- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-18
- Bylos Nr.
- 2S-2097-794/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Pareiškėjas
- P. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „NWO invest“, UAB „Sigirė“, UAB „General Financing“, UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Minibank“, UAB „Mokilizingas“, BAB bankas Snoras, UAB „4finance“, UAB „Gelvora“, UAB „Creditum“, UAB „MCB finance“, Danske Bank A
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo P. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutarties nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuoti asmenys: Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „NWO invest“, UAB „Sigirė“, UAB „General Financing“, UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Minibank“, UAB „Mokilizingas“, BAB bankas Snoras, UAB „4finance“, UAB „Gelvora“, UAB „Creditum“, UAB „MCB finance“, Danske Bank A/S Lietuvos filialas, AB „Swedbank“, nepilnamečio vaiko A. S. įstatyminė atstovė V. S., antstoliai A. N., B. P., S. M., N. Š., N. L., I. B., D. T., V. M.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartimi pareiškėjui P. S. iškėlė bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Skolvalda“; nustatė 30 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos; nustatė 3 mėnesių terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui teismui tvirtinti. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. birželio 19 d.
Žemesnės instancijos teismas
2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas, kuris buvo tikslinamas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi nutraukė P. S. bankroto bylą. Teismas nustatė, jog Fizinių asmenų bankroto įstatyme numatytas 4 mėnesių terminas mokumo plano atkūrimo projektui baigėsi 2015 m. spalio 19 d. Tačiau nei įstatyme numatytu terminu, nei vėliau planas nebuvo pateiktas, termino pratęsti mokumo atkūrimo planui pateikti nebuvo prašoma. Todėl teismas, remdamasis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 str. 1 d. 1 p., fizinio asmens bankroto bylą nutraukė.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas P. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Paaiškino, kad mokumo atkūrimo planą turėjo pateikti ne pareiškėjas, o bankroto administratorius. Pareiškėjas planą bankroto administratoriui pateikė 2015 m. rugsėjo 21 d. Administratorius kreditorių susirinkimą planavo surengti 2015 m. lapkričio 12 d., 2015 m. rugsėjo 23 d. pateikė išvadą dėl plano. Pareiškėjas nežino, dėl kokių priežasčių administratorius nepateikė teismui tvirtinti plano. Kreditorė V. S., nuvykusi administratoriaus nurodytu laiku į kreditorių susirinkimą, rado užrakintas duris. Taigi kreditorių susirinkimas realiai nevyko arba ne visiems kreditoriams buvo suteikta galimybė jame dalyvauti, kadangi su administratoriumi nepavyko susisiekti. Dėl visų veiksmų neatlikimo yra atsakingas bankroto administratorius, o ne pareiškėjas. Nors administratorius išvadoje nepritarė mokumo atkūrimo plano projektui, tačiau FABĮ numato galimybę jį tikslinti ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui. Tačiau tokios galimybės pareiškėjui nesuteikė nei administratorius, nei teismas. Teismas turėjo išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių planas nebuvo pateiktas teismui. 2015 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas kreipėsi į Įmonių bankroto valdymo departamentą, prašydamas atlikti bankroto administratoriaus veiklos auditą. Iš viešai skelbiamos informacijos taip pat paaiškėjo, jog bankroto administratoriaus atžvilgiu 2015 m. lapkričio mėn. buvo priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų pareiškėja nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas jų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nutraukė bankrutuojančio P. S. bankroto bylą, nes laiku nebuvo pateiktas tvirtinti mokumo atkūrimo plano projektas.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau tekste – FABĮ) paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinti efektyvų kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka ir tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šiuo įstatymu siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių ir padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą. Fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus. Viena iš fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas.
