- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-23
- Bylos Nr.
- e2A-1080-613/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02613-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Giedrė Seselskytė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės Nordea Bank, Lietuvoje
- Ieškovas
- I. Š.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės Nordea Bank, Lietuvoje veikiančios per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrių, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-17 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Nordea Bank, Lietuvoje veikiančiai per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrių, dėl įpareigojimo vykdyti kreditavimo sutartis ir pagal atsakovės pagal ieškinį AB Nordea Bank priešieškinį I. Š. dėl kreditavimo sutarčių nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė I. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei bendrovei Nordea Bank, Lietuvoje veikiančiai per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvoje skyrių (toliau – AB Nordea Bank, bankas, atsakovė), dėl įpareigojimo vykdyti kreditavimo sutartis ir pareiškė reikalavimus:Pripažinti, kad tarp ieškovės ir atsakovės AB Nordea Bank sudarytos Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK04/11/09L vykdymas buvo sustabdytas laikotarpiu nuo vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo 2012-04-28 iki 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014. Pripažinti, kad tarp ieškovės I. Š. ir atsakovės AB Nordea Bank sudarytos kreditavimo sutarties „Laisvai“ Nr. LL 07/07/82S vykdymas buvo sustabdytas laikotarpiu nuo vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo 2012-09-27 iki 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014.Įpareigoti atsakovę AB Nordea Bank vykdyti su ieškove I. Š. sudarytas Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L bei kreditavimo sutartį „Laisvai“ Nr. LL 07/07/82S, pateikiant ieškovei naujus kredito grąžinimo grafikus, pagal kuriuos: likusi negrąžinta ieškovės I. Š. skola pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L, buvusi vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo metu 2012-04-28, pradedama toliau grąžinti kreditavimo sutartyje numatyta tvarka nuo 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014; likusi negrąžinta ieškovės I. Š. skola pagal kreditavimo sutartį „Laisvai“ Nr. LL 07/07/82S, buvusi vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo metu 2012-09-27, pradedama toliau grąžinti kreditavimo sutartyje numatyta tvarka nuo 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014; ieškovės I. Š. pradelstas grąžinti įsiskolinimas ieškovei AB Nordea Bank pagal kreditavimo sutartį „Laisvai“ Nr. LL 07/07/82S, buvęs 2012-09-27, įskaitomas į ieškovės permoką atsakovei, konstatuotą įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014; ieškovės I. Š. atsakovei AB Nordea Bank mokėtinos kredito įmokos pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L bei pagal kreditavimo sutartį „Laisvai“ Nr. LL 07/07/82S nuo 2014-11-27 įskaitomos į I. Š. permoką atsakovei, konstatuotą įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014- 05-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014, likusią įskaičius iki 2012-09-27 susidariusį įsiskolinimą pagal kreditavimo sutartį „ Laisvai “ Nr. LL 07/07/82S. Priteisti iš atsakovės ieškovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.Reikalavimo pagrindu ieškovė nurodė aplinkybes, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-05-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29- 903/2014 pripažino neteisėtu tarp ieškovės I. Š. ir atsakovės AB Nordea Bank sudarytų kreditavimo sutarčių nutraukimą, t. y. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK04/11/09L nutraukimą 2012-04-28 bei kredito sutarties „Laisvai“ Nr. LL 07/07/82S nutraukimą 2012-09-27. Šiuo teismo sprendimu buvo konstatuota, jog atsakovė ieškovei nepagrįstai apskaičiavo per didelę mokėtinų palūkanų sumą, kuri sudaro 15 357,67 Šveicarijos frankų, ir ieškovės įsiskolinimo sutarties nutraukimo dieną nebūtų buvę, jei atsakovė būtų skaičiavusi mokėtinas sumas nuo tam tikro laiko pagal kintamų palūkanų dydžius. Klaipėdos apygardos teismas 2014-11-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1430-524/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-10-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-512- 687/2015 paliko Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1430-524/2014 nepakeistą. Atsakovė 2014-11-27 išsiuntė ieškovei pranešimus, nurodydama, kad vykstant ieškovės inicijuotam teisminiam ginčui I. Š. per visą bylinėjimosi laikotarpį nevykdė savo įsipareigojimų atlikti mokėjimus nei pagal Būsto kreditavimo sutartį, nei pagal kreditavimo sutartį „Laisvai“, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Kadangi įsipareigojimai nebuvo vykdomi, bankas pažymėjo, jog ieškovei taip pat kyla pareiga sumokėti ir įsipareigojimų nevykdymo palūkanas. 