- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-2512-392/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-21145-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius (pran.), Jadvyga Mardosevič, Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- J. G.
- Trečiasis asmuo
- notarė P
- Kategorijos
- 21.4.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovei J. G. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: notarė P. J. ir notarė V. T..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, kuriuo prašė M. G. 2004-12-06 testamentą pripažinti negaliojančiu, nes jį sudarė neveiksnus asmuo, t. y. asmuo, negalintis suvokti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-11-03 mirė jos sutuoktinis M. G.. Po jo mirties, t. y. 2009-12-29, ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto 5-ąjį notaro biurą dėl palikimo priėmimo, tačiau sužinojo, jog mirusysis visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines ir neturtines teises 2004-12-06 testamentu paliko atsakovei, o ieškovės, kaip sutuoktinės, į šį testamentą visai neįtraukė. Ieškovė nurodė, jog minėto testamento pagrindu atsakovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. 2009-12-29 V. G. parašė notarui prašymą dėl privalomosios palikimo dalies LR CK 5.20 str. pagrindu. Ieškovė pažymėjo, kad su sutuoktiniu vaikų neturi, todėl yra vienintelė įstatyminė mirusiojo turto paveldėtoja.
Ieškovės manymu, 2004-12-06 testamentas turi būti pripažintas negaliojančiu, kadangi jis buvo sudarytas neveiksnaus asmens, t. y., nors mirusysis testamento sudarymo metu teismo sprendimu ir nebuvo pripažintas neveiksniu, tačiau jo sveikata ir psichinė būklė buvo tokia, kad jis negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų padarinių. M. G. daug metų sirgo šizofrenija. Liga buvo smarkiai paveikusi jo psichiką, ir dėl šios ligos buvo apsunkintas jo suvokimas, t. y. jis dažnai prarasdavo atmintį, nesiorientavo aplinkoje, neatpažindavo artimųjų arba juos supainiodavo, nuolat keitėsi jo nuotaikos, elgėsi nenuspėjamai, pasireikšdavo pykčio priepuoliai. Šizofrenija testatorius sirgo ir testamento sudarymo metu, 2004-12-06. Ieškovė nurodė, jog jie su sutuoktiniu gyveno jiems abiems nuosavybės teise priklausančiame bute, ir M. G. rūpinosi ir jį prižiūrėjo tik ji. Bendravimas su atsakove vyko ieškovės ir jos sutuoktinio iniciatyva. Jokios atsakovės pagalbos, iniciatyvos, siekiant padėti M. G., niekada nebuvo. Nepaisant sutuoktinio pykčio priepuolių, kurių jis negalėjo sąmoningai kontroliuoti, jos santykiai su M. G. buvo geri. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, M. G. testamentą galėjo surašyti ne savo laisva valia, o įkalbėtas ir verčiamas J. G., pasinaudojusios jo sunkia psichine būkle, kai jis nesuprato savo veiksmų reikšmės ir prasmės.
Atsiliepimas
Atsakovė J. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad M. G., jos dėdė, buvo ligotas, tačiau atsakovei nežinoma, ar jam buvo diagnozuota šizofrenija. Iki pat mirties M. G. buvo adekvatus aplinkai, aiškiai suvokė tiek savo, tiek kitų asmenų veiksmų prasmę. Jis domėjosi atsakovės gyvenimu, ir ji su mirusiuoju visą laiką artimai bendravo. Atsakovė pažymėjo, jog testamento surašymo metu butas, kuriame gyveno sutuoktiniai, jiems abiems priklausė asmeninės nuosavybės teise lygiomis dalimis, todėl atsakovei testamentu buvo palikta ir ji paveldėjo ne M. G. dalį jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, o būtent tik jo asmeninę nuosavybę, į kurią ieškovė neturėjo jokių teisių. Dėl šios priežasties, ieškovės turtinė padėtis dėl surašyto testamento nepablogėjo, priešingai, ieškovė ieškiniu siekia padidinti savo turimą turtą. Atsakovės manymu, ieškovė yra nenuosekli, nes teigė, kad M. G. jau 2004 m. sirgo psichikos liga, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, prasmės ir negalėjo jų valdyti, tačiau pati ieškovė 2005 m. su M. G. sudarė jo ½ dalies jam nuosavybės teise priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), išpirkimo sandorį.
Tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Ieškovė V. G. pateikė teismui dubliką, kuriuo nesutiko su atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais ir kuriame papildomai nurodė, kad atsakovė su testatoriumi matydavosi retai, ji nelankydavo jo ligoninėje. Pagal ligos istoriją, M. G. nuo 1952 m. sirgo šizofrenija (paranoidinė, priepuolinė, progriedientiška eiga, pseudopsichopatinis psichikos defektas). Dėl ligos priepuolių kiekvienais metais kartą arba du kartus būdavo hospitalizuojamas, nuolat lankėsi pas gydytojus, vartojo vaistus. Tai nebuvo momentiniai M. G. psichikos sutrikimai. Nepraėjus mėnesiui nuo testamento surašymo dienos, 2005-01-05 – 2005-02-04 testatorius buvo hospitalizuotas. Epikrizėje nurodyta, kad jis nesuprato, kas darosi, turėjo juodų minčių, buvo sunku mąstyti, vargino didelis nerimas. M. G. pripažino, kad mažai rūpinasi žmona, kad jos netekus jo likimas būtų neaiškus. Gydytojai nustatė, kad pacientas yra siaurų interesų, sumenkėjusio intelekto. Taigi, testatoriaus ligos istorijos duomenys sutampa su ieškinyje nurodytais faktais dėl testatoriaus sveikatos ir psichikos būklės. Ieškovė pažymėjo, jog, šizofrenijos paveiktas, M. G. manė, kad dėl tokios jo būsenos, dėl jo paties išsigalvotų dalykų, kurių negalėjo patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, kalta sutuoktinė, kuri jam niekada neįtiko dėl vienokio ar kitokio elgesio, tačiau jis vis tiek su ja gyveno ir pripažino, kad be jos jo likimas būtų neaiškus. Todėl atsakovė galėjo pasinaudoti testatoriaus nusistatymu prieš sutuoktinę ir įtakoti jo valią visą savo turtą palikti būtent jai, o ne ieškovei.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad aplinkybė, ar ½ buto, kurią testamentu testatorius paliko atsakovei, priklausė jam asmeninės nuosavybės teise, ar tai buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nėra šio ginčo objektas. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas, ar M. G., testamentu palikdamas visą jam vienokia ar kitokia nuosavybės forma priklausantį turtą atsakovei, suvokė savo veiksmų esmę ir prasmę. Dėl 2005 m. tarp ieškovės ir M. G. sudaryto sandorio, ieškovė nurodė, kad jis nėra susijęs su ieškinio dalyku. Pažymėjo, jog šis sandoris gali būti ginčijamas CK 1.89 str. 1 d. pagrindu. Kadangi jis nenuginčytas, todėl yra galiojantis. Ieškovės sąžiningumą, anot jos, įrodo tai, kad iš sandorio gautais pinigais testatorius disponavo pats. V. G. nurodė, kad ieškiniu ji gina savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, o ne siekia padidinti savo turimą turtą. Atsakovės argumentas dėl sunkios jos finansinės padėties, kaip motyvas testamentui surašyti ir iš teisėtos paveldėtojos atimti teisę į paveldėjimą, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų.
Atsiliepimas
Atsakovė J. G. pateikė teismui tripliką, kuriame papildomai nurodė, jog aplinkybė, kad ½ buto, kurią jai testamentu paliko M. G., priklausė jam asmeninės nuosavybės teise, o ne buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nagrinėjamai bylai yra svarbi, nes testatorius turėjo laisvą, moralinių įsipareigojimų savo sutuoktinei nevaržomą, pasirinkimo valią. Įstatymas nenustato jokio išankstinio pirmumo sutuoktiniui ar kitiems šeimos nariams dėl turto, kuris buvo asmeninė palikėjo nuosavybė, paveldėjimo. Buvimas santuokiniuose santykiuose nepreziumuoja vieno iš sutuoktinių pareigos savo asmeninį turtą testamentu palikti tik kitam sutuoktiniui. Be to, atsakovė testatoriui nebuvo pašalinis asmuo, o vienintelio jo brolio dukra, su kuria nuo pat jos vaikystės palaikė artimus giminystės santykius. Atsakovė akcentavo, kad ieškovė santuoką su testatoriumi buvo nutraukusi. Dėl paveldėjimo teisės atėmimo nurodė, jog paveldėjimo pagal testamentą teisė atsiranda testatoriaus valia. Jeigu asmuo į testamentą neįtrauktas, tai paveldėjimo teisė jam neatsiranda, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, o neatsiradusios teisės atimti negalima.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-02-27 sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad mirusysis M. G. teismo sprendimu neveiksniu buvo pripažintas tik beveik po ketverių metų nuo ginčijamo testamento sudarymo dienos, todėl pirmosios instancijos teismas preziumavo, kad testamento sudarymo dieną, 2004-12-06, mirusysis buvo pilnai veiksnus. Ieškovė neįrodė aplinkybių, kad M. G. testamento sudarymo metu negalėjo išreikšti savo tikrosios valios bei kad notarė, tvirtindama M. G. sudarytą testamentą, atliko neteisėtus veiksmus ar buvo kitaip nesąžininga ir atliko notarinius veiksmus neįsitikinusi testatoriaus veiksnumu. Nagrinėjamoje byloje esantį teismo psichiatrijos ekspertizės aktą teismas vertino kritiškai, nes jis iš esmės prieštarauja surinktų įrodymų visetui ir jų logiškai sekai. Ekspertizės aktas neįrodo aplinkybės, kad testatorius testamento sudarymo dieną buvo absoliučiai neveiksnus, kadangi asmens veiksnumas gali būti apribojamas tik teismo sprendimu. Kadangi M. G. su ieškove savo vaikų neturėjo, todėl logiška ir paaiškinama testatoriaus valia dėl ginčijamo testamento sudarymo ne ieškovės, o atsakovės naudai.
Tai, kad testatorius nuolat ir reguliariai gėrė vaistus, lankėsi gydymo įstaigose bei savo noru ir savo valia lankė klubą „13 ir Ko“, rodo, jog mirusysis gerai orientavosi laike, erdvėje ir buvo pakankamai socialiai orientuotas. Be to, po ginčijamo testamento sudarymo M. G. sudarė ir kitus galiojančius sandorius bei atliko pinigines operacijas. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi liudytojos, testatorių gydžiusios bei slaugiusios medikės, parodymais, kad sutarimo tarp ieškovės ir M. G., kaip sutuoktinių poros, ji nematė, nes pacientas ant žmonos nuolat pykdavo. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad galiojančių įstatymų nuostatos nenustato jokios išankstinės pirmumo teisės sutuoktiniui ar kitiems šeimos nariams dėl turto, kuris buvo asmeninė palikėjo nuosavybė, paveldėjimo. Buvimas santuokiniuose santykiuose nepreziumuoja vieno iš sutuoktinių pareigos savo asmeninį turtą testamentu palikti būtent tik kitam sutuoktiniui. Paveldėjimo pagal testamentą teisė atsiranda tik su testatoriaus valia. Jeigu asmuo į testamentą neįtrauktas, tai paveldėjimo teisės iš jo atimti negalima, nes ji tam asmeniui neatsirado, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Šalies argumentai
Ieškovė V. G. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kai ginčijamas testamentas, kurio sudarymo metu testatoriaus atžvilgiu nebuvo galiojančio teismo sprendimo dėl jo pripažinimo neveiksniu, toks testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.89 str. pagrindu. Ieškovė testamentą ginčija būtent šiuo pagrindu. Pagal šį straipsnį, pirmiausia nustatomos aplinkybės, kurios patvirtina ir/ar paneigia tai, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, ir tik nustačius, kad asmuo testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, konstatuojama, kad asmuo testamento sudarymo metu buvo faktiškai neveiksnus. Teismas ne tik netyrė ekspertizės aktu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, bet ir neargumentuotai atmetė jį kaip įrodymą. Tai, ieškovės manymu, patvirtina, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą.