Bankrutuojantis fizinis asmuo bankroto procese turi pareigą parengti mokumo atkūrimo planą, kuris rengiamas pagal FABĮ 7 str. nustatytus reikalavimus. Mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 8 straipsnis. Šio straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, jog fizinis asmuo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos turi pateikti bankroto administratoriui plano projektą. Antroje straipsnio dalyje nurodyta, jog bankroto administratorius, gavęs plano projektą:1) ne vėliau kaip per 5 dienas nuo plano projekto gavimo dienos parengia rašytinę išvadą dėl plano projekto įgyvendinimo galimybių ir ją pateikia fiziniam asmeniui; 2) likus ne mažiau kaip 20 dienų iki numatomo kreditorių susirinkimo pateikia išvadą ir plano projektą kiekvienam fizinio asmens kreditoriui ir šaukia pirmąjį kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui, suderinęs su fiziniu asmeniu šio susirinkimo vietą ir laiką. Ketvirtoje straipsnio dalyje nurodyta, jog kreditorių susirinkimo pirmininkas kreditorių susirinkimo protokolą per 5 darbo dienas po susirinkimo pateikia bankroto administratoriui. Bankroto administratorius, gavęs kreditorių susirinkimo protokolą, per 3 darbo dienas šį protokolą ir plano projektą su išvada pateikia teismui. Šio straipsnio penkta dalis numato, jog plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Kai teisme ginčijami kreditorių reikalavimai arba tikslinamas plano projektas, teismas bankroto administratoriaus arba fizinio asmens prašymu turi teisę pratęsti šioje dalyje nurodytą terminą, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. FABĮ 23 str. 2 d. nustato, kad bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal fizinio asmens pateiktus dokumentus, sudaro kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Teismas priima nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo gavimo dienos (FABĮ 23 str. 5 d.). Taigi įstatyminis reglamentavimas lemia, jog mokumo atkūrimo plano projektą rengia bankrutuojantis fizinis asmuo, kuris plano projektą pateikia bankroto administratoriui, o šis parengia išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių ir ją kartu su plano projektu pateikia kreditoriams bei šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui. Kai kreditorių susirinkimas pritaria mokumo atkūrimo planui, jis teikiamas teismui patvirtinti.
FABĮ 25 str. 1 d. nustato, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 40 dienų nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos. To paties straipsnio 5 d. numatyta, jog kreditorių susirinkimas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo arba iš anksto raštu balsavo kreditoriai, kurių reikalavimų suma didesnė kaip pusė visų kreditorių bendros teismo patvirtintų reikalavimų sumos. To paties straipsnio 8 d. nurodo, jog jeigu fizinio asmens kreditorių susirinkimas neįvyko, nes nebuvo kvorumo, bankroto administratorius per 15 dienų turi sušaukti pakartotinį kreditorių susirinkimą. Pakartotiniam kreditorių susirinkimui šio straipsnio 5 dalies reikalavimai netaikomi. Išvardintų straipsnių sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog mokumo atkūrimo plano pateikimas yra tiesiogiai susijęs ne tik su įstatyme ir jo pagrindu teismo nutartyje nustatytais plano pateikimo terminais, tačiau ir su įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo bei pirmojo kreditorių susirinkimo įvykimu. Skaičiuojant maksimalius įstatymo nustatytus terminus, plano projektas teismui gali būti pateiktas tvirtinti per 48-50 dienų (40 kalendorinių dienų (CPK 74 str. 5 d.) + 8 darbo dienos, FABĮ 25 str. 1 d., 8 str. 4 d.) nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos, jei kreditorių susirinkimas įvyksta laiku arba per 71-73 dienas, jei kreditorių susirinkimas šaukiamas pakartotinai. Tačiau bet kokiu atveju plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos arba išskirtiniais atvejais, kai teisme ginčijami kreditorių reikalavimai arba tikslinamas plano projektas, ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
Nagrinėjamu atveju Vilniaus rajono apylinkės teismas fizinio asmens bankroto bylą iškėlė 2015 m. birželio 11 d. nutartimi, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Skolvalda“; nustatė 30 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos; nustatė 3 mėnesių terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui teismui tvirtinti. Nutartis iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjo 2015 m. birželio 19 d., todėl kreditoriai savo reikalavimus bankroto administratoriui galėjo pareikšti iki 2015 m. liepos 20 d., sutikrintus reikalavimus administratorius teismui turėjo pateikti tvirtinti iki 2015 m. rugpjūčio 4 d., o plano projektą – iki 2015 m. rugsėjo 21 d. (19-20 d. ne darbo dienos). Administratorius kreditorių reikalavimus, kurie buvo pareikšti per teismo nustatytą terminą, pateikė teismui tvirtinti 2015 m. rugpjūčio 5 d., t. y. terminą praleidęs tik viena diena. Teismas kreditorių reikalavimų sąrašą patvirtino 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, nors vėliausiai turėjo patvirtinti iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. (FABĮ 23 str. 5 d.). Nutartis patvirtinti kreditorių sąrašą įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 15 d. Taigi idealiausiu, bet praktiškai neįmanomu atveju iš viso 6 kalendorinių dienų laikotarpyje pareiškėjas turėjo pateikti administratoriui mokumo atkūrimo plano projektą, administratorius parengti išvadą ir sušaukti kreditorių susirinkimą, o gavęs kreditorių susirinkimo protokolą, kartu su plano projektu ir išvada pateikti teismui tvirtinti pareiškėjo mokumo atkūrimo planą. Skaičiuojant maksimalius FABĮ nustatytus terminus, susijusius su plano parengimu ir jo pateikimu pirmajam kreditorių susirinkimui, plano projektas teismui galėjo būti pateiktas tvirtinti per 48-50 (jei kreditorių susirinkimas įvyktų laiku) arba 71-73 (jei kreditorių susirinkimas būtų šaukiamas pakartotinai) dienas nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos – 2015 m. rugsėjo 15 d., t. y. atitinkamai iki 2015 m. lapkričio 2 d. arba 2015 m. lapkričio 27 d. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį nutraukti bankroto procesą, dėl to, jog laiku nebuvo pateiktas mokumo atkūrimo planas, priėmė 2016 m. lapkričio 30 d. Taigi realiai plano projektas teismui galėjo būti pateiktas tvirtinti per 75 dienas nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašą įsiteisėjimo dienos, t. y. faktiškai pirmosios instancijos teismas terminą mokumo atkūrimo planui pateikti pratęsė ilgesniam (5 mėn. ir 8 dienos) nei FABĮ 8 str. 5 d. nustatytas maksimalus 5 mėnesių terminas. Taigi šios aplinkybės tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas suteikė daugiau nei pakankamai laiko pateikti teismui tvirtinti mokumo atkūrimo planą ir jokie procesinių veiksmų atlikimo terminai negalėjo turėti įtakos mokumo atkūrimo plano rengimui, derinimui su kreditoriais ir teikimui teismui, nors nei pareiškėjas, nei bankroto administratorius, žinodami, jog mokumo atkūrimo planas, remiantis nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo apibrėžtu terminu (2016 m. spalio 19 d.), plano nepateikė bei neprašė pratęsti terminą plano pateikimui. Bankroto administratorius 2015 m. lapkričio 18 d. pareiškėjo kreditorių susirinkimo protokolą ir plano projektą pateikė teismui tik 2015 m. gruodžio 15 d., t. y. jau po skundžiamos nutarties priėmimo. Pareiškėjo teigimu, mokumo atkūrimo planas teismui nebuvo pateiktas laiku dėl administratoriaus netinkamai vykdomų pareigų, o teismas nepagrįstai nesiaiškino plano nepateikimo priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu pareiga sušaukti kreditorių susirinkimą bei teikti teismui tvirtinti mokumo