- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-26
- Bylos Nr.
- I-384-283/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05889-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto apylinkės teismui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. R. skundą dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus miesto apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja J. R. skundu bei patikslintu skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovų priteisti 15 626,45 Eur (53 955 Lt) neišmokėto teisėjo bei teismo pirmininko pavaduotojos atlyginimo dalį už 2010 m. gegužės 24 d. - 2013 m. gegužės 24 d. laikotarpį. Pareiškėja nurodė, kad prašoma priteisti neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis susidarė jai dirbant teisėja bei teismo pirmininko pavaduotoja Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme (šiuo metu – Vilniaus miesto apylinkės teismas), kai 2009 m. gegužės 1 d. ir 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti teisėjų bei teismo pirmininko pavaduotojų atlyginimų pareiginės algos koeficientai. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtinta norma reiškia, kad mažinti pareiginės algos koeficientą negalima. Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), pareiškėja teigė, kad jai be jokio konstituciškai pagrįsto pagrindo ir pažeidžiant jos konstituciškai pagrįstus lūkesčius, buvo sumažintas teisėjo bei teismo pirmininko pavaduotojos atlyginimas, kuris jai buvo apskaičiuotas pagal neteisėtu pripažintą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje numatytą pareiginės algos koeficientą (b. l. 1-26, 50-52).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimais prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamas sumas. Atsakovo atstovas teigė, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjų reikalavimus, atsakovo atstovas prašė teismo sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 33-36, 57-59, 75-77).
Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimais neprieštaravo pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį. Atsakovas nurodė, kad teisėjų atlyginimų mokėjimas finansuojamas iš valstybės biudžeto lėšų pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Vilniaus miesto apylinkės teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais (b. l. 30-32, 64-66, 70-71).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. R. Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. balandžio 26 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirta Jurbarko rajono apylinkės teismo teisėja (Žin., 2000, Nr. 36-989), 2007 m. gegužės 9 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) - perkelta į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą (Žin., 2007, Nr. 52-2019), 2009 m. kovo 17 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) - paskirta šio teismo pirmininko pavaduotoja (Žin., 2009, Nr. 30-1174), 2012 m. gruodžio 28 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) atleista iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos pareigų, pasibaigus paskyrimo į šias pareigas terminui (Žin., 2012, Nr. 155-8005). Lietuvos Respublikos apylinkių teismų reorganizavimo 2012 m. rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XI-2208 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą sujungus į Vilniaus miesto apylinkės teismą, pareiškėja šiame teisme nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. vykdė teisėjos pareigas, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2013 m. rugpjūčio 8 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirta Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja (Žin., 2013, Nr. 87-4343). Atsakovo Vilniaus miesto apylinkės teismo parengtos darbo užmokesčio pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai nuo 2010 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. buvo neišmokėta 15 626,45 Eur (53 955 Lt) darbo užmokesčio (b. l. 53-54, 72). Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog nurodyta dalis teisėjo bei teismo pirmininko pavaduotojos atlyginimo pareiškėjai buvo neišmokėta dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančių pripažintų teisės aktų dalių nuostatų taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl teisėjo bei teismo pirmininko pavaduotojo atlyginimo dalies, neišmokėtos dėl teisės aktų, pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, pagrindu taikyto neproporcingai sumažinto teisėjų pareiginės algos koeficiento, priteisimo.
Teisėjų atlyginimų įstatymo, nustatančio Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką, 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnį, teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis, kurį ateinantiems metams Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, įvertinus teisėjams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-360) 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. yra 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 450 Lt. Nustatytas 450 Lt pareiginės algos bazinis dydis 2010–2013 m. nekito.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 straipsnis tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (1 punktas).
Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija Nr. X-1771, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyta, kad apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 14,2, o teismo pirmininko pavaduotojo – 16 (teisme, kuriame dirba 15 ir daugiau teisėjų). Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235, o 2009 m. liepos 17 d. – Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362, kurių 1 straipsniu, įsigaliojusiu atitinkamai nuo 2009 m. gegužės 1 d. bei 2009 m. rugpjūčio 1 d., sumažino apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientus atitinkamai iki 12,5 ir 11,56, o teismo pirmininko pavaduotojo – atitinkamai iki 14,08 ir 13,02 (teisme, kuriame dirba 15 ir daugiau teisėjų). Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-362) 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad sumažintų teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientų galiojimas, nustatytas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija XI-362) 2 straipsnyje, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d. redakcija Nr. XI-953, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr. XI-1728, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XII-112) buvo tris kartus pratęstas. Taip pat pažymėtina, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija Nr. XI-235) 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta vėl taikyti iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusius teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, tačiau Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d. redakcija Nr. XI-952, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr. XI-1729, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XII-113) ši nuostata buvo tris kartus atidėta.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (19 punktas); Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 28 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4306; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7044; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7991) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (20 punktas); Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4307; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7043; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7990) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (21 punktas). Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų, daroma išvada, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas atlyginimas, vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jos argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Taigi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį teismo sprendimu, nes sumažintą atlyginimą mokėjusiai institucijai (šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą administracinėse bylose pagal teisėjų skundus dėl neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies priteisimo (2016 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-87-552/2016; 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-57-552/2016 ir kt.).
Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos J. R. skundą atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.