Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės T. Ž. ir trečiojo asmens D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-25 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. Ž. ieškinį atsakovei UAB „Smart Solutions“ dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo pripažinimo neteisėta ir panaikinimo, su darbo santykiais susijusių išmokų, neturtinės žalos, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo D. B., atstovaujama atstovės pagal įstatymą T. Ž.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė: pripažinti darbdavio atleidimą iš darbo neteisėtu ir nepagrįstu, grąžinti ieškovę į pirmykštį darbą ir priteisti iš darbdavio visą atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-09-26 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, kartu priteisiant 5 procentų metines palūkanas; priteisti nesumokėtą darbo užmokestį nuo 2012-04-13 iki neteisėto atleidimo 2012-09-26, taip pat kompensaciją už neišnaudotas atostogas, išeitinę kompensaciją ir kitas išmokas, kartu priteisiant 5 procentų dydžio metines palūkanas; priteisti ieškovei ir ieškovės dukrai 48 000 Lt neturtinės žalos ir 5 penkių procentų metines palūkanas nuo šios sumos, priteisti bylinėjimosi išlaidas kartu su 5 procentų palūkanomis.

Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, o ieškovei už melavimą prašė skirti baudą. Argumentavo, jog atsakovės patikrinimo metu Mokesčių inspekcija pažeidimų nerado ir nustatė, kad ieškovės atleidimas yra teisėtas.

Trečiasis asmuo D. B., atstovaujama atstovės pagal įstatymą ieškovės T. Ž., atsiliepimu su ieškiniu sutiko. Paaiškino, kad nukentėjo, t. y. negavo išlaikymo, todėl negalėjo tenkinti savo poreikių – maitintis, mokytis ir net badavo.

Ieškovė, jos atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad ieškovė į darbą neatvyko, kadangi nemokamos atostogos jai buvo suteiktos nuo 2012-08-21 iki 2012-09-21, o 2012-09-20 ieškovė išsiuntė registruotu laišku atsakovės atstovei (direktorei) į namus ir buhalterei elektroniniu paštu prašymą pratęsti nemokamas atostogas, direktorė sakė, kad patenkins prašymą, ieškovė sirgo ir jai reikėjo gydytis, gydėsi (duomenys neskelbtini) poliklinikoje. Ieškovei nebuvo išmokėtas šalių sutartimi sulygtas darbo užmokestis už visą darbo laikotarpį pas ieškovę, tai yra nuo 2012-04-13 iki 2012-09-28, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose yra ne jos parašai, darbo užmokesčio apskaičiavimo pagrįstumo ieškovė neginčijo. Atsakovė atleisdama ieškovę iš darbo, neišmokėdama jai darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, padarė neturtinę žalą. Neturtinė žala pasireiškė išgyvenimu, pažeminimu, dvasiniu sukrėtimu, depresija, sveikatos pablogėjimu, fiziniu skausmu.

Atsakovės atstovė papildomai paaiškino, kad siekiant išsiaiškinti ieškovės neatvykimo į darbą priežastis į pašto dėžutę, kuri buvo nurodyta šalių sudarytoje darbo sutartyje, 2012-09-20 ir 2012-09-21 buvo išsiųsti ieškovei pranešimai. Ieškovei apie atleidimą buvo pranešta. Ieškovė nebuvo nurodžiusi nei savo gyvenamosios vietos adreso, nei telefono numerio, kadangi ieškovė slapstėsi nuo policijos, jos nebuvo įmanoma rasti. Atsakovė negavo ieškovės 2012-09-20 prašymo pratęsti nemokamas atostogas. Atsakovė su ieškove yra atsiskaičiusi ir nėra skolinga.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-11-25 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė: priteisti iš atsakovės ieškovei, neatskaičius privalomų mokėti mokesčių, 381,27 Lt darbo užmokesčio, ligos pašalpos, mokamos iš darbdavio lėšų, 55 Lt ir 38,64 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, iš viso 474,91 Lt; priteisti iš atsakovės ieškovei už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2012-09-28 (nuo atleidimo iš darbo dienos) iki 2013-11-25 imtinai (teismo sprendimo priėmimo dienos) apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio 1 000 Lt; priteisti iš atsakovės ieškovei, dirbusiai penkių darbo dienų savaitės rėžimu, po 19,31 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2013-11-26 (sprendimo priėmimo dienos) iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos; kitą ieškinio dalį atmesti; priteisti iš atsakovės valstybei 200 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, 14 Lt žyminio mokesčio, 6 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 220 Lt bylinėjimosi išlaidų; 2013-09-19 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki visiško sprendimo įvykdymo; sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio priteisimo – neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio 275,16 Lt, vykdyti skubiai.

