Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams G. L., I. L., A. L., A. S., dėl administracinių aktų panaikinimo ir valstybinės žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys – SB „Žaluma“, notarė V. T., notarė D. B., notarė L. Š., notarė D. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

35. Byloje sprendžiamas klausimas dėl sodų bendrijoje esančių sklypų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis teisėtumo.

36. Byloje nustatytos tokios toliau įvardijamos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo byloje nėra. 2000 07 19 Bendrijos valdybos posėdyje (protokolas Nr. 5) buvo svarstyti bendrijos narių prašymai leisti papildomai privatizuoti šalia sklypų esančią laisvą sodininkų bendrijai priskirtą bendram naudojimui žemę ir nutarta leisti atsakovei I. L. privatizuoti 3,3 aro sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2000 11 09 įsakymu Nr. 3847-41 įsakyta parduoti I. L. papildomai naudojamą 330 kv.m. ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), už 111 Lt. 2000 11 29 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi 330 kv.m. ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) parduotas I. L. už 111,00 Lt.

37. 2001 06 11 Bendrijos valdybos posėdyje (protokolas Nr. 2) svarstyti bendrijos narių prašymai leisti papildomai privatizuoti šalia sklypo esančią laisvą bendro naudojimo žemę ir nutarta leisti atsakovui G. L. privatizuoti 6,7 aro sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2001 09 04 įsakymu Nr. 2696-41 įsakyta parduoti G. L. naudojamą 670 kv.m. ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) už 225 Lt. 2002 01 04 Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi minėtas sklypas parduotas atsakovui G. L..

38. 2000 04 18 Bendrijos pažymoje nurodyta, kad Bendrija patvirtina, jog pil. Z. S. yra Bendrijos narys ir jam skirtas sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2001 09 27 įsakymu Nr. 3001-41 Z. S. įsakyta parduoti 660 kv. m. ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) už 141 Lt. 2002 06 03 Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi šis sklypas parduotas Z. S..

Dėl žemės privatizavimo procedūrų teisėtumo

39. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, padarė pagrįstas išvadas, kad sąžiningiems turto įgijėjams negali būti paneigta teisė į teisinį tikrumą, teisinį saugumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą, kad toks ieškinio tenkinimas būtų neproporcingas taip pat kad ieškovas realiai neįrodė, jog valstybės turtinis praradimas yra reikšmingas ir pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

40. Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas kolektyvinei sodininkystei Sodininkų bendrijai „Žalesa“ buvo skirtas teisėtai ir kad Bendrija yra teisėta, jos teritorijoje esančios bendro naudojimo žemės, kurios paskirtis yra užtikrinti visų sodininkų bendrijos narių poreikių tenkinimą, įrengiant įvairias komunikacijas, tokias kaip vandentiekis, bendro naudojimo elektros tinklai ir kitos komunikacijos, naudotoja. Taigi, Bendrija buvo ir tebėra teisėtas bendro naudojimo paskirties žemės naudotojas savo teritorijoje. Šios aplinkybės apeliantas taip pat neneigia.

41. Apeliantas teigia jog, Bendrija neturėjo teisės disponuoti valstybine žeme, paskirti papildomus sklypelius naudotis atsakovams ne aukciono tvarka ir leisti juos privatizuoti. Taigi, byloje iš esmės kilo ginčas ar po Žemės įstatymo naujos įsigaliojimo 1994 07 01 bei atsižvelgiant į Žemės įstatymo redakciją, įsigaliojusią 2008 11 25, sodininkų bendrijos valdyba turėjo teisę savo nariams suteikti naudotis žemės sklypelius.

43. Pagal Žemės įstatymo (red. galiojusi nuo 2001 08 17 iki 2002 07 24) 2 straipsnio 1 dalies 7 punkte pateikiamą žemės naudotojo sąvoką žemės naudotojas tai neišnuomotos privačios žemės savininkas arba fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nustatyta tvarka išnuomota ar suteikta naudotis valstybinė žemė arba išnuomota privati žemė. Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybinę žemę perduoda naudotis: 1) savivaldybės taryba - žemės sklypus, nustatyta tvarka perduotus valdyti patikėjimo teise savivaldybėms; 2) apskrities viršininkas - kitus valstybinės žemės sklypus, esančius apskrities teritorijoje. Žemės perdavimo naudotis tvarką nustato Vyriausybė.

