Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-359/2008

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-10-10
Bylos Nr.: 2A-359/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas: B. M.
Atsakovas: Apdrošinašanas, UAB „Volnata“, U. Š., AAS „Gjensidige Baltic“
Advokatai: Erika Juozaitienė

Kategorijos

44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A–359/2008Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, Joanai Tamašauskienei,vertėjai Vladislavai Tumas,dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Audriui Marapolskui,atsakovo atstovui A. V. , U. Š. , advokatei Erikai Juozaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. M. ir atsakovo Apdrošinašanas akciju sabiedriba (toliau - AAS) „Gjensidige Baltic“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr.2-45-51/2008 pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovams UAB „Volnata“, U. Š. , AAS „Gjensidige Baltic“ (UAB DK „Baltic polis“ teisių perėmėjai) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė solidariai iš atsakovų priteisti ieškovės patirtą neturtinę žalą - 300000 Lt, turtinę žalą – 5606,70 Lt už paminklą ir išlaikymą - 1 MGL dydžio periodines išmokas iki ieškovės gyvos galvos, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos. Ji nurodė, kad 2004 m. liepos 14 d. Ukmergės rajone atsakovo UAB „Volnata“ nuomos pagrindu valdomas mikroautobusas „Ford Transit“ (toliau – mikroautobusas), vairuojamas atsakovo U. Š. , patyrė avariją. Įvykio metu buvo sunkiai sužeistas mikroautobusu važiavęs ieškovės sūnus J. M. , kuris nuo patirtų sužalojimų ligoninėje mirė. 2004 m. balandžio 29 d. tarp atsakovų UAB „Volnata“ ir U. Š. buvo sudarytos dvi transporto priemonės nuomos sutartys dėl U. Š. priklausančio mikroautobuso nuomos. Iš esmės šios sutartys numatė skirtingus naudojimosi mikroautobusu ir valdymo teisių perdavimo laikotarpius. Ieškovės teigimu tikrąją šalių valią atspindi 2004 m. balandžio 29 d. nuomos sutartis iš 15 punktų, kurioje nustatyta, jog transporto priemonės valdymo ir naudojimosi teisės atsakovui UAB „Volnata“ yra perduodamos nuo sutarties pasirašymo momento iki 2009 m. balandžio 29 d. Būtent ši nuomos sutartis buvo pateikta Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos (toliau – VKTI). Kadangi tikrąją šalių valią įtvirtinančioje nuomos sutartyje nėra numatyti jokie perduodamų mikroautobuso valdymo ir naudojimo teisių apribojimai, tai šios daiktinės teisės atsakovui UAB „Volnata“ buvo perduotos pilna apimtimi – atsakovas UAB „Volnata“ įgijo tiek mikroautobuso valdymo ir naudojimo teisių, kiek jų turėjo atsakovas U. Š. . U. Š. galėjo valdyti jį tik tiek, kiek jam leisdavo teisėtas jos valdytojas atsakovas UAB „Volnata“. Atsakovas UAB „Volnata“ buvo sudaręs U. Š. darbo grafiką, kai pastarasis turėjo atsakovo UAB „Volnata“ leidimą darbo tikslais naudotis ir valdyti mikroautobusą. Tačiau nei UAB „Volnata“, nei U. Š. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog U. Š. mikroautobusą autoįvykio metu valdė turėdamas atsakovo UAB „Volnata“ leidimą. Todėl atsakovas U. Š. autoįvykio metu valdė mikroautobusą be atsakovo UAB „Volnata“ leidimo, t.y. neteisėtai. Būtent UAB „Volnata“ buvo mikroautobuso valdytoju, bet mikroautobuso valdymą UAB „Volnata“ prarado dėl savo kaltės, todėl atsakovai UAB „Volnata“ ir U. Š. yra solidariai atsakingi už ieškovei padarytą žalą. Atsakovas U. Š. buvo sudaręs transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį su atsakovu UAB DK „Baltic polis“, kurio teisių perėmėju yra AAS „Gjensidige Baltic“. Kadangi dalį laidojimo išlaidų atlygino UAB DK „Baltic Polis“, ieškovė prašė atlyginti nepadengtas išlaidas už paminklą, kurios sudaro 5606,70 Lt. Dėl sūnaus mirties ieškovei padaryta neturtinė žala - ji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, pablogėjo sveikata, ji lankosi Joniškio Psichikos sveikatos centre, nuolatos vartoja vaistus, jai diagnozuotas sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų, taip pat sutriko širdies veikla, po sūnaus mirties ji negali susikaupti darbui. CK 3.205 straipsnis numato, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus. Nurodė, kad J. M. buvo perspektyvus krepšininkas. Dėl tragiškos ir netikėtos J. M. mirties 2005 m. rudenį, iškart po mokyklos baigimo, jis nebegalėjo pasinaudoti galimybe išvykti į JAV tęsti krepšininko karjerą ir finansiškai paremti Lietuvoje likusią motiną. Todėl ieškovė, atsižvelgdama į sūnaus J. M. sėkmę krepšinyje, pagrįstai tikėjosi materialinės paramos iš sūnaus, o jam žuvus jos neteko. Todėl prašė priteisti iš atsakovų 1 MGL dydžio periodines išmokas iki jos gyvos galvos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei B. M. iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 40000 Lt neturtinės žalos ir 2500 Lt turtinės žalos. Teismas nurodė, kad esminę reikšmę nustatant aplinkybes, kas laikytinas padidinto pavojaus šaltinio valdytoju autoavarijos metu, teisėtai ar neteisėtai autoavarijos metu naudojosi mikroautobusu U. Š. , turi ne vien tik formalūs sutarčių tekstai, jų sudarymo datos, bet ir kitos bylos aplinkybės. Juolab, jog ir išviešintoje 15 punktų sutartyje numatyta nuomininko (UAB „Volnata“) atsakomybė už žalą tretiesiems asmenims (sutarties 11 p.) dar nereiškia, kad absoliučiai visais dėl naudojimosi mikroautobusu atvejais (netgi nepriklausomai nuo faktinių aplinkybių) atsiradusią žalą turi atlyginti UAB „Volnata“. Mikroautobusas nuosavybės teise priklausė U. Š. . Mikroautobuso nuomos sutartis pati savaime neeliminuoja turto savininko galimybės daugiau ar mažiau naudotis savo nuosavybe ar kitaip ją įtakoti. UAB „Volnata“ nurodo, kad faktiškai jau iš anksčiau ne vienerius metus buvo susiklostę tokie santykiai tiek su U. Š. , tiek su kitais vairuotojais, kad dalį dienos jie dirba kaip bendrovės darbuotojai, o kitą dienos dalį turi teisę naudoti savo transporto priemones savo reikmėms. U. Š. dirbo