ir UAB „Santechna“ sudaryta distribucijos sutartis Nr. EA/2010/0104-1, pagal kurią UAB „Rockwool” įsipareigojo parduoti UAB „Santechna“ akmens vatos gaminių, o UAB „Santechna“ atsiskaityti per 60 dienų nuo prekių perdavimo ir PVM sąskaitų faktūrų išrašymo dienos, tačiau UAB „Santechna“ savo prievolės atsiskaityti su ieškovu tinkamai neįvykdė, nereagavo į ieškovo raginimus ir jokių mokėjimų neįvykdė, ko pasekoje susidarė 119 167,57 Lt įsiskolinimas. 1999 m. gruodžio 13 d. tarp UAB „Rockwool“ ir UAB „Algaudra“ sudaryta laidavimo sutartis. 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartyje nurodyta, kad UAB „Algaudra“ garantuoja, kad UAB „Rockwool“ pareikalavus gaus mokėjimą bet kokios sumos, kurią UAB „Santechna“ yra arba bus skolinga ateityje UAB „Rockwool“.

Nagrinėjamoje byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, ar minėtam laiduotojui (atsakovui) atsiranda civilinė atsakomybė pagal 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartį už UAB „Santechna“ prievolių pagal 2010 m. sausio 4 d. distribucijos sutartį neįvykdymą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovui laidavus neapibrėžtai prievolių apimčiai ir nenustačius prievolių įvykdymo terminų, laidavimas galiojo tik vienerius metus nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos – iki 2000 m. gruodžio 13 d. (1964 m. CK 219 str. 2d.), nepriklausomai nuo tolimesnių kreditoriaus ir pagrindinio skolininko santykių, o ieškovui savo reikalavimą grindžiant trečiojo asmens prievolių, atsiradusių po 2000 m. gruodžio 13 d. nevykdymu, ieškovo nurodomos prievolės nėra užtikrintos atsakovo laidavimu, todėl neatsirado atsakovo prievolė ieškovui.

Apeliantas šią pirmosios instancijos teismo išvadą ginčija keliais aspektais: pirma, apelianto teigimu, Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė laidavimo pasibaigimą reglamentuojančias CK normas. Atitinkamai visu apelianto ir BUAB „Santechna“ bendradarbiavimo laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2010 m. apelianto naudai nebuvo suteiktas joks kitas papildomas UAB „Santechna“ prievolių įvykdymo užtikrinimas, kadangi ieškovas buvo gavęs neterminuotą atsakovo laidavimą, ir šalys laikė šį laidavimą galiojančiu. Antra, Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas laidavo už prievoles, kurių įvykdymo terminas nenurodytas. Atsakovas laidavimo sutartimi laidavo už UAB „Santechna“ pinigines prievoles, kurių terminas buvo apibrėžiamas konkrečių dienų skaičiumi. Trečia, atsakovas laidavo ne tik už esamas, bet ir už būsimas UAB „Santechna“ prievoles apeliantui, todėl nustatant apelianto laidavimo pabaigą turi būti taikoma CK 6.89 straipsnio 2 dalis.

Dėl šalių ketinimų sudarant laidavimo sutartį

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį.

Pagal laidavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 212 straipsnio nuostatas, laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą.

Laidavimas, nors jo paties galiojimas yra siejamas su pagrindinės prievolės pasibaigimo momentu arba jos nuginčijimu (pripažinimu negaliojančia), bet kuriuo atveju yra savarankiška prievolė kito asmens kreditoriui. Laidavimo paskirtis - užtikrinti arba jau esamos (įtvirtintos vienašaliu arba daugiašaliu sandoriu, teismo sprendimu), arba tik būsimos prievolės įvykdymą. Tokią susitarimo dėl laidavimo sampratą pateikia tiek galiojęs 1964 m. CK 212 str., tiek dabar galiojančios teisės normos (CK 6.70, 6.76, 6.78 str.).

