Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Arūno Dirvono, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjos atstovams B. A. ir advokatui Jonui Skalskui, atsakovės atstovei Rūtai Kazlauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Salinta“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde ir jo patikslinime (b. l. 2-7, 21-26) paaiškino, kad, priimdama sprendimą, Komisija iš esmės vadovavosi tik Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 69-122 ir Kauno AVMI patikrinimo akte nurodytais duomenimis, visiškai nekreipdama dėmesio į pareiškėjos pateiktus argumentus ir įrodymus. Nors savo sprendimo konstatuojamoje dalyje Komisija nurodo, kad išimtinai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau LVAT) plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje adm. byloje Nr. A¹-355/2004 įtvirtintomis nuostatomis, tačiau faktiškai be jokių įrodymų tik patvirtino centrinio ir teritorinio mokesčių administratorių sprendimus. Niekas nepatvirtino, kad UAB „Salinta“ yra nesąžininga mokesčių mokėtoja. Centrinį mokesčių administratorių, Komisiją informavo, kad bendrovė jau beveik penkiolika metų vykdo savo ūkinę veiklą. Per visą savo ūkinės veiklos laikotarpį bendrovė nebuvo įsiskolinusi mokesčių inspekcijai, Sodrai. Visi mokesčiai mokami laiku ir sąžiningai. Vien tik per paskutinius penkerius metus (nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2010 m. sausio mėn.) bendrovė į biudžetą sumokėjo 12 815 735 Lt, Sodrai – 3 469 000 Lt; iš viso: 16 284 735 Lt. Tačiau nei Komisija, nei centrinis mokesčių administratorius visiškai į tai nekreipė dėmesio ir savo neteisėtais sprendimais siekia sužlugdyti įmonę.

Akcentuoja, kad centriniam mokesčių administratoriui, Komisijai pateikė rašytinius įrodymus, kad visos medžiagos, įvardytos PVM sąskaitose faktūrose, yra gautos, sandėlyje užpajamuotos, sunaudotos gamyboje gaminant naują pridėtinę vertę turinčius gaminius ir nurašytos gamyboje. Jokių įrodymų, kad medžiagos nebuvo gautos, nei teritorinis mokesčių administratorius, nei centrinis nepateikė. Šio fakto neįrodė ir FNTT, tyrusi UAB „Barteksus“ bei UAB „Ašvinė“ veiklą. Pareiškėja prekes pagal minėtas sąskaitas faktūras gavo bei sumokėjo pirkėjui priklausantį mokėti PVM. Nei teritorinis, nei centrinis mokesčių administratoriai, nei FNTT, nei Komisija nenurodė, kad yra kokių nors įrodymų, jog UAB „Salinta“, kaip prekių pirkėja, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydama prekes, dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. Ši aplinkybė ne tik nebuvo nustatinėjama, bet ir negalėjo būti nustatyta, nes UAB „Salinta“ nežinojo ir negalėjo žinoti, kad prekių pardavėjai UAB „Ašvinė“ ir UAB „Barteksus“ yra PVM grobstytojai. Mano, jog tai nėra sąžiningos mokesčių mokėtojos UAB „Salinta“ pareiga.

Teigia, kad Kauno AVMI pateikė visus dokumentus, susijusius su pirkimo-pardavimo sutarčių dalyką sudarančiais objektais. Visos pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra ne kas kita, o prekių pirkimo-pardavimo sutartys, kuriose nurodyti pirkimo-pardavimo sandoriui privalomi reikalavimai: apskaitos dokumento pavadinimas, serija ir numeris, dokumento surašymo data, pardavėjo pavadinimas, kodas, PVM mokėtojo kodas, adresas, pirkėjo pavadinimas, kodas, PVM mokėtojo kodas, adresas, prekės pavadinimas, kaina ir kiekis, bendra suma, PVM tarifas, suma, asmens, pasirašiusio dokumentą vardas, pavardė, parašas ir pareigos. Patikrinimui gabenimo važtaraščiai nebuvo pateikti, nes prekės buvo atvežtos pardavėjo transportu.

