Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Eglės Gruodienės ir Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės J. S. (J. S.) ir jo gynėjui advokatui Edmundui Luotei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Dariaus Šneiderio ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. S., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos A. S. atsakomybei, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą su 500 eurų užstatu, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, J. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. vasario 19 d.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, J. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 16 MGL dydžio (800 eurų) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į J. S. nuosavybės teise priklausantį automobilį „SUBARU FORESTER“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

4. Prokuroras pateiktame apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija tik baudžiamojo poveikio priemonės – 16 MGL dydžio įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą J. S. skyrimo aspektu, prašo ją panaikinti ir vietoje jos paskirti automobilio „Subaru Forester“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimą. Tuo tarpu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti paskirtą 500 eurų laidavimo užstatą bei sumažinti baudžiamosios poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – terminą iki 1 (vienerių) metų. Atsižvelgęs į apeliaciniuose skunduose keliamus reikalavimus, skundą nagrinėjantis teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

5. Byloje nustatyta, kad nusikaltimas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo padarytas J. S. vairuojant automobilį ,,Subaru Forester“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris jam priklauso nuosavybės teise (b. l. 20). Atsižvelgiant į tai, šis automobilis laikytinas aptariamo nusikaltimo padarymo priemone. Šiuo atveju sprendimą netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo, pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad J. S. anksčiau nėra teistas, nors yra baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, tačiau baudos sumokėtos, jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, itin kritiškai vertina savo poelgį, veika atsitiktinė, yra pensininkas, tačiau dirbantis, byloje nėra duomenų, kad J. S. turi kokių nors problemų su alkoholiu. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, kaip matyti iš byloje esančio Administracinių nusižengimų registro išrašo, J. S. septynis kartus baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau jo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai nėra šiurkštūs, didžioji dalis administracinių nusižengimų susiję su transporto priemonės pastatymu draudžiamoje vietoje (b. l. 76-78).

7. Tokios išvados atitinka ir teismų praktiką, kurioje pažymėta, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-35-719/2018).

8. Skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismo J. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, atsižvelgiant į nustatytus artimus minimaliems jų dydžius, nėra pakankamos, siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo. Teisėjų kolegija su tokia prokuroro pozicija nesutinka. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, J. S. dirba autoservise UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, todėl teisės vairuoti transporto priemones turėjimas yra tiesiogiai susijęs su jo darbinėms funkcijoms. Atsižvelgiant į pastarąją aplinkybę, darytina išvada, kad nustatytas dvejų metų uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas yra pakankamai griežtas ir baudžiantis, nes J. S. ne tik ilgą laiką negalės vairuoti automobilio, bet ir vykdyti darbinių funkcijų, dėl ko tikėtina sumažės jo šeimos pajamos. Akcentuotina ir tai, kad toks uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas atitinka teismų praktiką taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę asmenims, padariusiems BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-511/2018, 2K-112-942/2021 ir kt.). Vertinant paskirtos 16 MGL (800 eurų) į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą įmokos dydį, pažymėtina, kad atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo bei jo sutuoktinė yra pensininkai, todėl nekyla abejonių, kad 800 eurų suma, kuri sudaro beveik trečdalį prašomo konfiskuoti automobilio vertės (b. l. 21), jiems bus nemaža finanė našta, ypatingai įvertinus tai, kad skundžiamu nuosprendžiu J. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskiriant 500 eurų užstatą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nėra aiškiai per švelnios, pakankamai baudžiančios, todėl jų veiksmingumu nėra pagrindo abejoti.

9. Skunde, grįsdamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymo būtinybę, prokuroras prašo atsižvelgti į padarytos veikos pobūdį, pavojingumą bei padarymo aplinkybes. Pasisakydama dėl šių skundo argumentų, teisėjų kolegija įvertina tai, kad J. S. padarė vieną tyčinį nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą transporto eismo saugumui, tai yra vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,97 promilės girtumas. Taip pat atsižvelgia į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas darbo dieną, apie 17.00 val., prie parduotuvės, kuomet žmonių judėjimas iš tiesų būna intensyvus. Byloje apklausta tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja O. P. paaiškino, kad automobilis važiavo greitai, išlipusio iš automobilio J. S. judesiai buvo nekoordinuoti, sulėtėję, jis svirduliavo, jo kojos buvo sulinkusios per kelius, jam buvo sunku eiti. Ji stovėjo maždaug 4 metrų atstumu nuo vyriškio, tačiau pajautė nuo jo sklindantį alkoholio kvapą, šį kvapą užuodė ir kartu su ja buvusios kolegės (b. l. 10-11). Iš aptarto akivaizdu, kad J. S., vairuodamas transporto priemonę būdamas sunkiai apgirtęs, elgėsi nepateisinamai lengvabūdiškai ir tokiais savo veiksmais kėlė pavojų tiek sau, tiek ir kitiems asmenims. Kita vertus, dėl šių neteisėtų J. S. veiksmų jokie sunkesni padariniai nekilo, niekas nebuvo sužalotas, todėl aptartos aplinkybės neleidžia spręsti apie išskirtinai didelį padarytos nusikalstoms veikos pavojingumo laipsnį, kas suponuotų išvadą, kad automobilio konfiskavimas šioje byloje yra būtinas teisingumo principui įgyvendinti. Be to, pirmosios instancijos teismas, atleisdamas J. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nustatė, kad yra pagrindo tikėti, kad jis daugiau nenusikals, o tai taip pat patvirtina, kad prevenciniai tikslai gali būti pasiekti be nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo.

