- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-01
- Bylos Nr.
- e2S-172-345/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35419-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Pareiškėjas
- S. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- O. Z., UAB „Erlandina“
- Kategorijos
- 3.1.18.2.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. Z. skundą dėl antstolio veiksmų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys O. Z., UAB „Erlandina“, antstolė D. M.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas S. Z. kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolės D. M. veiksmų, kuriuo prašė pripažinti antstolės D. M. 2018 m. spalio 22 d. patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl neįvykusių varžytynių neteisėtu. Kartu su skundu dėl antstolio veiksmų pareiškėjas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje iki bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl antstolės veiksmų.
2. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškėjas motyvavo tuo, kad pareiškėjui priklausantis turtas gali būti perleistas kreditoriui už labai mažą kainą dėl to, kad antstolė nesiėmė visų reikiamų ir pakankamų priemonių, kad turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi pareiškėjo pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra išnagrinėtos dvi civilinės bylos Nr. 2YT-31779-1077/2018 ir 2YT-35774-566/2018, kuriose pareiškėjo skundai dėl varžytynių paskelbimo neteisėtu buvo atmesti, t. y. šiose bylose buvo išspręstas varžytynių paskelbimo teisėtumo klausimas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčija antstolės patvarkymą, kuriame antstolė priėmė du sprendimus: pripažinti antrąsias varžytynes neįvykusiomis ir pasiūlyti išieškotojams perimti iš varžytynių neparduotą turtą. Teismo vertinimu, pareiškėjas kelia klausimą dėl antstolės veiksmų neteisėtumo iki paskelbtų varžytynių, kurių teisėtumas jau buvo vertintas kitose bylose. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių, jog jis kreipėsi į antstolę ir pasiūlė skolą apmokėti iš gaunamų pajamų, taip pat nenurodė konkrečių pajamų, kuriomis skola galėtų būti apmokėta. Pareiškėjas nepagrindė jo nurodyto antstolės neveikimo, nesiimant priemonių parduoti turtą kuo brangiau. Dėl minėtų argumentų pirmosios instancijos teismas sprendė esant neįrodytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – preliminarų reikalavimų pagrįstumą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Pareiškėjas S. Z. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Antstolė, vykdydama išieškojimą iš pareiškėjui priklausančio turto, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 706 straipsnį – parduodama turtą nesiekė pritraukti kuo daugiau pirkėjų, apie turto pardavimą neskelbė, neplatino skelbimų ant parduodamo turto. Antstolės nerūpestingai vykdomą išieškojimą patvirtina jos patvarkymas, kuriame nurodyta, kad antrosiose varžytynėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Nesant trukdžių iškabinti skelbimą, tačiau to neatlikus, buvo pažeista CPK 706 straipsnio 2 dalies nuostata ir varžytynės negali būti laikomos teisėtomis. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turėjo pareigą įrodyti, jog galėjo atsiskaityti su kreditoriumi iki to laiko, kol bus pradėtas išieškojimas iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto net ir tuo atveju, jei antstolė nepasiūlė padengti skolos iki išieškojimo veiksmų pradėjimo.
5.2. Dėl sąlygų laikinosioms apsaugos priemonės taikyti apeliantė pažymėjo, kad pareiškėjas skunde išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pridėjo įrodymus joms pagrįsti (patvarkymą, kuriame nurodyta, kad varžytynėse nedalyvavo nė vienas asmuo, nuotraukas, pagal kurias matyti, kad apie parduodamą žemės sklypą neiškabintas nė vienas skelbimas, informacinio rašto, kuriuo antstolė turėjo informuoti pareiškėją apie jo teisę padengti skolą neišieškant iš hipoteka įkeisto turto, nebuvimą). Pagrindo konstatuoti pareiškėjo skundo akivaizdų nepagrįstumą nagrinėjamu atveju nėra.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į atskirąjį skundą antstolė nurodė su apelianto atskiruoju skundu nesutinkanti, prašė skundžiamą nutartį palikti nepakeistą:
6.1.Skundžiamoje teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad skundu ginčijamas antstolės patvarkymas, kurio teisėtumas buvo įvertintas kitose Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtose bylose Nr. 2YT-31779-1077/2018 ir Nr. 2YT-35774-566/2018.
6.2.Vykdomosios bylos pagrindas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis, kurios vykdymui taikomos civilinio proceso taisyklės, galiojusios iki 2012 m. liepos 1 d. Remiantis minėtos redakcijos CPK 661 straipsnio 2 dalimi, raginimas vykdant hipotekos teisėjo nutartis dėl skolininko turto realizavimo nesiunčiamas. Be to, apie vykdomojo dokumento priėmimą pareiškėjas pasirašytinai informuotas 2012 m. birželio 22 d., vykdomosios bylos sustabdymas šešeriems metams taipogi sudarė galimybes su kreditoriumi atsiskaityti gera valia.