2015-05-21 pranešimu I. Š. buvo informuota, kad pagal Būsto kreditavimo sutartį ieškovė bankui yra skolinga iš viso 36 984,05 Šveicarijos frankų ir 640,39 euro įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, o pagal kreditavimo sutartį „Laisvai“ – 3 159,12 euro. I. Š. atsakovei patvirtino, kad ketina vykdyti kreditavimo sutartis, tačiau mano, kad įsigaliojus Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014, bankas privalėjo parengti naują mokėjimų grafiką, suderinti jį su ieškove, tačiau tai padaryta nebuvo. AB Nordea Bank neatsižvelgė į tai, jog laikotarpiu nuo vienašališko kreditavimo sutarčių nutraukimo iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo, kuriuo vienašališkas kreditavimo sutarčių nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu, ieškovė turėjo teisę nevykdyti sutartinių įsipareigojimų sutartyse numatyta tvarka, tuo labiau kad ieškovė buvo įsitikinusi, jog sutarčių nutraukimo metu bankui buvo sumokėjusi daugiau, negu kad buvo įsipareigojusi, kas vėliau patvirtinta ir teismų sprendimais. Nepaisant to, permokos, siekiančios 15 357,67 Šveicarijos franko, AB Nordea Bank iki šiol neįskaitė ir ieškovei pareiškė, kad kreditavimo sutartis dar kartą nutrauks, jeigu banko nurodytos subjektyviai apskaičiuotos įsiskolinimo sumos I. Š. nedelsiant nesumokės. Bendro susitarimo tarp šalių dėl tolesnio kreditavimo sutarčių vykdymo nepavyko surasti. Ieškovė mano, kad kredito davėjas neturi teisinio pagrindo tvirtinti, jog I. Š. nevykdo savo įsipareigojimų bankui ar juos pažeidžia, nes I. Š. negali vykdyti su kreditore AB Nordea Bank sudarytų kreditavimo sutarčių dėl to, jog pati atsakovė jų tinkamai nevykdo. Atsakovė AB Nordea Bank pateikė priešieškinį, juo prašė:Nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nutraukti 2004-11-02 Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, sudarytą tarp AB Nordea Bank ir I. Š., dėl ieškovės I. Š. padarytų sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimų. Nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nutraukti 2007-11-30 kredito sutartį „Laisvai“ su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, sudarytą tarp AB Nordea Bank ir I. Š., dėl ieškovės I. Š. padarytų sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimų. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad 2010-06-29 Papildomame susitarime Nr. BKP 10/06/86S, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nuo 2009-05-20 vėlavo vykdyti savo mokėjimo įsipareigojimus bankui pagal Būsto kreditavimo sutartį, bankas, siekdamas išsaugoti sutartinius santykius, sutiko su negrąžinto kredito įmokų (245 636,79 Šveicarijos franko) ir metinių palūkanų už dalį kredito mokėjimo atidėjimu net vienerių metų terminui, t. y. iki 2011-06-20. Šio papildomo susitarimo pagrindu ieškovė net vienerius metus bankui vykdė tik vieną įsipareigojimą – mokėjo metines palūkanas už pusę kredito, kitų mokėjimų prievolių, siekiant išsaugoti sutartinius santykius ir suteikti galimybes ieškovei atkurti savo mokumą, vykdymas buvo atidėtas vienerių metų terminui (2010-06-29 Papildomo susitarimo Nr. BKP 10/06/86S 6 p.). Atsakovė mano, kad pagal Būsto kreditavimo sutartį bankas turi teisę nutraukti šią sutartį dėl mokėjimų pagal mokėjimų grafiką vėlavimo. Atsakovė taip pat nurodė, kad 2007-07-30 buvo sudaryta kredito sutartis „Laisvai“, ja bankas suteikė kreditą, kredito grąžinimą atidėjo iki 2017-07-31, o už laikotarpį nuo kredito suteikimo iki grąžinimo kredito gavėja įsipareigojo mokėti palūkanas, vykdyti kitus sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus. Kredito „Laisvai“ sutartis buvo pakeista 2010-06-29 Papildomu susitarimu Nr. LLP 10/03/89S, kurio bendrosios dalies 13.1 punktas numato sutarties nutraukimo pagrindą ir tvarką, kai kredito gavėjas pažeidžia mokėjimo prievoles. Atsakovė mano, kad vadovaudamasis šio Papildomo susitarimo bendrosios dalies 13.1 punktu bankas ir turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį „Laisvai“. Nurodė, kad bankas abi kreditavimo sutartis turi teisę nutraukti ir CK 6.217 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. dėl esminio ieškovės pažeidimo, nes ieškovė jokių mokėjimų, t. y. nei kredito įmokų, nei palūkanų, pagal Būsto kreditavimo sutartį neatliko nuo 2012-07-30, o pagal kredito sutartį „Laisvai“ net nuo 2012-05-25, mokėjimo prievolių bankui pažeidimas pagal kreditavimo sutartį – nuo 2012-10-21, o pagal kredito sutartį „Laisvai“ – nuo 2012-04-30, todėl tai laikytina ieškovės kreditavimo sutarčių pažeidimais, sudarančiais pagrindą teismo tvarka nutraukti kreditavimo sutartis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsakovė mano, kad ieškovė I. Š., bankui nuo 2012-04-28 vienašališkai nutraukus Būsto kreditavimo sutartį, privalėjo vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, o ne subjektyviu savo pačios sprendimu stabdyti mokėjimus bankui.
Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas 2017-03-17 sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies.Pripažino, kad tarp ieškovės I. Š. ir atsakovės AB Nordea Bank sudarytos Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK04/11/09L vykdymas buvo sustabdytas laikotarpiu nuo vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo 2012-04-28 iki 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014. Įpareigojo atsakovę AB Nordea Bank vykdyti su ieškove I. Š. sudarytą Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L, pateikiant ieškovei naują kredito grąžinimo grafiką, pagal kurį: likusi negrąžinta ieškovės I. Š. skola pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L, buvusi vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo metu 2012-04-28, pradedama toliau grąžinti kreditavimo sutartyje numatyta tvarka nuo 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014.Nustatė, kad ieškovės I. Š. Nordea Bank, AB, Lietuvos skyriui mokėtinos kredito įmokos pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L nuo 2014-11-27 įskaitomos į I. Š. permoką atsakovei, konstatuotą įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014. Nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nutraukė 2007-07-30 kredito sutartį „Laisvai“ su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, sudarytą tarp AB Nordea Bank ir I. Š., dėl ieškovės I. Š. padarytų sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimų.Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas bei, sprendimui įsiteisėjus, nutarė panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-11-26 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.Atsižvelgęs į tai, jog teismo posėdžio metu ieškovė I. Š. sutiko su banko atstovo pozicija, kad pagal sutartį „Laisvai“ įmokų nemoka ir bankas turi teisę vienašališkai ją nutraukti, pirmosios instancijos teismas kitų reikalavimų, susijusių su šia kredito sutartimi, neaptarė ir nenagrinėjo.Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą dėl (ne)tinkamo prievolės vykdymo, pažymėjo, jog tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės prievolės, kitos šalies prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų. Šioje byloje yra nustatytos visos pirmiau išvardytos sąlygos tam, jog ieškovės prievolės vykdymo sustabdymą būtų galima pripažinti teisėtai panaudota savigynos priemone: atsakovas turėjo savo prievolę įvykdyti pirmiau už ieškovę, tačiau jos tinkamai neįvykdė (atsižvelgdamas į tai, kad Būsto kreditavimo sutartis buvo pripažinta vienašališkai nutraukta neteisėtai, pripažinta 15 357,67 Šveicarijos franko permoka, nepateikė ieškovei atnaujinto mokėjimo grafiko, nepaaiškino, kaip įskaičiuota permoka); dėl to, kad prievolė neįvykdyta, nėra ieškovės kaltės, nenustatyta kitų aplinkybių, dėl kurių ieškovė neturėtų teisės sustabdyti prievolės atsiskaityti vykdymą (pvz., force majeure aplinkybių). Teise sustabdyti prievolės vykdymą ieškovė naudojosi sąžiningai ir protingai. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovė I. Š. ir toliau vykdė Būsto kreditavimo sutartį, tačiau bankui įmokas mokėjo pagal UAB „Audito tikslas“ apskaičiuotą mokėjimo grafiką, nes atsakovas naujo mokėjimo grafiko nepateikė.Nagrinėdamas atsakovės reikalavimą dėl Būsto kreditavimo sutarties nutraukimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė siekė vykdyti sutartį ir nori ją vykdyti, tačiau pats atsakovas, ankstesniuose teisminiuose ginčuose, teismams konstatavus ieškovės permoką bankui, neperskaičiuoja ir nepateikia naujo mokėjimo grafiko. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų, jog skolininkė – ieškovė pažeis sutartį iš esmės ateityje. Ieškovės aktyvumas siekiant išsaugoti šalių santykius, noras bendradarbiauti neleidžia teigti, kad kreditorius galėjo pasinaudoti CK 6.219 straipsniu. Tai reiškia, kad sutartis negali būti laikoma teisėtai nutraukta ir atitinkamai negali būti laikoma apskritai nutraukta, nes, kaip nurodyta pirmiau, sutartį vienašališkai galima nutraukti tik teisėtai.