UAB „Salinta“ direktorius B. A., kaip liudytojas, aukščiau minėtose baudžiamosiose bylose buvo apklaustas dėl prekių pirkimo iš UAB „Barteksus“ bei UAB „Ašvinė“ ir patvirtino, kad prekės pagal minėtas sąskaitas faktūras UAB „Salinta“ buvo gautos, užpajamuotos, panaudotos gamyboje, gaminant naują pridėtinę vertę ir nurašytos į gamybos sąnaudas. Komisija savo sprendime nepagrįstai tvirtina, kad mokesčių administratorius paneigė pigmento, polistirolo granulių bei dažų įsigijimą iš UAB Barteksus“ bei UAB „Ašvinė“. Tai nepagrįsta jokiais įrodymais. Komisija taip pat be įrodymų tvirtina, kad UAB „Salinta“ negalėjo įrodyti tikrojo ūkinių operacijų turinio. Centriniam mokesčių administratoriui, taip pat ir Komisijai yra pateikti pareiškėjos buhalteriniai dokumentai (kopijos) apie minėtų prekių gavimą, užpajamavimą sandėlyje, panaudojimą gamyboje bei nurašymą, pagaminus naują pridėtinę vertę turinčius gaminius.

Komisija nepagrįstai tvirtina, kad pareiškėja privalėjo tikrinti pardavėjų įmonių veiklą, įmonių vardu veikusių asmenų tapatybes. Viso to pareiškėja tikrai neprivalėjo daryti ir negalėjo daryti. UAB „Salinta“ tikrai neprivalėjo atlikti „kažkokius“ tai tikrinimus, kad nustatytų pardavėjų, kaip sutarties partnerių, veiklos teisėtumą. Juolab, kad patikrino, ar minėti pardavėjai yra PVM mokėtojai, ar įmonės tinkamai įregistruotos. Be to, pats centrinis mokesčių administratorius savo sprendime patvirtina, kad minėti pardavėjai teikė PVM deklaracijas.

Visiškai nesuprantamas ir nepagrįstas Komisijos tvirtinimas, kad UAB „Salinta“ sąmoningai vengė patikrinti asmenų, atvežusių žaliavą, tapatybę bei jų įgaliojimus. Nė viena įmonė Lietuvoje netikrina asmenų, atvežusių prekes (žaliavas, tapatybę bei jų įgaliojimus ir neprivalo tai daryti. Vien prielaidomis pagrįstas Komisijos tvirtinimas, kad „pareiškėjas iš esmės galėjo žinoti apie neteisėtą savo ūkinės veiklos partnerių veiklą, tačiau jokių realių veiksnių, kuriais patikrintų savo partnerių veiklos teisėtumą, nesiėmė, todėl elgėsi nesąžiningai“. UAB „Salinta“ nupirko prekes ir mokėjimo nurodymais bankui sumokėjo pardavėjui pirkimo PVM. Iš UAB „Barteksus“ ir UAB „Ašvinė“ nupirktas prekes panaudojo savo produkcijai gaminti. Naują pridėtinę vertę turintys gaminiai buvo parduoti rinkoje. Prekės įsigijimo ir realizavimo veiksmai išreiškia visą PVM sistemos esmę - su įsigyta preke sukūrus pridėtinę vertę ir naujai sukurtą prekę realizavus, sumokamas PVM, o mokestis, kurį mokesčio mokėtojas sumokėjo įsigydamas prekes ar paslaugas, reikalingas pridėtinei vertei sukurti, gali būti atskaitomas. Sąžiningai įvykdžiusi visus veiksmus naujai pridėtinei vertei sukurti, bendrovė per tikrinamą laikotarpį teisėtai susigrąžino 313 9612 Lt PVM, tame tarpe ir 61 671 Lt sumą.