pagal darbo sutartį 4 valandas, galima spręsti ir iš darbo grafikų, darbo laiko apskaitos žiniaraščio, kasos aparato patikros duomenų. Civilinės atsakomybės sutartį sudarė ne UAB „Volnata“, o pats U. Š. , kai tuo tarpu 15 punktų sutarties 7 punktas nustatė, kad draudimo įstaigose atstovauti U. Š. turi UAB „Volnata“. Teismo nuomone, apskritai tokios nuomos sutarties sąlygos - dirbant pagal darbo sutartį 4 valandas, gaunant pusę minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą, nuomojant transporto priemonę už 12 Lt per metus nuomos mokestį (toks nustatytas mikroautobuso nuomos sutartyje), bet iš esmės visiškai netenkant teisės penkerius metus naudoti sau priklausančios transporto priemonės savo reikmėms – būtų sunkiai suvokiamos kaip kokiu nors aspektu naudingos turto savininkui, veikiau – priešingai. Todėl, teismo nuomone, vertinant šių įrodymų visumą, galima manyti, kad 17 punktų sutartis tikrųjų nuomos santykių aspektu atspindėjo šalių tikruosius ketinimus bei faktiškai buvusius per ilgą laiką susiklosčiusius santykius. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad U. Š. autoavarijos metu valdė mikroautobusą neteisėtai ar kad UAB „Volnata“, būdama mikroautobuso valdytoju, dėl savo kaltės prarado valdymą dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų. Teismas taip pat nurodė, kad pripažinti UAB „Volnata“ buvus padidinto pavojaus šaltinio valdytoju nėra pakankamo pagrindo, juo nagrinėjamu atveju laikytinas U. Š. . Konstatavus, jog mikroautobuso valdytoju pripažintinas U. Š. , ir atsižvelgiant į tai, kad jis buvo sudaręs civilinės atsakomybės draudimo sutartį, U. Š. pareiga atlyginti žalą perkeliama draudimo kompanijai. Teismo nuomone, vaiko mirtis, juolab, netikėta tragiška žūtis tėvams praktiškai visada sukelia sunkius dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus. Šiuo atveju medicininiu pažymėjimu yra įrodomas dar ir ieškovės depresijos, sąlygotos būtent sūnaus žūties, epizodas. Ieškovei civilinėje byloje Nr. 2-1172-38/2007 buvo priteistas 40000 Lt žalos atlyginimas, kuri buvo pati sužalota toje pačioje autoavarijoje. Tuo tarpu ieškovės sūnui autoavarijos pasekmės buvo pačios sunkiausios. Teismas pažymėjo, kad neturtinė žala visų pirma yra vis tik asmeninio pobūdžio žala. Šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas ne tiesiogiai autoavarijos metu nukentėjusiam asmeniui, todėl, teismo nuomone, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais ieškovei priteistinas neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 40000 Lt. Teismas taip pat nurodė, kad tenkinti ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo iki gyvos galvos priteisimo nėra jokio įstatyminio pagrindo, nes ieškovė yra darbinga, ji nei buvo išlaikoma, nei pateikė duomenis, kad jai išlaikymas yra reikalingas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą ir jai priteisti 300000 Lt neturtinės ir 5606,70 Lt turtinės žalos. Apeliantė nurodo, kad:

1. Nevisiškai pagrįsta yra teismo pozicija, kad 17 punktų tarp atsakovo UAB „Volnata“ ir atsakovo U. Š. sudarytos sutarties tikroji surašymo data neturi įtakos ieškovės reikalavimų nagrinėjimui. Šios sutarties pasirašymas jau po eismo įvykio ir jos nuostatų taikymas iki jos pasirašymo egzistavusiems santykiams reikštų principo, kad teisė atgal negalioja, esminį pažeidimą. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, kurie patvirtintų, kad 17 punktų tarp atsakovo UAB „Volnata“ ir atsakovo U. Š. sudaryta sutartis buvo pasirašyta iki eismo įvykio. Be to, teismas analizavo abiejų nuomos sutarčių sudarymo aplinkybes, tačiau nepateikė jokių pagrįstų motyvų, dėl ko ieškovės argumentai dėl 17 punktų nuomos sutarties sudarymo atgalinės datos, yra neįrodyti ar nedarantys lemiamos reikšmės, sprendžiant klausimą dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo nustatymo.

2. Ieškovė laikosi pozicijos, kad vieninteliu teisėtu transporto priemonės valdytoju eismo įvykio metu buvo atsakovas UAB „Volnata“. Tokias išimtines teises valdyti ir naudotis transporto priemone atsakovas UAB „Volnata“ įgijo 15 punktų sutarties pagrindu. Atitinkamai nustačius, kad eismo įvykio metu transporto priemonę valdė atsakovas U. Š. ir neturint jokių duomenų apie atsakovui UAB „Volnata“ priklausančios transporto priemonės valdymo teisės perdavimą atsakovui U. Š. , turėjo būti konstatuota, jog atsakovas U. Š. transporto priemonę eismo įvykio metu valdė neteisėtai, t.y. be teisinio pagrindo.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2005 ir ieškovės nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa. Abiem atvejais dėl netinkamos padidinto pavojaus šaltinio techninės būklės buvo atimtos nepilnamečių vaikų gyvybės. Nurodytu atveju teismas dėl mirusio vaiko tėvų patirtą neturtinę žalą įvertino 200000 Lt. Todėl ieškovė mano, jog jos reikalaujamas neturtinės žalos dydžio atlyginimas yra pagristas ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

4. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai sumažino ieškovės naudai priteistos turtinės žalos atlyginimo dydį. Ji pateikė įrodymus, patvirtinančius jos patirtų išlaidų, susijusių su sūnaus laidojimu, tikrumą. Išlaidos atitinka protingumo kriterijus ir turi būti atlygintos.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra jokio įstatyminio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl išlaikymo iki gyvos galvos priteisimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 7 d. numato vaikų pareigą - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais, t. y. savo veiksmais jiems visapusiškai padėti, juos paremti, taip pat teikti deramą išlaikymą. CK 3 knygos komentare nurodyta, kad vaikai gali teikti išlaikymą ir darbingiems tėvams, todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi sūnaus išlaikymo.

Apeliaciniu skundu atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą, o ieškovės ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad:

1. 2004 m. liepos 14 d. įvyko eismo įvykis, ko pasėkoje ieškovė patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovė ir atsakovas laisva šalių valia ir geranoriškų derybų būdu susitarė dėl draudimo išmokos dydžio. Ieškovės ir atsakovo valią atspindi 2005 m. kovo 24 d. sutartis. Pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti 2005 m. kovo 24 d. sutartį kaip išreiškiančią ieškovės ir atsakovo valią. Teismas rėmėsi aplinkybe, kad minėta sutartis nėra ieškovės pasirašyta, taip pažeisdamas CPK 185 str. 1 d. įtvirtintą teismo pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti byloje esančią medžiagą ir įrodymus. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo pačios ieškovės pasisakymų, kad buvo susitarta ir jai pervesta 10500 Lt dydžio draudimo išmoka, kad ieškovė sutiko su šia suma ir atsisakė nuo pretenzijų atsakovo atžvilgiu dėl 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykio padarytos žalos atlyginimo. 2005 m. kovo 25 d. pervedus draudimo išmoką ieškovei ir ieškovei priėmus šį prievolės įvykdymą kaip tinkamą, pasibaigė atsakovo prievolės kylančios iš draudimo sutarties. Atsakovui tinkamai įvykdžius prievolę ieškovė neteko teisės reikalauti pakartotinio prievolės įvykdymo.

2. 2005 m. kovo 25 d. atsakovas, vadovaujantis būtinumo, protingumo kriterijais, išmokėjo 4500 Lt dydžio draudimo išmoką atlygindamas ieškovės patirtas išlaidas dėl paminklo. CPK 270 str. 4 d. 2 p. įpareigoja teismą sprendime nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo minėta nuostata ir priteisdamas papildomai 2500 Lt iš atsakovo už paminklą nenurodė kuo remiantis buvo nustatyta, kad vidutinės išlaidos paminklui jo pastatymo dieną buvo 7000 Lt. o ne 4500 Lt. Be to, patirtos išlaidos paminklui turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į protingumo, teisingumo principus. į kitas patirtas išlaidas ir jų tarpusavio santykį.

3. Pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo bylose Nr. 3K-3-86/2005, Nr. 3K-7-159/2005). Be to, pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovei 40000 Lt neturtinės žalos neatsižvelgė į tai, kad atsakovas dalį neturtinės žalos. t. y. 350 Lt, atlygino pagal susitarimą su ieškove. Atitinkamai ieškovei priteistina neturtinė žala turėjo būti sumažinta atsakovo atlygintos žalos dydžiu. Teismas nevertino aplinkybių, kad atsakovas U. Š. nepažeidė kelių eismo taisyklių, nebuvo nustatyti jo neteisėti veiksmai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas U. Š. prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sauso 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimu į atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą ieškovė prašo jo netenkinti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas UAB „Volnata“ prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sauso 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas. Atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Kaip jau minėta, byloje ginčas vyksta dėl to kas autoįvykio metu buvo padidinto pavojaus šaltinio valdytojas ir koks turėtų būti turtinės ir neturtinės žalos dydis.

Dėl padidinto pavojaus šaltinio valdytojo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. liepos 14 d. autoįvykio metu buvo sužalotas ir ligoninėje mirė ieškovės sūnus J. M. . Autoįvykio priežastis buvo mikroautobuso, kurį vairavo U. Š. , galinės padangos sprogimas.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip matyti iš byloje esančios darbo sutarties, sudarytos tarp UAB ,,Volnata“, kaip darbdavio, bei U. Š. , kaip darbuotojo, turinio, su U. Š. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, numatant sutrumpintą darbo dieną, t. y. iki 4 valandų darbo laiko. Tai, kad U. Š. dirbo sutrumpintą darbo dieną ir jo darbo laikas prasidėdavo ne anksčiau kaip 6-ą valandą, o baigdavosi ne vėliau kaip 10 valandą 40 minučių, patvirtina ir byloje esantis UAB ,,Volnata“ darbuotojų darbo grafiko nuorašas (b. l. 86). Bylos medžiaga patvirtina, kad tą dieną, kai įvyko autoįvykis, U. Š. dirbo devintojo mikroautobusų maršruto vairuotoju Vilniaus mieste. Remiantis Vilniaus miesto ūkio patvirtintu devintojo maršruto grafiku (b. l. 85), šiam maršrutui buvo nustatytas darbo laikas nuo 6 val. 15 min. iki 10 val. 15 min. Taigi, galima daryti išvadą, kad U. Š. darbo UAB ,,Volnata“ laikas autoįvykio metu buvo pasibaigęs, nes autoįvykis įvyko apie 14 valandą.

Ieškovė reikalaudama iš atsakovo UAB ,,Volnata“ priteisti žalos atlyginimą, turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą, taigi turi įrodyti ir tai, kad U. Š. autoįvykio metu vykdė atsakovo UAB ,,Volnata“, kaip darbdavio, nurodymus ir veikė jo interesais, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai bylos medžiaga patvirtina, kad U. Š. autoįvykio metu veikė kaip privatus asmuo. Veikdamas atsakovo, kaip keleivius pervežančios įmonės, vardu, U. Š. privalėjo pareikalauti iš keleivių, kad už kelionę būtų apmokėta prieš išvykstant, bei išduoti kelionės apmokėjimo bilietus. Tačiau iš liudytojo E. P. parodymų matyti, kad U. Š. bilietų neišdavė, o už kelionę buvo sutarta apmokėti iškart po kelionės. Tai patvirtina ir bilietų išdavimo aparato ataskaita, kurioje nėra įrašų dėl bilietų pardavimo.

Tarp UAB „Volnata“ ir U. Š. buvo sudarytos dvi 2004 m. balandžio 29 d. transporto priemonės nuomos sutartys. Viena šių sutarčių buvo pateikta Valstybinei kelių transporto inspekcijai (15 punktų sutartis), o kita (17 punktų sutartis), kaip nurodo sutarties šalys, buvo sudaryta po keleto dienų atgaline data. Iš šių sutarčių turinio matyti, kad pagal pirmąją sutartį padidinto pavojaus šaltiniu laikytina UAB „Volnata“, o pagal antrąją – U. Š. . Abi sutartys yra galiojančios šalys jų neginčija.