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė AB Nordea Bank (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-17 sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė ieškovės I. Š. ieškinį tenkinti, o apeliantės priešieškinį atmesti, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nutraukti 2004-114-02 Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, sudarytą tarp apeliantės ir ieškovės, dėl ieškovės padarytų sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimų, taip pat priteisti iš ieškovės apeliantei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad kitoje civilinėje byloje buvo konstatuotas 15 357,67 Šveicarijos franko ieškovės permokos apeliantei dydis, ir visiškai nepagrįstai atleido ieškovę nuo minėtos aplinkybės įrodinėjimo pareigos. Ieškovė norėdama nagrinėjamoje byloje konkrečiu permokos dydžiu įskaityti savo įsipareigojimus bankui, privalėjo tokį permokos dydį įrodyti, kadangi 15 357,67 Šveicarijos franko permokos suma nebuvo nustatyta ankstesnėje byloje ir negalėjo būti laikoma prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje.Teismas sprendime suabsoliutino ekspertizę kaip įrodinėjimo priemonę ir visiškai nepagrįstai eksperto išvadą laikė vieninteliu galimu įrodymu, kuriuo remdamasis bankas galėtų bandyti paneigti ieškovės nurodytą ir jokiais įrodymais nepagrįstą 15 357,67 Šveicarijos franko permokos dydį. UAB „Audito tikslas“ skaičiavimai, kuriuose buvo nurodytas minėtas permokos dydis, net nebuvo pagrįsti ieškovės faktiškai atliktais mokėjimais ir dėl to juose neatsispindėjo ieškovės realus permokos dydis.Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, t.. y. ieškovei neįrodžius ieškinyje nurodyto 15 357,67 Šveicarijos franko permokos dydžio, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės perkelti ieškovės nurodytos permokos dydžio paneigimo (t. y. įrodinėjimo) pareigos apeliantei, kadangi būtent ieškovė šią aplinkybę turėjo įrodyti, o ne apeliantė turėjo įrodyti, kad ji neegzistuoja (CPK 178 str.).Teismas priimtu sprendimu visiškai nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė turėjo teisę sustabdyti savo prievolių bankui vykdymą nuo 2012 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., laikydama tokį prievolių vykdymo sustabdymą teisėtai panaudota savigynos priemone (CK 6.46 str., 6.58 str. ir 6.207 str.), nes nebuvo vienos iš būtinųjų sąlygų tam, kad ieškovė galėtų sustabdyti savo prievolių vykdymą bankui, ir dėl to negali būti laikoma, kad ieškovės prievolės bankui buvo sustabdytos nuo 2012 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d.Teismas priimtame sprendime visiškai nepagrįstai nusprendė, kad Būsto kreditavimo sutartis negali būti nutraukta, ir dėl to nepagrįstai atmetė šią banko pareikšto priešieškinio dalį. Pirma, teismas, spręsdamas Būsto kreditavimo sutarties nutraukimo klausimą, neatsižvelgė į tai, kad reali ieškovės permoka bankui buvo gerokai mažesnė (t. y. 7 745,35 Šveicarijos franko), nei buvo nurodyta ieškovės pareikštame ieškinyje (15 357,67 Šveicarijos franko), ir dėl to ieškovės skola egzistavo. Antra, pripažinęs, kad nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo ieškovei stabdyti savo prievolių bankui vykdymą nuo 2012 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., teismas turėjo laikyti ieškovę sistemingai ir iš esmės pažeidusia mokėjimo prievoles bankui pagal Būsto kreditavimo sutartį, kadangi jokių mokėjimų, t. y. nei kredito įmokų, nei palūkanų, pagal Būsto kreditavimo sutartį ieškovė neatliko nuo 2012 m. liepos 30 d. ir pažeidė mokėjimo prievolę bankui net nuo 2012 m. spalio 21 d. Įvertinus atliktų pažeidimų pobūdį ir sistemingumą, turėjo būti laikoma, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti Būsto kreditavimo sutartį, kadangi egzistuoja tiek Būsto kreditavimo sutartyje, tiek CK 6.217 str. įtvirtinti pagrindai vienašaliai nutraukti sutartį.Teisme taip pat gautas ieškovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, ieškovė apeliacinį skundą prašo atmesti ir iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2017, kuriame konstatuotas 15 357,67 Šveicarijos franko ieškovės permokos apeliantei dydis, nes permokos dydis buvo nustatytas kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys, pirmesnėje byloje nustatytas faktas buvo įrodinėjimo dalyko dalis, t. y. įrodžius faktą, kad apeliantas neteisingai apskaičiavo mokėtinas ieškovės įmokas apeliantei, ir nustačius faktą, kad apeliantė neteisingai apskaičiavo mokėtinas ieškovės įmokas apeliantei, nustačius faktą, kad sutarties nutraukimo metu apeliantės deklaruotos skolos nebuvo, o buvo permoka, ieškinys buvo patenkintas, buvo apgintos ieškovės pažeistos teisės bei konstatuota, kad yra ne tik permoka, tačiau ir skolininko (ieškovės) teisių pažeidimas, kreditoriaus (apeliantės) prievolių pagal kredito sutartį netinkamas vykdymas.Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-05-27 sprendime padarė išvadą, kad nuo 2009-12-20 taikydamas fiksuotą 4,39 LITBOR CHF (Šveicarijos frankų) palūkanų normą, o ne kintamą palūkanų normą 6 mėnesių LIBOR CHF, ieškovei apskaičiavo per didelę mokėtiną palūkanų sumą, kuri sudaro 15 357,67 Šveicarijos franko. Šis teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, o apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas – kasacine, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas paliktas nepakeistas, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą sprendimą laikė sprendimu, turinčiu prejudicinę galią.Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas abiem šalims sudarė vienodas galimybes pateikti įrodymus, pateiktus įrodymus tinkamai ištyrė, juos vertindamas nepažeidė įstatymo reikalavimų. Tai, kad apeliantės įrodymų vertinimas neatitinka teismo įrodymų vertinimo, nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą sprendimą neteisingu.Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškovė teisėtai naudojosi savigynos priemone – sustabdė prievolės vykdymą.Teismas itin detaliai ir argumentuotai pasisakė dėl apeliantės reikalavimo nutraukti kreditavimo sutartį, ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šio apeliantės reikalavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad kitoje civilinėje byloje buvo konstatuotas 15 357,67 Šveicarijos franko ieškovės permokos apeliantei dydis, ir visiškai nepagrįstai atleido ieškovę nuo minėtos aplinkybės įrodinėjimo pareigos. Ieškovė, norėdama nagrinėjamoje byloje konkrečiu permokos dydžiu įskaityti savo įsipareigojimus bankui, privalėjo tokį permokos dydį įrodyti, kadangi 15 357,67 Šveicarijos franko permokos suma nebuvo nustatyta ankstesnėje byloje ir negalėjo būti laikoma prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje. Ieškovė su šiais apeliantės argumentais nesutinka, teigia, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-05-27 sprendime padarė išvadą, kad nuo 2009-12-20 taikydamas fiksuotą 4,39 LITBOR CHF (Šveicarijos frankų) palūkanų normą, o ne kintamą palūkanų normą 6 mėnesių LIBOR CHF, ieškovei apskaičiavo per didelę mokėtiną palūkanų sumą, kuri sudaro 15 357,67 Šveicarijos franko. Šis teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, o apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas – kasacine, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas paliktas nepakeistas, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą sprendimą laikė sprendimu, turinčiu prejudicinę galią.Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 2 p.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai, – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos. Įsiteisėjusiame teismo sprendime padaryta išvada dėl įrodymų nepakankamumo ginčo dalyku esantiems faktams nustatyti neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims tą patį faktą įrodinėti kitoje byloje. Sprendžiant, ar kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, padarytos išvados gali būti laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, būtina įvertinti tokių aplinkybių nurodymo kontekstą anksčiau išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-09-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015). Taigi, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2013 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2013; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-695/2015; ir kt.). Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas, ar Klaipėdos rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014 2014-05-27 priimtu sprendimu nustatyta 15 357,67 Šveicarijos franko ieškovės permoka apeliantei laikytina prejudiciniu faktu, kurio nereikia įrodinėti šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje. Sutiktina su ieškove, jog civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014 dalyvavo tie patys asmenys, t. y. I. Š. ir AB Nordea Bank, Lietuvoje veikianti per akcinės bendrovės Nordea Bank Lietuvos skyrių. Tačiau taip pat sutiktina su apeliante, jog nagrinėjamu atveju prejudiciniu faktu negalima laikyti civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014 2014-05-27 priimtu sprendimu nustatytos 15 357,67 Šveicarijos franko ieškovės permokos