Dėl santykių su UAB „Barteksus". Iš mokestinio ginčo medžiagos matyti, kad prekių pirkimo-pardavimo sutartis raštu tarp UAB „Salinta“ ir UAB „Barteksus“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, deklaruota veikla - elektrinių buitinių aparatų arba prietaisų didmeninė prekyba) nebuvo sudaryta. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. apskaitoje įformino pigmento pirkimą už 138 262,25 Lt, iš jų 21 090 Lt PVM, pagal UAB „Barteksus“ vardu išrašytas 2004 m. vasario 5 d. LEB Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. kovo 9 d. LEB Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. kovo 29 d. LEC Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. balandžio 13 d. LEC Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. balandžio 23 d. LEC Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. gegužės 11 d. (duomenys neskelbtini), 2004 m. gegužės 26 d. LEC Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. birželio 10 d. LEC Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. birželio 22 d. LEC Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. liepos 16 d. BAR Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. liepos 29 d. Nr. (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, kurias pasirašė UAB „Barteksus“ direktorius G. M. ir pareiškėjos direktorius B. A., o atskirais atvejais - sandėlininkė R. K. 2004 m. kovo 29 d. PVM sąskaita-faktūra LEC Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Salinta“ darbuotojų parašais nepatvirtinta. Atsiskaitymai įforminti bankiniais pavedimais.

Mokestiniam patikrinimui nebuvo pateikti prekių gabenimo važtaraščiai. Nagrinėjamu laikotarpiu galiojusio Kelių transporto kodekso 30 str. 1 d. buvo nustatyta, kad „Vežėjas, gabenantis jam priklausančius krovinius savo transporto priemonėmis ir sąskaita, privalo turėti važtaraštį arba kitą dokumentą, įrodantį, kad veža sau priklausantį krovinį“. Važtaraščių blankų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos, patvirtintos finansų ministro 1997 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 164, 25.6 p. nustatyta, jeigu nesamdytu transportu kartu su kroviniu yra vežama PVM sąskaita faktūra, tai naudojamas tas egzempliorius, kuriame papildomai nurodomi važtaraščio rekvizitai (krovinio pakrovimo vietos adresas, krovinio išgabenimo data ir laikas, transporto priemonės markė, valstybinis numeris ir kt.) Šis PVM sąskaitos faktūros egzempliorius kartu su kroviniu išduodamas gavėjui ir laikomas krovinio buvimo vietoje. Minėti rekvizitai pareiškėjos pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodyti.

UAB „Barteksus“ 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte Nr. 18-06-10-65 nustatyta, kad įmonės vardu įforminti apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo ūkinių operacijų turinio, nes juose buvo įforminamos tikrovėje neįvykusios ūkinės operacijos, todėl įmonės vardu išrašytos sąskaitos faktūros pripažintos neturinčiomis juridinės galios. UAB „Barteksus“ mokestinis patikrinimas atliktas pagal surinktą informaciją iš trečiųjų asmenų, nes įmonė nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų. UAB „Barteksus“ nuo 2005 m. birželio 10 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva, nes neteikia PVM deklaracijų. Už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 29 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. įmonė nepateikė PVM deklaracijų už 2005 metų sausio, balandžio, gegužės ir birželio mėnesius, pajamų mokesčio, išskaičiuoto iš A klasės pajamų, deklaracijų už 2004 ir 2005 metus, metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2003, 2004, 2005 metus. Laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2005 m. birželio 10 d. pateiktose PVM deklaracijose dažniausiai deklaruota grąžintina mokesčio suma arba labai nedidelė mokėtina suma, kuri užskaityta iš deklaruotos grąžintinos sumos, ir per visą tikrintą laikotarpį susidarė 17 799 Lt grąžintina PVM suma. Nustatyta, kad deklaruotai 1 135 414 Lt pirkimo PVM sumai nebuvo pateikti paslaugų ar prekių įsigijimą pagrindžiantys dokumentai. Inspekcijos duomenų bazės duomenimis UAB „Barteksus“ registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi. UAB „Barteksus“ atskirais laikotarpiais buvo įdarbinti 2-3 žmonės, iš jų vienas - buhalteris, kitas - direktorius. Kas konkrečiai dirbo nei buvęs įmonės direktorius R. R., nei užsakovai paaiškinti negali. Pažymi, kad daugelio iš įdarbintų asmenų pasai pamesti ar dingę (G. M., J. K., Z. K., I. K., Z. D.). Pagal iš AB bankas „Hansabankas“ gautą informaciją, minėta įmonė nevykdė mokėjimų galimiems rangovams arba tiekėjams.