Kolegijos nuomone, aiškinant šias sutartis reikia vadovautis CK 6.193 straipsniu, pagal kurį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į iš sutarties kylančių prievolinių teisinių santykių turinį, vertinant, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, taip pat jų elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Todėl nagrinėjamu atveju vertinamai ne tik formalūs sutarčių tekstai, bet ir kitos svarbios bylai aplinkybės.

Pažymėtina, jog pati nuomos sutartis savaime neeliminuoja transporto priemonės savininko atsakomybės. Iš byloje esančių UAB „Volnata“ ir jos darbuotojų parodymų matyti, kad bendrovėje buvo nusistovėjusi praktika, jog dalį dienos laiko vairuotojai dirba kaip bendrovės darbuotojai, dalį kaip privatūs asmenys, t.y. transporto priemones naudoja savo tikslams. Kolegija sutinka, su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nuomos sutarties sąlygos, pagal kurias dirbant pagal darbo sutartį 4 valandas, gaunant pusę minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimą, nuomojant transporto priemonę už 12 Lt per metus nuomos mokestį, ir iš esmės visiškai netenkant teisės penkerius metus naudotis savo transporto priemonės savo reikmėms – būtų sunkiai suvokiamos, nes būtų labai nenaudingos transporto savininkui. Todėl, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 17 punktų sutartis labiau atspindėjo tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tarp jų susiklosčiusius tarpusavio santykius. Remiantis aukščiau nurodytu, darytina išvada, kad U. Š. autoįvykio metu transporto priemonę valdė teisėtai ir buvo jos valdytoju. Ieškovė neįrodė, jog 2004 m. liepos 14 d., tuo metu, kai įvyko autoavarija, kurios metu buvo sužalotas, o vėliau mirė jos sūnus J. M. , U. Š. mikroautobusu keleivius vežė UAB ,,Volnata“ nurodymu ir jos interesais, atlikdamas darbines pareigas, t. y. kad mikroautobusą, kaip padidinto pavojaus šaltinį, valdė atsakovas UAB ,,Volnata“.

Pagal CK 6.270 straipsnio pirmosios dalies nuostatą didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio (transporto priemonės, mechanizmų ir kt.) valdytojas. Kadangi transporto priemonės valdytoju pripažįstamas U. Š. , kuris buvo sudaręs civilinės atsakomybės draudimo sutartį, žalą atlyginti turi draudimo bendrovė.

Dėl neturtinės žalos dydžio.

Nepagrįstas atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ argumentas, jog jis pagal galiojantį Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą privalo atlyginti tik 500 eurų dydžio neturtinę žalą, nes minėtas įstatymas nustato tokias neturtinės žalos ribas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad U. Š. ir apelianto 2004 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta Transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis (Draudimo liudijimas (polisas) Nr. 1132363, t. 1, b. l. 54), kuri galiojo nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2005 m. balandžio 29 d. (draudiminis įvykis 2004 m. liepos 14 d.). Pagal šią sutartį draudikas draudiminio įvykio metu įsipareigojo atlyginti 1726400 Lt žalą asmeniui ir 345280 Lt turtui.

2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisiniai pagrindai ir principai. Šios draudimo sistemos esmė yra ta, kad, esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei, nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Civilinės atsakomybės draudimo atveju draudimo išmokos mokėjimo sąlyga yra draudėjo pareigos atlyginti žalą (nuostolius) atsiradimas. Civilinės atsakomybės santykiuose atsakingas už padarytą žalą asmuo (draudėjas) yra skolininkas, o nukentėjęs – kreditorius, turintis teisę reikalauti žalos (nuostolių) atlyginimo. Kadangi kreditorius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui, o nedraudiminio įvykio atveju arba kai draudimo išmokos nepakanka žalai (nuostoliui) atlyginti – ir žalą padariusiam asmeniui, tai užtikrinamas visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimas. Draudiko pareigą nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui atlyginti žalą (nuostolius) nustato tokios rūšies draudimo santykius reglamentuojančios teisės normos ir atitinkamos rūšies draudimo taisyklės. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje atsakovams sudarant draudimo sutartį, buvo nustatyta, kas pagal šį įstatymą laikoma draudimo objektu. Tai – transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta bendroji nuostata, kad draudikas atlygina žalą asmeniui ir turtui. Įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje pateikta autoavarijos metu padarytos žalos asmeniui sąvoka – tai žala trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, padaryta autoavarijos metu, ar atsiradusi kaip autoavarijos pasekmė. Taip pat pažymėta, kad žala asmeniui nustatoma įstatymų nustatyta tvarka. Šiame specialiajame įstatyme žalos asmeniui samprata plačiau nedetalizuota, neatskleista, ar ji apima turtinę ir neturtinę žalą asmeniui, ar tik vieną jų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 11 d. nutartyje Nr. 3K-7-115/2006 konstatavo, kad tais atvejais, kai draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę. Tokiais atvejais draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik draudimo išmokų dydis.

U. Š. ir apelianto draudimo sutarties sudarymo metu galiojęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinis reglamentavimas draudiko atsakomybę leido riboti tik draudimo išmokos dydžiu. Šios draudimo sutarties objektas – deliktinė vairuotojo atsakomybė už žalą, padarytą asmeniui. Atsakovų sudarytoje draudimo sutartyje nebuvo nurodytos žalos asmeniui rūšys, todėl teisėjų kolegijos nuomone, draudikas privalo atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, padarytą ieškovei, kurios dydis ribojamas maksimalia sutartyje nustatyta draudimo asmeniui išmokos suma – 1726400 Lt.

Kaip jau minėta, atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ sutinka, jog turi atlyginti žalą ieškovei. Draudimo bendrovė dalį žalos jau atlygino ir ginčija tik žalos dydį. Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma ir prašo ją padidinti iki 300000 Lt.

CK 6.250 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo (vienintelė išimtis yra CK 6.754 str. 5 d.). Taigi įvertinti neturtinę žalą palikta teismo nuožiūrai, nes tai fakto klausimas ir jo iš anksto įstatyme neįmanoma reglamentuoti. Tačiau teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nėra visiškai laisvas. Pirma, spręsdamas šį klausimą, jis privalo vadovautis nurodytos teisės normos įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, antra, - sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, trečia, - CK 6.251 straipsnio antrojoje dalyje ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju nustatydama neturtinės žalos dydį, įvertina minėtas neturtinės žalos atlyginimo ypatybes ir pažymi, jog siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus (CK 1.2, 1.5 str. CPK 3 str.), sprendžiant šį klausimą atsižvelgia į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo) svarbą ir nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, o žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų, tų kategorijų bylose. Konstatavo, kad bendrosios kompetencijos teismai, inter alia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti atitinkamos jurisprudencijos tęstinumą, kad teismų praktika būtų koreguojama tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas visais atvejais būtų deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas.

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, įvertinusi šioje nutartyje anksčiau minėtas nelaimingo įvykio aplinkybes bei pasekmes, teisėjų kolegija sprendžia, jog teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus bei susiklosčiusią teismų praktiką atitinka 20000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626/2005, 2005 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2005, 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2005, 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2005, 2005 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-323/2006, 2006 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-180/2006).

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinio skundo argumentu, jog priteista neturtinės žalos suma turėjo būti mažinama 350 Lt, kuriuos atsakovas sumokėjo pagal susitarimą su ieškove, todėl ieškovei priteistina iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 19650 Lt neturtinės žalos.

