- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-24
- Bylos Nr.
- 2S-585-883/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00803-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- Radviliškio rajono savivaldybės, Radviliškio rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- V. S., K. V.
- Ieškovas
- D. P.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės ir trečiojo asmens V. S. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apylinkės tesimo Radviliškio rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutarties nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8291-1029/2018 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, Radviliškio rajono savivaldybei dėl konkurso rezultatų panaikinimo, tretieji asmenys V. S., K. V..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. P. ieškiniu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos vykdyto 2018 m. balandžio 30 d. konkurso viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės direktoriaus pareigoms rezultatus, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškiniu taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kol įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, uždrausti atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės merui priimti potvarkį dėl darbo sutarties su konkursą laimėjusiu V. S. sudarymo. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi D. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino, uždraudė Radviliškio rajono savivaldybės merui priimti potvarkį dėl darbo sutarties sudarymo su 2018 m. balandžio 30 d. konkursą viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės direktoriaus pareigoms užimti laimėjusiu V. S..
Teismas sprendė, kad priėmus ieškovei galimai palankų sprendimą, tarp konkursą laimėjusio asmens ir atsakovų atsiradę nauji darbo teisiniai santykiai negalėtų modifikuotis teismo sprendimo pagrindu, ir tai sąlygotų papildomus teisminius ginčus, papildomus nuostolius, todėl ieškovei galimai palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė Radviliškio rajono savivaldybė prašo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-8291-1029/2018 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti kaip nepagrįstą, priteisti apeliantės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Nesant bent vienos įstatyme laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustatytos sąlygos, laikinųjų apsaugos priemonių taikyti nėra pagrindo; prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas, jame turi būti atskleista, kad nepritaikius prašomų suvaržymų, bus sunkiau ar net neįmanoma įvykdyti teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus pareiškėjui.Ieškovė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nemotyvavo jokiais įrodymais, teismui nenurodė jokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo motyvų.Teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalėjo būti aktyvus, negalėjo savo iniciatyva rinkti ir vertinti įrodymus, sukurti motyvų, kurių ieškovė nepateikė.Pirmosios instancijos teismas net preliminariai neįvertino, ar ieškovės reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, be to, nepakankamai motyvuotai ir pagrįstai pasisakė dėl kitos būtinos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo įvykdymo įmanomumo.
Atskiruoju skundu trečiasis asmuo V. S. prašo panaikinti 2018-05-30 Šiaulių apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-8291-1029/2018 ir klausimą išspręsti iš esmės – laikinąsias apsaugos priemones panaikinti ir priteisti iš ieškovės D. P. trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nepatikrinęs, ar ieškovės reikalavimas yra bent preliminariai pagrįstas, todėl šiuo aspektu nutartis laikytina be motyvų. Ieškovės ieškinys grindžiamas nebeaktualia Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 299 redakcija.Net ir netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, nagrinėjamoje byloje nebūtų jokių kliūčių įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą, kadangi teismo sprendimai dėl teisinių santykių modifikavimo nereikalauja priverstinio vykdymo. Teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą, ieškovė galėtų grįžti į pareigas, nes teismo sprendimas būtų pagrindas nutraukti darbo sutartį, sudarytą su V. S..Teismui tenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, paskirtis ir tikslai. Net ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas nebūtų apsunkintas, kadangi tam yra pakankamai teisinių bei administracinių sprendimų.Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir netaptų neįmanomas, todėl nėra jokio pagrindo naudoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą kaip ieškovės neva pažeistų interesų gynimo būdą.