44. Kolegija pažymi, kad ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių žemės reformos srityje, privatizuojant valstybinius sodininkų bendrijos žemės sklypus. Todėl teisingam ginčo išsprendimui visų pirma taikytinos specialaus Žemės reformos įstatymo (toliau ŽRĮ), kuris ir reglamentuoja žemės nuosavybės santykius ir žemės reformos tvarką (ŽRĮ 1 straipsnis), nuostatos, ir pirmiausia nustatytina ar ginčo administraciniai aktai ir sandoriai neprieštarauja imperatyvioms šio įstatymo nuostatoms.

45. ŽRĮ 9 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog Sodininkų bendrijų nariams ir asmenims, norintiems steigti sodus, parduodamas žemės sklypas nustatomas pagal sodo išplanavimo projektą, bet ne didesnis kaip 0,12 ha. Byloje nėra duomenų, kad ši imperatyvi nuostata buvo pažeista.

46. Ginčo sprendimui aktualiu laikotarpiu žemės sklypai sodininkų bendrijų nariams ir kita sodininkų bendrijų žemė buvo parduodama pagal procedūrą, nustatytą Vyriausybės 1999 03 09 nutarimu Nr. 260, kuriuo patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka, kurios 2.2 punktas numatė, kad remiantis šia tvarka parduodami naudojami sodininkų bendrijų narių sodo sklypai (toliau — sodo sklypai). Parduodamo sodo sklypo ribos nustatomos pagal sodininkų bendrijos sodo planą, bet sodo sklypo plotas negali būti didesnis kaip 0,12 hektaro. Sodo sklypai parduodami tik tiems asmenims, kurių vardu jie įforminti. Pagal Tvarkos 13.2 punktą asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, rajono arba miesto žemėtvarkos skyriui pagal žemės sklypų buvimo vietą pateikia dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu.

47. Ieškovas savo ieškinį iš esmės grindė tuo, kad viešasis interesas buvo pažeistas valstybei priklausantį turtą (žemę) pardavus nesilaikant nurodytų teisės aktų nuostatų, tai yra sodininkų bendrijos „Žaluma“ valdybai neturint teisės suteikti asmenims žemės sklypą naudotis bei kitu atveju sodo bendrijos pirmininkui surašius pažymą, patvirtinančią asmens teisę naudotis sodo sklypu, dėl ko jo manymu šie sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekiniai ir negaliojantys CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Su tokiu aiškinimu negalima visiškai sutikti, nes šiuo atveju ieškovas neteigia ir neįrodinėja, kad buvo pažeistas Žemės reformos įstatyme numatytas imperatyvas, draudžiantis lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti daugiau nei 0,12 hektaro sodų žemės, bet remiasi poįstatyminiais aktais reguliuojančiais tokio privatizavimo procedūrą.

48. Ieškovas taip pat rėmėsi 1994 07 01 įsigaliojusio žemės įstatymu (ginčui aktuali redakcija galiojusi 2000 06 27 – 2001 08 07), kurio paskirtis pagal jo 1 straipsnio nuostatas nustatyti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius valstybėje taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išdėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai.