10. Teisėjų kolegija nesutinka ir su prokuroro skunde nurodytais argumentais, kad įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą J. S. negalėjo būti skiriama, kadangi šia baudžiamojo poveikio priemone yra siekiama užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą. Nei BK 67 straipsnyje, reglamentuojančiame baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį ir jų rūšis, nei BK 71 straipsnyje, reglamentuojančiame įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nediferencijuojamos nusikalstamos veikos, už kurių padarymą gali būti skiriama ši baudžiamojo poveikio priemonė. Teismų praktikoje tokio BK 71 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo aiškinimo, kokį skunde nurodo prokuroras taip pat nėra. Priešingai, teismų praktikoje yra pavyzdžių, kuomet BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė skiriama asmenims, padariusiems, pavyzdžiui, nusikaltimus finansų sistemai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2018, Nr. 2K-145-895/2018, Nr. 2K-87-696/2018), taip pat ir asmenis, padariusiems ir BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą bei atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91-303/2021). Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus tiek aptartą teismų praktiką, tiek J. S. asmenybę, jo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių kompleksą, laidavimo užstato dydį, nėra pagrindo teigti, kad įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą būtų paskirta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Dėl laidavimo užstato

11. Pateiktame apeliaciniame skunde asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, J. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo paskirtą 500 eurų dydžio laidavimo užstatą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis prašymas negali būti tenkinamas.

12. BK 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Dėl užstato taikymo ar jo netaikymo kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į J. S. administracinius baustumus, jo neblaivumo laipsnį nusikalstamos veikos padarymo metu, nusprendė paskirti laidavimą su 500 eurų užstatu minimaliam vienerių metų terminui (BK 40 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog laiduotoja A. S. pirmosios instancijos teisme apklausta parodė, kad jos mėnesinės pajamos siekia 800 eurų, kurias sudaro 400 eurų gaunama senatvės pensija ir 400 eurų darbo užmokestis, o vyro (J. S.) siekia 740 eurų, kurias sudaro 340 eurų gaunama senatvės pensija ir 400 eurų darbo užmokestis (b. l. 130). Taigi, bendrai abiejų sutuoktinių pajamos per mėnesį siekia 1540 eurų, o tai rodo, kad jų turtinė padėtis nėra itin prasta, todėl 500 eurų užstato sumokėjimas nebus nepakeliama finansinė našta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad sutuoktiniai turėtų didelių finansinių įsipareigojimų, skolų ar finansiškai išlaikytų konkrečius asmenis, kas tik sustiprina išvadą, jog J. S. ir laiduotojos finansinė padėtis nėra išskirtinai sudėtinga. Teisėjų kolegijos manymu, užstatas užtikrins tai, kad A. S. savo kaip laiduotojos funkcijas vykdys ne formaliai, o iš tikrųjų palaikys nuolatinį ryšį su J. S. bei sistemingai stengsis daryti jam teigiamą poveikį, kadangi bus suinteresuota, jog, pasibaigus laidavimo terminui, sumokėtas užstatas būtų sugrąžintas. Dėl šios priežasties užstatas įpareigos ir patį J. S. laikytis įstatymų ir nedaryti teisės pažeidimų. Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas J. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu, BK 40 straipsnio nuostatas pritaikė tinkamai.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise termino

13. Apeliaciniame skunde J. S. nors sutinka su paskirtu draudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemonę, tačiau nurodo, kad vairuotojo pažymėjimo turėjimas jam yra reikalingas darbo funkcijų atlikimui, todėl prašo šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą sutrumpinti iki vienerių metų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nagrinėjamai bylai aktualią BK 68 straipsnio 2 dalies redakciją teismas gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų, šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis yra treji metai. Taigi, šiuo atveju uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra mažesnis, nei įstatyme numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis. Nors skunde J. S. nurodo, kad nusikalto pirmą kartą, gailisi ir pergyvena dėl nusikalstamos veikos padarymo, yra pensininkas, turi šeimą, tačiau būtent visos šios aplinkybės ir lėmė, kad jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą. Be to, J. S. poreikis vairuoti transporto priemones egzistavo dar iki nusikalstamos veikos padarymo, taigi jis privalėjo numatyti bei įvertinti galimas neigiamas pasekmes, kilsiančias dėl šio nusikaltimo padarymo. Atsižvelgiant į tai, skunde nurodoma aplinkybė, kad J. S. dėl specialiosios teisės praradimo galimai neteks darbo ir taip negalės papildomai prisidėti prie šeimos biudžeto, nėra išskirtinė ir nesudaro pagrindo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino.

14. Remiantis išdėstytu, prokuroro ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, J. S. apeliaciniai skundai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio yra atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Dariaus Šneiderio ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.