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokių tikslų siekė ginčijamo sandorio (laidavimo sutarties) šalys, sudarydamos laidavimo sutartį, kuria UAB „Algaudra“ įsipareigojo atsakyti kreditoriui UAB „Rockwool“, jeigu UAB „Santechna“ neįvykdys visos ar dalies tiek esamų, tiek būsimų savo prievolių. Pagal CK 6.193 straipsnio nuostatas (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo 45 str.) visos sutartys (susitarimai) turi būti aiškinamos sąžiningai, pirmiausiai turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, atsižvelgiama į sutarties esmę ir tikslą, į jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Pasisakydamas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant sutarties šalių ginčui dėl jos rūšies, pobūdžio, sutarties sąlygų tikrosios prasmės, jos pasekmių, sutartis aiškintina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles. Aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 str. 1 d.). Kilus ginčui, būtina derinti subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Be to, CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Sisteminis sutarties aiškinimo metodas, taip pat sutarties tikslų aiškinimas gali padėti nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, šalių tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, byla Nr. 3K-3-274/2004). Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, byla Nr. 3K-3-274/2004).

Bylos duomenys patvirtina, kad pagal 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartį laiduotojo atsakomybei nenustatytas terminas ir kartu neapibrėžiamos užtikrinamos prievolės. 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartyje nurodyta, kad UAB „Algaudra“ garantuoja, kad UAB „Rockwool“ pareikalavus gaus mokėjimą bet kokios sumos, kurią UAB „Santechna“ yra arba bus skolinga ateityje UAB „Rockwool“. Iš tokių sąlygų dėl laiduotojo atsakomybės ir laidavimo pabaigos darytina išvada, kad prievolės sumokėti kainą už UAB “Rockwool” tiektas prekes įvykdymą šalys susitarė užtikrinti neterminuotu laidavimu ir laidavimu buvo užtikrintas bet kurios laidavimo sutarties galiojimo metu galiojusios trečiojo asmens prievolės ieškovui įvykdymas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas laidavo abstrakčiai. Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nenurodė jokių aplinkybių ir argumentų, kad šalys būtų sudariusios papildomą susitarimą dėl prievolės įvykdymo terminų ir/ar dėl užtikrinamos prievolės apibrėžtumo. Apelianto teigimu, šalis siejo nepertraukiami akmens vatos gaminių tiekimo santykiai, o augant izoliacinių medžiagų pirkimo apimtims ir stringant UAB „Santechna“ savalaikiam atsiskaitymui, ieškovui buvo būtina papildomai užtikrinti tinkamą UAB „Santechna“ esamų ir būsimų piniginių prievolių įvykdymą visu tiekimo santykių tarp šalių egzistavimo laikotarpiu. Bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovą ir trečiajį asmenį siejo nepertraukiami sutartiniai teisiniai santykiai laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2010 m. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, ar laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2010 m. ieškovą ir trečiąjį asmenį siejo viena periodiškai pratęsiama sutartis, ar kiekviena šio laikotarpio sutartis turi būti vertinama kaip savarankiškas teisinis pagrindas, turintis ar galintis turėti įtakos laiduotojo atsakomybės ribų nustatymui, yra teisiškai nereikšminga nagrinėjamu aspektu. Apeliantas įrodinėjo kad sudarant 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartį, atsakovo tikrasis ketinimas buvo neterminuotai laiduoti ieškovui už tretįjį asmenį BUAB „Santechna“ bet kokia suma, bet kokiam terminui, už esamas arba bet kokias būsimas jo prievoles visu šalių bendradarbiavimo laikotarpiu. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto teiginiu, nes toks sutarties turinio aiškinimas prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, byloje sutrinktiems įrodymams bei sutarčių aiškinimo taisyklėms, sutarties laisvės principui. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nuomonė dėl laidavimo sutarties pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme skyrėsi. Dėl to teigti, kad atsakovas laidavimo sutartimi laidavo už UAB „Santechna“ prievoles, kurių terminas apibrėžiamas konkrečių dienų skaičiumi nėra pagrindo. Šalių civilinius teisinius santykius kvalifikavus kaip abstraktų (neterminuotą) laidavimą, jo pabaigai nustatyti turi būti taikomas laidavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 219 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios abstraktaus (neterminuoto) laidavimo pabaigą.

