- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-19
- Bylos Nr.
- 1A-170-557/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas, Arvydas Daugėla, Savinijus Katauskas
- Nukentėjusysis
- R. T.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-170-557/2018
Teisėjas V. Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47760-2016-6
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2018 m. liepos 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Daugėlos ir Savinijaus Katausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės L. Ž. gynėjo advokato P. Vinklerio apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutarties, kuria L. Ž., padariusiam BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką būnant nepakaltinamu, taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro tipo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
L. Ž. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės už tai, kad jis 2016-10-09, laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 01.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia smurtaudamas sumušė R. T., kuriam dėl padarytų sužalojimų - kairės rankos alkūnkaulio lūžio su dilbio išnirimu, viršutinio kairiojo skruostikaulio lūžio, galvos sumušimo, smegenų sukrėtimo ir daugybinių nubrozdinimų - padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu L. Ž. gynėjas prašo panaikinti apylinkės teismo nutartį ir L. Ž. išteisinti. Nurodo, kad apylinkės teismo nutartis nepagrįsta, todėl naikintina. Pažymi, jog L. Ž. pripažintas kaltu padarius BK 138 str. 1 d. numatytą veiką vadovaujantis tik nukentėjusiojo R. T. parodymais ir specialisto išvada Nr. G 2013/2016(03). Tačiau byloje nebuvo tirtos aplinkybės ir nepašalintos abejonės, ar nukentėjusysis R. T. negalėjo pats susižaloti krisdamas nuo laiptų, kaip 2016-10-09 nakties įvykių seką pasakojo L. Ž.. Byloje visiškai nebuvo tirta versija, ar R. T. specialisto išvadoje Nr. G 2013/2016(03) paminėti sužalojimai galėjo atsirasti nukritus nuo laiptų. Tiek L. Ž., tiek R. T. patvirtina, kad R. T., 2016-10-09 naktį išeidamas iš L. Ž. buto, buvo neblaivus. Apskritai R. T. linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, todėl pats neretai griūna ir taip susižaloja. 2016-10-09 L. Ž. nepadarė R. T. sužalojimų, aprašytų specialisto išvadoje Nr. G 2013/2016(03), tik porą kartų sudavė į veidą. Be to, teigia, jog teismo išvados kvestionuotinos ir dėl objektyvių įrodymų akivaizdaus stygiaus. Byloje neatlikta įvykio vietos apžiūra, nerasti ir nepaimti nusikalstamos veikos padarymo įrankiai, neapklausti L. Ž. buto kaimynai (liudytojai), galėję girdėti vyrų konfliktą. Specialisto išvadoje Nr. G 2013/2016(03) rašoma, kad R. T. buvo padarytas kairio alkūnkaulio alkūnės ataugos atviras lūžis, o tai reiškia, kad R. T. atviras lūžis turėjo kraujuoti. Tačiau L. Ž. bute nebuvo tirta ir ieškota R. T. kraujo pėdsakų, neatlikta įvykio vietos apžiūra, netirta, ar laiptinėje prie L. Ž. buto buvo R. T. kraujo pėdsakų (jis tvirtina kurį laiką sėdėjęs L. Ž. laiptinėje), neatliktas R. T. parodymų patikrinimas įvykio vietoje, todėl mano, jog negalima neabejotinai teigti, kad R. T. išvadoje Nr. G 2013/2016(03) paminėtus sužalojimus patyrė būtent L. Ž. bute V. Mačernio g. 11-31, Plungė, juo labiau, kad šiuos sužalojimus R. T. padarė L. Ž.. Teigia, jog L. Ž. kaltu pripažintas tik remiantis subjektyviu nukentėjusiojo R. T. pasakojimu, kurio nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai ar ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Specialisto išvada Nr. G 2013/2016(03) patvirtina tik R. T. kūno sužalojimus, o ne tai, kada ir kas juos padarė. Paminėti faktai leidžia pagrįstai teigti, kad 2016-10-09 įvykio aplinkybės buvo ištirtos netinkamai ir neišsamiai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme.