49. Bendrija įsteigta ir valstybinės žemės sklypas perėjo bendrijos žinion dar iki Žemės įstatymo priėmimo ir iki Vyriausybės 1999 03 09 nutarimu Nr. 260 nustatytos tvarkos įsiteisėjimo. Būtent Žemės įstatymo nuostatomis, kad valstybės ir savivaldybių institucijos turi teisę valdyti ir disponuoti valstybine žeme grindė savo ieškinio reikalavimus apeliantas, nes minėtame įstatyme nebuvo nustatyta, kad sodininkų bendrijos ar jų valdybos turėjo teisę disponuoti valstybine žeme, tame tarpe skirti naudotis žemės sklypus. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje ir nėra duomenų, jog Bendrijos valdyba būtų skyrusi atsakovams papildomus žemės sklypus valdybos nutarimais: 2000 07 19 (protokolas Nr.5) ir 2001 06 11 (protokolas Nr.2), šiais nutarimais leidžiama papildomai privatizuoti šalia bendrijos narių esančią laisvą bendro naudojimo žemę. Kas reiškia, jog Bendrija, jos valdymo organas sutinka, leidžia, neprieštarauja, kad dalis bendrosioms visų bendrijos narių reikmėms paskirtos žemės būtų privatizuota, jos narių, bet toks nutarimas nereiškia, jog bendrija tokiu būdu disponuoja valstybine žeme, nes šie nutarimai nuosavybės teisių atsakovams į ginčo sklypus nesukūrė ir negalėjo sukurti pagal galiojusį teisinį reglamentavimą. Šiuo atveju disponavimo teisė priklausė savivaldybės institucijoms ir jos šią teisę įgyvendino priimdamos prašomus pripažinti skundžiamus administracinius aktus ir sudarydamos pirkimo – pardavimo sutartis.

50. Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad būtų užtikrintas civilinių santykių teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 08 01 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 10 25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013; ir kt.).

51. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo tvarka ir sąlygos (Konstitucinio Teismo 2007 05 23 d. nutarimas).

52. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, kad gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Vis dėlto valstybės klaidos turi būti atskleidžiamos ir taisomos taikant tinkamas teisines procedūras, nustačius teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. Lelas v. Croatia, no. 55555/08, § 74, 20 May 2010); poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmais (žr. mutatis mutandis Pincov and Pinc v. Czech Republic, no. 36548/97, § 58, ECHR 2002 VIII). Reikalaujama pusiausvyra nebus nustatyta tuo atveju, jei asmuo dėl valstybės klaidų taisymo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, Pincov and Pinc, § 58; Gashi v. Croatia, no. 32457/05, § 40, 13 December 2007; Trgo v. Croatia, no. 35298/04, § 67, 11 June 2009).

53. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes kolegija sprendžia, kad administraciniai teisės aktai ir vėlesnį sandoriai dėl valstybinės žemės sklypų pirkimo pardavimo buvo sudaryti pažeidžiant tuo metu poįstatyminiais aktais numatytą valstybinės žemės sodininkų bendrijose procedūrą, tačiau nepažeidžiant imperatyvios Žemės reformos įstatymo nuostatos ribojančios maksimalų leistiną vienam sodininkų bendrijos nariui lengvatine (ne aukciono) tvarka privatizuoti plotą (0,12 ha).

54. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtų neprotinga naikinti atsakovų nuosavybės teises į įsigytus sodo sklypelius ir atsižvelgdama į aukščiau nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, daro išvadą, jog būtina įvertinti kokius neigiamus padarinius sukėlė šie sandoriai taip pat turi būti įvertinamas atitinkamo pažeidimo pobūdis ir mastas, be to, svarbu nustatyti, ar poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neproporcingai neribos naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai yra sąžiningi turto įgijėjai, o ginčijami sandoriai sudaryti dėl valstybę sandoriuose atstovavusių ir įsakymus, kurių pagrindu buvo sudaryti sandoriai, priėmusių pareigūnų galimai padarytų klaidų netinkamai aiškinant galiojusias teisės normas. Taigi, atsakovų atžvilgiu būtų neproporcinga naikinti ginčo sandorius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į protingumo, teisingumo, sąžiningumo, teisinių santykių stabilumo ir teisėtų lūkesčių principus, kuomet būdami iš valstybės įsigytų sklypų savininkais atsakovai yra ženkliai pagerinę turto būklę, į jį investavę, o įsigydami sodo sklypelius jie niekaip negalėjo įtakoti parduodamo valstybinio turto kainos.

