- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-27
- Bylos Nr.
- 1A-852-478-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-00408-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- V. T.
- Advokatai
- Vaclovas Kaminskis
- Kategorijos
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-852-478-2014
Teisėja Laima Šablevičienė Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00408-2014-3
2014 m. lapkričio 27 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Ritai Čivinskaitei, nuteistojo V. T. gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams. Remiantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2011-01-25 Rokiškio rajono apylinkės teismo paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo 2014-09-09. Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2014-04-28 iki 2014-09-09. Kardomoji priemonė palikta suėmimas.
Iš V. T. priteista 2273,43 Lt (du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys litai 43 ct) nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. T. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 28 d. apie 23.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, asmeninio konflikto metu tyčia peiliu vieną kartą dūrė į galvos sritį ir vieną kartą į ranką G. D., padarydamas nukentėjusiajam durtinę pjautinę kairio žasto žaizdą su kairės žastinės arterijos pažeidimu, tuo sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.
V. T. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir sumažinti jam paskirtą bausmę.
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. T. nurodo, kad teismas atsižvelgė į tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą, tačiau neįvertino, jog jis neišėjo ir nepaliko nukentėjusiojo likimo valiai – jis nesitraukė nuo nukentėjusiojo G. D. iki atvažiavo greitoji medicinos pagalba ir daugiau nei pusvalandį laikė užspaudęs jam žaizdą. Jis akimirksniu suprato, ką yra padaręs ir kuo viskas gali baigtis. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir išprovokavo konfliktą. Nuteistasis nesiekia išvengti bausmės, tačiau, jo nuomone, paskirtoji yra per griežta.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo V. T. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo paskirti jam trumpesnio termino bausmę. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendžio plačiau neanalizuodamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas V. T. pritaikytas tinkamai, bausmė paskirta teisingai, civilinio ieškinio klausimas išspręstas tinkamai.
V. T. nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio sankcijoje numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė, kurios maksimalus terminas – dešimt metų. V. T. už šį nusikaltimą paskirta mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė – ketveri metai laisvės atėmimo. Ši bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, dar sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė laisvės atėmimo bausmė paskirta 2 metai 8 mėnesiai laisvės atėmimo.
Nuteistojo V. T. nuomone, tokio termino bausmė yra per griežta ir prašo ją trumpinti, pripažįstant jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad nukentėjusysis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pats išprovokavo konfliktą, kurio metu ir buvo sužalotas, be to, nuteistasis, siekdamas išvengti sunkesnių padarinių, suteikė nukentėjusiajam pagalbą.
Teismų praktikoje laikoma, kad viena iš būtinų prielaidų paskirti įstatymo reikalavimus atitinkančią ir individualizuotą bausmę yra ta, kad teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, turi nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes. Jų sąrašą pateikia BK 54 straipsnio 2 dalis. Joje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas, be kitų aplinkybių, atsižvelgia į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, todėl kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymui ir įvertinimui teismai turi skirti deramą dėmesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-83/2013). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė po vieną nuteistojo V. T. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę, tačiau apelianto nuomone, yra dar dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kurių nenustatė apylinkės teismas.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog yra apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte – tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.
Žemesnės instancijos teismas
Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme yra vertinama, kiek nukentėjusiojo elgesys prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą, ar tas elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai, kurie paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti. Taip pat įvertinami nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiai ir jų asmenybės bei nukentėjusiojo elgesys iki nusikaltimo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-397/2014). Provokuojančiu laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.
Nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad gėrė alų kartu su nukentėjusiuoju G. D.. Nuteistasis buvo beužmiegąs, kai pajuto, jog G. D. krausto jo kišenes. Susinervinęs dėl tokio elgesio, griebė nuo stalo peilį ir dūrė G. D. į ranką.
