Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių J. J. ir A. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje A-633-492/2017 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. J., A. D., I. Š. ir R. Š., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarei Juditai Skrodenytei ir Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro Vilijai Partaukienei dėl aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

IV.

25. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnyje nustatytais atvejais, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus.

26. Pagal teismų praktiką žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas. Taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju, yra užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu.

27. Bylos duomenys patvirtino, kad automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini) yra ilgą laiką naudojama Vilniaus miesto viešosioms reikmėms, yra viešojo transporto infrastruktūros dalis, pritaikyta viešojo transporto eismui, ir į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ji gali būti įrengta kitoje vietoje, todėl aplinkybę, kad aikštelės užimamas žemės sklypas yra būtinas viešiesiems poreikiams tenkinti, ir jis yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei, teismas laikė įrodyta. Sprendžiant dėl viešųjų poreikių egzistavimo konkrečiai teritorijai ir jos priskyrimo valstybės išperkamai žemei reikšmingi ne tik formalaus pobūdžio kriterijai – daiktinių teisių įregistravimas, teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimas, bet ir faktinės aplinkybės apie tos teritorijos realų panaudojimą viešosioms reikmėms, būtent jos laikytinos valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų interesus nulemiančiu kriterijumi. Apeliantų argumentus, kad jie nuosavybės teisių atkūrimo procese neatliko neteisėtų veiksmų, taip pat, kad yra galiojantys Žemės reformos projekto sprendiniai, teismas vertino kaip neturinčius įtakos ginant viešąjį interesą bei nekeičiančius žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei teisinio statuso, todėl konstatavo, jog remiantis šiais argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais ar jį keisti nėra pagrindo. Teismo vertinimu, taip pat nebuvo pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pritaikyta restitucija, nes, atsižvelgiant į bylos specifiką, susijusią su nuosavybės teisių atkūrimo ypatumais nagrinėjamu atveju, didelį A. D. parduoto žemės sklypo vertės ir sudaryto sandorio kainos skirtumą, laikytina, kad teismo sprendimu atsakovės A. D. teisės yra apgintos visiškai, o atsakovams J. J., I. Š. ir R. Š. išlieka teisė į nuosavybės teisių atkūrimą teisės aktų nustatyta tvarka.

V.

28. Atsakovės J. J. ir A. D., remdamosis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017 (t. 3, b. l. 125–143; t. 4, b. l. 1–19). Atsakovių prašymas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada dėl didelio A. D. parduoto žemės sklypo vertės ir sudaryto sandorio kainos skirtumo yra visiškai nemotyvuota, kaip ir išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovės A. D. teisės yra apgintos visiškai, o atsakovei J. J., I. Š. ir R. Š. išlieka teisė į nuosavybės teisių atkūrimą teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovių teigimu, teismas nevertino (neturėjo jokių duomenų) apie J. J. galimybes įvykdyti teismo sprendimą, t. y. sumokėti A. D. 70 377,67 Eur.

28.2. Teismo sprendimas išreikalauti žemės sklypą iš sąžiningo įgijėjo A. D. priimtas iš esmės pažeidžiant CK 4.96 straipsnio dalies normą. Nagrinėjamu atveju J. J. ir A. D. nieko nežinojo apie teismų sprendimuose nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo pagrindą – faktą, kad ginčo žemės sklypas turėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei. Prokuroras nagrinėjamoje byloje žemės sklypo įgijėjų sąžiningumo neįrodinėjo, todėl jos laikytinos sąžiningomis. Atitinkamai byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, tačiau teismas dėl to nieko nepasisakė. Pagal CK 6.146 straipsnį tais atvejais, kai restitucija natūra dėl įgijėjų sąžiningumo pagal CK 4.96 straipsnį negalima, restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens.

28.3. Atsakovės J. J. ir A. D., remdamosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010, 2010 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2010, 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011, 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi civilėje byloje Nr. 3K-3-252/2011, 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilėje byloje Nr. 3K-3-165/2012) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2277-525/2016) praktika, motyvuoja, kad teismai nagrinėjamoje administracinėje byloje nepagrįstai taikė restitucijos, o ne vindikacijos taisykles. Prokuroro šioje byloje pareikšto prašymo dalies dėl reikalavimo taikyti vindikaciją tenkinimui yra būtinas kitų asmenų padaryto nusikaltimo, dėl kurio valstybė prarado ginčo turtą, konstatavimo faktas, o to byloje nebuvo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį civilėje byloje Nr. 3K-3-297/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1388-552/2015).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

33. Atsakovių J. J. ir A. D. prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes prašymas atnaujinti procesą pateiktas po Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

34. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės.

35. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04; R. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99; kt.). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais tik, jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio „švarumo“ (žr. S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).

36. Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

37. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

38. Atsakovės J. J. ir A. D. prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017, užbaigtoje įsiteisėjusia šio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi, pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus.