6.3. Antstolės vertinimu, apelianto teiginiai dėl antstolės pastangų siekiant turtą parduoti kuo didesne kaina nebuvimo yra nepagrįsti. Areštuoto turto rinkos vertės nustatymo teisėtumas išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2YT-31779-1077/2018. Pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką reikalavimas iškabinti skelbimą ant paties nekilnojamojo turto objekto turi būti įgyvendinamas tik tokios galimybės buvimo atvejais. Nagrinėjamu atveju vykti į Vilniaus rajone esantį žemės sklypą, kabinti skelbimą ir nuolat jį tikrinti nebuvo nei laiko, nei finansinių išteklių, minėti veiksmai nesuderinami su proceso ekonomiškumo principu. Be to, atsižvelgiant į skolininko pareigą bendradarbiauti su antstoliu ir jam padėti įgyvendinti įstatyme nustatytus reikalavimus, skolininkas pirkėjų gali ieškoti ir savo iniciatyva. Turto nepardavimo faktas rodo jo nepatrauklumą rinkoje ir negali būti vertinamas kaip antstolio veiksmų (neveikimo) pasekmė. Skolininkas prašymų parduoti turtą jo pasiūlytam pirkėjui taipogi nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
8. Absoliučių skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).
9. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad egzistuoja du pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) tikėtinas ieškinio pagrįstumas; 2) realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014, 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017, kt.). Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms.
10. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, preliminariai įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.
11. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra viena iš laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Vienas iš šios priemonės taikymo atvejų yra situacijos, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų – CPK 510 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo gali prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese, kai teikia skundą dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti. Laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo veiksmų sustabdymą – numato ir CPK 510 straipsnio 8 dalis, nustatanti, kad skundo dėl antstolio veiksmų padavimas vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka. Vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Tad laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, vykdymo veiksmų nesustabdžius galinčios atsirasti žalos dydis ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Tokiu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones – nukeliant neapibrėžtam laikui vykdomojo dokumento realų įvykdymą – ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pamatinių civilinio proceso tikslų bei principų, t. y. vykdomojo dokumento įvykdymo per įmanomai trumpiausią laiką, kuo greitesnės teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).
12. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia antstolės D. M. 2018 m. spalio 22 d. patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl neįvykusių varžytynių. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjas grindžia aplinkybe, jog pareiškėjui priklausantis turtas gali būti perleistas kreditoriui už labai mažą kainą dėl to, kad antstolė nesiėmė visų reikiamų ir pakankamų priemonių, kad turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą.
13. Apeliacinės instancijos teismas, pirmiausia, pažymi, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas galimai pažeistų teisių ir interesų gynimo būdas. Konkrečiu atveju, byloje yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumo klausimas siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos pareiškėjo teisės, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų. Taigi, atskirojo skundo argumentai dėl antstolės vykdomo išieškojimo neatitikimo teisės aktams yra bylos dėl ginčo esmės, bet ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo dalykas. Pastaruoju aspektu įvertinus preliminarų pareiškimo pagrįstumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad minėta sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta.
14. Pažymėtina, kad iš bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčija antstolės patvarkymą, kurio teisėtumas buvo įvertintas kitose Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2YT-31779-1077/2018 ir Nr. 2YT-35774-566/2018. Be to, 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-42539-1089/2018 pareiškėjo skundas dėl antstolės D. M. veiksmų atmestas, nutartis įsiteisėjo 2019 m. sausio 14 d. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nagrinėjamu atveju kvestionuojamo antstolės veiksmų neteisėtumo iki paskelbtų varžytynių klausimo ir minėtose bylose išspręstų pareiškimų tapatumo. Jokių kitų aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju turėtų būti įvertinamos kaip sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui jau išspręstuose ginčuose, apeliantas nenurodė bei jų nepagrindė. Byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo siekį apmokėti įsiskolinimą ar antstolės neveikimą turto pardavimo procese. Vien tik subjektyvaus pobūdžio vykdymo proceso dalyvių veiksmų vertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti preliminarų skundo pagrįstumą. Minėtas išvadas patvirtina teismo nutartis, priimta dėl ginčo esmės.
15. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pareiškėjo atskiruoju skundu, prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei prie prašymo pateiktais priedais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – preliminarus reikalavimų pagrįstumas nenustatytas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti atskirojo skundo argumentai teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą vykdymo procese, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.