55. I. L. nesąžiningumą apeliantas grindžia tuo, kad ji 2002-03-04 buvo sodo bendrijos „Žaluma“ valdybos nare. Tačiau nenurodė jokių teisės aktų, kurie kaip nors ribotų sodo bendrijos valdybų narių galimybes įgyvendinti savo teises dėl jų sklypo privatizavimo ryšium su jų dalyvavimu sodininkų bendrijų valdyme. Be to atsakovai į bylą yra pateikę 2017-02-24 raštą, patvirtinantį, kad I. L. nebuvo Bendrijos valdybos narė iki 2002-01-02. Visi veiksmai, susiję su sodų žemės privatizavimu buvo vykdomi juos derinant su Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnais, Vilniaus apskrities viršininkas atsakovų naudojamų sklypų ribas įteisino savo įsakymais dar prieš pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą, o įrodymų, kad I. L., G. L. ar Z. S. sąmoningai klaidino valstybės institucijas, klastojo dokumentus ir panašiai ieškovas nepateikė. Priešingai, Vilniaus apskrities viršininko administracija turėjo tinkamai aiškinti galiojusias teisės normas, patikrinti pateiktus dokumentus ir jų pagrindu priimti atitinkamus sprendimus.

56. Valdyba buvo kolegialus organas, kuriame nutarimai buvo priimami balsavimu ir vienos atsakovės balsas nebūtų galėjęs nulemti nutarimo jos naudai. Be to, kaip matyti iš byloje esančio valdybos posėdžių protokolo Nr. 5, kuriame priimtas nutarimas leisti I. L. privatizuoti 3,3 aro sklypelį, be jos leista sklypelius privatizuoti dar 3 Bendrijos nariams ir kad toks leidimas buvo duodamas tiems Bendrijos nariams, kurių sklypai ribojosi su laisva, Bendrijos bendriems tikslams nenaudojama bendro naudojimo žemės dalimi. Taigi, teigiamas šių Bendrijos narių prašymų išsprendimas priklausė iš esmės nuo laisvos bendro naudojimo žemės buvimo vietos. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neva nevertino atsakovų nesąžiningumą pagrindžiančių aplinkybių ir dėl jų apskritai nepasisakė, neturi pagrindo ir yra atmestini, kadangi Vilniaus rajono apylinkės teismas negalėjo įvertinti aplinkybių įrodymų, kurių ieškovas nepateikė.

57. Svarbu ir tai, kad pagal Konstitucijos 111 straipsnio reikalavimus sukurta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, ir tai reiškia, kad turi būti formuojama vienoda, nuosekli teisės aiškinimo ir taikymo praktika, grindžiama Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais bei kitais konstituciniais principais. Vilniaus apygardos teismas 2015 05 07 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1181-560/201, 2015 05 12 nutartyje Civilinėje byla Nr. 2A-407-881/20155, esant analogiškam ginčui, nurodė, kad teisės aktų nuostatų laikymasis yra prielaida suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Šiuo atveju vertintina, kad turto privatizavimo procesas yra glaudžiai ir neatskiriamai susijęs su valstybės, visuomenės, žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) interesų derinimu, įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų jų teisių bei teisėtų lūkesčių apsauga. Minėtose bylose analogiški prokuratūros ieškiniai ginant viešąjį interesą atmesti.

58. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl valstybės praradimų dydžio ir restitucijos neproporcingumo atsižvelgiant, kad atsakovai žemės sklypus naudoja ir tvarko ilgą laiką yra investavę į juos nemažas lėšas, o kompensacija jiems priklausytų nedidelė nurodė, kad VĮ Registrų centro duomenimis, bendra ginčijamų žemės sklypų masinio vertinimo būdu nustatyta vidutinė rinkos vertė yra 31 800 Eur. Pagal ginčijamus sandorius valstybė iš atsakovų yra gavusi iš viso 81,96 Eur, o atsakovai iš valstybės yra gavę sklypus, kurių bendra vidutinė rinkos kaina – 31 880 Eur. Pažymėjo, kad atsakovų sumokėta kaina ne atitiko minėto valstybės turto rinkos kainos, ginčijamų sandorių sudarymo metu.