39. Prašymas atnaujinti procesą iš esmės grindžiamas argumentais, kad teismo išvada apie didelį parduoto žemės sklypo ir sudaryto sandorio kainos skirtumą yra nepagrįsta įrodymais, nėra aišku, kaip teismas šį skirtumą apskaičiavo, taip pat nepagrįstas teismo teiginys, kad A. D. teisės yra apgintos, priteisiant jai nurodytą sumą iš J. J., kadangi teismas nevertino aplinkybės, ar J. J. turės galimybę sumokėti A. D. teismo sprendime nurodytą sumą, t. y. realaus teismo sprendimo įvykdymo galimybės. Be to, J. J. ir A. D. nieko nežinojo apie nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo pagrindą – faktą, kad ginčo žemės sklypas turėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei, t. y. jos buvo sąžiningos, todėl jų atžvilgiu negalėjo būti taikoma restitucija natūra (CK 4.96 str. 2 d.). Teismai, nagrinėdami administracinę bylą, į šias aplinkybes neatsižvelgė, jų priimti sprendimai prieštarauja formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

40. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

41. EŽTT praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91; Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18064/91). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT byla Van de H. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.). Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-221/2011, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016).

43. Nagrinėjamu atveju iš prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje turinio matyti, kad prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu siejamas su tuo, kad, anot atsakovių, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nemotyvavo savo išvados dėl didelio ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo kainos ir šio žemės sklypo vertės skirtumo, taip pat nevertino aplinkybių, susijusių su galimybe realiai įvykdyti teismo sprendimą ir nepasisakė, kodėl atsakovių atžvilgiu buvo pritaikyta restitucija natūra.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017, motyvus, nustatė, jog ši nutartis yra motyvuota ir iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 137 str.), iš motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai nurodė, kad automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini) yra ilgą laiką naudojama Vilniaus miesto viešosioms reikmėms, yra viešojo transporto infrastruktūros dalis, pritaikyta viešojo transporto eismui, į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ji gali būti įrengta kitoje vietoje, todėl aikštelės užimamas žemės sklypas yra būtinas viešiesiems poreikiams tenkinti, ir jis yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei, o tai yra pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju, taip pat pažymėtina, jog atsakovės prašyme atnaujinti procesą, teigdamos esą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis yra be motyvų, pačios nurodo, jog sandorio kainos ir žemės sklypo skirtumas susidarė įvertinus VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu apskaičiuotą ir realią ginčo žemės sklypo vertę. Taigi, akivaizdu, jog atsakovėms ši aplinkybė yra aiški ir suprantama. Tuo tarpu prašyme atnaujinti procesą nurodoma aplinkybė, kad teismai nevertino realios sprendimų įvykdymo galimybės, apskritai nesusijusi su išnagrinėtos administracinės bylos dalyku, kadangi šioje byloje teismai sprendė dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo bei restitucijos taikymo, t. y. nustatė atitinkamus viešojo administravimo srities pažeidimus bei aptarė su jais susijusių teisių gynimo būdus, tačiau nesprendė su šių teisių įgyvendinimu ateityje susijusių klausimų.

45. Pažymėtina, jog tai, kad atsakovės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutarties motyvais ir juos ginčija, nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui, kadangi asmens, prašančio atnaujinti procesą, netenkinantys teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-26-602/2017 ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

46. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

47. Atsakovių teigimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai nepasisakė dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos, draudžiančios išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo, taikymo ginčo santykiams.

48. Pažymėtina, jog prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

49. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties matyti, kad šioje byloje teismai konstatavo, jog inžinerinės paskirties statiniu užimtas žemės sklypas negali būti laikomas laisvu, o Tarnyba teritorijos, užimtos savivaldybei nuosavybės teise priklausančiais statiniais – automobilių stovėjimo aikštele, negalėjo suformuoti atskirais žemės ūkio paskirties žemės sklypais, atkurti nuosavybės teises į po ja esančią žemę bei grąžinti ją natūra, nes ši žemė būtina viešiesiems poreikiams tenkinti, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas yra valstybės išperkama. Tokią išvadą teismai darė įvertinę byloje surinktus įrodymus, iš kurių matyti, jog automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini) buvo įrengta 1990 m. ir nepertraukiamai iki šiol naudojama visuomenės reikmėms, o nuo 2012 m. gruodžio 13 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise. Tuo tarpu nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą po minėta aikštele J. J. buvo atkurtos tik 2013 m. gruodžio 19 d., o šio žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis su A. D. pasirašyta 2014 m. balandžio 11 d., t. y. Nekilnojamojo turto registre jau egzistuojant įrašams apie Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į minėtą aikštelę.

50. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl administracinių aktų, kuriais atkurta nuosavybė į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius objektus, panaikinimo, šių aktų pagrindu sudarytų nekilnojamojo turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais bei nekilnojamojo turto grąžinimo natūra, 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 konstatavo, kad, nors kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje priimtų administracinių aktų panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus tokį administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Pažymėtina, jog šia praktika analogiškose bylose, kuriose sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybės išperkamą žemę, remiasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-3023/2012).