UAB „Barteksus“ patikrinimo akto 24 psl. konkrečiai pasisakyta dėl sandorių tarp UAB „Barteksus“ ir pareiškėjos. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Barteksus“, neturėdama samdomų darbuotojų, transporto priemonių bei kitų veiklai reikalingų išteklių, realiai ekonominės veiklos nevykdė, prekių ar paslaugų kaip PVM objekto įsigijusi nebuvo, todėl parduoti prekių pareiškėjai negalėjo. Taip pat nenustatyta, kad UAB „Barteksus“ būtų sudariusi bendradarbiavimo sutartis su kitomis įmonėmis, kurios galėjo parduoti prekes. UAB „Barteksus“ laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2004 m. balandžio 8 d. ir nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. neturėjo veiklos vykdymo vietos, taip pat konstatuojama, kad aptariama įmonė neturėjo samdomų darbuotojų. UAB „Barteksus“ direktorius G. M. 2005 m. spalio 14 d. paaiškinime teigia, kad UAB „Barteksus“ nedirbo ir apie jos veiklą nieko nežino, ant jokių dokumentų nepasirašinėjo.

Patikrinimo metu pagal surinktą informaciją nustatyta, kad UAB „Barteksus“ neturėjo veiklos vykdymo vietos, veiklai reikalingų išteklių (tam tikros kvalifikacijos samdomų darbuotojų, transporto priemonių, krovinio važtaraščių ir pan.), realiai ekonominės veiklos nevykdė, prekių ir paslaugų įsigijusi nebuvo, todėl pigmento, nurodyto minėtose sąskaitose faktūrose, pareiškėjai parduoti negalėjo. Taigi, UAB „Barteksus“ vardu išrašytuose dokumentuose buvo įformintos ūkinės operacijos tikrovėje neįvyko kaip jos atvaizduotos pareiškėjos apskaitos dokumentuose. UAB „Barteksus“ patikrinimo akte bendrai konstatuota, kad UAB „Barteksus“ vardu išrašyti apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo ūkinių operacijų turinio, nes juose įformintos ūkinės operacijos tikrovėje neįvyko kaip nurodyta apskaitos dokumentuose ir padaryta išvada, kad UAB „Barteksus“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros pripažintinos neturinčiomis juridinės galios, UAB „Barteksus“ vardu buvo tik surašyti apskaitos dokumentai, t. y. buvo imituota, kad vykdyta PVM apmokestinama veikla, o teikiamose PVM deklaracijose, kuriose nurodytas pardavimo PVM yra artimas atskaitytinam pirkimo PVM, buvo vengta apskaičiuoti mokėtiną į biudžetą PVM. UAB „Barteksus“ įsigytais specialios apskaitos blankais siekta įteisinti iš anksto suplanuotus, realiai neįvykusius sandorius, tokiu būdu padedant kitiems Lietuvos Respublikos ūkio subjektams neteisėtai suformuoti 8 032 582 Lt sąnaudų ir 1 445 863 Lt PVM atskaitos.