Visgi šių aplinkybių nepatvirtino jokia kita bylos medžiaga. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. D. paaiškino, kad jis gėrė alų kartu su nuteistuoju ir kitais asmenimis. Jiems begeriant ir kalbantis, V. T., supykęs, kad jis kalbina Viką, paėmė nuo stalo peilį ir dūrė nukentėjusiajam į galvos dešinę pusę, tačiau G. D. peilį iš jo rankų ištraukė ir numetė po lova. Vėliau vėl kilo žodinis konfliktas, tačiau dėl ko, jau nepamena, nes buvo neblaivus. Matė, kaip V. T. atsistojo ir netikėtai peiliu dūrė jam į kairę ranką. Dėl kokių priežasčių jis buvo sužalotas, nukentėjusysis nežino (1 t., b. l. 36).
Liudytoja V. K. paaiškino, jog girtaujant, tarp V. T. ir G. D. kilo žodinis konfliktas dėl alaus, po ko V. T. nuėjo į virtuvėlę ir grižo į kambarį nešinas peiliu, kuriuo dūrė G. D. į smilkinį. Netikėtai V. T. pasisuko prie G. D., patraukė jo ranką ir į ją dūrė su rankoje turėtu peiliu. Ėmė labai bėgti kraujas, ji iškvietė medicinos pagalbą (1 t., b. l. 41).
Liudytojos A. Š. paaiškino, kad begeriant alų, tarp G. D. ir V. T. kilo ginčas, todėl ji išėjo ir sužalojimo aplinkybių nematė (1 t., b. l. 45).
Liudytoja B. R. taip pat patvirtino, kad begeriant alų, G. D. ir V. T. dėl jo susipyko. Nenorėdama kištis į konfliktą ji ir A. Š. išėjo į lauką, todėl paties sužalojimo nematė (1 t., b. l. 47).
Liudytojas S. K. paaiškino, kad girdėjo, jog kambaryje kilęs triukšmas, tačiau nematė, kas įvyko nes tuo momentu buvo lauke. Grįžęs į kambarį, pamatė, kad G. D. perpjauta ranka (1 t., b. l. 43).
Kad konfliktas kilo dėl alaus, nes nukentėjusysis G. D. prašė nuteistojo jo dar nupirkti, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir pats V. T.. Jis paaiškino, kad dėl girtumo supyko ant nukentėjusiojo dėl tokio primygtinio prašymo, nes turimi pinigai jam buvo būtini pragyvenimui ir jis nenorėjo jų išleisti alui, todėl pagriebęs nuo stalo peilį, dūrė juo G. D. į ranką (1 t., b. l. 65).
Taigi, nei pats nuteistasis, nei nukentėjusysis ar kuris nors liudytojų, apklausus juos netrukus po konflikto, nepatvirtino, kad nukentėjusiojo G. D. elgesys buvo kuo nors provokuojantis, dėl ko nuteistasis turėjo imtis atsikertančių veiksmų. Niekas nenurodė, kad nukentėjusysis bandė apvogti nuteistąjį, o jis, siekdamas apsaugoti savo nuosavybę, turėjo imtis smurtinių veiksmų. Versiją, kad nukentėjusysis kraustė jo kišenes, V. T. pateikė tik ikiteisminio tyrimo metu teisme sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimo (1 t., b. l. 70), vėliau ją atkartojo ir teisminio nagrinėjimo metu, tačiau jos nepatvirtino nė vienas bylos baigtimi nesuinteresuotas liudytojas, nei pats V. T. pirminiuose savo parodymuose, todėl manytina, kad ši pozicija susiformavo tik siekiant palengvinti savo padėtį.