apeliantei, nes toje nagrinėtoje civilinėje byloje minėta permoka nebuvo bylos dalykas, ką pažymėjo ir Klaipėdos apygardos teismas 2014-11-27 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1430-524/2014 (žr. nutarties 8 l.), peržiūrėdamas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014, t. y. apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog „šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra ieškovės permokos dydis, šioje byloje ji įrodė bendrą principą, jog jai buvo neteisingai skaičiuojamos fiksuotos palūkanos ir ji dėl to atsakovei permokėjo“. Atsižvelgiant į tai, jog nėra vienos būtinos sąlygos – pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose, permokos dydis nagrinėjamoje civilinėje byloje nelaikytinas prejudiciniu faktu, todėl ieškovė privalėjo įrodyti, jog būtent tokio dydžio, t. y. 15 357,67 Šveicarijos franko, permoka buvo susidariusi dėl apeliantės netinkamai skaičiuotų ir ieškovės faktiškai sumokėtų palūkanų laikotarpiu nuo 2009-11-20 iki 2011-11-20. Pažymėtina, jog pirmiausia turi būti nustatyta faktiškai susidariusi ieškovės permoka apeliantei, kuri įskaitoma į ieškovei likusias mokėti sumas pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L, ir tik tada ieškovei pateiktinas naujas mokėjimo grafikas ir pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. 04/11/09L mokėtinos kredito, palūkanų ir kitos sumos. Be to, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog iš byloje esančio UAB „Audito tikslas“ 2013-09-27 rašto Nr. 13/100 (civilinės bylos Nr. 2-29-903/2014 t. 3, b. l. 2–4) negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog ieškovė apeliantės neteisingai apskaičiuotas palūkanas yra faktiškai sumokėjusi, t. y. iš minėto rašto aišku, jog apeliantė ieškovei apskaičiavo per didelę mokėtiną palūkanų sumą.Teisėjų kolegija taip pat atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, jog CPK 135 straipsnis nustato reikalavimus, keliamus ieškinio turiniui. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės ieškinį, konstatuoja, jog ieškovė, pateikdama ieškinį, neįvykdė pareigos tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, teisėjų kolegijos nuomone, ieškinyje netinkamai suformuluoti reikalavimai, nurodyti šios nutarties 1.3 punkte, ieškovė privalėjo nurodyti, kokio dydžio permoką apeliantė turi įskaityti ieškovei tenkančių mokėti sumų sąskaita. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškinį, kuriame ieškovės reikalavimai nesuformuluoti tinkamai, turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą ir įpareigoti ieškovę tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 138 str.).Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, į tai, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių dėl faktiškai ieškovės susidariusios permokos dydžio, nagrinėdamas bylą nenustatė, kokia ieškovės permoka susidarė apeliantei dėl pastarosios netinkamo palūkanų skaičiavimo, rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014 nustatyta aplinkybe, kuri, kaip minėta, nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ir negali būti laikoma prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioje nagrinėjamos bylos dalyje neatskleidė bylos esmės, todėl galėjo priimti neteisingą ir dėl to neteisėtą sprendimą, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, dėl išdėstytų priežasčių naikintina Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-17 sprendimo dalis, kuria nuspręsta, jog ieškovės I. Š. Nordea Bank, AB, Lietuvos skyriui mokėtinos kredito įmokos pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L nuo 2014-11-27 įskaitomos į I. Š. permoką atsakovui (apeliantei), konstatuotą įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014, ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Kadangi, kaip jau minėta, pirmiausia nustatytinas faktinis ieškovės permokos apeliantei dydis ir tik tada ieškovei pateiktinas naujas mokėjimo grafikas ir pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. 04/11/09L mokėtinos kredito, palūkanų ir kitos sumos, todėl taip pat naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria apeliantė įpareigota vykdyti su ieškove I. Š. sudarytą Kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L, pateikiant ieškovei naują kredito grąžinimo grafiką, pagal kurį: likusi negrąžinta ieškovės skola pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L, buvusi vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo metu 2012-04-28, pradedama toliau grąžinti kreditavimo sutartyje numatyta tvarka nuo 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014.
