Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės L. Z. ieškinį atsakovams J. P., A. Č., E. Z., D. D., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys byloje VĮ Registrų centras, notarė N. U., notarė A. A., notarė A. R., Šilutės rajono savivaldybės administracija, UAB „Rūpyba“, dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovų atstovas pateikė teismui pareiškimą ex officio pripažinti niekine ir panaikinti 2000 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 88/20000-0240, pagal kurią ieškovė iš tuometinės Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsigijo 0,06 ha ploto žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini)

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas neišsamiai išnagrinėjo aplinkybes, svarbias ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir taip pažeidė teisingumo principą. Teismas neanalizavo ieškovės nurodytų argumentų apie baudžiamąją bylą, kurios medžiaga turi esminę reikšmę sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Remiantis teisingumo principu turi būti įvertintos ne tik su ieškove susijusios aplinkybės, praleidžiant ieškinio senaties terminą ginčyti 1993 m. rugsėjo 10 d. sandorį, bet turi būti įvertintos ir kitos sandorio šalies – J. P. – veiksmai bei valstybės institucijų veiksmai, suklaidinę ieškovę ir neleidę jai laiku sužinoti apie jos pažeistas teises. Atsakovas J. P. 1996 m. rugpjūčio 22 d. Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad 1993 m. rugpjūčio mėn. – 1994 m. liepos mėn. laikotarpiu, neturėdamas Lietuvos banko leidimo Šilutės mieste pagal kreditavimo ir paskolų sutartis priėmė indėlius užsienio valiuta ir suteikė paskolas dideliam kiekiui žmonių. Atsakovas skolino pinigus žmonėms ne tik užsienio valiuta, bet ir litais, tačiau skolinimas litais neturint Lietuvos banko leidimo, tuo metu nebuvo baudžiamas. Buvęs ieškovės sutuoktinis J. G. buvo vienas iš tokių žmonių, kuris 1993 m. rugsėjo 10 d. gavo paskolą iš J. P. vadovaujamos UAB „Rūpyba“, o užtikrinant jos grąžinimą, buvo sudaryta ginčijama 1993 m. rugsėjo 10 d. sutartis pagal kurią J. P. nusipirko iš ieškovės gyvenamąjį namą su rūsiu, plytų viralinę ir plytų garažą. Notarė ieškovei paaiškino, kad viskas lieka ieškovei, o laikinai J. P. perleidžiamas tik nebaigtas statyti negyvenamas namas. Ieškovė, iki galo visko nesuprasdama, bet patikinta, kad viralinė, kurioje ji gyvena, nėra parduodama, ryžosi pasirašyti ginčijamą sutartį. Pažymėtina, kad sutarties egzempliorius ieškovei nebuvo įteiktas, todėl apie jos turinį ir detales ieškovė faktiškai pamiršo. Po paskolos gavimo ieškovės vyras dingo, ieškovė santuoką su juo nutraukė 1994 metais jam nedalyvaujant. Taigi, ginčijamą turtą atsakovas J. P. įgijo nesąžiningai, siekdamas užtikrinti J. G. išduotos paskolos grąžinimą, pagal sutartį jokie pinigai ieškovei nebuvo sumokėti. Ieškovė suprato, kad ji ne parduoda turtą, bet garantuoja paskolos grąžinimą. Ieškovė dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių visumos, pasirašydama ginčijamą sutartį, negalėjo tinkami suvokti savo teisių pažeidimo, nes realybėje šis pažeidimas niekaip neatsispindėjo, t. y. joks pirkėjas neatėjo jos iškraustyti, išvaryti ar kitaip reikšti pretenzijų. Be to, ieškovei pačios savivaldybės iniciatyva 2000 m. buvo pasiūlyta išsipirkti žemę, ką ji ir padarė. Niekas nekėlė jokių abejonių dėl ieškovės teisių ir tik 2013 m. pabaigoje ieškovei tapo žinoma, kad yra kitas žemės sklypo savininkas ir kad visi statiniai yra registruoti kito asmens vardu. Ieškovė pažymi, kad net ir gavusi 1999 m. birželio 24 d. notarinį pranešimą, kuriame nurodyta jai išsikelti iš gyvenamojo namo, neturėjo jokio pagrindo jį vykdyti, nes po pranešimo nesekė jokie veiksmai siekiant ją iškraustyti. Be to, su šiuo pranešimu nebuvo pateiktas reikalavimą pagrindžiantis dokumentas (ginčijama sutartis). Visą laiką ieškovė manė, jog nebaigtas statyti namas nėra parduotas, o blogiausiu atveju yra įkeistas J. P., o ūkiniai pastatai nėra įkeisti. Dėl šių aplinkybių ieškovės manymu, ieškinio senaties termino pradžią reikėtų laikyti 2013 m. gruodžio 9 d., t. y. dieną, kai ji gavo Nacionalinės žemės tarnybos raštą. Net pripažinus, kad senaties terminas buvo praleistas, terminas privalo būti atnaujintas, nes to reikalauja teisingumo principas. Teismas privalėjo įvertinti ir atsakovų elgesį, iš kurių nei vienas nebuvo atvykę įvertinti ir apžiūrėti, ką jie „perka“, taip pat 1993 m. rugsėjo 10 d. sutarties sudarymo aplinkybes, valstybės institucijų veiksmus, suklaidinant ieškovę.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog neįrodyta, kad atsakovai D. D., E. Z. ir A. Č. buvo nesąžiningi. Ieškovė ieškinyje nurodė aplinkybes, patvirtinančias šių asmenų nesąžiningumą, tačiau teismas jų neanalizavo. Ginčo turtas buvo perleidžiamas iš nesąžiningų įgijėjų rankų į kitų nesąžiningų įgijėjų rankas ratu tol, kol šiuo metu pateko į pradiniam nesąžiningam įgijėjui (J. P.) artimai susijusio asmens (D. D.) rankas. Teismo išvada apie neįrodytą atsakovų nesąžiningumą yra nepagrįsta. Negali būti laikomi sąžiningais tokie įgijėjai, kurie perka turtą jo neapžiūrėję.Teismas tinkamai nemotyvavo savo sprendimo netaikyti 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią 1993 m. rugsėjo 10 d. sutartis turėjo būti įregistruota per tris mėnesius ir ieškinį šiuo pagrindu atmetė nepagrįstai. Jokiame teisės akte nėra pasakyta, kad nebaigtų statyti gyvenamųjų namų pirkimo-pardavimo sutartys neturi būti registruojamos taip, kaip numatyta minėtame straipsnyje.Byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes pirmosios instancijos teismas visiškai neatskleidė bylos esmės, ignoravo reikšmingas bylos aplinkybes, neapklausė atsakovų D. D., E. Z., A. Č.. Be to, bylos apimtis didelė, surinkta daug dokumentų, kurie teismo nebuvo analizuoti.