Pabrėžia, jog galima abejoti R. T. pasakojimo patikimumu dėl to, ar vidurnaktį (tarp 0.00 val. 01.00 val.) patyręs atvirą lūžį nukentėjusysis pėsčiomis galėjo grįžti namo ir dar bene pusę paros su kraujuojančia ranka būti namuose, o ne skubiai kreiptis į ligoninę dėl medicininės pagalbos suteikimo. Objektyviai ir logiškai mąstant, labiau tikėtina, kad R. T. pats susižalojo krisdamas ar kitomis aplinkybėmis, nes joks vidutinių gabumų ir elementaraus sąmoningumo žmogus naktį nevaikščiotų su lūžusia kraujuojančia ranka ir nelauktų namuose iki kitos dienos, o skubiai vyktų į ligoninę ar iškart kviestųsi greitąją pagalbą. Teigia, jog teismas L. Ž. pripažino kaltu nesant pakankamai jo kaltę ir įvykio aplinkybes patvirtinančių įrodymų, be to, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nesant pakankamų objektyvių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų L. Ž. kaltę padarius BK 138 str. 1 d. numatytą veiką, L. Ž. negalėjo būti pripažintas padariusiu įstatymo uždraustą veiką, įrodinėjant asmens kaltumą, vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis. Tai reiškia, kad nenustačius aplinkybių ir nesurinkus įrodymų, kad ne kas kitas, o L. Ž. padarė R. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą, L. Ž. negalėjo būti pripažintas padariusiu įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Be to, nurodo ir tai, jog vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Nurodo, jog pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 str.. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 1, 3, 4 d.). Įrodymais gali būti duomenys, padedantys atskleisti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, išsiaiškinti byloje keliamų versijų tikrumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-44/2014). Įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba atmesti tiriamas versijas, kad pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Mano, jog konkrečiu bylos atveju apskritai nebuvo surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti L. Ž. kaltę padarius BK 138 str. 1 d. numatytą veiką. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Tačiau nagrinėjant šią bylą ir sprendžiant dėl BK 138 str. 1 d. sudėties buvimo teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada Nr. G 2013/2016(03), nors šie duomenys nėra pakankami ir patikimi konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Teismas, nustatęs atskirų informacijos šaltinių nepatikimumą ar neleistinumą, negali jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Tokiais atvejais teismas vertina kitus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumą teisiamojo kaltumui nustatyti. Pažymi ir tai, kad, įrodinėjant asmens kaltumą, vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinė nutartis Nr. 2K-233-788/2016). Dėl to mano, kad atmetus nukentėjusiojo subjektyvius ir suinteresuotumu bylos baigtimi grįstus parodymus, nesant kitų L. Ž. kaltę dėl BK 138 str. l d. numatytos veikos padarymo pagrindžiančių įrodymų, L. Ž. nepagrįstai ir neteisėtai 2017-07-25 nutartimi pripažintas padariusiu įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką ir jam nepagrįstai taikytos priverčiamosios medicinos priemonės.
Pabrėžia, jog vienas esminių reikalavimų, keliamų apkaltinamajam nuosprendžiui, yra tai, kad jis turi būti pagristas teismo posėdyje ištirtais ir teismo pagal vidinį įsitikinimą įvertintais įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 str. 3 ir 4 d. BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis Nr. 2K-250-942/2016). Mano, jog byloje Nr. Ml-137-404/2017 nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio L. Ž. kaltę padarius BK 138 str. 1 d. veiką, juo labiau nėra iš skirtingų šaltinių gautų duomenų, kuriuos būtų galima palyginti ar patikrinti. Maža to, nesurinkta jokių įrodymų, tikrinančių L. Ž. versiją, kad R. T. pats susižalojo krisdamas ir ne L. Ž. bute.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje L. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis R. T. ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės L. Ž. gynėjo apeliacinio skundo turinio ir paties L. Ž. paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog L. Ž. iš esmės sutinka, jog naudojo fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį R. T., tačiau teigia, jog L. Ž. prieš nukentėjusįjį smurtavo tik suduodamas kelis kartus į galvos sritį, ir savo veiksmais nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų, nulėmusių nesunkų sveikatos sutrikdymą, padaryti negalėjo. Tokiu būdu L. Ž. teigia, jog byloje nustatyti padariniai – R. T. nesunkaus masto sveikatos sutrikdymas – nebuvo priežastiniame ryšyje su L. Ž. veiksmais, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats išėjęs iš buto, nukritęs nuo laiptų ir pan. Apeliaciniame skunde teigiama, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, neatlikta daug svarbių tyrimo veiksmų, ir dėl šios priežasties nebuvo išsklaidytos abejonės, ar R. T. nustatytus sužalojimus sukėlė L. Ž.. Būtent šiais klausimais, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, apygardos teismas ir pasisako.
BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimtos nutarties turinys rodo, kad BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Visos bylos aplinkybės ištirtos ir įvertintos. Pagal BPK 395 str. 1 d. proceso dėl nepakaltinamo asmens padarytos veikos metu inter alia turi būti įrodinėjama: baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės; ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo; ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo; koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to; baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdis ir dydis. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas L. Ž. veiksmų apimtį ir surašydamas nutartį, kuria jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, įstatymo nuostatas taikė teisingai, ir pagrįstai konstatavo L. Ž. kaltę padarius R. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 str. 1 d.). Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų, išspręsdamas BK 401 str. 2 d. numatytus klausimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir veiką kvalifikavo ne taip, kaip norėtų apeliantas, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiama nutartis neteisėta ir (ar) nepagrįsta, ir tai nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu L. Ž. nurodė, jog su R. T. yra pažįstami, viskas vyko jo bute, jie girtavo. Narkotikų nevartojo, tuo metu vartojo tik vaistus. R. T. buvo pasiėmęs jo butelį, R. T. jį kaltino ar apvogė jį, nežino. Sumušė jam galvą, o dėl to, kad R. T. neprimato, tai paskui pats nukrito. Pripažįsta, kad bute kelis kartus su kumščiu užmetė jam į veidą, gal ir galėjo lūžti jam skruostikaulis. Teigia, jog nukentėjusysis pasakojo kažkokias nesąmones, dėl to taip ir gavosi. Ar tada vartojo alkoholį, nepamena, buvo lyg pusę butelio alaus išgėręs. R. T. viena akimi nemato, todėl jis eidamas laiptinėje nugriuvo, nes gerai neprimato, ir dar neblaivus buvo. L. Ž. girdėjo taip sakant, kad laiptinėje daug kraujo buvo, bet nematė, kad jis nugriuvo L. Ž. gyvena vienas (b. l. 127). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu L. Ž. nurodė, jog įvykio metu bute buvo ne tik jis ir R. T., bet ir daugiau asmenų, iš viso šventė 5-6 asmenys. Taip pat nurodė, jog R. S., A. P. ir S. N. atėjo tuomet, kai R. T. nuėjo miegoti. Pamena kaip R. T. dėjo du kartus ir išstūmė pro duris. Neprisimena, kaip mušė R. T., bet kompanija buvo, ir jie visi kartu gėrė (b. l. 189, 197). Analizuojant šiuos L. Ž. parodymus matyti, jog jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Visų pirma pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kalbėdamas apie įvykio aplinkybes L. Ž. nurodė, jog girtavo jis ir R. T., ir net neužsiminė, jog jam mušant R. T., kartu bute buvo dar 3 asmenys, kurie tą vakarą kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teisme, atsakydamas į klausimą, ar bute būna (gyvena) vienas, L. Ž. patvirtino, jog bute gyvena tik jis, jog pas jį į svečius buvo atėjęs R. T., ir aplinkybės, jog įvykio metu kartu buvo R. S., A. P. ir S. N., nenurodė. L. Ž. nenuoseklus ir kalbėdamas apie savo vartotą alkoholį – pirmosios instancijos teisme nurodęs, jog neatsimena, ar vartojo tada alkoholį ir patikslinęs, jog gal ir buvo išgėręs pusę butelio alaus, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu užtikrintai nurodė, jog jis gėrė, ir tai darė ne dviese su R. T., o su kompanija.
L. Ž., siekdamas pagrįsti savo apeliacinės instancijos teisme iškeltą versiją, jog jis su R. T. įvykio metu buvo ne dviese, o kartu buvo ir kitų asmenų, kurie neva matė, kad L. Ž. tik kelis kartus sudavė nukentėjusiajam į veidą, pateikė prašymą apklausti šiuos neva kartu bute buvusius liudytojus – R. S., A. P. ir S. N.. Siekiant išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą ir pašalinti visas abejones dėl L. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, ir apklausė šiuos gynybos pakviestus liudytojus, taip pat ekspertą D. V. ir papildomai apklausė nukentėjusįjį R. T..
Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. S. nurodė, jog L. Ž. pažįsta geriau nei R. T.. Gyvena netoli L. Ž.. Jis buvo atėjęs pas L. Ž., ten alkoholį vartojo L. Ž. ir R. T., buvo dar ir kitų žmonių. R. T. atsistojo, pasiėmė, pavogė degtinės butelį ir išėjo, o L. Ž. supykęs jam vieną kartą sudavė, ir viskas. R. T. išėjęs nugriuvo. R. T. atsikėlė ir išėjo. Įvykis buvo seniai, gal prieš pusantrų metų, datos tiksliai pasakyti negali. Yra kalbama apie tą įvykį kai R. T. buvo sužalotas. Pas L. Ž. buvo penki žmonės. Buvo jis, R. T., L. Ž., A. P. ir S. N.. Visas konfliktas vyko matant jam, A. P. ir S. N.. L. Ž. sudavė R. T. vieną kartą delnu į veidą. Nuo smūgio R. T. nenugriuvo, bet po smūgio išėjo ir nugriuvo laiptinėje. Kaip nugriuvo nematė, tik girdėjo. Buvo išėjęs pažiūrėti ir matė, kaip jis gulėjo ant žemės. R. T. nukrito nuo vienos pakopos. R. T. buvo girtas ir nieko nesakė. R. S. pažiūrėjęs sugrįžo į vidų. Išėjo namo po valandos ir R. T. jau nebebuvo. Laiptinėje kraujo nesimatė, L. Ž. bute taip pat kraujo nebuvo. Jis pas L. Ž. užeidavo dažnai, R. T. užeidavo ne taip dažnai, kaip jis. L. Ž. bute R. T. sutiko pirmą kartą. Po įvykio R. T. buvo sutikęs tik vieną kartą, pasikalbėjo ir viskas (b. l. 188). Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas A. P. nurodė, jog L. Ž. ir R. T. pažįsta, jų santykiai normalūs. Baliavojo pas L. Ž., buvo jis, L. Ž., S. N. ir atėjo R. T.. Atėjęs R. T. pasiėmė butelį ir norėjo išeiti į namus, tačiau L. Ž. jam du kartus trenkė per veidą, ir viskas. Buvo keturiese: jis, L. Ž., S. N. ir R. S., ir paskui atėjo R. T.. L. Ž. R. T. sudavė delnu du kartus į veidą ir jis nuvirto, atsikėlė. Nuvirtusio R. T. niekas nemušė, jokio kraujo jis nematė. Atsikėlęs R. T. išėjo pro duris, kaip R. T. paskui atsidūrė ligoninėje, nežino. Jie keturiese išgėrė du butelius. Su R. T. gėrė pusę litro. R. T. atėjo jau išgėręs. Nugriuvęs R. T. atsistojo pats, ir jie jį išstūmė lauk (b. l. 188-189). Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas S. N. nurodė, jog pažįsta L. Ž. ir R. T. labai gerai. Apie R. T. sužalojimą žino tik tiek, kad buvo sugipsuota jo ranka ir daugiau nieko negali paskalyti. Jis ten nelabai ilgai buvo. Jis (S. N.) prie gėrimo neprisijungė ir išėjo ankščiau. Buvo užėjęs ir tuo metu buvo L. Ž. ir R. T.. R. T. buvo visiškai girtas, L. Ž. mažiau. Baliavoti jis nenorėjo ir išėjo – buvo užėjęs dienos metu. L. Ž. jam pasakojo, kad R. T. nuo jo pavogė butelį, sakė, kad butelį L. Ž. pats sudaužė, kad R. T. L. Ž. tik pastūmė, paskui, kad jau griuvo. R. T. apie tai S. N. nieko nepasakojo, nes jie susitinka tik du kartus per metus (b. l. 189).