59. Su tokiais argumentais negalimas sutikti pirma dėl to, kad apeliantai neįrodo sandorių sudarymo metu buvusios sklypų kainos, atsižvelgiant, kad šie sklypai buvo nedidelio ploto, skirti Bendrijos narių bendram naudojimui. Žalos dydis negali būti vertinamas ginčo nagrinėjimo metu esančia sklypų vidutine rinkos verte 31 880 Eur, į kurią be kita ko apeliantas įtraukė ir kitų atsakovo turimų sklypų (0,02 ha; Nr. (duomenys neskelbtini), buvęs kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių įsigijimo teisėtumo jis neginčija, vidutinę rinkos vertę, sklypų, kuriuos jų savininkai įgijo ne iš valstybės, bet iš trečiųjų asmenų, vertę bei sklypų, kurių vietoje buvo bendrojo naudojimo pereinama pelkė, vertę.

60. Ginčo žemės sklypų vertė ir pardavimo kaina buvo apskaičiuotos Vyriausybės 1999 02 24 nutarimu Nr. 205 nustatyta tvarka. Apeliantas nenurodo, jog minėta tvarka buvo pažeista. Apeliaciniame skunde nurodyta VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatyta ginčo žemės sklypų bendra vertė sudaranti 31 880 Eur, nustatyta tik 2008 ir 2013 metais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. Apeliantas nesutinka su atsakovų naudai priteistų 1700 Eur bylinėjimosi išlaidų dydžiu, teigdamas, jog tokia šių išlaidų suma neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nuostatų.

62. Su šiais apeliacinio skundo argumentai kolegija taip pat nesutinka Atsakovų atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu į bylą yra pateikęs atsiliepimą į ieškinį, rašytinius paaiškinimus, prašymus pateikti informaciją ir dokumentus, prašymus išreikalauti įrodymus, teikė papildomus įrodymus, byloje vyko du teismo posėdžiai, bylos nagrinėjimas truko daugiau nei pusę metų.

63. Rekomendacijų 8.2 punktas nustato, kad rekomenduojamas priteisti maksimalų advokato užmokesčio dydis už atsiliepimo į ieškinį parengimą yra 2,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio (2016 m. III ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris siekė 793,3 Eur, kas atsiliepimo pateikimo metu sudarė 1983,25 Eur sumą. Tuo tarpu atsakovai atstovui už atsiliepimą yra sumokėję 800 Eur, daugiau nei dvigubai mažiau nei maksimali Rekomenduojama suma. Atsižvelgiant į bylos specifiškumą, ginčo santykius reguliuojančių norminių aktų kaitą į tai, kad ginčas vyko dėl kelių ginčo objektų, dėl sandorių sudarytų daugiau nei prieš 15 metų ir į už atsiliepimą sumokėtos sumos santykį su rekomenduojama maksimalia suma, šios išlaidos nelaikytinos nepagrįstai didelėmis.

64. Atsakovų sumokėta 400 Eur suma už rašytinių paaiškinimų parengimą nežymiai 6,7 Eur. viršija Rekomendacijų 8.16 punkte rekomenduojamą maksimalią sumą už tokio pobūdžio dokumentą – 317,32 Eur (793,3 Eur x 0,4 koeficientas), tačiau atsižvelgiant į pateikto procesinio dokumento apimtį bei byloje kilusį reikalingumą atsikirsti į ieškovo rašytinių paaiškinimų argumentus, su jais pateiktus papildomus įrodymus, kuriuos būtina buvo išnagrinėti bei į tai, kad minėtu Teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos nėra privalomas, o tik rekomenduojamojo pobūdžio teisės aktas, ši suma taip pat nelaikytina neproporcingai didele.

65. 500 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose suma turint galvoje, kad buvo būtina pasirengti teismo posėdžiui, suderinti kelių atsakovų pozicijas, atlikti užklausas išreikalauti dokumentus ieškoti ir teikti papildomus įrodymus, taip pat nelaikytina nepagrįsta.

66. Remiantis išdėstytu apeliacinis skundas netenkinamas ir šioje dalyje, ir CPK 93 straipsnio, nuostatomis iš apelianto priteisiamos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos atsakovų turėtos pateikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos, juridinio asmens kodas 188704927 atsakovų G. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) I. L. asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. L. asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisiant : 167 Eur atsakovei I. L., 166,50 Eur atsakovei A. L., 166,50 Eur atsakovui G. L..