Apeliantės pozicija apie patį ginčijamą sandorį ir jo sudarymo aplinkybes yra nenuosekli. Asmuo, užmiršęs apie sandorio sudarymą negalėtų prisiminti ir šio sandorio sudarymo aplinkybių, tačiau ieškovės dėstomi paaiškinimai atskleidžia, kad ji suvokė, kokį sandorį sudarė. Be to, ir ieškovės santuokos nutraukimo byloje nebuvo sprendžiamas santuokoje įgyto turto padalinimo klausimas, o tai rodo, kad nutraukdama santuoką 1994 m. ieškovė jokio dalintino turto neturėjo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nenustatė. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, įvertinus šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes byloje pakanka duomenų tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo ir galimybės jį atnaujinti

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino taikymo ir galimybės jį atnaujinti.

Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 1993 m. rugsėjo 10 d. sutartį, pagal kurią ji pardavė atsakovui J. P. nebaigtą statyti gyvenamąjį namą su rūsiu, viralinę, garažą, esančius (duomenys neskelbtini) taip pat vėlesnius šio turto perleidimo sandorius (1998-09-28, 2003-10-03, 2012-03-19), bei 1996 m. vasario 20 d. Klaipėdos apskrities valdytojo įsakymą, kurio pagrindu atsakovas J. P. įsigijo nuosavybės teisę į žemės sklypą aplink aukščiau nurodytus statinius. Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, o aplinkybių, dėl kurių praleistas terminas galėtų būti atnaujintas, teismas nenustatė, todėl ieškinį atmetė. Tokią išvadą teismas padarė, nes nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad ieškovė nesuprato, jog 1993 m. rugsėjo 10 d. sudaro pirkimo-pardavimo sandorį. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovei 1999 m. birželio 24 d. buvo siunčiamas notarinis pranešimas, kad ji išsikeltų iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), todėl sprendė, kad ieškovė turėjo suprasti, kad kiti asmenys pretenduoja į jai priklausančią nuosavybę bei suprati, jog jos teisės yra pažeistos, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Nesutikdama su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo aplinkybes, svarbias ieškinio senaties termino pradžios nustatymui. Apeliantės manymu, ieškinio senaties termino pradžią reikėtų laikyti 2013 m. gruodžio 9 d., kai ji gavo Nacionalinės žemės tarnybos raštą ir jai tapo žinoma, kad yra kitas žemės savininkas ir kad visi statiniai yra registruoti kito asmens vardu. Tuo atveju, jei teismas pripažins, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, apeliantės manymu, teisingumo principas reikalauja praleistą terminą atnaujinti. Be to, spręsdamas dėl praleisto termino atnaujinimo, teismas turėjo įvertinti atsakovų elgesį, 1993 m. rugsėjo 10 d. sutarties sudarymo aplinkybes, baudžiamosios bylos, kurioje nuteistas atsakovas J. P., medžiagą. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pasisako.