Nors visi gynybos pakviesti liudytojai nenurodė, jog L. Ž. būtų smurtavęs prieš R. T. tokia apimtimi, jog nukentėjusiajam būtų padaryti nustatyti sužalojimai, ir taip patvirtino L. Ž. teisinančią versiją, tačiau akivaizdu, jog suinteresuota pusė – L. Ž. ir jo draugai, apie kurių buvimą bute įvykio metu L. Ž. nurodė tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, turėjo pakankamai laiko suderinti savo pozicijas taip, kad jos atitiktų jų palaikomą įvykių versiją, todėl ypatingas dėmesys kreipiamas į įvykio detales, kurių asmenys galėjo neaptarti, laikydami jas neesminėmis, tačiau jos buvo pakankamai svarbios, kad būtų įsimenamos. Visų pirma pastebėtina, jog liudytojas R. S. nurodė, kad įvykio metu be jo buvo R. T., L. Ž., A. P. ir S. N.. Tai, jog bute buvo L. Ž., S. N., R. S., R. T.,bei jis pats (A. P.), nurodė ir liudytojas A. P.. Tačiau liudytojas S. N. nurodė, jog įvykio metu bute jis nebuvo, kartu nevakarojo ir alkoholio nevartojo – į butą buvo užėjęs dienos metu, tuo metu girtavo tik L. Ž. ir R. T., o apie vėliau vakare įvykusio įvykio detales jam papasakojo L. Ž.. Taigi S. N. parodymai paneigia tiek L. Ž., tiek ir liudytojų R. S. ir A. P. parodymus dėl įvykio metu bute buvusių asmenų skaičiaus. R. S. nurodė, jog jis atėjo pas L. Ž., kai ten jau gėrė R. T., tuo tarpu A. P. nurodė, jog visų pirma pas L. Ž. atėjo R. S., A. P. ir S. N., ir tik vėliau prisijungė R. T.. L. Ž. nurodė dar kitokią svečių atėjimo pas jį tvarką – pirmą atėjo R. T., tada jis nuėjo į kitą kambarį atsigulti ir neva tada pas jį sugužėjo visi trys liudytojai, o jiems toliau geriant, iš kito kambario atėjo R. T.. Akivaizdu, jog liudytojų ir L. Ž. parodymai dėl susitikimo bute aplinkybių yra kardinaliai priešingi. Be to, skirtingai nei teigia L. Ž. ir kiti liudytojai, S. N. iš buto išėjo dar prieš L. Ž. pradedant smurtauti prieš nukentėjusįjį. Pastebėtina, jog likusių dviejų liudytojų (R. S. ir A. P.) parodymai taip pat prieštaringi kalbant apie suduoto smūgio ir R. T. nuvirtimo aplinkybes. R. S. parodė, jog L. Ž. sudavė R. T. tik vieną kartą delnu į veidą, nuo smūgio R. T. nenugriuvo, bet po smūgio išėjo iš buto ir nugriuvo laiptinėje, tuo tarpu taip pat neva betarpiškai konfliktą stebėjęs A. P. nurodė, kad L. Ž. sudavė R. T. į veidą du kartus, po to R. T. nukrito, atsikėlė, ir jie jį išstūmė pro duris. Taigi liudytojai R. S. ir A. P. ne tik nurodė skirtingą smūgių skaičių, skirtingai nurodė aplinkybę dėl R. T. nugriuvimo po smūgio, tačiau nevienodai nurodė ir R. T. išėjimo aplinkybę – R. S. teigia, jog nukentėjusysis išėjo pats, tuo tarpu A. P. nurodė, jog bute gėrę asmenys išstūmė nukentėjusįjį iš buto. L. Ž. nurodė, kad pamena, kaip R. T. sudavė du kartus ir išstūmė pro duris, taigi R. S., nurodydamas, jog nukentėjusiojo niekas nestūmė ir jis iš buto išėjo pats, taip pat paneigė L. Ž. parodymus. Pažymėtina ir tai, jog R. S. nurodo neva girdėjęs, kaip nukentėjusysis nukrito nuo laiptų ir nuėjęs pažiūrėti pamatė, kaip R. T. guli ant žemės, tačiau šios aplinkybės, jog bute buvę asmenys būtų girdėję kritimą laiptinėje, ar, juo labiau, būtų išėję kartu pasižiūrėti kas nukrito nuo laiptų, niekas nenurodė. Pažymėtina, jog R. S., teigdamas, jog jis neva išėjo į laiptinę pažiūrėti į nukritusį R. T. nurodė, jog jokio kraujo nematė, tuo tarpu L. Ž. teigė, jog laiptinėje po nukentėjusiojo nukritimo buvo daug kraujo. Visiškai nelogiškas liudytojo R. S. teiginys, jog nors jis nematė nukrentančio nukentėjusiojo (tuo metu girtavo bute), tačiau jis žino, kad nukentėjusysis nukrito nuo vienos laiptų pakopos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, iš aptartų parodymų turinio akivaizdu, jog į apeliacinės instancijos teismo posėdį gynybos iškviesti liudytojai R. S., A. P. ir S. N. davė ne tik nenuoseklius, prieštaringus, tačiau ir galimai melagingus parodymus, taip siekdami padėti savo pažįstamam L. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Išsami parodymų analizė atskleidė, jog šie liudytojai nurodė skirtingas aplinkybes dėl jų atėjimo pas L. Ž., dėl įvykio metu buvusių asmenų skaičiaus, dėl L. Ž. veiksmų apimties, dėl R. T. nukritimo, dėl nukentėjusiojo atsikėlimo ir išėjimo iš buto, dėl jo nukritimo laiptinėje, dėl laiptinėje buvusio kraujo. Šios aplinkybės, jas vertinant kartu su nukentėjusiojo nuosekliai nurodyta aplinkybe, jog bute įvykio metu buvo tik jis ir L. Ž., bei tai, jog apie kažkokius neva kartu su jais bute buvusius asmenis L. Ž. užsiminė tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarką, atskleidžia, jog liudytojai R. S., A. P. ir S. N. 2016-10-09 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apskritai nebuvo, ir girtaujančių L. Ž. ir R. T. nematė. Remdamasi išvardytu, teisėjų kolegija šių liudytojų parodymus atmeta kaip nepatikimus ir neatitinkančius tikrovės.
Skirtingai nei L. Ž. ar jo gynybinę versiją prieštaringais ir nenuosekliais parodymais palaikę liudytojai R. S., A. P. ir S. N., nukentėjusysis R. T. itin logiškai ir nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir abiejų instancijų teisiamųjų posėdžių metu patvirtino kaltinime L. Ž. inkriminuotas įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. T. nurodė, jog kai sumuštas pateko į ligoninę, jis pareigūnams papasakojo netiesą, jog buvo sumuštas 3-4 nepažįstamų asmenų, nes nepageidavo jokio tyrimo ir nenorėjo vaikščioti į policiją, buvo pasimetęs, išsigandęs. Iš tikrųjų jį sumušė L. Ž., kuris yra jo pažįstamas, pas jį jis ateidavo gana dažnai. 2016-10-08 apie 20 val. jis atėjo pas L. Ž.. L. Ž. išėjo į parduotuvę ir parsinešė alkoholinių gėrimų. Susėdę jiedu išgėrė gal pusę butelio degtinės, ir jis užsinorėjo pailsėti, nes naktį buvo mažai miegojęs. Jis matė, kad kartu su degtine L. Ž. beveik saujomis gėrė ir kažkokius vaistus. Jis nuėjo ant sofos pailsėti ir užsnūdo, kai išgirdo, kaip buto virtuvėje L. Ž. kažką tranko, daužo, šūkauja. Tada jis suprato, kad jam užėjo priepuolis. L. Ž. serga psichine liga ir kartais neįmanoma visai bendrauti su juo, o kartais pasikalbėti įmanoma. Jis pasakė L. Ž., kad eina namo ir pasiima tą likusį pusę butelio degtinės. L. Ž. pasakė, kad niekur neis ir trenkė butelį degtinės į žemę. Po to staiga išgriebė jam iš rankų tą pusę butelio degtinės ir trenkė jam per pakaušį. Jis prarado sąmonę. Kai atsipeikėjo, jis sėdėjo ant grindų, pajuto, kad yra praskeltas antakis. Jam sėdint ant grindų jis pajuto, kaip L. Ž. jam spyrė į veidą. Po to iš kažkur pasiėmė kažkokią lentą ar pagalį ir užsimojo jam trenkti. Norėdamas išvengti smūgio, jis pakėlė kairę ranką, tai L. Ž. jam per tą ranką trenkė maždaug 3-4 kartus. Jis nepajėgė apsiginti, nes neturėjo jėgų. Šaukė, kad liautųsi ir leistų eiti namo. L. Ž. visiškai nereagavo, akys buvo paklaikusios. Vėliau jį sugriebęs už kojų, numovė batus, tampė po kambarį, o vėliau ištempė į prieškambarį. Šaukė, kad dingtų lauk iš trobos. Norėjo apsimauti batus, bet rado tik vieną, tai kito net neleido ieškoti, o varė lauk iš buto. L. Ž. atidarė buto duris. Jis neturėjo jėgų atsistoti, o L. Ž. liepė kuo greičiau nešdintis iš buto. Bijodamas būti dar labiau sumuštas, jis iššliaužė pro buto duris į koridorių. Sėdėjo truputį laiptinėje. Po to šiaip ne taip parėjo iki namų ir griuvo į lovą. Kiek galėjo būti valandų, kai viskas vyko, nežino, galėjo būti laikotarpis kažkur nuo 00.00 iki 01.00 val. Ryte pasijuto labai blogai ir kreipėsi į ligoninės priėmimo skyrių. Iš Plungės ligoninės buvo išvežtas į Klaipėdos ligoninę, kur nustatė įvairių lūžių. L. Ž. pažįsta gal kokius 2 metus. Tokių dalykų niekada nėra buvę. Būdavo, kad užeina agresijos priepuoliai, bet ant jo nepuldavo (b. l. 20-21).
Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis R. T. nurodė, kad su L. Ž. yra seniai pažįstami, susitarė išgerti pastarojo bute, parduotuvėje nusipirko du butelius degtinės. Buvo dviese, kiekvienas gėrė iš atskirų butelių. Jam buvo žinoma, kad L. Ž. gydosi, bet jis nebuvo piktybinis. Begeriant jis nuėjo pagulėti ir išgirdo daužomų indų garsą. Tada nutarė eiti į namus, bet tuo metu į kambarį įėjo L. Ž., kuris jam neleido išeiti. Jis pasiėmęs butelį degtinės kišosi į kišenę, tada L. Ž. pagriebė tą butelį ir juo trenkė jam per galvą, paskui dar kažką pasigriebė ir norėjo jam trenkti, bet jis užsidengė ranka. Paskui jį pagriebė už kojų ir pradėjo tampyti po kambarį, numovė batus. Po to jam liepė dingti iš buto ir išstūmė jį į laiptinę. Pasėdėjęs laiptinėje, jis pėsčias parėjo į namus. Kitą dieną išsikvietė greitąją medicinos pagalbą ir jį išvežė į ligoninę. Alkūnėje yra sudėti geležiniai strypai. Jis pats tikrai niekur negriuvo (b. l. 127-128). Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis R. T. parodė, jog jis su L. Ž. buvo tik dviese, kitų asmenų nebuvo. Su L. Ž. buvo geri pažįstami. Pas L. Ž. jis atėjo vakare, buvo tamsu, kažkur apie 20 val. Kai atėjo, L. Ž. buvo vienas, jis pats jau buvo truputėlį išgėręs. Kai atėjo, tai L. Ž. buvo ką tik išmiegojęs ir girtas nepasirodė. L. Ž. išėjo pirkti degtinės, parnešė 2 butelius ir jie gėrė. Degtinę pirko L. Ž. už savo pinigus, jis pats pinigų neturėjo. R. T. gėrė iš vieno butelio, L. Ž. – iš kito. Kažkiek R. T. išgėrė ir pasakė, kad eina pagulėti, L. Ž. pasiliko virtuvėje. Paskui L. Ž. pradėjo šūkauti, R. T. pamanė, kad laikas eiti namo, tačiau L. Ž. pasakė, kad niekur jis neis ir L. Ž. savo butelį sudaužė į grindis. R. T. pasiėmė kitą butelį ir pasakė, kad eina. L. Ž. griebė jam butelį iš rankų ir tvojo per galvą, butelis sudužo. Paskui buvo sulaužytos durys, L. Ž. paėmė lentą ir trenkė nukentėjusiajam su lenta. Kai trenkė su lenta, tai nukentėjusysis buvo užsidengęs. L. Ž. jį parvertė ant žemės, tampė po kambarį, o paskui išstūmė į laiptinę. Išstumtas R. T. sėdėjo laiptinėje ir pagalvojo, kad reikia eiti namo ir parėjo. Atstumas nuo Ž. namų iki jo namų yra 200-300 metrų. Namo parėjo be batų, tik su kojinėmis. Skausmo nejautė, nes buvo šoko būsenoje. Kaip parėjo namo nežino, bet parėjo su sulaužyta kulkšnimi. Parėjęs namo nuėjo miegoti, o greitąją kvietė tik tada, kai išsimiegojo. Galvojo, kad nebus tokie sužalojimai, nenorėjo, kad jį tampytų policija. Įvykius pamena gerai, nes nebuvo labai girtas. Nukritęs nuo laiptų nebuvo. Ranka dengėsi, kai daužė jam su lenta. Kaip galėjo sulaužyti kulkšnį, nežino, bet L. Ž. jį tampė paėmęs už kojų po visą kambarį. Kai atėjo pas Ž., nieko daugiau nebuvo, konfliktas buvo tarp jų dviejų. Iš savo butelio R. T. išgėrė trečdalį. Buteliai buvo 0,5 litro. Kiek laiko sėdėjo laiptinėje – nežino, namo ėjo be batų ir nieko neskaudėjo. Kad sužalota ranka, pastebėjo tik ryte. Eidamas namo, niekur pargriuvęs nebuvo. Žaizdos kraujavo, buvo praskeltas antakis, bėgo kraujas iš ausies. Po įvykio su L. Ž. daugiau nebendravo. Kai dviese gėrė degtinę, tai L. Ž. vartojo vaistus, jie bendraudavo normaliai ir anksčiau taip nėra buvę (b. l. 197).