atkūrimo planą tenka būtent bankroto administratoriui. Tačiau iš taip pat aukščiau nustatytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. (mokumo atkūrimo plano projekto pateikimo administratoriui) iki 2016 m. gruodžio 28 d. (pareiškimo Įmonių bankroto valdymo departamentui pateikimo) nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant išsiaiškinti kreditorių susirinkimo sušaukimo ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bankrutuojantis asmuo bankroto proceso metu turi pareigą atlikti kitus šio įstatymo nustatytus veiksmus (FABĮ 16 str. 14 p.), įskaitant pareigą rūpintis savo bankroto byla, bendradarbiauti su bankroto administratoriumi organizuojant bankroto procedūras (FABĮ 16 str. 13 p.), įsitikinti, kad yra laikomasi įstatymo numatytų terminų, ir, prireikus, kreiptis dėl bankroto administratoriaus pakeitimo. Jei bankroto administratorius netinkamai vykdo savo pareigas, pažeidžia fizinio asmens teises ar teisėtus interesus, fizinio asmens turi teisė kreiptis į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir naujo bankroto administratoriaus paskyrimo įtvirtinta FABĮ 17 str. 7 p. Nevykdant šių pareigų, neigiamos neveikimo pasekmės tenka pačiam bankrutuojančiam asmeniui. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis Nr. 3K-3-263-706/2015). Apelianto nurodomos aplinkybės, jog bankroto administratoriaus V. M. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis bei pareiškėjas kreipėsi dėl administratoriaus audito atlikimo, neturi esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmiausia pažymėtina, jog pareiškėjo administratoriumi yra UAB „Skolvalda“, o ne V. M.. Nors V. M. yra UAB „Skolvalda“ direktorius, tačiau šis juridinis asmuo turi dar du bankroto administratorius, tiek jų, tiek UAB „Skolvalda“ kontaktai yra viešai skelbiami, taigi pareiškėjas turėjo visas galimybes susisiekti su bankroto administratoriumi. Be to, iš administratorių veiklą prižiūrinčios Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos viešai skelbiamų duomenų (www.avnt.lt) matyti, jog nei V. M., nei UAB „Skolvalda“ atžvilgiu jokie apribojimai teikti administravimo paslaugas nėra pritaikyti. Taigi nėra pagrindo spręsti, jog UAB „Skolvalda“ atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, administruojant pareiškėjo bankroto bylą. Teismų informacinės sistemos duomenimis apkaltinamasis nuosprendis V. M. atžvilgiu taip pat nėra įsiteisėjęs. Be to, iš paties apelianto pateiktų duomenų (administratoriaus el. laiško, pareiškėjo nepilnamečio vaiko įstatyminės atstovės susirašinėjimo su administratoriumi) matyti, jog pareiškėjui jau 2016 m. spalio 22 d. turėjo būti žinoma apie administratoriaus išvadą nepritarti mokumo atkūrimo planui bei kreditorių susirinkimo sušaukimo datą. Tačiau byloje apie pareiškėjo pastangas pataisyti mokumo atkūrimo planą, kad jis atitiktų FABĮ 7 str. reikalavimus, jokių duomenų nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškintis mokumo atkūrimo plano nepateikimo aplinkybes. Priimant skundžiamą nutartį, FABĮ 8 str. 5 d. nustatytas maksimalus terminas jau buvo pasibaigęs, todėl tokio termino praleidimas yra savarankiškas ir nagrinėjamu atveju pakankamas pagrindas bankroto bylą nutraukti, kadangi įstatymas nenumato, jog šis terminas gali būti pratęstas ar atnaujintas. Teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nustatyti maksimalų įstatyme nurodytą terminą pateikti teismui tvirtinti mokumo atkūrimo planą net nebuvo tam būtinų sąlygų – ginčo dėl kreditorių reikalavimų arba plano projekto tikslinimo. Taigi pirmosios instancijos teismo veiksmai nutraukiant fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjo teisių nepažeidė, o priešingai – pareiškėjui buvo suteiktas pakankamai ilgas laiko tarpas tinkamai įgyvendinti įstatymo jam suteiktas teises bei įvykdyti nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.