Dėl ieškovės prievolių bankui vykdymo nuo 2012 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d. sustabdymo teisėtumo
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu visiškai nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė turėjo teisę sustabdyti savo prievolių bankui vykdymą nuo 2012 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., laikydama tokį prievolių vykdymo sustabdymą teisėtai panaudota savigynos priemone (CK 6.46 str., 6.58 str. ir 6.207 str.), nes nebuvo vienos iš būtinųjų sąlygų tam, kad ieškovė galėtų sustabdyti savo prievolių vykdymą bankui, ir dėl to negali būti laikoma, kad ieškovės prievolės bankui buvo sustabdytos nuo 2012 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d. Ieškovė nesutinka su tokiu apeliantės argumentu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškovė teisėtai naudojosi savigynos priemone – sustabdė prievolės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantės argumentu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kuriai taip pat pritaria ir ieškovė, jog ji teisėtai naudojosi savigynos priemone – sustabdė prievolės vykdymą.Iš byloje esančių duomenų nustatyta ir šalys šios aplinkybės neginčija, jog apeliantė nuo 2012-04-28 nutraukė su ieškove sudarytą Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L. Ši sutartis buvo nutraukta iki 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014. Apeliantės teigimu, ieškovė šiuo laikotarpiu turėjo mokėti kredito įmokas bei palūkanas. Ieškovė nesutinka su apeliante, teigia, jog ji sutarties nutraukimo laikotarpiu teisėtai sustabdė prievolės vykdymą, t. y. įmokų pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L mokėjimą.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnis nustato sutarties nutraukimo teisinius padarinius. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo (CK 6.221 straipsnio 1 dalis). Sutarties nutraukimas neturi įtakos tik ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti po sutarties nutraukimo (CK 6.221 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis CK 6.221 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, jog ieškovė, apeliantei nutraukus kredito sutartį, buvo atleista nuo kredito sutarties vykdymo, t. y. kredito įmokų bei kitų mokėtinų sumų pagal kredito sutartį mokėjimo. Pažymėtina, jog apeliantė 2012-04-28 nutraukusi Būsto kreditavimo sutartį iš ieškovės reikalavo grąžinti visą negrąžintą kredito sumą bei visas kitas mokėtinas sumas pagal kreditavimo sutartį. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, reikalavusi grąžinti visą negrąžintą kredito sumą bei visas kitas mokėtinas sumas pagal kreditavimo sutartį, teismui pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, nepagrįstai reikalauja iš ieškovės sutarties vykdymo laikotarpiu, kada kreditavimo sutartis buvo nutraukta (nuo 2012-04-28 iki 2014-11-27). Kaip jau minėta, CK 6.221 straipsnis nustato, jog sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo, todėl ieškovė pagrįstai nevykdė kreditavimo sutarties laikotarpiu nuo 2012-04-28 iki 2014-11-27, t. y. ieškovė tik 2014-11-27 sužinojo (įsiteisėjus Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-05-27 sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014), jog kredito sutartis nutraukta neteisėtai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ieškovei, tiek apeliantei būtent nuo 2014-11-27 kilo įsipareigojimai dėl Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK04/11/09L vykdymo.Vadovaudamasi CK 6.221 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tarp ieškovės ir apeliantės sudarytos Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK04/11/09L vykdymas buvo sustabdytas laikotarpiu nuo vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo 2012-04-28 iki 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014, todėl atmestinas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo ieškovei stabdyti savo prievolių bankui vykdymą nuo 2012 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., teismas turėjo laikyti ieškovę sistemingai ir iš esmės pažeidusia mokėjimo prievoles bankui pagal Būsto kreditavimo sutartį, kadangi jokių mokėjimų, t. y. nei kredito įmokų, nei palūkanų, pagal Būsto kreditavimo sutartį ieškovė neatliko nuo 2012 m. liepos 30 d. ir pažeidė mokėjimo prievolę bankui net nuo 2012 m. spalio 21 d.; įvertinus atliktų pažeidimų pobūdį ir sistemingumą, turėjo būti laikoma, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti Būsto kreditavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesprendžia ir nepasisako dėl Būsto kreditavimo sutarties vykdymo laikotarpiu nuo 2014-11-27, nes, kaip jau minėta, nėra nustatytas ieškovės faktinės permokos apeliantei dydis, kuris turi būti įskaitytas į ieškovei tenkančias mokėti sumas pagal Būsto kreditavimo sutartį (žr. šios nutarties 24 p.).Apibendrindamas išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėdamas pirmosios instancijos teisme, teismas netinkamai įvykdė savo pareigą nustatyti faktines aplinkybes, visapusiškai ištirti bei įvertinti įrodymus, kas lėmė, jog nebuvo atskleista bylos esmė. Pažymėtina, jog apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, taip pat patikrinant absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl objektyvių priežasčių ir esminių procesinės teisės normų pažeidimų grąžinti tokią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktai). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos esmės, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų naujai išnagrinėti šią bylą iš esmės, o ne patikrinti skundžiamą sprendimą apeliacine tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis, CPK 329 straipsnio 1 dalis).Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime visiškai nepagrįstai nusprendė, kad Būsto kreditavimo sutartis negali būti nutraukta, ir dėl to nepagrįstai atmetė šią banko pareikšto priešieškinio dalį. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog bylos dalis dėl ieškovės permokos dydžio grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui, į tai, jog Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK04/11/09L vykdymas buvo sustabdytas laikotarpiu nuo vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo 2012-04-28 iki 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014, į tai, jog byloje nėra duomenų, ar ieškovė tinkamai vykdė įsipareigojimus apeliantei nuo 2014-11-27, sprendžia, jog šis apeliantės reikalavimas gali būti išnagrinėtas tik išsiaiškinus aplinkybes, susijusias su ieškovės permokos apeliantei dydžiu bei, ar ieškovė tinkamai vykdė įsipareigojimus apeliantei po 2014-11-27, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šio apeliantės reikalavimo nepasisako, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-17 sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas teismo tvarka nutraukti Būsto kreditavimo sutartį, naikintina, ši bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria apeliantė įpareigota vykdyti su ieškove sudarytą Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L, pateikiant ieškovei naują kredito grąžinimo grafiką, pagal kurį: likusi negrąžinta ieškovės skola pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L, buvusi vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo metu 2012-04-28, pradedama toliau grąžinti kreditavimo sutartyje nustatyta tvarka nuo 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014, ieškovės apeliantei mokėtinos kredito įmokos nuo 2014-11-27 įskaitomos į ieškovės permoką apeliantei, konstatuotą įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014, naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalimis bei atsižvelgdama į tai, jog dalis bylos grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl neatskleistos bylos esmės, pažymi, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus taip pat naikintina Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-17 sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-17 sprendimo dalį, kuria apeliantė įpareigota vykdyti su ieškove I. Š. sudarytą Kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L, pateikiant ieškovei naują kredito grąžinimo grafiką, pagal kurį: likusi negrąžinta ieškovės skola pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L, buvusi vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo metu 2012-04-28, pradedama toliau grąžinti kreditavimo sutartyje numatyta tvarka nuo 2014-11-27, kuomet įsiteisėjo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014; ieškovės I. Š. Nordea Bank, AB, Lietuvos skyriui mokėtinos kredito įmokos pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK04/11/09L nuo 2014-11-27 įskaitomos į I. Š. permoką atsakovui (apeliantei), konstatuotą įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-903/2014; atmestas priešieškinio reikalavimas teismo tvarka nutraukti Būsto kreditavimo sutartį, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-17 sprendimo dalį, kuria tarp šalių paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
Kitą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-17 sprendimo dalį palikti nepakeistą.