Net ir vertinant nuteistojo nurodytas aplinkybes, jog nukentėjusysis G. D., kaip ir pats nuteistasis, kilusio konflikto metu buvo neblaivus ir galimai savo elgesiu erzinančiai veikė nuteistąjį, prašydamas nupirkti dar alaus, tačiau tokia aplinkybė negali būti vertinama, kaip pakankamai provokuojanti. Byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis, kėsindamasis į kaltininko asmens ar turto neliečiamumą, vartojo smurtą, savo elgesiu ypatingai žemino nuteistojo orumą, jį įžeidinėjo ar kitaip tyčiojosi, nuteistojo atžvilgiu elgėsi netinkamai, dėl ko toks nukentėjusiojo elgesys paskatino nusikalstamą V. T. veiką prieš jį, ir nėra pagrindo manyti, kad jis savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti. Be to, V. T. G. D. dūrė ne vieną kartą – pirmą kartą jis bandė įdurti į galvos sritį, tačiau tai nepavyko, o nukentėjusysis net nebandė priešintis. V. T., praėjus šiek tiek laiko, smurtinius veiksmus pakartojo dar kartą. Taigi, negalima teigti, kad V. T. elgesys buvo spontaniškas, neapgalvotas, siekiant tuoj pat atremti provokuojantį nukentėjusiojo elgesį ir neįvertinus kilsiančių pasekmių. V. T. tarp pirmųjų ir pakartotinių veiksmų turėjo laiko apsispręsti, todėl, nepavykus pirmuoju bandymu sužaloti nukentėjusiojo, antrą kartą savo veiksmus pakartojo veikdamas tyčia, kryptingai siekdamas sužaloti G. D., nors ir neužsibrėždamas tikslo padaryti būtent sunkų sveikatos sutrikdymą. Visgi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. T. suprato savo veikos pavojingumą, privalėjo numatyti ir, būdamas psichiškai sveikas, numatė galinčias kilti pasekmes, kad dėl jo pavojingos veikos nukentėjusiajam bus padarytas sužalojimas bei sutrikdyta sveikata, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip atsakomoji reakcija į G. D. elgesį.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo argumentu, kad yra ir dar viena jo atsakomybę švelninanti aplinkybė, kurios nepripažino pirmosios instancijos teismas, t. y., BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas – kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Nuteistasis nurodė, kad savo veiksmais siekė sumažinti galimus padarinius nukentėjusiajam – kol atvyko medicinos pagalba, laikė užspaudęs žaizdą. Teismų praktikoje nurodoma, kad būtina nustatyti aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-39/2007, 2K-299/2012).
Teismų praktika rodo, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Tokie kaltininko veiksmai paprastai būna greitosios medicinos pagalbos iškvietimas ar aplinkinių pagalbos prašymas, bandymas gaivinti nukentėjusįjį, darant jam dirbtinį kvėpavimą, stabdant kraujavimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-278/2009).
Iš bylos matyti, kad kokių nors realių pagalbos veiksmų, kad dėl jo veikos nukentėjusiajam atsiradę padariniai nepasunkėtų, apeliantas neatliko – greitąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam iškvietė liudytoja V. K.. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad V. T. į kambarį pas sužalotąjį atėjo tik atvažiavus medicininei pagalbai, tada jis padėjo medikei aprišti nukentėjusiojo žaizdą (1 t., b. l. 41). Liudytojas S. K. patvirtino, jog girdėjo, kad medicininę pagalbą iškvietė V. K.. Nukentėjusysis G. D. nurodė, kad po sužalojimo jis pašoko ir bandė slėptis nuo nuteistojo, nes šis grasino jį mušti, tačiau prarado sąmonę ir tolesnių įvykių eigos nežino (1 t., b. l. 36). Taigi, niekas daugiau, be nuteistojo, nepatvirtina, kad jis nukentėjusiajam bandė sustabdyti kraujavimą. Priešingai, nukentėjusiojo teigimu, nuteistasis ne tik, kad nebandė jam suteikti pagalbą, bet ir toliau elgėsi agresyviai. Teismų praktikoje atsisakoma pripažinti šią aplinkybę lengvinančia tada, kai kaltininko pagalba nukentėjusiajam būna formali, negalinti turėti realaus poveikio padarinių plėtojimuisi. Kritiškai vertintinas nuteistojo teiginys, kad jis laikė užspaudęs nukentėjusiojo žaizdą, nes jis nepaaiškina, kokiu būdu tai darė, o jokie kiti bylos įrodymai to nepatvirtina. Net pripažinus šią aplinkybe pagrįsta, ji nėra tiek reikšminga, jog ją būtų galima vertinti kaip lengvinančią atsakomybę, nes abejotina, kad žaizdos užspaudimas ranka turėjo kokios nors lemiamos reikšmės sunkesnių padarinių kilimui. Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtintų, kad nuteistasis veikė neturėdamas tiesioginės tyčios sunkiai sužaloti G. D., ką ir taip pripažino pirmosios instancijos teismas. Darytina išvada, jog byloje nėra jokių objektyvių ir įtikinamų įrodymų, kad V. T. savo aktyviais veiksmais bandė suteikti sužalotajam G. D. realią pagalbą ir taip siekė išvengti sunkesnių sužalojimo pasekmių.
Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bausmė skiriama pagal baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas, skirdamas bausmę, privalo įvertinti visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios turi vienodą teisinę reikšmę. Ne mažiau svarbu, paskiriant bausmę kaltininkui, yra ir teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris neatskiriamas nuo konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimo. Pagal teismų praktiką, tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. Teisinga bausmė paskiriama kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį.
Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui aktualias aplinkybes, sprendžia, kad V. T. už padarytą sunkų tyčinį recidyvinį nusikaltimą skundžiamu nuosprendžiu paskirta teisinga ir proporcinga bausmė, atitinkanti jo asmenybės įvertinimui.
Skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertinta, kad V. T. padarė sunkų, tyčinį, smurtinį, žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingą nusikaltimą, kurį įtakojo apsvaigimas nuo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas teisingai apsvaigimą nuo alkoholio pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes iš esmės nemotyvuoto ir agresyvaus elgesio priežastis buvo alkoholio įtaka, nes nukentėjusysis iki įvykio nieko blogo jam nepadarė. Be to, V. T. anksčiau teistas net septynis kartus, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, šį nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, praėjus tik dviem mėnesiams nuo paleidimo iš pataisos įstaigos, neišnykus teistumui, taigi, toks nuteistojo elgesys nėra atsitiktinis, o priešingai, gana dėsningas, rodantis polinkį ne vien į nusikalstamą, bet ir į smurtinį elgesį, ir pagrindžiantis didesnį jo pavojingumą visuomenei. Taip pat jis yra baustas administracinėmis nuobaudomis, bedarbis, neturintis legalaus pragyvenimo šaltinio. Visgi byloje nustatyta ir viena V. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis visiškai prisipažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl įvykdyto nusikaltimo. Ši aplinkybė buvo tinkamai įvertinta pirmosios instancijos teismo, nuteistajam buvo paskirta trumpesnio termino, nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė, nors esant tik vienai lengvinančiai aplinkybei ir vienai sunkinančiai, taip pat įvertinus nuteistojo polinkį į nusikalstamą elgesį, nuolatinį įstatymų pažeidinėjimą, nusikaltimų recidyvą, teismas turėjo teisę skirti ir ilgesnio termino, nei sankcijos vidurkis, bausmę. Nuteistajam pripažinus kaltę, baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, ir ši aplinkybė leido nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas bei paskirtąją laisvės atėmimo bausmę dar sumažinti 1/3. Taigi, laikyti už sunkų, BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, paskirtą 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę aiškiai per griežta, nėra pagrindo, ji yra teisinga ir tinkamai realizuoja bausmės tikslus, todėl mažinti jos dydžio nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo, o vien tik nusikaltusio asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje.
Pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo, vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-01-25 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi taisyklių ir paskyrė teisingai subendrintą galutinę bausmę.
Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, nuteistajam V. T. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose numatytų nuostatų, civilinis ieškinys išspręstas teisingai, dėl to atskiras ginčas nekyla, todėl nuosprendžio keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. T. apeliacinį skunda atmesti.