Atsiliepimais į atskiruosius skundus ieškovė D. P. prašo juos atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.Sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymas Nr. 299 buvo aktualus konkursui.LR CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vertinama grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.Pagal teismų praktiką tai, kad teismo nutartyje nenurodoma, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko.Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, svarbu įvertinti ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atitikimą ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo, protingumo principams. Teismui nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistas lygiateisiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principas. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, darbo sutartis su V. S. galėjo būti sudaryta nepasibaigus ieškovės darbo sutarčiai, o tai sudarytų prielaidas teisminiams ginčams.Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones išvengta galimai prieštaraujančios įstatymams darbo sutarties sudarymo.Ieškovė nurodė faktines aplinkybes ir pateikė įrodymus ieškinio reikalavimui pagrįsti, tačiau sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įrodymai nėra tiriami, jie vertinami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, priimant sprendimą dėl ginčo esmės.Apeliantė Radviliškio rajono savivaldybė nepagrįstai teigia, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones susiklostys tokia teisinė situacija, kad VšĮ Radviliškio ligoninė direktorius niekada nebus paskirtas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neužkerta kelio viešosios įstaigos steigėjui ir (ar) jo turtines teise įgyvendinančiai institucijai, pasibaigus vadovo įgaliojimų laikui, pavesti direktoriaus funkcijas eiti kitam asmeniui tol, kol teisme bus išnagrinėta ši civilinė byla.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirieji skundai tenkinami.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos D. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, uždraudžiant Radviliškio rajono savivaldybės merui priimti potvarkį dėl darbo sutarties sudarymo su 2018 m. balandžio 30 d. konkursą viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės direktoriaus pareigoms užimti laimėjusiu V. S..Byloje nustatyta, kad 2018-03-27 Radviliškio rajono savivaldybės administracija paskelbė viešąjį konkursą viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės direktoriaus pareigoms užimti. Konkursas įvyko 2018-04-30, pretendentų į viešosios įstaigos Radviliškio pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus pareigas konkurso komisija konkurso nugalėtoju pripažino V. S.. Pareiškėja D. P. pateikė ieškinį dėl minėto konkurso rezultatų panaikinimo ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi tenkino ieškovės D. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė Radviliškio rajono savivaldybės merui priimti potvarkį dėl darbo sutarties sudarymo su 2018 m. balandžio 30 d. konkursą viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės direktoriaus pareigoms užimti laimėjusiu V. S..Atsakovė Radviliškio rajono savivaldybė ir trečiasis asmuo V. S. nesutiko su 2018 m. gegužės 30 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nutartimi ir pateikė atskiruosius skundus.Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas - užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios normos pagrindu teismas, preliminariai įvertinęs reikalavimą pagal ieškinio turinį ir ieškovo pateiktą medžiagą, sprendžia, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės realiai būti įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi ( Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1172-186/2016).Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas skiria vieną ar kelias CPK 145 straipsnyje numatytas priemones ir apriboja atsakovo teises arba sukuria jam pareigas. Minėtas straipsnis įtvirtina nebaigtinį laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, tarp jų ir įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti bei draudimą atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 str. 1 d. 6 ir 12 p.). CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu. Taikant ekonomiškumo, teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Pažymėtina, kad pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 str. 1 d., 145 str.; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).
Dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.).Nagrinėjamu atveju ieškovė D. P. pateikė teismui ieškinį, kurį vėliau patikslino, dėl konkurso viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės direktoriaus pareigoms rezultatų panaikinimo, kuriuo prašo panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos vykdyto 2018 m. balandžio 30 d. konkurso viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės direktoriaus pareigoms rezultatus. Ieškovė ieškinį grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kad konkurso paskelbimo ir vykdymo metu nebuvo taikytos Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. spalio 19 d. Sprendimu Nr. T-684 patvirtintų „Viešų konkursų į Radviliškio rajono savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigų, kurių savininkė yra savivaldybė, vadovų pareigas organizavimo nuostatų“ nuostatos. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikia rašytinius įrodymus, kuriais grindžia ieškinio pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, preliminariai vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, negalima daryti išvados, kad ieškovei pagal ieškinį palankus teismo sprendimas negalės būti priimtas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo vertinti, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galimai pažeistų teisių gynybos būdą.
Dėl grėsmės teismo sprendimo vykdymui
Tačiau sutiktina su atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės ir trečiojo asmens V. S. argumentais dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, remiantis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. T-684 patvirtintų Viešų konkursų į Radviliškio rajono savivaldybės viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų, kurių savininkė yra savivaldybė, vadovų pareigas Savivaldybės mero potvarkiu, darbo sutartis su konkursą laimėjusiu trečiuoju asmeniu V. S. būtų sudaroma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teismui priėmus ieškovei galimai palankų sprendimą, tarp konkursą laimėjusio asmens ir atsakovų atsiradę santykiai negalėtų modifikuotis teismo sprendimo pagrindu, kas sąlygotų papildomus teisminius ginčus, papildomus nuostolius. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad egzistuojančią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-894-790/2018). Nagrinėjamu atveju ieškovė nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje nepateikė jokių duomenų ar paaiškinimų, kurie leistų spręsti apie grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymui.Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su trečiojo asmens atskirajame skunde nurodomu argumentu, kad nagrinėjamu atveju nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės ir pažeidžiančios ekonomiškumo ir proporcingumo reikalavimus. Iš ieškinio reikalavimo matyti, kad ieškovė teismo prašo panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos vykdyto 2018 m. balandžio 30 d. konkurso viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės direktoriaus pareigoms rezultatus. Teismui priėmus sprendimą tenkinti ieškinį ir pripažinus viešo konkurso rezultatus negaliojančiais, šių rezultatų pagrindu sudaryta darbo sutartis tampa prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl pripažintina negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), tai reiškia, kad darbo sutartis su trečiuoju asmeniu V. S. būtų nutraukta (DK 60 str. 1 d. 7 p.). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl, tenkinant atskiruosius skundus, panaikinama Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutartis ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės D. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.