Iš minėto UAB „Barteksus“ patikrinimo akto matyti, kad laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 30 d. iki 2003 m. rugpjūčio 27 d. vienintelis akcininkas ir šios įmonės direktorius buvo R. R.. Pagal 2003 m. rugpjūčio 22 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Barteksus“ akcijos buvo parduotos G. M., gyv. (duomenys neskelbtini) 88-6, Šakiuose, ir nuo 2003 m. rugpjūčio 26 d. iki 2004 m. gruodžio 17 d. jis įdarbintas direktoriumi. G. M. 2003 m. rugpjūčio 27 d. taip pat buvo perduoti ir UAB „Barteksus“ dokumentai. R. R. teigimu, dėl akcijų pardavimo jis padavė skelbimą į laikraštį „Noriu“, o akcijas įsigijo ir įmonės vadovavimą perėmė G. M.. G. M. 2005 m. spalio 14 d. paaiškinime nurodė, kad niekada nedirbo UAB „Barteksus“ ir nieko nežino apie jos veiklą, nepasirašinėjo ant jokių dokumentų, susijusių su UAB „Barteksus“ veikla. G. M. teigimu, 2001 ir 2003 m. buvo pavogti jo Lietuvos Respublikos piliečio pasai, o taip pat 2001 m. su pasu buvo pavogtas ir Sodros pažymėjimas (inspekcijos duomenimis, minėto piliečio pamesti, pavogti ar dingę pasai 1999 m. vasario 12 d., 2002 m. balandžio 26 d., 2003 m. gruodžio 22 d., 2004 m. spalio 4 d.). Minėtas asmuo neigia pažinojęs R. R.. Taip pat ir 2006 m. rugpjūčio 30 d. apklausos protokole G. M. nurodė, kad apie UAB „Barteksus“ sužinojo iš mokesčių inspekcijos, kurie paaiškino, jog jis toje įmonėje buvo įdarbintas direktoriumi. G. M. teigimu, jis apie UAB „Barteksus“ nieko nežino, joje nedirbo, per 2003-2004 m. nepasirašinėjo ant jokių dokumentų susijusių su įmonės veikla, R. R. nepažįsta ir mano, kad buvo pasinaudota jo pamestu pasu.

Centrinis mokesčių administratorius pažymi, kad dėl UAB „Barteksus“ vardu išrašytų buhalterinės apskaitos dokumentų pripažinimo neturinčiais juridinės galios atskirose bylose yra pasisakiusi Komisija (2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. S-159(7-143/2007), 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 8-218(7-219/2007), 2008 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 8-50(7-13/2008), 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. 8-180 (7-153/2008), 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. 8-282(7-286/2008)), Vilniaus apygardos administracinis teismas (2008 m. balandžio 7 d. sprendimas adm. byloje Nr. I-1997-171/2008, 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimas adm. byloje Nr. I-3264-171/2008, 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas adm. byloje Nr. 1-4445-142/08, 2009 m. kovo 30 d. sprendimas adm. byloje Nr. I-874-142/09), LVAT (2009 m. vasario 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A-261-193/2009, 2009 m. spalio 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A-438-1212/2009, 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A-438-1365/2009).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į LVAT 2009 m. gruodžio 7 d. nutartyje Nr. A-438-1365/2009, 2010 m. sausio 18 d. nutartyje Nr. A-438-195/2010 pateiktus argumentus ir bylų turinį, konstatuotina, jog aptartas pareiškėjos administracijos vadovo elgesys laikytinas pakankamu pagrindu pareiškėjos nesąžiningumui įrodyti.

Skundas atmestinas.

Nagrinėtinu atveju ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Barteksus“ ir UAB „Ašvinė“ tikrinamuoju laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Pareiškėjos manymu, mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimai yra nepagrįsti, tačiau tokia jos pozicija nėra pagrįsta.

Sprendžiant šį ginčą, būtina vadovautis nurodytų ūkinių operacijų metu galiojusiomis materialinės teisės normomis (PVM įstatymo, Buhalterinės apskaitos įstatymo, Mokesčių administravimo įstatymo), reglamentavusiomis PVM atskaitos teisinius santykius. Bylai precedento prasme taip pat reikšminga LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A¹-355/2004 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gruodžio 22 d. sprendimo adm. byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą pareiškėjui UAB „Tauja”, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo (biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6). Šioje LVAT plenarinės sesijos nutartyje išsamiai išaiškinta PVM sistema, nurodytos teisės į PVM atskaitą atsiradimo sąlygos. Nors minėta nutartimi buvo siekiama išaiškinti iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusio PVM įstatymo nuostatas, tačiau pateiktas išaiškinimas iš esmės atitinka ir naujuoju PVM įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą. Todėl, sprendžiant šią bylą, turi būti vadovaujamasi LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje nurodytu išaiškinimu. LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje konstatuota, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turima PVM sąskaita faktūra turi formos trūkumų, dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose. Taip pat konstatuota, kad mokesčių mokėtojas neturi teisės į PVM atskaitą, jei, atlikdamas ūkinę operaciją, jis elgėsi nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad jo sutarties partneris ar ankstesnis prekių pardavėjas už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo ar nesumokės pridėtinės vertės mokesčio. Konstatuota, kad mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija ir paprastai pasireiškiantį PVM nesumokėjimu, taip pat turi būti ištirtos aplinkybės, leidžiančios spręsti, ar mokesčio mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie galimą jo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą.