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Kaip teisingai nurodė apeliantė apeliaciniame skunde, ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008).

Tiek pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. L. M., bylos Nr. 3K-3-362/2013). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. P. ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. L. M., bylos Nr. 3K-3-362/2013). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-34/2011; kt.). Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan.

Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su 2013 m. gruodžio 9 d. rašto iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus gavimu, iš kurio ieškovė teigia sužinojusi, kad yra kitas žemės sklypo savininkas ir, kad visi statiniai registruoti kito asmens (ne ieškovės) vardu. Ieškovės teigimu, pasirašydama 1993 m. rugsėjo 10 d. sutartį, ji suprato, kad turtą ne parduoda, bet turtu garantuoja jos vyrui suteiktos paskolos grąžinimą, o dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių visumos, ieškovė negalėjo tinkamai suvokti savo teisių pažeidimo, nes realybėje šis pažeidimas niekaip neatsispindėjo, t. y. joks pirkėjas neatėjo jos iškraustyti ar kitaip reikšti pretenzijų. Teisėjų kolegija atmeta šiuo argumentus kaip nepagrįstus. Iš byloje esančios 1993 m. rugsėjo 10 d. sutarties, kuri buvo patvirtinta notariškai, matyti, kad sutartyje aiškiai nurodyta, jog ieškovė parduoda, o atsakovas J. P. perka (duomenys neskelbtini) 51 procentu pastatytus plytų gyvenamąjį namą su rūsiu, plytų viralinę, plytų garažą, esančius pagal žemės sklypo skyrimo dokumentus 600 kv.m. žemės sklype (Sutarties 1 p.); Sutarties 2 punkte ieškovė patvirtina, kad už parduotą namą ir ūkinius pastatus prieš sudarant sutartį ji gavo iš pirkėjo J. P. 9573 Lt (1 t., 3-4 b. l.). Nors ieškovė teigia, kad ginčijamą sutartį ji pasirašė iki galo viso nesuprasdama ir tik patikinta, kad viralinė, kurioje ji iki šiol gyvena, ir garažas nėra perleidžiami, ir joks pirkėjas neatėjo jos iškraustyti, nereiškė jai jokių pretenzijų, ši jos pozicija yra nenuosekli ir prieštaringa. Pati ieškovė teismo posėdžio metu duodama paaiškinimus teismui nurodė, kad 1998 metais atsakovas J. P. vaikščiojo po gyvenamąjį namą, aprodydamas jį pirkėjams, ir ieškovei pasakė, kad parduoda pastatus, o, jei parduos, ieškovei grąžins pinigus už žemę, už ūkinį pastatą, kuriame ji gyvena. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad tam neprieštaravo. Be to, ir atsakovas J. P. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ne kartą vyko pas ieškovę su raginimu išsikraustyti. Taigi, rūpestingas ir apdairus asmuo jau tuo metu (1998 m.) turėjo ir galėjo sužinoti apie įvykį, su kuriuo sieja savo teisių pažeidimą, t. y. apie viso ginčo turto pardavimą atsakovui J. P.. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 1999 m. birželio 24 d. ieškovei buvo siunčiamas notarinis pranešimas, kad ji išsikeltų iš gyvenamojo namo ir atlaisvintų garažą, taigi ieškovė turėjo suprati, kad kiti asmenys pretenduoja į jai priklausančią nuosavybę. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad po šio pranešimo gavimo nesekė jokie atsakovų veiksmai siekiant ją iškraustyti iš ginčo patalpų, nepaneigia ieškovės pareigos elgtis pagal apdairaus ir rūpestingo asmens standartą ir pačiai imtis veiksmų savo teisių pažeidimui pašalinti, jei ieškovė manė, kad atsakovas nepagrįstai reikalauja, kad ji išsikeltų iš ginčo patalpų. Tokia išvada daroma atsižvelgus ir į ieškovės charakteristiką – ieškovė nėra senyvo amžiaus, jos pačios teigimu, turi vidurinį išsilavinimą, ginčo sutarties sudarymo metu dirbo parduotuvės vedėja. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jau 1993 metais pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį, o vėliausiai nuo 1999 m. birželio 24 d. ieškovei turėjo būti žinoma apie jos nurodomą teisių pažeidimą. Ieškinį ieškovė pareiškė tik 2014 m. gegužės 2 d. - praleidus ne tik 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 metų, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 1 d.).

