Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės, Alonos Romanovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. (V. J.) ieškinį atsakovei O. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės 9 576,00 Eur skolos, 957,60 Eur palūkanų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2014 m. balandžio 17 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsakovė įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėti ieškovui 3 240,00 Eur, o pagal 2014 m. balandžio 10 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį iki 2014 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo sumokėti ieškovui 6 336,00 Eur. Po vekseliuose nurodyto termino suėjimo kreipėsi į atsakovę dėl skolos grąžinimo, tačiau atsakovė skolą grąžinti atsisakė.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 19 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį patenkino visiškai.Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl 2017 m. sausio 19 d. preliminaraus sprendimo, prašė priimtą preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 11 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Teismo motyvai: Ieškovas įrodė, kad atsakovė jam yra skolinga 9 576,00 Eur, motyvuodamas tuo, jog atsakovė, pasirašydama paprastuosius neprotestuotinus vekselius, patvirtino, kad yra skolinga ieškovui iš viso 9 576,00 Eur sumą, įsipareigojo šią sumą grąžinti iki vekseliuose nurodytos datos juose nustatyta tvarka. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė neginčijo, jog nurodytų vekselių pagrindu tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, neginčijo pinigų gavimo fakto, šalys pripažino, kad atsakovė pasiskolino 9 000,00 Eur, o 9 576,00 Eur suma buvo įrašyta kartu su apskaičiuotomis mokėjimo funkciją atliekančiomis palūkanomis. Nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog pasiskolintą sumą grąžino ieškovui:Ji neturėjo ieškovo išduoto rašytinio dokumento, patvirtinančio, jog ji bent iš dalies įvykdė prievolę atsiskaityti. Nesivadovavo liudytojų parodymais motyvuodamas tuo, kad liudytojai A. T. (buto pardavėjas), V. E. (buto pardavėjo draugas, buvęs kartu sandorio sudarymo dieną) nors ir parodė, jog pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną pinigus už butą padavė tiek ieškovas, tiek atsakovė, kiekvienas paduodamas po maišelį su pinigais, tačiau šie asmenys negalėjo pasakyti, kiek kiekvienos iš šalių paduotame maišelyje buvo pinigų, juo labiau tokie liudytojų parodymai neparodo pinigų kilmės, t. y. kieno pinigai buvo tuose maišeliuose. Nesivadovavo pačios atsakovės duotais paaiškinimais dėl pinigų grąžinimo fakto motyvuodamas tuo, kad pagal įstatymą šalies paaiškinimai, kai jų patikimai nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, negali būti laikomi patikimais, kadangi atsakovė yra asmeniškai suinteresuota bylos baigtimi, jos paaiškinimai yra subjektyvūs, silpnesnės įrodomosios galios, todėl vien jų tam tikram faktui patvirtinti nepakanka.Teismas laikė, kad nors atsakovė tvirtina, jog tam, kad grąžintų skolą ieškovui, pinigus skolinosi iš draugės N. T., kuri 2014 m. birželio 2 d. pardavė savo butą ir iš gautų lėšų suteikė atsakovei paskolą, tačiau net ir pasitvirtinus šioms aplinkybėms (nors tokių įrodymų byloje nėra), nebūtų pagrindo teigti, jog iš N. T. gautomis piniginėmis lėšomis atsakovė atsiskaitė su ieškovu, nes to nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Nors byloje yra duomenys, jog 2014 m. gegužės 14 d. mokėjimo nurodymu atsakovė buto pardavėjui A. T. pervedė 579,24 Eur (2 000,00 Lt) avansą, tačiau ieškovui tvirtinant, kad šią sumą jis atsakovei grąžino, šios sumos paskirstymas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 957,60 Eur palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. nuo dienos, kai skola turėjo būti grąžinta, iki 2016 m. gruodžio 31 d., taikydamas 5 proc. metinę palūkanų normą, motyvuodamas tuo, kad, pagal įstatymą, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.

Teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo motyvuodamas tuo, kad pagal įstatymą terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė O. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą galutinį sprendimą ir bylą išnagrinėti iš esmės – netenkinti ieškinio. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: Teismas be pagrindo įrodinėjimo naštą perkėlė vien jai, nes ieškovo pareiga buvo paneigti atsakovės pateiktus įrodymus dėl jo finansinių galimybių sumokėti buto pirkimo kainą, būtent ieškovas turėjo įrodyti bei paneigti atsakovės pateiktus įrodymus dėl pinigų grąžinimo fakto, dėl to buvo pažeistos procesinės teisės normos. Be to, ieškovo ir jos bendravimas dėl paskolų buvo paremtas pasitikėjimu, kuris sąlygojo, kad neatsiimdavo išrašytų vekselių ir kitais atvejais. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nesivadovauja jos pateiktais paaiškinimais, nes jie yra subjektyvūs, ji suinteresuota bylos baigtimi. Byloje teikti paaiškinimai buvo paremti rašytiniais įrodymais: 2014 m. birželio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi; 2014 m. balandžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi; 2016 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi; 2014 m. gegužės 14 d. mokėjimo nurodymu. Teismas nevertino liudytojų parodymų prieštaravimo ieškovo dėstytai pozicijai dėl buto kainos sumokėjimo iš esmės, nors pastarieji skyrėsi ir turėjo būti pagrindas suabejoti ieškovo teiktais paaiškinimais byloje. Liudytojai, duodami paaiškinimus teisme, aiškiai nurodė, kad 2014 m. birželio 3 d. jiems buvo perduota 11 874,42 Eur (41 000,00 Lt), pas notarą pinigus iš savo rankinės išsitraukė ir padavė būtent ji. Ieškovo pozicija skyrėsi, nes jis aiškino, kad 12 453,66 Eur (43 000,00 Lt) sumą sumokėjo pats, buvo vienas, juos turėjo vienoje vietoje, liudytojų parodymų nepaneigė. Teismas nevertino ieškovo finansinio pajėgumo 2014 m. birželio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną. Ieškovas jokiais rašytiniais įrodymais nei savo paaiškinimais neįrodė, kad jis turėjo apie 12 164,04 Eur (42 000,00 Lt) finansinėse institucijose, apie 10 000,00 Eur ir 302,65 Eur (1 045,00 Lt) namuose. Ieškovo pateikti kvitai, jog jis pardavinėja metalo laužą, nepatvirtina, kad jis turėjo tokią pinigų sumą. Ieškovas nepateikė duomenų, kad jis būtų nutraukęs terminuotųjų indelių sutartis ir atsiėmęs pinigus iš finansinės institucijos iki 2014 m. birželio 3 d. Priešingai, pateiktos sutartys pagrindžia tą faktą, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. jis tęsė indelio sutartis. Teismas nepagrįstai priteisė 9 576,00 Eur. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Šiuo atveju ieškovas neginčija, kad jis perdavė 9 000,00 Eur. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas grąžino jai 579,24 Eur (2 000,00 Lt). Ji buvo skolinga ieškovui, tai dalis skolos buvo padengta įskaitymu. Byloje esantis 2014 m. gegužės 14 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, jog atsakovė buto pardavėjui pervedė 579,24 Eur (2 000,00 Lt) avansą už butą, kurį pirko ieškovas.Ieškovas V. J. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė šio skundo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą. Atsiliepimo motyvai: Teismas teisingai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą ir atsakovė neįrodė, kad jis savo prievolę pagal vekselius įvykdė tinkamai. Atsakovės argumentai apie tai, kad jis turėjo įrodyti piniginių lėšų būtinumą buto įsigijimui ir šalių santykių iki sutarties sudarymo aiškinimas, yra už šios bylos nagrinėjimo ribos, nes nesusiję su ginčo esme. Tačiau nepaisydamas to bylos nagrinėjimo metu pateikė duomenis apie pinigų judėjimą, savo santaupas banke. Sutinka, kad šalis siejo pasitikėjimo santykiai, ne vieną kartą skolindavo pinigų atsakovei be jokių rašytinių dokumentų. Pateikė teismui 2012 m. rugpjūčio 1 d. vekselio kopiją, ant kurio savo ranka pažymėjo, kad skola buvo grąžinta, buvo nurodytas palūkanų dydis, skolos grąžinimo data. Šiuo dokumentu parodė, jog ankstesniame vekselyje šalių susitarimu buvo daromas įrašas apie pinigų grąžinimą. Šios aplinkybės rodo jo sąžiningumą bei paneigia abejones dėl mokumo. Nagrinėjamuoju atveju atsakovė išrašė vekselį, šios aplinkybės neginčija. Vekselis suponuoja išvadą dėl prievolinių teisinių santykių egzistavimo, jo buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). Toks teisės normų aiškinimas atitinka ir civiliniuose teisiniuose dokumentuose taikytiną protingo žmogaus standartą. Prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius išduotų jam pakvitavimą. Šiuo atveju atsakovė tokio pakvitavimo teismui nepateikė. Ji yra verslininkė, todėl jai yra žinoma atsiskaitymo tvarka. Teismas pagrįstai