Nepagrįsti atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė neturi teisės kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, nes jis su ieškove 2005 m. kovo 24 d. sudarė susitarimą dėl draudimo išmokos U. Š. dydžio, kuriame šalys susitarė, jog ginčas išspręstas ir, kad negalima dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą. Pagal konstitucines nuostatas ir CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeidžiami, turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą. Ši asmens teisė yra absoliuti ir asmens vienašališki pareiškimai ar įsipareigojimai, jog jis nesikreips į teismą, taip pat šalių susitarimai, jog jos nesikreips į teismą yra niekiniai ir nesukelia jokių teisinių padarinių. Tokius susitarimus teismas pripažįsta negaliojančiais ex officio (CK 1.78 str. 5 d.). Be to, minėtas 2005 m. kovo 24 d. susitarimas (t. 1, b.l. 56) ieškovės nepasirašytas.

Dėl turtinės žalos priteisimo.

Atsakovas ginčija turinės žalos priteistos paminklui pastatyti dydį ir nurodo, kad vidutinės paminklo pastatymo išlaidos yra 4500 Lt.

CK 6.291 straipsnyje, reglamentuojančiame laidojimo išlaidų atlyginimą, tiesiogiai nurodyta, kad atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos. Nuostata, kad atlygintinos kapavietės sutvarkymo išlaidos nustatomos vadovaujantis protingumo kriterijumi, reiškia, kad atlyginamos įprastos, vidutinės, bet ne prašmatnaus paminklo, tvorelės pastatymo išlaidos.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ieškovės reikalavimą priteisti papildomai 5606,70 Lt laidojimo išlaidų tenkindamas iš dalies, teisingai vertino, kad priteista 7500 Lt suma atitinka protingumo kriterijų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog laidojant ieškovės sūnų buvo išleista daug didesnė pinigų suma nei priteista iš atsakovo, t.y. sumokėta 1554 Lt už karstą, 720 Lt už gedulo kompoziciją, 20 Lt už gėles, 60 Lt už katafalko nuomą, 400 Lt už muzikantų paslaugas, 200 Lt už vainikus, 500 Lt už kostiumą, 1590 Lt už gedulingus pietus, 6395,60 Lt už paminklo pagaminimą ir t.t., todėl iš atsakovo priteista suma nėra per didelė.

Netenkintinas ieškovės reikalavimas dėl jos išlaikymo iki gyvos galvos priteisimo. Ieškovė šiuo metu yra darbinga, byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog ji buvo žuvusiojo sūnaus išlaikoma, todėl nėra jokio įstatyminio pagrindo priteisti jai išlaikymą.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas, sumažinant iš atsakovo ieškovei priteistą 40000 Lt neturtinę žalą iki 19650 Lt.

Iš dalies tenkindama atsakovo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 1275 Lt žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 168). CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o 2 šio straipsnio dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius skundus (CPK 93 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ iš ieškovės B. M. priteistina 688 Lt žyminio mokesčio atsakovo sumokėto už apeliacinio skundo pateikimą.

Atsakovas UAB „Volnata“ prašo iš apeliantų priteisti 1930 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir pateikia šias išlaidas patvirtinančius mokėjimo dokumentus, todėl iš apeliantų atitinkamai pagal jų patenkintus reikalavimus priteisimos UAB „Volnata“ turėtos bylinėjimosi išlaidos, t.y. iš ieškovės priteistina 1775 Lt, o iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 155 Lt .

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti.

Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimu iš atsakovo Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic“ ieškovei B. M. priteistą 42500 Lt žalos atlyginimo sumą iki 22150 Lt, valstybei žyminio mokesčio sumą iki 664,50 Lt, o išlaidas susijusias su procesinių dokumentų įteikimu iki 60 Lt.

Priteisti iš ieškovės B. M. į valstybės biudžetą 61,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės B. M. atsakovui Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic“ 688 Lt žyminio mokesčio sumokėto už apeliacinį skundą.

Priteisti atsakovui UAB „Volnata“ iš ieškovės B. M. 1775 Lt, o iš atsakovo Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic“ 155 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės B. M. ir atsakovo Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic“ į valstybės biudžetą po 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai: Alė BukavinienėKazys KailiūnasMarytė Mitkuvienė