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas – atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB „Alvora“, bylos Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v. E. B., bylos Nr. 3K-3-321/2012; kt.). CK nenustatytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas, taip pat nepateikti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas dėl svarbių priežasčių turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. V. v. UAB „Algesa“, bylos Nr. 3K-3-35/2012).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Apeliantės manymu, teisingumo principas reikalauja peržiūrėti neteisėtai susiklosčiusią padėtį net ir po 20 metų. Apeliantė nurodo, kad teismas nevertino Kretingos rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 14-167/96 medžiagos, kuri turi didelę reikšmę, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nes turi būti įvertinti ir kitos sandorio šalies – J. P. veiksmai. Apeliantė pažymi, kad atsakovas J. P. ginčo turtą įgijo nesąžiningai, siekdamas užsitikrinti ieškovės buvusiam sutuoktiniui J. G. išduotos paskolos grąžinimą, todėl teismas turėjo kritiškai vertinti 1993 m. rugsėjo 10 d. sutarties sudarymo aplinkybes. Be to, apeliantės manymu, teismas turėjo kritiškai įvertinti ir kitų atsakovų elgesį, iš kurių nei vienas neatvyko pasižiūrėti, kokį turtą perka. Galiausiai, teismas turėjo įvertinti ir valstybės institucijų veiksmus, kuriais ji buvo suklaidinta dėl jos teisių privatizuoti žemės sklypą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės nepagrindžia ir neįrodo svarbių priežasčių, dėl kurių galėjo būti praleistas ieškinio senaties terminas. Paminėtos apeliantės nurodomos aplinkybės susijusios su jos keliamo teisinio ginčo, su sandorių sudarymo aplinkybėmis, tačiau negali būti pripažintos svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis, nes ieškovės sužinojimo apie jos teisių pažeidimą arba jos valios ginti šias teises neįtakojo. Minėta, jog ieškovės teiginius, kad joks pirkėjas nebuvo atvykęs apsižiūrėti perkamo turto, nereiškė jai pretenzijų, paneigia pačios apeliantės teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai bei 1999 m. birželio 24 d. notarinis pranešimas, reikalaujantis išsikelti iš gyvenamojo namo. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios kliudė apeliantei laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios, užkirtusių kelią laiku pradėti ginti savo pažeistas teises, taip pat nėra duomenų, kad apeliantė buvo aktyvi ir siekė kokiu nors būdu, kad ir netinkamu, apginti savo teises. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant pagrindų pripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujinti šį terminą (CK 1.131 str. 1,2 d., CPK 177, 178 str.).

Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v AB firma „Viti“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje AB „Orlen Lietuva“ v M. B. B. (M. B. B.) ir kt., bylos Nr. 3K-3-460-915/2015). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008). Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad ieškinys pagrįstai atmestas taikant ieškinio senatį, nėra aktualu nagrinėti apeliantės nurodytų argumentų dėl 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatų taikymo bei argumentų, kurie, apeliantės manymu, patvirtina atsakovų D. D., E. Z., A. Č. nesąžiningumą, sudarant vėlesnius ginčo turto perleidimo sandorius.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos atsakovui J. P. priteistinos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 str.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas J. P. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 400 Eur atstovavimo išlaidų, kurias atsakovo atstovas prašo priteisti atsakovui iš ieškovės. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punkto nuostatų, tačiau atsižvelgiant į apeliacinėje byloje sprendžiamų klausimų apimtį, bylos sudėtingumą, priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma mažinama iki 200 Eurų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui J. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.