nurodė, kad liudytojų parodymai nepagrindžia atsakovės prievolės įvykdymo. Liudytojų parodymai prieštaringi, nurodytos skirtingos aplinkybės dėl pinigų skaičiavimo ir sutarties sudarymo. Be to, atsakovė negalėjo remtis liudytojų parodymais, nes vekseliai surašyti rašytine forma, todėl pagal įstatymą ribojama galimybė remtis liudytojų parodymais sandorio įvykdymo faktui įrodyti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Apeliantė O. V. pateikė prašymą pridėti naujus įrodymus, t. y. rašytinius liudytojų parodymus. Ieškovas pateikė prašymą nepridėti šių naujų įrodymų motyvuodamas tuo, kad liudytojai buvo apklausti teismo posėdžio metu, šalys turėjo visas procesines galimybes užduoti klausimus, buvo įspėti apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą.CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia yra nukreipta prieš nesąžiningus proceso dalyvius. Ši nuostata neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad liudytojams buvo mokama už neteisingų parodymų davimą teisme, nepagrindžia jos teiginių tikrumo. Teismui nepateikti duomenys, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 255 straipsnį dėl liudytojų melagingų parodymų davimo (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl įrodymų pridėjimo, atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teisme šie liudytojai buvo apklausti, šalys turėjo teisę užduoti klausimus, pašalinti prieštaravimus, todėl daro išvadą, kad nėra pagrindo priimti apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus, jie nepriimtini ir nevertintini (CPK 321 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 10 d. ieškovas pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį paskolino atsakovei 6 336 Eur, vekselyje nurodyta atsiskaitymo data – 2014 m. gruodžio 31 d. Taip pat pagal 2014 m. balandžio 17 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ieškovas paskolino atsakovei 3 240 Eur, vekselyje nurodyta atsiskaitymo data – 2014 m. gruodžio 31 d.Ieškovas nurodė, kad atsakovė pagal pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius savo prievolinių neįvykdė, skolos negrąžino. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimus ir nurodė, kad ieškovas įrodė, kad atsakovei paskolino pinigus, o atsakovė neįrodė, jog skolą grąžino. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko nurodydama, kad skolą sumokėjo, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą, šalių įrodinėjimo paskirstymo pareigą. Vekselis yra piniginis vertybinis popierius, patvirtinantis vekselio davėjo įsipareigojimą be išlygų sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekselio turėtojui), turinčiam teisę gauti vekselyje nurodytą pinigų sumą (CK 1.101 straipsnio 1, 6 dalys, 1.105 straipsnis). Vekselis gali būti įsakomasis (trata) (kai vekselyje nurodytą sumą turi sumokėti vekselio davėjo nurodytas kitas asmuo) ir paprastasis (solo) (kai vekselyje nurodytą sumą įsipareigoja sumokėti pats vekselio davėjas) (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 3, 4 dalys). Remiantis ĮPVĮ 46 straipsniu, 47 straipsnio 1 dalimi, 48 straipsnio 1 dalimi, vekseliai gali būti protestuotini (neapmokėjus ar neakceptavus vekselio, tai turi būti įforminta protesto aktu) arba neprotestuotini (vekselio turėtojas atleidžiamas nuo pareigos įforminti protestą). Vekselyje gali būti nustatytas konkretus jo apmokėjimo terminas (per tam tikrą laiką po pateikimo, per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos, nustatytą dieną) (ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai) arba nenustatytas (apmokamas jį pateikus) (ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodytas vekselių skirstymas į rūšis, taip pat juose nustatytas apmokėjimo terminas lemia ĮPVĮ ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, be kita ko, reglamentuojančių reikalavimų apmokėti vekselius pateikimo tvarką ir su tuo susijusias vekselio davėjo bei turėtojo teises bei pareigas, ypatumus.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012). Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių nėra, kad atsakovė O. V. 2014 m. balandžio 10 d. ir 2014 m. balandžio 17 d. pasirašė paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Jų įvykdymo terminas – 2014 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai įstatymo reikalavimus atitinkantis vekselis įstatyme nustatytais terminais nepateiktas apmokėti ir dėl jo nėra išduotas notaro vykdomasis įrašas, nereiškia, jog atsiradusi prievolė pagal tokį vekselį savaime pasibaigė ar jis netenka teisinės galios, nes tokių teisinių pasekmių nenustatyta ĮPVĮ. Tokiais atvejais vekselio turėtojas praranda teisę patenkinti reikalavimui, atsiradusiam pagal vekselį, kreiptis ne ginčo tvarka į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, bet jam išlieka teisė kreiptis dėl skolos priteisimo teismine tvarka. Neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovo reikalavimas priteisti skolą pagal 2014 m. balandžio 10 d., 2014 m. balandžio 17 d. vekselius laikytinas pagrįstu.Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė yra skolinga 9 576,00 Eur, ęt. y. 9 000,00 Eur gauta faktiškai pinigų suma + 576,00 Eur palūkanos. Apeliantė su tokiu teismo motyvu nesutiko nurodydama, kad, pagal CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalis, jei paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų. Nesutiktina su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Pagal ĮPVĮ 7 straipsnio 1 dalį vekselyje, apmokėtiname jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo, davėjas gali nustatyti sąlygą, kad už vekselio sumą skaičiuojamos palūkanos. Palūkanos gali būti nurodomas konkrečia pinigų suma arba išreikštos procentine išraiška. Nagrinėjamu atveju šalys nusistatė, kad už suteiktą 9 000,00 Eur paskolą atsakovė turės sumokėti 576,00 Eur palūkanų. Toks susitarimas neprieštarauja teisės normoms. Atsakovė pripažįsta, kad ji gavo 9 000,00 Eur. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė, pasirašydama paprastuosius neprotestuotinus vekselius, patvirtino, kad yra skolinga ieškovui iš viso 9 576 Eur sumą, ir įsipareigojo šią sumą grąžinti iki vekseliuose nurodytos datos ir juose nustatyta tvarka.Skundžiamame sprendime nurodyta, kad atsakovė neįrodė, jog pasiskolintą sumą grąžino ieškovui. Apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalių pareigas įrodinėjimo procese. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė teigdama, jog ji yra grąžinusi skolą pagal ginčo skolos dokumentus, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę turi pareigą šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas įrodinėjimo naštos pasiskirstymas tokio pobūdžio bylose: ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų, tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-06-13 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Nagrinėjamu atveju ieškovas, teigdamas, kad atsakovė neįvykdė savo sutartinės prievolės grąžinti pasiskolintus pinigus, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius tokios prievolės atsiradimo pagrindą, tačiau neprivalo įrodinėti, kad su juo nebuvo atsiskaityta; tai, kad tinkamai įvykdė prievolę, turi įrodyti atsakovė, atsikirsdama į ieškovo reikalavimą. Tai atitinka ir bendrąjį įrodinėjimo principą, kad įrodyti tam tikras aplinkybes turi tas, kuris teigia, o ne tas, kuris neigia. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tokią atsakovui tenkančią įrodinėjimo naštą, ji turi būti suinteresuota tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą, kad galėtų apsisaugoti nuo nesąžiningo kreditoriaus reikalavimo įvykdyti prievolę pakartotinai. Prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuoja CK 6.65 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta priėmusio prievolės įvykdymą kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius išduotų jam pakvitavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009). Atsakovė neginčijo, kad ji neturi iš atsakovo gavusi pakvitavimo, tačiau prašė atsižvelgti į jos ir ieškovo iki tol egzistavusius santykius skolinantis pinigus pagal vekselius. Ieškovas nurodė, jog apeliantė neturi teisės remtis kitais įrodymais, nes vekseliui turi būti rašytinės formos, tai ir įrodinėti reiktų tik rašytiniais įrodymais. Nesutiktina su tokiu ieškovo argumentu. Pažymėtina, kad pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas; siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, skolininkas gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-06-13 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Atsakovė nurodė, kad ji skolindavosi iš ieškovo pinigus ir remdamasi jų savitarpio santykiais niekada anksčiau nepasirašinėdavo ir neprašydavo pakvitavimo. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutiktina remiantis ieškovo pateiktu 2012 m. rugpjūčio 1 d. (2013 m. sausio 26 d.) paprastuoju vekseliu. Apeliantė neginčijo šio dokumento tikrumo. Jame nurodyta, kad atsakovė grąžino dalį pinigų, ieškovas šį faktą patvirtino savo parašu. Teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant tarp šalių egzistavusių tarpusavio santykių, apeliantė kaip asmuo, kuris verčiasi nekilnojamojo turto prekyba, pagal savo amžių ir gyvenimišką patirtį turėjo ir galėjo įvertinti riziką dėl galimų neigiamų padarinių jai neprašant kreditoriaus patvirtinti skolos sumokėjimą. Atsakovė teigė, kad ginčo skolą ieškovui grąžino tuo metu, kai ieškovas pirko butą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Ji už ieškovą tiesiogiai buto pardavėjui sumokėjo buto kainą. Paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo finansinio pajėgumo 2014 m. birželio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną. Nesutiktina su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Ieškovas teismui pateikė duomenis, kad jo finansinė padėtis sandorio sudarymo dieną buvo gera ir jis buvo pajėgus sumokėti visą pinigų sumą už butą. Tai patvirtina 2012 m. liepos 16 d. grynųjų pinigų išmokėjimas Nr. G03610, iš kurio matyti, kad kredito unija „Sveikatos kreditas“ išmokėjo 5 120,00 Eur; 2011 m. liepos 16 d. grynųjų pinigų išmokėjimas Nr. G036111, iš kurio matyti, kad jam kredito unija „Sveikatos kreditas“ išmokėjo 6 370,65 Eur. 2011 m. sausio 19 d. ieškovui UAB Medicinos bankas išmokėjo 1 592,91 Lt (5 500,00 Lt). 2012 m. gegužės 24 d. ieškovui UAB Medicinos bankas išmokėjo 117,82 Eur (406,80 Lt). Iš 2011 m. gruodžio 8 d. susitarimo su AB Šiaulių banku matyti, kad ieškovas anksčiau laiko nutraukė terminuotojo indėlio sutartį Nr. TI_1738958 dėl 1 392,07 Eur. 2010 m. liepos 28 d. ieškovas su AB Ūkio banku vienerių metų laikotarpiui sudarė terminuotą indėlio sutartį Nr. D011_2309736 dėl 1 737,72 Eur (6 000,00 Lt) sumos. 2011 m. lapkričio 2 d. su AB Ūkio banku pasirašė obligacijų sutartį Nr. OBL10-08-009411/2011 dėl 5 098,74 Eur. 2012 m. rugpjūčio 3 d. su KU „Mėmelio taupomoji kasa“ sudarė terminuotą indėlio sutartį Nr. 12-01543 dėl 8 640,00 Eur. 2011 m. lapkričio 9 d. su KU „Mėmelio taupomoji kasa“ sudarė terminuotą indėlio sutartį Nr. 11-02157 dėl 3 475,44 Eur (12 000,00 Lt). 2013 m. sausio 14 d. su KU „Mėmelio taupomoji kasa“ sudarė terminuotą indėlio sutartį Nr. 13-00157 dėl 3 765,06 Eur (13 000,00 Lt). 2013 m. rugpjūčio 5 d. su KU „Mėmelio taupomoji kasa“ sudarė terminuotą indėlio sutartį Nr. 13-01432 dėl 9 269,59 Eur (iki 2015 m. rugpjūčio 5 d.). Kiti duomenys patvirtina, kad ieškovas užsiiminėja metalo laužo pardavimu ir gavo papildomų pajamų. Remiantis šiais duomenimis nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovas 2014 m. birželio 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną buvo nepajėgus sumokėti visą nekilnojamojo daikto kainos.Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo apeliantės paaiškinimais dėl skolos sumokėjimo motyvuodamas tuo, kad šalies paaiškinimai, kai jų patikimai nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, negali būti laikomi patikimais, kadangi atsakovė yra asmeniškai suinteresuota bylos baigtimi, jos paaiškinimai yra subjektyvūs, silpnesnės įrodomosios galios, todėl vien jų tam tikram faktui patvirtinti nepakanka (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliantė nurodė, kad teismas neteisingai nesivadovavo jos pateiktais paaiškinimais, nes jie buvo paremti rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais atsakovės apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl 2014 m. birželio 3 d. pirkimo–pardavimo, 2014 m. balandžio 18 d. pirkimo–pardavimo, 2016 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarčių kaip įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių atsakovės argumentus. Šie rašytiniai įrodymai nepatvirtina ieškovui sumokėtos skolos fakto.Taip pat teismas nesivadovavo liudytojų parodymais motyvuodamas tuo, kad liudytojai A. T. (buto pardavėjas), V. E. (buto pardavėjo draugas, buvęs kartu sandorio sudarymo dieną) nors ir parodė, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną pinigus už butą padavė tiek ieškovas, tiek atsakovė, kiekvienas paduodamas po maišelį su pinigais, tačiau šie asmenys negalėjo pasakyti, kiek kiekvienos iš šalių paduotame maišelyje buvo pinigų, juo labiau tokie liudytojų parodymai neparodo pinigų kilmės, t. y. kieno pinigai buvo tuose maišeliuose. Apeliantė nurodė, jog liudytojai duodami paaiškinimus teisme aiškiai nurodė, kad 2014 m. birželio 3 d. jiems buvo perduota 11 874,42 Eur (41 000,00 Lt), pas notarą pinigus iš savo rankinės išsitraukė būtent ji ir padavė būtent ji. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl liudytojų parodymų vertinimo, kad jie nepatvirtino skolos grąžinimo fakto. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors byloje yra duomenys, jog 2014 m. gegužės 14 d. mokėjimo nurodymu atsakovė A. T. pervedė 579,24 Eur (2 000,00 Lt) avanso, tačiau ieškovui tvirtinant, kad šią sumą jis atsakovei grąžino, šios sumos paskirstymas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškovas neneigė fakto, kad atsakovė 2014 m. gegužės 14 d. pervedė 579,24 Eur (2 000,00 Lt) į A. T. asmeninę sąskaitą jam perkant butą. Tačiau teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis atsakovei grąžino šiuos pinigus, t. y. 579,24 Eur (2 000,00 Lt) (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgus į šias nustatytas faktines aplinkybes, ieškovui priteistina skolos suma mažintina 579,24 Eur (2 000,00 Lt), todėl ši teismo sprendimo dalis keistina.Atsižvelgus į tai, kad atsakovės skola ieškovui sumažinta iki 8 996,76 Eur, turi būti sumažintos ir priskaičiuotos palūkanos už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., tai yra, nuo 957,60 Eur iki 899, 68 Eur.Kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-230/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalį dėl iš atsakovės (apeliantės) priteistos sumos, sumažinant priteistą pirmosios instancijos teismo 9 576,00 Eur skolą ieškovui iki 8 996,76 Eur, taip pat palūkanas nuo 957,60 Eur iki 899,68 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme turėjo 119,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už žyminio mokesčio sumokėjimą. Duomenų apie atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikta.Atsižvelgus į tai, kad tenkinta 94 procentai ieškinio reikalavimų, ieškovui iš atsakovės priteistina 111,86 Eur jo turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus iš dalies patenkinti apeliacinį skundą, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos proporcingai patenkintų (atmestų) apeliacinių skundų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantė O. V. apeliacinės instancijos teisme turėjo išlaidų, sumokėdama 316,00 Eur žyminio mokesčio. Pažymėtina, kad atsakovė pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 319,00 Eur žyminio mokesčio, bet mokėtinas žyminis mokestis yra 316,00 Eur, todėl apeliantei grąžintina 3,00 Eur permokėta žyminio mokesčio dalis. Apeliantė pateikė prašymą pridėti naujus įrodymus ir prašymą priteisti 63,08 Eur išlaidas, turėtas dėl liudytojos apklausos pas notarą. Atsižvelgus į tai, kad šie įrodymai prie bylos nepridėti, klausimas dėl šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo nespręstinas.Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovas V. J. apeliacinės instancijos teisme turėjo 500,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už teisines konsultacijas, atsiliepimo surašymą ir kitų procesinių dokumentų parengimą.

Atsižvelgus į tai, kad atsakovės apeliacinio skundo tenkinta 6 procentai, atsakovei iš ieškovo priteistina 18,96 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, ieškovui iš atsakovės priteisti 470,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina 451,04 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. galutinį sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. galutinį sprendimą pakeisti ir galutinio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. preliminarų teismo sprendimą pakeisti: ieškinį tenkinti iš dalies - priteisti ieškovui V. J. iš atsakovės O. V. 8 996,76 Eur skolos, 899,68 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 9 896,44 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. sausio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 111,86 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti V. J. iš atsakovės O. V. 451,04 Eur jo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti O. V. 3,00 Eur permokėto žyminio mokesčio dalį, paduodant apeliacinį skundą.