Iš sistemines nukentėjusiojo parodymų analizės matyti, jog jis nuosekliai nurodė, jog pas L. Ž. atėjo 20 val. vakaro, tuomet L. Ž. nuėjo į parduotuvę, už savo pinigus nupirko du butelius degtinės ir jie dviese pradėjo girtauti, kitų asmenų visą vakarą nebuvo. Begeriant jis nuėjo ant sofos pailsėti ir užsnūdo, o atsibudo tik tuomet, kai išgirdo, kaip buto virtuvėje L. Ž. kažką tranko, indus daužo, šūkauja. Atsikėlęs jis suprato, kad laikas eiti namo, ir norėjo įsikišti į kišenę likusį nugertą degtinės butelį, bet tuo metu į kambarį įėjo L. Ž. ir neleido išeiti, griebė jam butelį iš rankų ir tvojo per galvą, butelis sudužo. Po to dar smogė jam su lenta, tačiau R. T. buvo užsidengęs su ranka. Parvertęs nukentėjusįjį, L. Ž. jį tampė už kojų po namus, o po to išstūmė į laiptinę ir nukentėjusysis iššliaužė lauk. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų šiuos nukentėjusiojo parodymus, be to, nėra ir jokių duomenų, kurie rodytų, jog R. T. būtų suinteresuotas apkalbėti L. Ž. (tokių duomenų nenurodyta ir apeliaciniame skunde), kita vertus, nors buvo sužalotas, nukentėjusysis byloje nepareiškė jokio civilinio ieškinio, o tai tik dar kartą rodo, jog R. T. neturi jokių priežasčių apkalbėti L. Ž., su kuriuo, kaip patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek ir L. Ž., jie bičiuliavosi kelerius metus. Pastebėtina, jog šiuos nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina L. Ž. parodymai, kuris nurodo tokią pat konflikto pradžią (dėl degtinės butelio), be to, liudytojas S. N. nurodė, jog jam L. Ž. buvo pripažinęs, jog trenkė degtinės buteliu nukentėjusiajam į galvą. Be to, L. Ž. sutinka, jog kelis kartus smūgiavo ranka nukentėjusiajam į galvą, tokiu būdu taip pat patvirtindamas nukentėjusiojo parodymus. Nors L. Ž. kategoriškai neigia atlikęs kitus nukentėjusiojo nurodytus veiksmus, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog įvykio metu L. Ž. buvo apgirtęs, be to, kaip nurodė nukentėjusysis, vartojo vaistus, todėl dėl šių aplinkybių (apsvaigimo) gali ne visiškai tiksliai atsiminti savo paties atliktų veiksmų apimtį.
Šiame kontekste pažymėtina, jog nukentėjusiojo R. T. parodymus dėl prieš jį atliktų L. Ž. veiksmų ir jais padarytų sužalojimų mechanizmo, taip pat ir dėl nukentėjusiojo galimybės su L. Ž. bute patirtais sužalojimais pareiti namo, iš dalies patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas D. V., kuris parodė, jog išvada duota remiantis pateiktais medicininiais dokumentais. Iš pateiktų dokumentų matosi, kad nukentėjusysis buvo stipriai sumuštas. Užfiksuotos galvos žaizdos, kairės plaštakos nykščio žaizda, kairio riešo žaizda, kairės alkūnės žaizda ir dėl šių žaizdų vyko kraujavimas. Įvykio vietoje turėjo būti kraujo. Žaizdos buvo muštinės. Kelias žaizdas susiuvo Plungės ligoninėje. Kairio riešo ir alkūnės žaizdos nesusiūtos ir turėjo būti išorinis kraujavimas. Nukentėjusysis buvo neblaivus, tai galėjo ypatingo skausmo ir nejusti. Kai pakliuvo į ligoninę, alkotesteris parodė tik 0,24 promiles. Rankos sužalojimas judėjimui nekliudė. Kairės šoninės kulkšnies lūžis buvo A tipo lūžis, kuris yra žemas lūžis, grynai kulkšnies srityje. Lūžis buvo be žymesnio poslinkio ir užteko uždėti langetę. Su tokiu lūžiu žmonės raišuoja, bet vaikščioti gali. Su tokiais sužalojimais nukentėjusysis galėjo pėsčias pareiti ir miegoti, tai priklauso nuo žmogaus individualių savybių. Akivaizdu, kad sužalojimai nepadaryti vienu smūgiu ranka kumščiu į veidą. Tikėtina, kad buvo smogta buteliu į galvą. Veide buvo ryški kraujosruva apie kairę akį, tai daugiau būdinga tokiam smūgiui, veidas buvo ištinęs. Alkūnės, rankos sužalojimas dažniausiai įvyksta griūnant. Remiantis delnu, ranka turi būti sulenkta alkūnės sąnaryje ir kažkiek tai pasukta į vidinę pusę. Tokia trauma gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Paprastai būdinga, kad žmogus dengėsi nuo smūgių. Dilbio išnirimas atsirado griuvimo pasėkoje, pasukus ranką iš šono. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl kaulo lūžių, kiti sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto. Žandikaulio ir skruostikaulio lūžiai nepasitvirtino. Nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą nulemia atviras alkūnės lūžis su kairio dilbio kaulo išnirimu ir kairės šoninės kulkšnies lūžis. Alkūnkaulio alkūninės ataugos atviras lūžis, žaizda susisiekė su lūžio vieta. Pačioje žaizdoje buvo tas lūžis. Šoninės kulkšnies lūžis būdingas netiesioginei traumai. Tai įvyksta nuo staigaus pėdos pakrypimo į šoną, pasukus pėdą. Tampant toks lūžis įmanomas, bet daugiausia tai dėl griuvimo (b. l. 188). Iš aptartų eksperto paaiškinimų matyti, jog jis, nurodydamas, jog dėl kulkšnies lūžio specifikos R. T. galėjo vaikščioti, patvirtino R. T. nurodytą aplinkybę, jog po sumušimo bute jis sugebėjo pareiti namo, ir paneigia apeliaciniame skunde keliamas abejones, neva kulkšnies sužalojimas rodo, kad R. T. negalėjo būti sužalotas bute. Pastebėtina, jog ekspertas nurodė, jog nors paprastai tokia kulkšnies trauma atsiranda griūnant, tačiau ji gali būti patirta ir asmenį tampant po kambarius už kojos, t. y. atliekant L. Ž. R. T. atliktus veiksmus. Be to, analizuodamas R. T. patirtus sužalojimus, ekspertas nurodė, jog tikėtina, kad buvo smogta buteliu į galvą – šią aplinkybę taip pat nurodė R. T.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ekspertas, vertindamas R. T. sužalojimus nurodė, jog alkūnės, rankos sužalojimas dažniausiai įvyksta griūnant. Remiantis delnu, ranka turi būti sulenkta alkūnės sąnaryje ir kažkiek tai pasukta į vidinę pusę. Tokia trauma gali būti tiesioginė ir netiesioginė – paprastai būdinga, kad žmogus dengėsi nuo smūgių. Šiuo atveju R. T. nurodė, jog L. Ž. jį pargriovė, o po to smogė jam, bet jis ranka dengėsi nuo smūgio, taigi ši eksperto nurodyta aplinkybė taip pat atitinka nukentėjusiojo parodymus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nuoseklūs ir išsamūs nukentėjusiojo R. T. parodymai, kuriuos patvirtina byloje esančia specialisto išvada nustatyti sužalojimai, taip pat eksperto paaiškinimai, kurie patvirtina nukentėjusiojo pateiktą jo sužalojimo mechanizmą, taip pat iš dalies L. Ž. parodymai, kuriais jis pripažįsta dalį smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, šiuo atveju yra esminiai duomenys, susijungiantys į vientisą įrodymų grandinę ir vienareikšmiškai rodantys, jog būtent L. Ž. sužalojo nukentėjusįjį ir padarė jam specialisto išvada nustatytus sužalojimus, kurie sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nebuvo atlikti tam tikri tyrimo veiksmai (neapžiūrėta įvykio vieta, neapklausti L. Ž. kaimynai, neatliktas parodymų patikrinimas vietoje ir pan.), tačiau ir šių byloje surinktų ir ištirtų duomenų visiškai pakanka konstatuoti, jog L. Ž. nesunkiai sužalojo R. T. – tai nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei būtų laiku atlikti minėti tyrimo veiksmai, būtų surinkta tik dar daugiau L. Ž. kaltę patvirtinančių įrodymų, kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, policijos pareigūnai buvo informuoti apie L. Ž. sužalojimą tik vėliau, be to, pats nukentėjusysis ne iš karto nurodė, kur ir kas jį sužalojo, todėl per šį laiką nusikalstamos veikos nustatymui reikšmingi duomenys ir daiktai galėjo būti sunaikinti arba išnykti savaime.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, L. Ž. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d., jo kaltė dėl šios baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai L. Ž. veiksmuose byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas L. Ž., padariusiam BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką būnant nepakaltinamu, nutartį taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis L. Ž. kaltės klausimu, jog jis nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį R. T., o L. Ž. gynėjo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Todėl nėra teisinio pagrindo apeliacinio skundo argumentais naikinti skundžiamą Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
L. Ž., kuriam paskirta priverčiamoji medicininė priemonė, gynėjo P. Vinklerio apeliacinį skundą atmesti.