Dėl laidavimo pabaigos

Pagal laidavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 219 straipsnio nuostatas laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, tai, nesant kitokio susitarimo, laiduotojo atsakomybė pasibaigia, suėjus vieneriems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos. Pagal šiuo metu galiojančio CK 6.89 straipsnio 1 dalį, kai laiduojama nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi tik tuo atveju, kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo ar kito tarp šalių sutarto termino. Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.

Kaip jau minėta, laidavimo sutartimi šalys nesusitarė dėl trečiojo asmens BUAB „Santechna“ prievolių įvykdymo terminų ir neapibrėžė užtikrinamų prievolių. 1999 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartyje nurodyta, kad UAB „Algaudra“ garantuoja, kad UAB „Rockwool“ pareikalavus gaus mokėjimą bet kokios sumos, kurią UAB „Santechna“ yra arba bus skolinga ateityje UAB „Rockwool“. Tokios sutartyje nustatytos laidavimo sąlygos neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėtos, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas. Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo ar iki nustatyto termino, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniu reiškia reikalavimą tik dėl UAB „Santechna“ prievolių, atsiradusių pagal 2010 m. sausio 4 d. sudarytą distribucijos sutartį ir jos pagrindu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Apelianto teiginys, kad atitinkamai visu apelianto ir UAB „Santechna“ bendradarbiavimo laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2010 m. apelianto naudai nebuvo suteiktas joks kitas papildomas UAB „Santechna“ prievolių įvykdymo užtikrinimas, kadangi ieškovas buvo gavęs neterminuotą atsakovo laidavimą, ir šalys laikė šį laidavimą galiojančiu, nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ginčijamos sutarties šalių santykius, sutarties sudarymo ir galiojimo aplinkybes, todėl šiuo aspektu (dėl laidavimo abstraktumo, nenurodant prievolės įvykdymo termino ir neapibrėžiant užtikrinamų prievolės) tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir padarė pagrįstą išvadą, kad šio ginčo atveju nesusitarta dėl laidavimo galiojimo. Apelianto teiginys, kad atsakovui laidavus neapibrėžtai prievolių apimčiai ir nenustačius prievolių įvykdymo terminų, laidavimo pabaigai netaikomos 1964 m. CK 219 straipsnio 2 dalies nuostatos, atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartyje prievolės įvykdymo terminas nenurodytas ir ginčijamoje sutartyje nesusitarta dėl laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo ar kito galiojimo termino, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui suteiktas laidavimas baigėsi suėjus vieneriems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, t.y. baigėsi 2000 m. gruodžio 13 d. (CK 219 straipsnis). Taigi laiduotojui nereikėjo laidavimo sutarties nutraukti arba pranešti ieškovui apie jos pasibaigimą ar imtis kokių nors veiksmų laidavimo pasibaigimui inicijuoti. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis, nustatytas turinčias bylai reikšmės aplinkybes sprendžia, kad nepagrįsti apelianto argumentai dėl CK 6.89 straipsnio 2 dalies taikymo, kadangi apeliantas neteisingai nurodo bylos aplinkybes ir netinkamai aiškina teisės normas.

Dėl to pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, laidavimas pasibaigė suėjus vieneriems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, nepriklausomai nuo tolimesnių kreditoriaus ir pagrindinio skolininko santykių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui ieškinį grindžiant trečiojo asmens prievolių, atsiradusių po 2000 m. gruodžio 13 d., nevykdymu, šios prievolės nėra užtikrintos atsakovo laidavimu ir dėl to nėra atsakovo prievolės ieškovui.

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir atmestini kaip nepagrįsti.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas yra priteisiamas tik tuo atveju, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas nepateikė įrodymų apie jo patirtas advokato pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas