Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-07-11 · Administracinė byla Nr. A-438-2123-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-2011-815/2010Sprendimas · 2010-09-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Ik-2011-815/2010Nutartis · 2011-07-11Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-07-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2011-07-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-07-11
Bylos Nr.
A-438-2123-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01172-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Atsakovas
Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
O. Č.
Trečiasis asmuo
Kauno teritorinei muitinei
Kategorijos
  • 10.6.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 10.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A438-2123/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01172-2010-7 Procesinio sprendimo kategorija 10.6.1.1; 10.10 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei Loretai Paulavičienei,atsakovo atstovui Dariui Binkiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo - Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos - prašymą pareiškėjui O. Č., trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas – Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, ir atsakovas) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. S-108-(7-63/2010) „Dėl O. Č. 2010-02-18 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. S-108-(7-63/2010)).

Atsiliepimas

Atsakovas prašyme nurodė, kad nesutinka su Komisijos sprendimu Nr. S-108-(7-63/2010), mano, kad Komisija netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos muitinės kodekso, galiojusio muitinio tranzito procedūros įforminimo metu, nuostatas, reglamentuojančias muitinio tranzito procedūros bei skolininko nustatymo klausimus, bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 155 straipsnio 4 dalies 5 punktą, taigi, sprendimas Nr. S-108-(7-63/2010) yra nepagrįstas ir naikintinas. Atsakovo pozicija buvo grindžiama tokiais argumentais:

1.1. Komisija netinkamai aiškino ir taikė Muitinės kodekso V skirsnio bei 188 straipsnio nuostatas.

1.1.1. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog mokestinės prievolės, susijusios su importo ir eksporto muitais ir atsiradusios Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. balandžio 30 d., privalo būti įvykdytos vadovaujantis jų atsiradimo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Taigi, nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikomos muitinio tranzito procedūros įforminimo metu galiojusių teisės aktų nuostatos.

1.1.2. Pagal Muitinės kodekso (2002 m. birželio 26 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, muitinio tranzito procedūra taikoma, kai iš vienos muitų teritorijos vietos į kitą Lietuvos Respublikos muitų teritorijos vietą gabenamos ne Lietuvos prekės, neapmokestintos importo muitais ir mokesčiais, netaikant joms ekonominių draudimų ir apribojimų; šio teisės akto 90 straipsnyje nurodyta, kad muitinio tranzito procedūra pradedama išvykimo muitinės įstaigoje ir baigiama pateikus prekes, kurioms ši procedūra įforminta, kartu su atitinkamais dokumentais paskirties muitinės įstaigai. Įvykdžius muitinio tranzito procedūros užbaigimo reikalavimus, šios muitinės procedūros vykdytojo įsipareigojimai taip pat laikomi įvykdytais. Pagal Muitinės kodekso 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą muitinio tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų prekių pristatymą per nustatytą terminą (tuo metu jos negali būti keičiamos, naudojamos ar apdorojamos) į paskirties muitinės įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis ir (arba) identifikavimo ženklais bei nepažeistais užplombuotų transporto priemonių krovinių sekcijų išoriniais paviršiais. Prekes privalo lydėti ir kartu su jomis į paskirties muitinės įstaigą turi būti pristatyta išvykimo muitinės įstaigoje įforminta muitinės deklaracija bei kartu su ja privalomi pateikti paskirties įstaigai dokumentai. Remiantis Muitinės kodekso 2 straipsnio 32 punktu, muitinės procedūros vykdytojas – asmuo, atsakingas muitinei už prekėms taikomos muitinės procedūros reikalavimų įvykdymą.

1.1.3. Nagrinėjamo ginčo atveju, 2003 m. gruodžio 23 d. Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) Lazdijų kelio poste muitinio tranzito procedūrai buvo įforminti 2003 m. gruodžio 23 d. bendrojo administracinio dokumento (toliau – ir BAD) rinkiniai Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817123, kuriuose muitinio tranzito procedūros vykdytojas – O. Č. (toliau – ir pareiškėjas). Pagal šiuos muitinės dokumentus, tranzitu iš Lenkijos per Lietuvos Respublikos muitų teritoriją į Latviją buvo gabenami įvairūs drabužiai ir nauji baldai, prekės turėjo būti išgabentos per Panevėžio teritorinės muitinės Smėlynės kelio postą iki 2003 m. gruodžio 29 d., tačiau nebuvo išgabentos. Kauno TM tyrimo užklausomis TC20 kreipėsi į deklaracijose nurodytą paskirties įstaigą – Panevėžio teritorinę muitinę – dėl minėtų prekių pateikimo jai; paskirties įstaiga gražino Kauno TM užpildytas tyrimų užklausas TC20, kuriose nurodė, kad nei prekių siunta, nei atitinkamas dokumentas nebuvo pateikti paskirties įstaigai ir paskirties įstaiga negali gauti apie juos jokios informacijos.

1.1.4. Muitinės departamentas 2010 m. vasario 4 d. sprendime Nr. 1A-4.13-64 (toliau – ir sprendimas Nr. 1A-4.13-64) konstatavo, jog vadovaujantis minėta Muitinės kodekso 94 straipsnio 1 dalimi bei 188 straipsnio 1 dalies 1 punktu, importo skola muitinei atsiranda neįvykdžius bent vieno iš įsipareigojimų, susijusių su prekėmis, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai, taikoma procedūra. Tokiu būdu Kauno TM pagrįstai 2004 m. balandžio 16 d. sprendimais Nr. 4KM18050 bei Nr. 4KM18080, įregistravo pareiškėjui mokestinę prievolę. Muitinės departamento sprendimą Nr. 1A-4.13-64 pareiškėjas apskundė Komisijai, kuri sprendime Nr. S-108-(7-63/2010) konstatavo, jog nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar muitinio tranzito procedūrų pagal BAD rinkinius Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817123 vykdytojas, atsakingas už prekių nepristatymą per nustatytą terminą į paskirties įstaigą, buvo pareiškėjas, tačiau ginčo santykiams netinkamai taikydama Muitinės kodekso nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad tranzito procedūros vykdytojas buvo būtent pareiškėjas. Muitinės dokumentai šioje byloje patvirtina priešingai – pagal muitinėje įformintus muitinės dokumentus muitinio tranzito procedūros vykdytojas yra būtent pareiškėjas, o be to, ir skolininkas, remiantis Muitinės kodekso 188 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Muitinės kodekso 94 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad muitinio tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą. Pagal Muitinės kodekso 188 straipsnio 3 dalies 1 punktą skolininku laikomas asmuo esamomis aplinkybėmis privalantis vykdyti įsipareigojimus, susijusius su prekių, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai, laikinuoju saugojimu arba joms taikoma muitinės procedūra. Iš šių nuostatų matyti, kad skolininkas nebūtinai yra muitinio tranzito procedūros vykdytojas, tačiau skolininku laikomas asmuo esamomis aplinkybėmis privalantis vykdyti įsipareigojimus, susijusius su prekių, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai, laikinuoju saugojimu arba joms taikoma muitinės procedūra. Muitinės dokumentai, užpildyti pareiškėjo vardu bei nurodant jo asmens duomenis, patvirtina, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas yra ir tranzito procedūros vykdytojas, ir skolininkas. Taigi, Komisija nepagrįstai kėlė ir sprendė klausimą, ar procedūros vykdytoju vienareikšmiškai gali būti pripažintas pareiškėjas ir šiuo pagrindu perdavė pareiškėjo skundą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo. Nagrinėjamu atveju, esamomis aplinkybėmis būtent pareiškėjas, tinkamai taikant bei aiškinant minėtas Muitinės kodekso nuostatas ir remiantis muitinės dokumentais, laikomas muitinio tranzito procedūros vykdytoju, o ikiteisminio tyrimo metu nenustačius kitų skolininkų bei ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 10-2-0021-07 nutraukus, pareiškėjas esamomis aplinkybėmis laikomas ir skolininku muitinei.

1.2. Komisija nepagrįstai vadovavosi MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktu ir perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

1.2.1. Komisija pabrėžė, jog taikant MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktą, būtina atsižvelgti į šios nuostatos aiškinimą, suformuluotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-438-163/2008, taip pat 2009 m.gegužės 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-563/2009. Remiantis šiomis nutartimis, MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatų taikymas ir skundo perdavimas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo yra galimas tik tais atvejais, kai būtina naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo, pašalinimu.

1.2.2. Komisija pažymėjo, kad nagrinėjant šį mokestinį ginčą nebuvo pilnai ištirtos visos reikšmingos bylai aplinkybės – nebuvo įvertinta ikiteisminio tyrimo byloje esanti informacija, nurodė, kad iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. gegužės 28 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo matyti, kad specialistas konstatavo, jog ginčo BAD rinkiniuose Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817123 pasirašė ne pareiškėjas, Lenkijos įmonės išrašytose sąskaitose (Rachunek) 2003 m. gruodžio 22 d. Nr. 2794/2003 ir 2003 m. gruodžio 22 d. Nr. 2795/2003, pagal kurias buvo įsigytos prekės ir vėliau deklaruotos ginčo BAD rinkiniuose, tikėtina, jog įrašus parašė I. K., bei prokurorė konstatavo, jog paneigiančių duomenų, kad ginčo prekės galėjo būti nedeklaruotos dėl pareigūnų veiksmų ir jos buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos, surinkta nepakankamai. Tačiau Muitinės departamentas minėtų aplinkybių nevertino ir sprendime dėl jų nieko nepasisakė.

1.2.3. Atsakovo nuomone, Komisijos nurodytos ištirti aplinkybės yra 2009 m. gegužės 28 d. ikiteisminio tyrimo nutarime byloje Nr. 10-2-0021-07 iškeltos versijos, kurios šios institucijos nebuvo nei patvirtintos, nei paneigtos, o be to, pats ikiteisminis tyrimas nutrauktas; minėtos versijos, iškeltos ikiteisminio tyrimo metu, Muitinės departamentui, nagrinėjančiam mokestinį ginčą, nėra teisiškai reikšmingos, todėl jų neprivalo tirti ir dėl jų savo sprendime pasisakyti. Be to, Muitinės departamentas nėra kompetentingas kvestionuoti ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmų bei sprendimų.

1.2.4. Atsakovo vertinimu, nurodytos tirti aplinkybės yra ne tik teisiškai nereikšmingos, bet ir netikslingos nagrinėjamu atveju, kadangi šios išvados Komisija sprendime priėjo netinkamai aiškindama ir taikydama Muitinės kodekso nuostatas, susijusias su muitinio tranzito procedūros reglamentavimu bei skolininko nustatymu. Be to, Komisija sprendime Nr. S-108-(7-63/2010) nurodė, kad „prokurorė ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-0021-07 rėmėsi specialisto išvada, tačiau šio dokumento Muitinės departamentas nevertino ir dėl jo sprendime nieko nepasisakė, o šio aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi esminę reikšmę pagrįstam sprendimo priėmimui. Komisija sutinka, jog vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalimi, prejudicinę galią turi tik faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu baudžiamojoje byloje. Faktai, išdėstyti Alytaus rajono apylinkės prokuratūros nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir specialisto išvadoje, šioje byloje neturi prejudicinės galios, tačiau jie turi būti vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir turi būti nustatyta, ar nagrinėjamu atveju Pareiškėjas laikytinas muitinio tranzito procedūros vykdytoju ir, ar jam kilo prievolė sumokėti importo mokesčius dėl nebaigtų muitinio tranzito procedūrų“.

1.2.5. Muitinės departamentas sprendimu Nr. 1A-4.13-64 įvertino, jog Alytaus rajono prokuratūros 2009 m. gegužės 28 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 10-2-0021-07 nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamosios I. K. kaltę, taip pat konstatuota, kad muitinės turimi dokumentai patvirtina, jog muitinio tranzito procedūros vykdytojas yra O. Č., o kadangi ikiteisminis tyrimas I. K. atžvilgiu nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių jos kaltę, nutrauktas, prieita išvada, jog pareiškėjo skunde Muitinės departamentui išdėstyti teiginiai laikytini nepagrįstais.

1.2.6. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokiu būdu specialisto išvada nustatytas faktas, jog ginčo BAD rinkiniuose Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817123 pasirašė ne pareiškėjas, nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ir neturi prejudicinės galios, taigi, nelaikytinas teisiškai reikšmingu ir nagrinėjamoje byloje, todėl Komisija nepagrįstai įpareigojo Muitinės departamentą specialisto išvadą įvertinti iš naujo.

1.2.7. Komisija įpareigojo Muitinės departamentą įvertinti ir kitus faktus, išdėstytus Alytaus rajono apylinkės prokuratūros nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Pažymėtina, kad Alytaus rajono prokuratūra, atliko ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 10-2-0021, pradėtą pagal pareiškėjo pareiškimą, kuriuo jis informavo, kad pareiškėjas 2003 m. gruodžio 23 d. kaip keleivis važiavo autobusu iš Lenkijos Respublikos į Latvijos Respubliką per Lietuvos Respubliką, jo piliečio pasas buvo pas kelionės vadovę I. K., pareiškėjo manymu, I. K. jo vardu užpildė tranzito deklaraciją ir suklastojo jo parašą, ginčo BAD rinkiniuose nurodytos prekės buvo I. K., nes Lenkijos įmonėse išrašytose 2003 m. gruodžio 22 d. sąskaitose nurodytų prekių pareiškėjas nepirko. Šis ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 10-2-0021-07 nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių I. K. kaltę, taigi, laikytina, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyti faktai yra nepakankami kito asmens atsakomybei patvirtinti, todėl jie mokestiniame ginče negali būti vertinami atskirai (juos paneigiant ar patvirtinant) bei laikomi teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis. Kiti mokestiniame ginče surinkti įrodymai, t. y. muitinės dokumentai, patvirtina, kad būtent muitinio tranzito procedūros vykdytojas ir skolininkas muitinei yra pareiškėjas.

1.2.8. Atsakovas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nepagrįstai pavedė centriniam mokesčių administratoriui įvertinti ikiteisminio tyrimo byloje surinktą informaciją, kadangi:

– Komisija neteisingai taikė Muitinės kodekso nuostatas, reglamentuojančias muitinio tranzito procedūros klausimus bei skolininko nustatymo taisykles;

– pavedė ištirti teisiškai nereikšmingas aplinkybes nagrinėjamame mokestiniame ginče;

– pavedė atlikti Muitinės departamento kompetencijai nepaskirtus atlikti objektyvius veiksmus.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į atsakovo – Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą nurodė, kad visiškai sutinka su prašyme pateiktais argumentais, o Muitinės departamento sprendimas Nr. 1A-4.13-64 yra teisėtas ir pagrįstas. Tuo tarpu Komisijos sprendimas Nr. S-108-(7-63/2010) priimtas skirtingai interpretuojant įstatymo nuostatas, todėl yra naikintinas. Atsižvelgdamas į tai, tretysis suinteresuotasis asmuo prašė atsakovo prašymą tenkinti ir panaikinti Komisijos sprendimą Nr. S-108-(7-63/2010).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimu atsakovo – Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar pagrįstai Muitinės departamentas pripažino Pareiškėją tranzito procedūrų pagal 2003 m. gruodžio 23 d. bendrojo administracinio dokumento (toliau – BAD) rinkinius Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817123 vykdytoju, atsakingu už prekių nepristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, ir remdamasis tuo nurodė sumokėti Pareiškėjui papildomai apskaičiuotus muitą ir pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM).

Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. S-108-(7-63/2010) yra teisėtas ir pagrįstas, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-163/2008, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m.gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-563/2009) Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatų taikymas ir skundo perdavimas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo yra galimas tik tais atvejais, kai būtina naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo, pašalinimu (pavyzdžiui, iš naujo pakartoti tam tikras administracines procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan.). Todėl, teismo nuomone, atsakovo prašyme nurodytus argumentus, kad Komisija, esą, nesilaikė procedūrinių normų, numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte, galima patikrinti tik įvertinus, ar Komisija tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias ginčo santykius.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, jog Komisija skundžiamame sprendime Nr. S-108-(7-63/2010), be kita ko, nurodė, kad: „Komisija sutinka, jog, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalimi, prejudicinę galią turi tik faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu baudžiamojoje byloje. Faktai, išdėstyti Alytaus rajono apylinkės prokuratūros nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir specialisto išvadoje, šioje byloje neturi prejudicinės galios, tačiau jie turi būti vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir turi būti nustatyta, ar nagrinėjamu atveju Pareiškėjas laikytinas muitinio tranzito procedūros pagal 2003 m. gruodžio 23 d. BAD rinkinius Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817I23 vykdytoju ir, ar jam kilo prievolė sumokėti importo mokesčius dėl nebaigtų muitinio tranzito procedūrų. Komisija, įvertinusi bylos medžiagą ir mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog byloje negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad tranzito procedūros vykdytojas pagal BAD rinkinius Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817123 buvo būtent Pareiškėjas. Taigi nagrinėjamoje byloje konstatuotinas nevisapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas, todėl Komisija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad šioje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje sprendimo iš esmės priimti negalima, nes yra būtina tinkamai nustatyti, kas buvo tranzito procedūros vykdytojas pagal BAD rinkinius Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817123 ir kam kyla prievolė sumokėti importo mokesčius, vykdant muitinio tranzito procedūrą. Nurodyti trūkumai gali būti pašalinti tik perdavus bylą iš naujo nagrinėti Muitinės departamentui, nes bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti naujus įrodymus. Dėl šios priežasties Muitinės departamento sprendimas naikintinas, o Pareiškėjo skundas perduotinas Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo. Mokesčių administratorius, nagrinėdamas Pareiškėjo skundą iš naujo, turėtų, atsižvelgdamas į nurodytus Muitinės departamento sprendimo trūkumus ir surinkęs visą teisiškai reikšmingą informaciją, iš naujo spręsti klausimą dėl Pareiškėjo apmokestinimo.“

Teismas sutiko su nurodytais Komisijos argumentais, pateiktais skundžiamame sprendime Nr. S-108-(7-63/2010), nes, teismo nuomone, negali būti tokios situacijos, kai nustačius, jog pareiškėjo parašai buvo suklastoti (žr. Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. gegužės 28 d. nutarimą „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo“, vis tiek būtų teigiama, esą, pareiškėjas turi mokėti muito mokesčius, nes nėra teismo įsiteisėjusio procesinio dokumento, konstatuojančio dokumentų klastojimą (atsakovas savo prašyme Alytaus rajono apylinkės prokuratūros nustatytas aplinkybes vadina ne faktais, o „versijomis“). Tiesa, kad pareiškėjo iniciatyva pradėtoji baudžiamoji byla buvo nutraukta, nes nebuvo nustatytas klastojęs dokumentus asmuo. Tačiau vien tai, kad įsiteisėjusio procesinio teismo dokumento nebuvo skundžiamo sprendimo priėmimo momentu, negalima teigti, kad pareiškėjo parašai nebuvo suklastoti; juolab, kad Komisijos sprendimo Nr. S-108-(7-63/2010) priėmimo metu tebesitęsė ginčas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Teismas sutiko su Komisija ir tuo aspektu, kad net nutraukus tyrimą baudžiamajame procese (neradus nusikaltusio asmens), jeigu toks procesas baigiamas įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu (nebūtinai nuosprendžiu, nes tai gali būti ir nutartis (Baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalis)), tokiu dokumentu iš esmės patvirtinus aplinkybes, jog pareiškėjo O. Č. parašai buvo suklastoti, atsakovas į tokias aplinkybes privalėtų atsižvelgti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog teismo posėdyje pareiškėjo atstovė nurodė, kad prokuroro nutarimas buvo apskųstas aukštesniam prokurorui, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo atnaujintas, tada skundas buvo pateiktas Alytaus rajono apylinkės teismui, sprendimas liko nepakeistas ir teismas nusprendė, kad ikiteisminis tyrimas neatnaujintas pagrįstai. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas aktyviai rūpinosi įrodinėti savo tiesą dėl, jo nuomone, jam nepagrįstai apskaičiuotų muito mokesčių; dar daugiau, jis pasiekė, kad būtų priimtas procesinis teismo dokumentas minėtais klausimais. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad sprendime Nr. S-108-(7-63/2010) buvo pagrįstai nuspręsta panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-64 ir pareiškėjo skundą perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Dėl šių priežasčių teismas atsakovo prašymo netenkino, o sprendimą Nr. S-108-(7-63/2010) paliko nepakeistą.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-64. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos muitinės kodekso, galiojančio skolos muitinei atsiradimo momentu, taikymo įregistruojant ir išieškant skolą muitinei, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos muitinės kodekso V skirsnio bei 188 straipsnio nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog Muitinės departamento „prašyme nurodytus argumentus, kad Komisija, esą, nesilaikė procedūrinių normų, numatytų. Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte, galima patikrinti tik įvertinus, ar Komisija tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias ginčo santykius". Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad Muitinės departamentas savo prašyme Vilniaus apygardos administraciniam teismui būtent ir buvo nurodęs, kad Mokestinių ginčų komisija pavedė Muitinės departamentui tirti aplinkybes, jog ji netinkamai taikė ir aiškino Muitinės kodekso nuostatas, susijusias su muitinio tranzito procedūros reglamentavimu bei skolininko nustatymu. Tačiau dėl šių normų taikymo Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime nepasisakė.

Atsiliepimas

3. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais teiginiais, kad „negali būti situacijos, kai nustačius, jog pareiškėjo parašai buvo suklastoti, vis tiek būtų teigiama, esą, pareiškėjas turi mokėti muito mokesčius, nes nėra teismo įsiteisėjusio procesinio dokumento, konstatuojančio dokumentų klastojimą. .. vien tai, kad įsiteisėjusio procesinio teismo dokumento nebuvo skundžiamo sprendimo priėmimo metu, negalima teigti, kad pareiškėjo parašai nebuvo suklastoti. [...] net nutraukus tyrimą baudžiamajame procese (neradus nusikaltusio asmens), jeigu toks procesas baigiamas įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu (nebūtinai nuosprendžiu, nes tai gali būti nutartis (BPK 346 straipsnio 1 dalis)), tokiu dokumentu iš esmės patvirtinus aplinkybes, jog pareiškėjo - O. Č. parašai buvo suklastoti, atsakovas į tokias aplinkybes privalėtų atsižvelgti." Atsakovas pažymi, kad Muitinės departamentas neneigia, jog pareiškėjo parašas buvo suklastotas ir pagrindinis motyvas, kodėl jis nesirėmė specialisto išvada, nėra vien tai, jog ši išvada neturi prejudicinės galios. Muitinės departamentas rėmėsi Muitinės kodekso 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad muitinio tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą bei Muitinės kodekso 188 straipsnio 3 dalies 1 punktu, įtvirtinančiu, kad skolininku laikomas asmuo esamomis aplinkybėmis privalantis vykdyti įsipareigojimus, susijusius su prekių, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai, laikinuoju saugojimu arba joms taikoma muitinės procedūra. Atsakovo vertinimu, galima situacija, kai muitinės dokumentai patvirtina, jog muitinio tranzito procedūros vykdytojas yra vienas asmuo, tačiau muitinė skolą atsižvelgiant į faktines esamas aplinkybes bei remiantis Muitinės kodekso 188 straipsnio nuostatomis, registruoja kitam asmeniui (skolininkui). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai, jog jo parašus klastojo I. K., nutraukus ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 10-2-0021-07, nepasitvirtino, todėl I. K. negali būti pripažinta skolininke muitinei, o nesant įrodymų, kad skolininkų gali būti kitas asmuo, esamomis aplinkybėmis skolininku pripažįstamas pareiškėjas. Priešingu atveju, būtų įmanoma situacija, kai vieno asmens vardu užpildžius muitinės deklaracijas sąmoningai suklastojus parašus bei neįvykdžius procedūros reikalavimų ir nenustačius parašą suklastojusio asmens, būtų išvengta skolos muitinei.

4. Muitinės departamento nuomone, Mokestinių ginčų komisijos nurodytos tirti aplinkybės, išdėstytos Alytaus rajono apylinkės prokuratūros nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, yra ne tik teisiškai nereikšmingos, bet ir netikslingos nagrinėjamu atveju, kadangi šios išvados Mokestinių ginčų komisija sprendime priėjo, kaip minėta, netinkamai aiškindama bei taikydama Muitinės kodekso nuostatas, susijusias su muitinio tranzito procedūros reglamentavimu bei skolininko nustatymu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. S-108-(7-63/2010) „Dėl O. Č. 2010-02-18 skundo“.

Bylos medžiaga patvirtina, jog šiuo sprendimu Mokestinių ginčų komisija panaikino Muitinės departamento 2010 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-64 ir konstatavo, kad Muitinės departamento pozicija, jog pareiškėjas buvo muitinio tranzito procedūrų pagal BAD rinkinius Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817123 vykdytojas, atsakingas už prekių nepristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, nėra pagrįsta pakankamais įrodymais. Komisija pažymėjo, kad iš Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. gegužės 28 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo matyti, kad specialistas konstatavo, jog ginčo BAD rinkiniuose Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817123 pasirašė ne pareiškėjas, Lenkijos įmonės išrašytose sąskaitose (Rachunek) 2003 m. gruodžio 22 d. Nr. 2794/2003 ir 2003 m. gruodžio 22 d. Nr. 2795/2003, pagal kurias buvo įsigytos prekės ir vėliau deklaruotos ginčo BAD rinkiniuose, tikėtina, jog įrašus parašė L. K.; prokuroro nutarime taip pat konstatuota, jog paneigiančių duomenų, kad ginčo prekės galėjo būti nedeklaruotos dėl pareigūnų veiksmų ir jos buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos, surinkta nepakankamai. Tačiau Komisijos nuomone, Muitinės departamentas minėtą aplinkybių nevertino ir sprendime dėl jų nieko nepasisakė.