Ieškovė, ginčydama testamentą CK 1.89 str. pagrindu, nesiekia nustatyti, jog testatorius buvo neveiksnus, o siekia įrodyti, kad jis buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tokia išvada darytina, įvertinus Pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės aktą. Atsižvelgiant į ekspertizės metu nustatytas ir išaiškintas faktines aplinkybes dėl testatoriaus ligos, jos eigos ir formos, pagrįstai galima spręsti, kad testatorius būtent jam diagnozuotos ligos įtakoje, esant ligos sąlygotam priešiškumui žmonos atžvilgiu, surašė testamentą, turtą palikdamas kitam asmeniui, o ne žmonai. Ieškovė pažymėjo, jog testamentas yra įstatymo nustatyta tvarka sudarytas vienašalis sandoris, kuriam būdingi visi sandorio elementai: subjektas, valia, valios išreiškimas, turinys. Bent vieno iš šių elementų nebuvimas testamentą daro negaliojantį. Testatoriaus testamentas, kuriuo turtas paliktas ne sutuoktinei, o kitam asmeniui, turi valios defektų ir negali būti laikomas tikrąja testatoriaus valia, išreiškiančia tikruosius jo ketinimus. Tačiau teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad teismas nevertino Pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės akto ir 2008-06-18 – 2008-09-10 teismo psichiatrijos ekspertizės akto, kuriame taip pat nustatyta, jog M. G. dėl savo psichikos sveikatos būsenos negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ir kurio pagrindu M. G. teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu, sąsajumo. Abiejuose ekspertizės aktuose nustatytos tos pačios aplinkybės, ir ekspertų išvados yra vienareikšmiškos bei vienodos. Testamento sudarymo metu M. G. jau buvo nustatyta paranoidinė šizofrenijos forma ir jai būdingi požymiai, tarp kurių yra ir valios sferos sutrikimai, kurie buvo ir 2008 m. teismui sprendžiant dėl šio asmens neveiksnumo. Ekspertizės buvo atliktos kompetentingų nešališkų asmenų, medikų, remiantis M. G. ligos istorijose esančiais duomenimis, kurie nėra paneigti, nuginčyti ar pripažinti surašyti nekompetentingų asmenų. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų gydytojos D. R. S. ir slaugytojos D. G. nurodytas faktines aplinkybes dėl testatoriaus sveikatos būklės, kurios sutampa su teismo ekspertų nustatytomis ir patvirtintomis aplinkybėmis bei aprašyta testatoriaus būsena. Teismo argumentas, jog ieškovė neįrodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl notarės, patvirtinusios ginčijamą testamentą, neteisėtų veiksmų ar nesąžiningumo atliekant notarinius veiksmus, kai siekiama įsitikinti testatoriaus veiksnumu, jo galėjimu pilnai išreikšti savo valią, bei tokios įrodinėjimo pareigos perkėlimas ieškovei yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes notarė nėra specialistė ir/ar ekspertė, kuri turi teisę spręsti apie asmens veiksnumą/neveiksnumą bet kurio sandorio, sudaromo pas notarą, atveju. Notarė atlieka formalų asmens veiksnumo vertinimą, kuris pagrįstas ne medicininiais, o žmogiškaisiais vertinimo kriterijais, kur būdingas suklydimas. Notarui nėra nustatyta jokia atsakomybė dėl sandorio patvirtinimo, jei vėliau paaiškėja, kad sandorio sudarymo metu sandorį sudaręs asmuo buvo neveiksnus ir/ar buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, išskyrus tuos atvejus, kai siekiama sandorį nuginčyti būtent dėl to, kad notaras nesilaikė notaro profesinei elgsenai nustatytų elgesio standartų bei taisyklių. Tačiau notaro nesąžiningumas visais atvejais laikomas kaip atskiras sandorio nuginčijimo/negaliojimo pagrindas, ir, ginčijant sandorį CK 1.89 str. pagrindu, ši aplinkybė nėra privalomai įrodinėtina, jei nė viena iš ginčo šalių ja nesiremia.
Atsiliepimas
Atsakovė J. G. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad šizofrenija nepreziumuoja tokios nuolatinės asmens būsenos, kai jis nesupranta savo veiksmų prasmės ir nesugeba jų valdyti. Pažymėjo, kad psichiatrinės ekspertizės išvados yra ją atliekančio eksperto subjektyvi nuomonė, nors ir pagrįsta moksliniais tyrimais. Dažni atvejai, kai ekspertų nuomonės skiriasi. Pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, kuria ieškovė remiasi, yra padaryta, vertinant tą M. G. gyvenimo laikotarpį, kai jis nesigydė stacionare ir ambulatoriškai nebuvo kasdien stebimas. Nėra jokių medicininių dokumentų, liudijančių tuo laikotarpiu tokią jo būseną, kuri būtų pagrindas išvadai apie jo nesusivokimą. Be to, testatoriaus asmeniškai sudaryti nevienkartiniai terminuotų indėlių sandoriai su banku neginčijamai paneigia apeliantės nuomonę, jog M. G. diagnozuota liga buvo jį pavertusi nieko nesuprantančiu asmeniu. Nei bankui, kuris buvo viena iš sandorių šalių, nei notarams, tvirtinusiems testatoriaus sandorius, nekilo abejonių dėl sandorį sudarančio asmens nesuvokimo, ką jis daro. Pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte nenustatytos naujos faktinės aplinkybės, o nurodytos M. G. medicininiuose dokumentuose esančios aplinkybės. Tie faktai niekam nekėlė abejonių ir nebuvo ginčijami. Nėra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai vertino tas pačias faktines aplinkybes todėl, kad teismo išvada skiriasi nuo ekspertų išvados. Šią bylą nagrinėjantis teismas neturi diskrecijos teisės kitaip vertinti kitoje išnagrinėtoje byloje 2008 m. atliktos ekspertizės aktą.
Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama, nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Iš bylos medžiagos matyti, kad M. G. 2004-12-06 sudarė testamentą, kuriuo visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines ir neturtines teises paliko J. G. (b. l. 7). Byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybių, kad šis asmuo yra mirusiojo brolio dukra bei kad M. G. ir jo sutuoktinė, V. G., savo vaikų neturėjo. Testatoriui 1963 m. diagnozuota šizofrenija. Stacionare gydytas 1963-11-28 – 1964-01-31, 1965 m. (du kartus), 1966 m., 1968 m., 1973 m. Šiais metais diagnozuota paranoidinė šizofrenijos forma. 1974 m. M. G. nustatyta lėtinė paranoidinės šizofrenijos nepertraukiama eiga, atžymėta defektų stadija. Testatorius psichiatrijos ligoninėje kasmet gydytas 1976-1980 metais ir 1982-1985 metais. Vėliau M. G. stacionare gydytas buvo 1991 m., 1993 m., 1994 m. (tris kartus). 1996 m. M. G. diagnozuota paranoidinės šizofrenijos nepertraukiama eiga, parafreninis (labai atitolusių nuo realybės kliedesių) defektas. Stacionare testatorius gydytas 1997 m. (du kartus), 1998 m., 1999 m. (du kartus), 2000 m., 2001 m., 2002 m., 2003 m., 2005 m. (b. l. 127-128). 2008-10-28 testatorius Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu (b. l. 171-172). M. G. mirė 2009-11-03 (b. l. 30). 2009-12-21 J. G. kreipėsi į notaro biurą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo ir priėmė palikimą (b. l. 26, 37). 2009-12-29 į notaro biurą su pareiškimu dėl privalomosios palikimo dalies CK 5.20 str. pagrindu kreipėsi mirusiojo sutuoktinė V. G. (b. l. 28). 2010-12-09 Vilniaus m. 1 apylinkės teisme buvo gautas ieškovės V. G. ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu (b. l. 2).
Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir jį ginčija.
Ieškovė V. G. prašo pripažinti 2004-12-06 jos sutuoktinio, M. G., sudarytą testamentą negaliojančiu CK 1.89 str. pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad testatorius, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011; 2012-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2012).
Sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009). Teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2012-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2012).
Nagrinėjamoje byloje asmens būsenai nustatyti buvo paskirta Pomirtinė teismo psichiatrinė ekspertizė, kurią atlikusi ekspertė padarė išvadą, kad M. G. testamento sudarymo metu (2004-12-06) sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, defektų stadijoje -, dėl ko jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pirmosios instancijos teismas Pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės aktą vertino kritiškai ir konstatavo, jog šis įrodymas iš esmės prieštarauja nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visetui, logiškai jų sekai ir neįrodo aplinkybės, kad M. G. testamento sudarymo metu buvo absoliučiai neveiksnus, kadangi asmens veiksnumas gali būti apribojamas tik teismo sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju sprendžiamas ne asmens veiksnumo apribojimo, o testamento nuginčijimo tuo pagrindu, kad testatorius, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, klausimas, ir nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo nuomone.
Nors, vadovaujantis CPK 218 str., eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau nagrinėjamos bylos atveju 2011-09-23 – 2011-11-11 atlikta Pomirtinė teismo psichiatrinė ekspertizė patvirtina testatoriaus būseną, kaip juridinį faktą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog šis įrodymas iš esmės prieštarauja nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visetui. Asmens sveikatą, jo psichikos būklę kvalifikuotai įvertinti gali tik medicininių žinių turintys specialistai. Byloje esantys įrodymai, susiję su testatoriaus būsenos vertinimu, - liudytojų M. G. gydytojos ir slaugytojos parodymai, ekspertizės, kuri buvo atlikta remiantis testatoriaus asmens sveikatos istorija iš Vilniaus Lazdynų poliklinikos, asmens sveikatos istorija iš Respublikinės Vilniaus psichoneurologinės ligoninės Dispanserinio skyriaus bei Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ligos byla Nr. 2780, aktas – vieni kitiems neprieštarauja, priešingai, nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos išvados sutampa (b. l. 126-128; 205-207). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, praėjus ketveriems metams po ginčijamo testamento sudarymo, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-10-28 sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, M. G. buvo pripažintas neveiksniu. Šioje byloje asmens būsenai nustatyti buvo paskirta Teismo psichiatrijos ekspertizė, kurią atlikusio eksperto išvada yra tokia pati, kaip ir Pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę atlikusios ekspertės. Taigi, medicininių žinių turintys specialistai vieningai ir vienareikšmiškai patvirtino, jog M. G. tiek testamento sudarymo metu, tiek apskritai dėl paranoidinės šizofrenijos negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
M. G. visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines ir neturtines teises testamentu paliko brolio dukrai J. G., o ne žmonai V. G.. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ginčijamo testamento turinį, mano, kad jis iš esmės buvo nulemtas testatoriaus ligos ir neatitinka jo vidinės valios. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šizofrenija testatoriui reiškėsi kliedesiais apie žmonos neištikimybę, kas sąlygojo priešiškumą, pyktį, smurtą žmonos atžvilgiu. Tačiau testatorius su V. G. buvo susituokęs net du kartus, kartu su ja gyveno. M. G. gydytoja ir slaugytoja nurodė, kad gydymo įstaigose testatoriumi rūpinosi jo žmona, ir jokių kitų giminaičių jos nematė (b. l. 205-207). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą testamentą pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas (2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2012-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2012). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog nagrinėjamos bylos atvejis laikytinas išskirtiniu, ir testamente išreikšta mirusio asmens valia dėl ligos sukelto priešiškumo žmonai nebuvo jo paties sąmoningai suformuota ir autentiškai išreikšta, todėl testamentas pripažintinas negaliojančiu. Kadangi ieškinys tenkintinas, ieškovei iš atsakovės priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neįtakojo skundžiamo sprendimo pagrįstumo, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Apelianto apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, o sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Patenkinus ieškinį, ieškovei priteistina 3400 Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų bei 2000 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str.,
nusprendė:
Ieškovės V. G. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą - ieškovės V. G. ieškinį patenkinti.
M. G. (mirusio 2009-11-03) 2004-12-06 testamentą pripažinti negaliojančiu.
Priteisti ieškovei V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5.400 litų bylinėjimosi išlaidų.