- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-10
- Bylos Nr.
- e2-645-798/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00697-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Primestus“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Primestus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Primestus“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Primestus“ pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Bobcatus“ bankroto pripažinimo tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 30 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Bobcatus“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija „Elandas“ (toliau – nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos apeliaciniam teismui palikus nepakeistą Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 30 d. nutartį.
Šalies argumentai
2. 2025 m. gegužės 15 d. pareiškėja UAB „Primestus“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu bei nustatyti, kad bendrovės direktoriaus P. P. veiksmai (neveikimas) sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą. Be to, siekdama užtikrinti pareiškimo reikalavimą, pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti P. P. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamą turtą, turtines teises, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias turtines ir neturtines teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti, o jo nepakakus, areštuoti ir jo pinigines lėšas, esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, leidžiant su jomis atlikti atsiskaitymus tik su bankrutuojančia uždarąja akcine bendrove (toliau – BUAB) „Bobcatus“, taip pat mokėti mokesčius valstybei, pavedant turtą surasti, aprašyti ir areštuoti antstoliui.
3. Pareiškėja nurodė, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų visuma. Visų pirma, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas. Pareiškėjos reikalavimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu yra pagrįstas pateikiamais rašytiniais įrodymais, be to, motyvuotas teisės normomis bei teismų praktika. Antra, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitiktų ir Lietuvos teismų praktikoje suformuotas teisės aiškinimo bei taikymo taisykles. Trečia, teismui pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu, o kaltu asmeniu nustačius buvusį bendrovės direktorių P. P., atsirastų teisinės pasekmės: teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateiktų prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo; nemokumo administratorė per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos turėtų teisę kreiptis į teismą dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, kurie yra priešingi jo veiklos tikslams ir (arba) galėjo turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais ir dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o juridinis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti pripažinimo negaliojančiais. Ketvirta, tikėtina, kad per ilgą laiką iki tol, kol bus baigta nagrinėti ši byla, P. P. iššvaistys savo turtą ar kitaip jį paslėps bei imsis priemonių perleisti jį tretiesiems asmenims. Penkta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas turėtų būti nagrinėjamas nepranešant apie tai atsakovams, kadangi toks pranešimas gali sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padaryti jų taikymą nebeįmanomą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 16 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „Primestus“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Teismas, įvertinęs pateiktą pareiškimą, nusprendė, kad pareiškėja pateiktame teismui procesiniame dokumente gana aiškiai išdėstė faktines aplinkybes, tačiau šioje proceso stadijoje (neišnagrinėjus bylos iš esmės) nėra galimybės padaryti tikėtinos išvados, jog pareiškėjos reikalavimai yra pagrįsti (nepagrįsti).
6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju jokie materialiniai reikalavimai, kurių vykdymą reikėtų priverstinai vykdyti ir užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvusio bendrovės vadovo atžvilgiu nereiškiami. Nors pareiškėja nurodė, jog pareiškimo tenkinimo atveju tiek bendrovė, tiek jos kreditoriai įgis teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo iš buvusio vadovo, tačiau laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos būsimų ieškinių reikalavimams užtikrinimui.
7. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie galimą buvusio vadovo nesąžiningumą, sąmoningai atliekamus realius veiksmus siekiu paslėpti jam priklausantį turtą ir vengti vykdyti savo prievoles. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, todėl prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutartį ir priimti naują nutartį – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti P. P. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamą turtą, turtines teises, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias turtines ir neturtines teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti, o jo nepakakus, areštuoti ir jo pinigines lėšas, esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, leidžiant su jomis atlikti atsiskaitymus tik su BUAB „Bobcatus“, taip pat mokėti mokesčius valstybei, pavedant turtą surasti, aprašyti ir areštuoti antstoliui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
8.1. Teismas, atsisakydamas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai neįvertino reikšmingų aplinkybių bei galimų pasekmių ir todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo. Netinkamas laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų taikymas sąlygojo neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą.
8.2. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo teismų praktika, kurioje išaiškinta, jog konkrečių įrodymų dėl būsimos grėsmės net neprivalo būti pateikta, jei pareiškėjas pateikia argumentus, liudijančius grėsmės atsiradimo tikimybę. Pareiškėjas teismui pateiktame pareiškime išsamiai pagrindė ir motyvavo, kodėl šiuo atveju egzistuoja grėsmė būsimo galimai kreditoriaus palankaus teismo sprendimo įvykdymui arba jo apsunkinimui. Vien tai, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama byla dėl bendrovės bankroto iškėlimo, kurioje dėstomi motyvai, jog bendrovė buvo nemoki ne vienerius metus, o bendrovės turtas yra slapstomas bei perrašomas laikytinas įrodymu, patvirtinančiu grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
8.3. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant ne tik užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bet ir tokio sprendimo įvykdymo apsunkinimui. Teismas pernelyg formaliai sprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės klausimą. Pareiškėja pateikė motyvuotą prašymą, pagrįstą išsamiais rašytiniais įrodymais, kurie liudija, jog egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui arba tokio įvykdymo apsunkinimui. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, reikalavimo teisė gali būti parduota, perleista, įkeista, suvaržyta, kaip ir bet kuris turtas. Tai reikštų, kad esant galimai palankiam pareiškėjai teismo sprendimui, reikalavimo teisė bendrovei nuosavybėn negrįžtų (toks grįžimas būtų ženkliai apsunkintas) arba negrįžtų tokia apimtimi, kokia ji yra šiandien.
8.4. Teismas skundžiama nutartimi neįvertino ir to, kad šios bylos atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esamoji padėtis) išsaugojimą bei užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Be to, nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas, ko pasėkoje, teismas turėtų atidžiau įvertinti prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių svarbą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
10. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
12. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis.
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
14. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, jog nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad, jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovės teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019; 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-146-934/2023).
15. Teismų praktikoje pažymima, kad pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-633-934/2022; 2025 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-26-912/2025). Pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos, be kita ko, tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo procesinis sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra dar neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-489-943/2019; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-817-464/2021). Be to, šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-515-302/2019; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-464/2020).
16. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo pareiškėjos pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir 2025 m. birželio 18 d. priėmė galutinį procesinį sprendimą, kuriuo pareiškėjos pareiškimo netenkino. Tokį procesinį sprendimą motyvavo tuo, kad šiuo atveju nenustatytas esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, taip pat nenustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo (6 t., b. l. 166–173). Teismo nutartis nėra įsiteisėjusi (apskųsta apeliacine tvarka).
17. Taigi, vertinant byloje nustatytas aplinkybes (žr. šios nutarties 16 punktą) formuojamos teismų praktikos kontekste (žr. šios nutarties 15 punktą), konstatuotina, kad pareiškėjai nepalankaus procesinio sprendimo, kuriuo netenkintas jos pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, priėmimas, nepaisant to, jog jis dar nėra įsiteisėjęs, sudaro pagrindą pripažinti, kad šiuo atveju neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – pareiškimo tikėtinas pagrįstumas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje negalimas.
18. Nustačius, kad pareiškimas preliminariai nepagrįstas, nėra pagrindo pasisakyti dėl kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (ne)egzistavimo, kadangi, kaip minėta, šios sąlygos yra kumuliacinės ir jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. šios nutarties 14 punktą).
Dėl procesinės bylos baigties
19. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.