Tuo tarpu, ginčydamas minėtą sprendimą, Muitinės departamentas nurodo, jog ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Muitinės kodekso (1996 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. I-1292 redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad muitinio tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą. Muitinės departamentas taip pat remiasi ir Muitinės kodekso 188 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pagal kurį skolininku laikomas asmuo esamomis aplinkybėmis privalantis vykdyti įsipareigojimus, susijusius su prekių, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai, laikinuoju saugojimu arba joms taikoma muitinės procedūra. Iš šių nuostatų matyti, kad skolininkas nebūtinai yra muitinio tranzito procedūros vykdytojas, tačiau skolininku laikomas asmuo esamomis aplinkybėmis privalantis vykdyti įsipareigojimus, susijusius su prekių, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai, laikinuoju saugojimu arba joms taikoma muitinės procedūra. Muitinės departamento nuomone, muitinės dokumentai, užpildyti pareiškėjo vardu bei nurodant jo asmens duomenis, patvirtina, kad, nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra ir tranzito procedūros vykdytojas, ir skolininkas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą (originali įstatymo redakcija) muitinio tranzito procedūra taikoma, kai iš vienos Lietuvos Respublikos muitų teritorijos vietos į kitą Lietuvos Respublikos muitų teritorijos vietą gabenamos ne Lietuvos prekės, neapmokestintos importo muitais ir mokesčiais, netaikant joms ekonominių draudimų ir apribojimų. Muitinės kodekso 90 straipsnyje (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-624 redakcija) nurodyta, kad muitinio tranzito procedūra pradedama išvykimo muitinės įstaigoje ir baigiama pateikus prekes, kurioms ši procedūra įforminta, kartu su atitinkamais dokumentais paskirties muitinės įstaigai. Įvykdžius muitinio tranzito procedūros užbaigimo reikalavimus, šios muitinės procedūros vykdytojo įsipareigojimai taip pat laikomi įvykdytais. Muitinė pripažįsta muitinio tranzito procedūrą įvykdyta, kai, sugretinusi išvykimo muitinės įstaigos ir paskirties muitinės įstaigos turimus duomenis, gali nustatyti, kad įvykdyti šios procedūros užbaigimo reikalavimai. Pagal Muitinės kodekso 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą (originali įstatymo redakcija) muitinio tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų prekių pristatymą per nustatytą terminą (tuo metu jos negali būti keičiamos, naudojamos ar apdorojamos) į paskirties muitinės įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis ir (arba) identifikavimo ženklais bei nepažeistais užplombuotų transporto priemonių krovinių sekcijų išoriniais paviršiais. Prekes privalo lydėti ir kartu su jomis į paskirties muitinės įstaigą turi būti pristatyta išvykimo muitinės įstaigoje įforminta muitinės deklaracija bei kartu su ja privalomi pateikti paskirties įstaigai dokumentai. Muitinės kodekso 2 straipsnio 32 punkte (originali įstatymo redakcija) muitinės procedūros vykdytojas apibrėžiamas kaip asmuo, atsakingas muitinei už prekėms taikomos muitinės procedūros reikalavimų įvykdymą. Muitinės kodekso 188 straipsnio 1 dalies l punkte (originali įstatymo redakcija) nurodyta, kad importo skola muitinei atsiranda neįvykdžius bent vieno iš įsipareigojimų, susijusių su prekių, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai, laikinuoju saugojimu arba su joms taikoma muitinės procedūra. Pagal minėto straipsnio 1 dalies 3 punktą (originali įstatymo redakcija) skolininku laikomas asmuo esamomis aplinkybėmis privalantis vykdyti įsipareigojimus, susijusius su prekių, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai, laikinuoju saugojimu arba joms taikoma muitinės procedūra.

Įvertinus šių Muitinės kodekso nuostatų turinį darytina išvada, jog už visų tranzitu gabenamų prekių ir jas lydinčių dokumentų pristatymą į paskirties muitinės įstaigą atsakingas yra tranzito procedūros vykdytojas, kuris neįvykdęs prisiimtų įsipareigojimų, tampa importo skolos muitinei skolininku. Todėl nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog byloje esant objektyvių įrodymų, kad pareiškėjo parašai BAD rinkiniuose Nr. 3KK11817121 ir Nr. 3KK11817123 buvo suklastoti (Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. gegužės 28 d. nutarimą „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo“, mok. byla, b. l. 8-20)), nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent pareiškėjas buvo tranzito procedūros vykdytojas ir atitinkamai jis privalo mokėti muito mokesčius. Esant šiai aplinkybei darytina išvada, jog Komisija pagrįstai nusprendė mokestinį ginčą grąžinti iš naujo nagrinėti Muitinės departamentui, nes nagrinėjamu atveju kyla objektyvi būtinybė surinkti papildomų duomenų, patvirtinančių kas buvo tranzito procedūros vykdytojas (Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, jog Muitinės departamentas iš esmės netyrė ir nevertino pareiškėjo argumentų, kad ginčo BAD rinkiniuose buvo nurodytas neteisingas jo gyvenamasis adresas ((duomenys neskelbtini), Rezekne, Latvija), šiuo klausimu nebuvo renkami duomenys iš Latvijos Respublikos kompetentingų institucijų. Nagrinėjant mokestinį ginčą taip pat nebuvo tiriama aplinkybė (renkama informacija iš Lenkijos Respublikos), kas buvo tikrasis gabentų prekių, nurodytų Lenkijos įmonės (Z. K. IĮ) 2003 m.gruodžio 22 d. sąskaitose (Rachunek) Nr. 2794/2003 ir 2795/2003 įgijėjas (t. y. nenustatyta ar šias prekes objektyviai galėjo įsigyti pareiškėjas). Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo atveju Komisija pagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatomis ir pareiškėjo skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Remiantis išdėstytais motyvais, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAntanas AblingisRomanas Klišauskas