51. Taikant restituciją, konkrečioje byloje, kurioje kyla jos taikymo klausimas, būtina įvertinti restituciją lemiančias aplinkybes, susiklosčiusių teisinių santykių bei restitucijos objekto specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklosčiusių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).

52. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčas byloje yra kilęs būtent dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybės pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas išperkamą žemės sklypą, t. y. į žemės sklypą, kuris negalėjo būti suformuotas ir į kurį nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos natūra. Atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai panaikino administracinius aktus, kurių pagrindu buvo natūra atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, bei pirkimo – pardavimo sutartį, kuria šis žemės sklypas vėliau buvo perleistas trečiajam asmeniui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nagrinėjamu atveju yra taikytina restitucija ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Taigi atsakovių prašyme atnaujinti procesą nurodyta CK 4.96 straipsnio 2 dalies norma nagrinėjamam ginčo santykiui netaikytina ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, priimdami procesinius sprendimus, dėl to neturėjo pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti kokius nors šios materialiosios teisės normos (CK 4.96 str. 2 d.) taikymo pažeidimus bei atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

53. Atsakovės prašyme atnaujinti procesą, be kita ko, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią ginčo teisiniams santykiams turėjo būti taikoma CK 4.96 straipsnio 2 dalies norma, ir atsižvelgiant į atsakovių sąžiningumą ginčo žemės sklypas valstybei negalėjo būti grąžinamas natūra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010, 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011, 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilėje byloje Nr. 3K-3-252/2011, 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2014 gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1388-552/2015, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-525/2016). Atsakovių teigimu, tai yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

54. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju byloje keliami klausimai, susiję ir su CK nuostatų, reglamentuojančių restituciją bei vindikaciją, taikymu, todėl aktuali ir bendrosios kompetencijos teismų praktika, o vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 2 d.).

55. Pažymėtina, kad prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).

56. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-81-261/2016).

57. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuota praktika, taikoma analogiškose administraciniuose teismuose sprendžiamose bylose, jau konstatavo (žr. šios nutarties 51 punktą), kad vindikacijos taisyklės (taigi ir CK 4.94 straipsnio nuostatos) nagrinėjamam atvejui netaikytinos. Tuo tarpu prašyme atnaujinti procesą cituojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-149/2011, Nr. 3K-252/2014 ir Nr. 3K-3-297/2014 faktinės aplinkybės nėra tapačios. Byloje Nr. 3K-3-149 valstybė prarado nuosavybės teises į žemės sklypus dėl atsakovo ir trečiojo asmens padaryto nusikaltimo, byloje Nr. 3K-252/2014 ginčijami valstybės žemės sklypai pretendentėms nuosavybėn perėjo suklastotų dokumentų pagrindu dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, o byloje Nr. 3K-3-297/2014 nurodyta apie vykstantį ikiteisminį tyrimą, todėl byla buvo grąžinta Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. AS-1388-552/2015 buvo sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje, o byloje Nr. A-2277-525/2016 buvo nustatyta, kad atsakovas neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į senelio brolio turėtą žemę. Taigi atsakovių prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų civilinių bei administracinių bylų aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos, todėl šios bylos negali būti laikomos analogiškomis. Prašyme atnaujinti procesą atsakovių nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-356/2010 apskritai nėra susijusi su nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamu ginču, kadangi minėtoje civilinėje byloje nebuvo sprendžiami jokie nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių teisinių santykių pagrindu kylantys teisės taikymo klausimai.

58. Atsakovių prašyme atnaujinti procesą nurodytose bylose nebuvo tokių akivaizdžių faktinių aplinkybių: atkuriamos nuosavybės teisės į žemės sklypą po automobilių aikštele, kuri buvo įrengta dar 1990 m., ilgą laiką nepertraukiamai naudojama visuomenės poreikiams, įregistruota Nekilnojamojo turto registre Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise; savivaldybė prieštaravo, kad šioje vietoje būtų formuojamas sklypas, į kurį būtų atkuriamos nuosavybės teisės; šie faktai ir informacija buvo viešai pasiekiama, įskaitant pretendentus ir būsimus sklypo įgijėjus.

59. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinės bylos Nr. A-633-492/2017 ir prašyme atnaujinti procesą nurodytų civilinių bei administracinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Šioms byloms nesant analogiškoms, nėra pagrindo atsakovių nurodytose bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus procesinius sprendimus laikyti precedentais administracinėje byloje Nr. A-633492/2017 bei teigti, kad pastarojoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Kitų įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, atsakovės nepateikė, taigi pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat nėra.

60. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. J. ir A. D. prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi jos iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės.

61. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovių J. J. ir A. D. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovių J. J. ir A. D. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. J., A. D., I. Š. ir R. Š., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarei Juditai Skrodenytei ir Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro Vilijai Partaukienei dėl aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Nutartis neskundžiama.