Teismas pažymėjo, jog šalys aplinkybės, kad ieškovė nuo 2012-09-21 iki 2012-09-28 neatvyko į darbą, neginčijo. Byloje tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovė turėjo pagrindą ieškovę atleisti iš darbo, kadangi ieškovė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, neatvykimo į darbą priežasčių buvimo, jų svarbos. Įvertinęs faktinių aplinkybių visetą, ginčui aktualaus teisinio reguliavimo (dėl atleidimo iš darbo DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu, kasacinio teismo išaiškinimais dėl atleidimo iš darbo šiuo pagrindu) aspektus, teismas pripažino, kad atsakovė, turėdama pareigą įrodyti, įrodė, jog ji turėjo pagrindą atleisti ieškovę iš darbo, kadangi ieškovė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių. Padarė išvadą, kad atsakovė ėmėsi priemonių nustatyti ieškovės neatvykimo į darbą priežastis objektyviai įmanomomis priemonėmis, o ieškovei nepateikus duomenų apie neatvykimo į darbą priežastis, neatsakius į atsakovės pranešimus juose nurodytu terminu, turėjo pagrindą laikyti, kad ieškovė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių. Ieškovė byloje įrodė, kad į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių 2012-09-21, tačiau neįrodė, kad dėl svarbių priežasčių neatvyko į darbą nuo 2012-09-22 iki 2012-09-28. Įvertinęs liudytojos B. K., rengusios 2012-08-21 įsakymą, parodymus, VSDFV duomenis (atsakovė pranešė VSDFV, jog ieškovės nedraudžiamasis laikotarpis yra nuo 2012-08-20 iki 2012-09-20), teismas padarė išvadą, jog faktiškai ieškovei nemokamos atostogos buvo suteiktos nuo 2012-08-20 iki 2012-09-20, o atsakovės 2012-08-21 įsakyme padaryta spausdinimo klaida, nurodant ieškovei suteikiamų nemokamų atostogų pabaigos datą – 2012-09-21, taigi ieškovė 2012-09-21 neatvyko į darbą, esant svarbioms priežastims, t. y. turėdama pagrindą manyti, kad jai 2012-09-21 suteiktos nemokamos atostogos. Ieškovė neįrodė aplinkybių, jog ji atsakovei įteikė 2012-09-20 prašymą pratęsti nemokamas atostogas ir su atsakove pagal šį prašymą suderino nemokamų atostogų pradžią ir pabaigą bei laikotarpiu nuo 2012-09-22 iki 2012-09-28 sirgo, nes byloje kitų įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę, išskyrus ieškovės paaiškinimus, nėra. Iš (duomenys neskelbtini) sveikatos priežiūros centro, kur ieškovės nurodymu ji gydėsi, pranešimo nustatė, kad nuo 2012-09-21 iki 2012-11-01 ieškovė į šeimos gydytoją nesikreipė ir jai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas šiuo laikotarpiu nebuvo išrašytas. Šių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2012-09-22 iki 2012-09-28 į darbą neatvyko be svarbių priežasčių, tokiu būdu šiurkščiai pažeidė savo, kaip darbuotojos, pareigas ir padarė darbo drausmės pažeidimą (DK 234, 235 str. 1 d. 9 p.). Pažymėjo, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – nėra per griežta, parinkta tinkamai įvertinus jos padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, jos kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip dirbo anksčiau (DK 238 str.). Ieškovė be svarbių priežasčių į darbą neatvyko 7 dienas, t. y., padarė ilgalaikę pravaikštą. Ieškovė ir pasibaigus jos prašomam suteikti nemokamų atostogų laikui, t. y. po 2012-10-20, neatvyko į darbą. Ieškovė, kurios darbas pas atsakovę buvo teisinių paslaugų teikimas, suprato, kad pasibaigus nemokamoms atostogoms, yra būtina atvykti į darbą arba pateikti darbdaviui savo neatvykimą į darbą pateisinančius dokumentus. Priešingi ieškovės veiksmai rodo ypatingą jos nerūpestingumą ir aplaidumą, vykdant savo pagrindinę kaip darbuotojo pareigą – atvykti į darbą ir dirbti darbdavio interesais. Atsakovė įvykdė savo pareigą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 str. 1 d.). Ieškovė iki atleidimo dienos nepasinaudojo savo teise pateikti atsakovei pasiaiškinimą dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo, todėl atsakovė turėjo pagrindą skirti drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo. Ieškovei įsakymas apie jos atleidimą iš darbo buvo išsiųsti į pašto dėžutę, kuria ji naudojosi, kadangi objektyviai kitų galimybių įteikti ieškovei dokumentus nebuvo, nes ieškovė atsakovei nebuvo nurodžiusi savo gyvenamosios vietos, telefono numerio. Teismas iš LITEKO sistemos duomenų nustatęs, kad 2012-11-08 Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gauta ir nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-22-659/2013, kurioje ieškovei buvo pareikšti kaltinimai, 2012-12-18 byloje ieškovei buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas –ir paskelbta paieška, kadangi ieškovė slėpė savo gyvenamąją vietą, nurodydama tik pašto dėžutę, neatvyko į teisiamąjį posėdį, 2013-01-23 ieškovė buvo suimta, padarė išvadą, kad šios aplinkybės rodo, kad ieškovė vengė gauti bet kokius jai skirtus dokumentus, taip pat ir susijusius su atleidimu iš darbo. Drausminės nuobaudos skyrimo terminas nebuvo pažeistas. Konstatavo, kad nesant pagrindo panaikinti ginčijamos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo, nėra pagrindo ieškovei priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Teismas, remdamasis darbo laiko apskaitos žiniaraščių, VSDFV Klaipėdos skyriaus duomenimis apie ieškovei priskaičiuotas ir pervestas ligos pašalpų sumas, Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-12-06 pažymoje, mokėjimo žiniaraščiuose už 2012 m. balandžio–birželio mėn. duomenimis apie ieškovei priskaičiuotas ir išmokėtas grynaisiais pinigais darbo užmokesčio sumas, nustatęs, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog mokėjimo žiniaraščiuose yra ne ieškovės parašas, nusprendė, kad iš atsakovės ieškovei priteistina, neatskaičius mokėti privalomų mokesčių: 381,27 Lt (361,95 Lt ir 19,32 Lt) darbo užmokesčio, ligos pašalpos, mokamos iš darbdavio lėšų, 55,00 Lt (18,18 Lt ir 36,36 Lt), ir 38,64 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, iš viso – 474,91 Lt. Pripažino, jog įrodyta, kad atsakovė darbo užmokestį darbuotojams mokėjo grynaisiais pinigais, taigi ir ieškovei, kuri gauti darbo užmokestį turėjo atvykti į darbovietę. Ieškovei apie atleidimą buvo pranešta tinkamai, todėl ieškovė turėjo atvykti pas atsakovę po atleidimo, kad su ja būtų atsiskaityta. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų atvykusi pas atsakovę. Ieškovė iš karto su ieškiniu kreipėsi į teismą. Objektyviai atsakovė kitokiu būdu nei pačiai ieškovei atvykstant, kad su ja būtų atsiskaityta laiku, iki ieškovė kreipėsi į teismą, neturėjo. Tačiau atsakovė atsiliepime, kuris teisme gautas 2013-05-15 ir priimtas 2013-05-21, jau žinodama apie galimybę su ieškove atsiskaityti, nepripažino ir reikalavimų dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, nurodydama, kad ieškovei nėra skolinga, šių reikalavimų nepripažino ir bylos nagrinėjimo eigoje, todėl, teismo nuomone, su ieškove buvo uždelsta atsiskaityti ir dėl atsakovės kaltės. Įvertinęs aplinkybes, jog uždelsta atsiskaityti suma 474,91 Lt yra didesnė nei vidutinis ieškovės darbo užmokestis – 275,16 Lt, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika aiškinant ir taikant DK 141 str. 3 d. normą, pripažino, kad apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką – 3 852 Lt (už beveik 14 mėnesių) – priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, todėl nurodyta išmoka mažintina, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 1 000 Lt už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 2, 35 str., 36 str. 1, 2 dalys, 141 str. 3 d.). Nustatęs, kad vienos dienos ieškovės vidutinis darbo užmokestis 19,31 Lt, nusprendė, jog ieškovės, dirbusios penkių darbo dienų savaitės režimu, naudai iš atsakovės priteistina po 19,31 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką (kiekvieną uždelsimo atsiskaityti laikotarpio darbo dieną) nuo 2013-11-26 iki tol, kol atsakovė sumokės ieškovei uždelstas išmokėti 474, 91 Lt su darbo santykiais susijusias išmokas. Pažymėjo, kad ieškovei nėra pagrindo priteisti išeitinės išmokos, kadangi išmoka priteisiama, kai darbo sutartis nutraukiama ne dėl nuo darbuotojo priklausančių priežasčių (DK 140 str.). Nustatęs, kad ieškovei drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – paskirta teisėtai, su ieškove uždelsta atsiskaityti ir dėl pačios ieškovės kaltės, padarė išvadą, kad nėra būtinųjų atsakomybės sąlygų ieškovei priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės (DK 250 str.) ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaitymo laiką priteisimas yra pakankamas ieškovės pažeistoms teisėms apginti dėl nesavalaikio su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo.

Teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimų patenkinta dalis sudaro 15 procentų. Ieškovė reiškė keturis reikalavimus, iš kurių vienas reikalavimas patenkintas iš dalies, todėl iš ieškovės valstybei priteistina 200 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų bei 6 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (39,75 x 15 %). Ieškovė, paduodant ieškinį, nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleista, todėl iš atsakovės priteistina 3 procentai mokėtino žyminio mokesčio nuo ieškovei priteistos sumos, tai yra 14 Lt (474,91 x3 %). 2013-09-19 nutartimi atsakovei taikytas laikinąsias apsaugos priemones, įvertinęs tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies ir nėra galimybės nustatyti, kada sprendimas bus įvykdytas visiškai, paliko galioti iki visiško sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Apeliantės apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-25 sprendimą iš dalies, t. y. palikti sprendimu iš dalies priteistas sumas, o dėl visų kitų netenkintų ieškinio reikalavimų perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nesutinka su teismo išvadomis, jog ieškovė tinkamai informavo atsakovę apie atleidimą iš darbo, nes atsakovė neteisėtą atleidimą numatė iš anksto, veikė nuolat viską meluodama ir klastodama įrodymus. Teismas labai kritiškai turėjo vertinti kaip liudytojų byloje apklaustų atsakovės darbuotojų R. P. (atsakovės sugyventinio, gyvenančio su ja kartu) ir B. K. (kuri žinojo ieškovės gyvenamosios vietos adresą, bendraudavo su ja telefonu ir pan.) parodymus, nes jie patys teismui patvirtino, kad tinkamai ir laiku gavo ieškovės elektroninį laišką apie nemokamų atostogų pratęsimo prašymą dar 2012-09-20, taigi tai patvirtina, jog ieškovė pravaikštų nepadarė ir neketino daryti, veikė darbo įstatymų ir sutarties nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Mano, kad teismo išvados nepagrįstos, nemotyvuotos, todėl byla turi būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 str.) ir nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apeliančių argumentus, nurodytus ieškinyje, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantei jas savaip interpretuojant ir naujų įrodymų, kurie iš esmės paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo ieškovės ieškinį tenkinti visiškai.

Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu – taikymo

Pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 str. 3 d. 2 p. nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 str. 1 d.). Pagal DK 235 str. 2 d. 9 p. šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 str. 2 d. 9 p. nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovei), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovei) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB AKTKC, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo byloje įrodymus, susijusius su ieškovės neatvykimu į darbą nuo 2012-09-22 iki 2012-09-28, atsakovės veiksmais, siekiant ieškovę informuoti apie darbo sutarties nutraukimą, reikalavimu ieškovei pasiaiškinti dėl ginčo darbo drausmės pažeidimo, motyvavo aktualia ginčui kasacinio teismo praktika aiškinant ir taikant darbuotojų drausminės atsakomybės pagrindus, sąlygas ir tvarką, ir padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2012-09-22 iki 2012-09-28 į darbą neatvyko be svarbių priežasčių ir šį darbo drausmės pažeidimą vertino kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

Dėl darbdavio pareigos atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju

DK 141 str. 1 d. nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. DK 141 str. 2 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį, o 3 šio straipsnio dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Formuodamas teismų praktiką dėl DK 141 str. 3 d. aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad šios normos paskirtis yra tiek kompensacinė (darbuotojui), tiek prevencinė ir nubaudimo (darbdaviui). Nurodyti normos tikslai gali būti pasiekti tik tada, kai darbdaviui paskirta sankcija bus proporcinga padarytam teisės pažeidimui, nepažeis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Toks darbo teisės normų aiškinimas atitinka teismų formuojamą praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-365/2010), 2008 m. sausio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-82/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1869/2011).

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog dėl nepriteistų sumų bylą reikalinga perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes pagal surinktus byloje įrodymus (minėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, duomenys iš VSDFV Klaipėdos skyriaus apie ieškovei priskaičiuotas ir pervestas ligos pašalpų sumas, iš Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos apie ieškovei priskaičiuotas ir išmokėtas grynaisiais pinigais darbo užmokesčio sumas), teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl ieškovės naudai priteisto vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį bei kitų sumų pagrįstumo ir proporcingumo. Esant nustatytai byloje aplinkybei, kad su darbuotoja (ieškove) nebuvo visiškai atsiskaityta ir dėl darbdavės (atsakovės) kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką – 3 852 Lt, priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, būtų neadekvati teisės pažeidimo ir sankcijos atžvilgiu bei nesuderinama su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, proporcingumo, kaip bendruoju teisės principu ir todėl nurodytą išmoką pagrįstai sumažino iki 1 000 Lt ir ją priteisė ieškovės naudai iš atsakovės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priteistos iš atsakovės apeliantei T. Ž. sumos ir nustatyta vidutinio darbo užmokesčio kiekvieną uždelstą darbo dieną 19,31 Lt suma yra protingo dydžio, atitinka byloje esamus dokumentus, be to, apeliantė T. Ž. ir neginčija atliktų byloje skaičiavimų aritmetinio teisingumo, todėl teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo skundžiamame sprendime atliktų apskaičiavimų laikyti neteisingais. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojų R. P. ir B. K. parodymus, laikytinas ieškovės subjektyvia nuomone, o ne pagrindu atmesti pateiktus byloje įrodymus ir (ar) šių kaip liudytojų apklaustų asmenų parodymus vertinti kitaip nei tai atliko pirmosios instancijos teismas. Taip pat iš esmės negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus byloje ir (ar) vilkino bylos nagrinėjimą, ir (ar) veikė atsakovės interesais, kadangi skunde nenurodoma, kokių būtent procesinių veiksmų (ne) atlikimas tai sąlygojo.

Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad naikinti arba keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinis skundas atmestinas, todėl apeliantės neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.