PVM įstatymas nustato apmokestinimą PVM, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu. PVM įstatymo 58 str. 1 d. numato, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pagal PVM įstatymo 64 str. 1 d. pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą-faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje-faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita-faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje-faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio įstatymo 80 str. 1 d. 1–16 p. nurodyti rekvizitai), o jeigu šio dokumento forma rašytinė, – šio dokumento blankas turi būti prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) įsigytas teisės aktų nustatyta tvarka ir atitikti šiam blankui keliamus teisės aktų reikalavimus. Jeigu PVM mokėtojas buvo į PVM atskaitą įtraukęs pirkimo PVM nuo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui sumokėtų avansų, tokia (tokiomis) pirkimo PVM suma (sumomis) atitinkamai mažinama pagal galutinę PVM sąskaitą-faktūrą į PVM atskaitą įtrauktina pirkimo PVM suma.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d. reglamentuoja, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Nagrinėtinu atveju toks pagrindimas išsamiai išdėstytas pareiškėjos skundžiamuose sprendimuose. Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d. nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Taigi, PVM mokėtojas, siekdamas teisės į PVM atskaitą, turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM), sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti. Reikalavimas atlikti prekės įsigijimo ir realizavimo veiksmus, sudaro PVM mokėtojo subjektinės teisės – teisės į PVM atskaitą atsiradimo turinį. Subjektinei teisei į PVM atskaitą atsirasti be minėtų turinio reikalavimų yra numatyti ir atitinkami formos reikalavimai. Pažymėtina, kad PVM mokėtojo subjektinei teisei į PVM atskaitą atsirasti būtina visuma minėtų turinio ir formos požymių. Mokesčių administratorius, apsisprendęs paneigti teisę į PVM atskaitą, turi tai pagrįsti visetu faktinių duomenų, leidžiančių neabejotinai tvirtinti, jog mokesčių mokėtojas tokios teisės neįgijo. Iš kitos pusės ir pats mokesčių mokėtojas, tvirtindamas priešingai, turi pateikti savo sąžiningumo įrodymus, t. y., jog sudarydamas sandorius jis buvo pakankamai rūpestingas ir elgėsi taip, kaip turėtų elgtis subjektas, siekiantis įgyti teisę į PVM atskaitą, pagrįsti pačių sandorių realumą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Nors pareiškėja tvirtina, kad prekes realiai gavo, tačiau bylos rašytiniai įrodymai tokią jos versiją paneigia.

Pareiškėja, įrodinėdama savo pozicijos pagrįstumą, nei mokesčių administratoriams, nei teismui nepateikė prekių gabenimo važtaraščių, kurie būtų vienas iš prekių realaus judėjimo įrodymų. Be to, kaip nustatė mokesčių inspekcija, UAB „Barteksus“ ir UAB „Ašvinė“ pateiktose deklaracijose pardavimo sumos artimos pirkimo sumoms, ko pasekoje susidarė grąžintina PVM suma. Vien tai, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose yra nurodyti visi įstatymų reikalaujami rekvizitai, neapsprendžia, kad ūkinė operacija realiai įvyko. Prekių ir/ ar paslaugų įsigijimas turi būti realus veiksmas, vykdomas tarp realiai ūkinėje operacijoje dalyvavusių ūkio subjektų, t. y. rekvizitai turi būti tikri. Mokesčių administravimo įstatymo 10 str. taip pat nurodyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama būtent mokestinių santykių dalyvių turiniui, o ne formaliai jos išraiškai (nagrinėtoje byloje tai aktualu kalbant apie išrašytas PVM sąskaitų faktūras).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos elgesys vykdant ūkines operacijas negali būti laikytinas sąžiningu mokestine prasme. Pareiškėjos sandoriai su tariamais tiekėjais UAB „Barteksus“ ir UAB „Ašvinė“ buvo nevienkartiniai, ji nebuvo gavusi prekių gabenimą patvirtinančių dokumentų, todėl pareiškėja, vystydama verslą, turėjo elgtis kur kas rūpestingiau: domėtis verslo partneriais, jų vykdoma ūkine veikla (tam, kad įsitikinti, kad būtent iš jų įsigyja prekes), asmenimis, kurie atstovavo UAB „Barteksus“ ir UAB „Ašvinė“ (pvz., tikrinant įmonių vardu veikusių asmenų tapatybes, įgaliojimus ir kt.), ko pasekoje būtų sužinojusi, kad įmonės pardavėjos neturi pakankamų sąlygų teikti PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes. Kaip rodo bylos medžiaga (MGK byla, t. I, b. l. 52-53 ir kt.), šie veiksmai iš pareiškėjos pusės atlikti nebuvo. Minėtų veiksmų atlikimas pagal suformuotą teisminę praktiką nelaikytinas netikslingu ir neprotingu reikalavimu. Tokiu būdu Komisija visiškai pagrįstai pripažino, kad pareiškėja iš esmės galėjo žinoti apie neteisėtą savo ūkinės veiklos partnerių veiklą, tačiau jokių realių veiksmų, kuriais patikrintų savo partnerių veikos teisėtumą, nesiėmė, todėl elgėsi nesąžiningai. O tai reiškia, kad toks mokesčių mokėtojas neturi teisės į PVM atskaitą, ką patvirtina ir LVAT praktika (jau minėta 2004 m. spalio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A¹-355/2004).

Tai, kad pareiškėja per pastaruosius penkerius metus į valstybės ir Sodros biudžetus sumokėjo atitinkamas mokesčių sumas, padarytų mokestinių pažeidimų neeliminuoja ir nuo mokestinės atsakomybės taikymo jos neatleidžia.

LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje adm. byloje Nr. A¹-355/2004, yra konstatuota, jog išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, turi būti patvirtintos juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais, kurie vertinami atsižvelgiant ir į tai, ar jie patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį. Svarbu turėti omenyje, jog vien formalūs buhalterinės apskaitos dokumento trūkumai negali paneigti mokesčių mokėtojo teisės iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, jeigu jos faktiškai buvo patirtos ir tai patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Ir atvirkščiai, vien buhalterinės apskaitos dokumento turėjimas nesuteikia teisės sumažinti apmokestinamąjį pelną (Administracinių teismų praktika Nr.6, p.128-142). Kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja neįgijo teisės į 61 671 Lt PVM atskaitą pagal jau minėtas UAB „Barteksus“ ir UAB „Ašvinė“ tikrinamuoju laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes ūkinės operacijos įvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis neįvyko, todėl papildomas apmokestinimas pareiškėjos atžvilgiu taikytas pagrįstai.

Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 str. 1 d. 2 p, nuo nesumokėtų mokesčių pagrįstai apskaičiuoti 31 556 Lt PVM delspinigiai.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d. jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Nagrinėtinu atveju nenustačius byloje pareiškėjo mokestinę atsakomybę sunkinančių aplinkybių, UAB „Salinta“ pagrįstai skirta minimalaus dydžio (10 proc.) PVM bauda (6 167 Lt dydžio). Dar labiau mažinti baudos dydį nėra įstatyminių pagrindų.

Kitos pareiškėjos išdėstytos aplinkybės neįrodo skundo pagrįstumo. Jokių esminių pažeidimų nagrinėjant mokestinę bylą nenustatyta.

Kolegijos nuomone, Kauno AVMI 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. (04)-K3-78 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. 69-122, Komisijos 2010 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. S-192 (7-141/2010) iš esmės yra teisėti ir pagrįsti. Nėra juridinio pagrindo jų naikinti ar keisti. UAB „Salinta“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Salinta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.