Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-798-255/2014

2014 m. lapkričio 13 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės, Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį ir kam paskirtas vienas (1) mėnesis viešųjų darbų, įpareigojant visuomenės labui neatlygintinai išdirbti 30 valandų. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusiojo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta nuosprendžiui įsiteisėjus. Civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme: žinodamas, kad 2013 m. sausio 30 d. teismo sprendimu iš jo priteistas išlaikymas dukrai G. Š., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti periodinėmis išmokomis po 500 Lt, kas mėnesį nuo 2012 m. spalio 15 d. iki dukra mokysis dieninėse studijose, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. niekur nedirbo, nors laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. buvo registruotas darbo biržoje, tačiau darbo paieška buvo nutraukta jo paties pageidavimu, be pateisinamų priežasčių, kitaip darbo neieškojo ir, nors buvo darbingas ir turėjo pajamų, išlaikymo dukrai neteikė. Tokiu būdu A. Š. nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. kovo 24 d. tyčia nevykdė 2013-01-30 teismo sprendimo mokėti išlaikymą dukrai G. Š..

Įvertinęs šiuos argumentus, apeliantas daro išvadą, kad padaryta veika, jog būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet privalu nustatyti asmens veikoje buvus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Šiuo atveju, remiantis byloje nustatytų aplinkybių visuma, A. Š. veikoje nėra tiesioginės tyčios, todėl jam nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog A. Š. veiksmuose nevykdant 2013 m. sausio 30 d. Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimo, yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, požymių. Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl A. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

BK 245 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis). Įsiteisėjusių teismų sprendimų (tarp jų ir nesusijusių su bausme) nevykdymas yra pavojinga veika, kuria trukdoma vykdyti teisingumą, griaunamas teismų valdžios autoritetas, neatkuriamos nukentėjusiųjų pažeistos teisės ir teisėti interesai. Būtent valstybė turi priedermę nustatyti įvairias teisines priemones, užtikrinančias teismo sprendimų vykdymą. Viena tokių priemonių – tai teisinės atsakomybės (kitų teisinio poveikio priemonių) asmenims, nevykdantiems teismo sprendimą, įtvirtinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad priklausomai nuo padarytos veikos pavojingumo, asmeniui, nevykdančiam teismo sprendimo, gali būti taikomos administracinio, civilinio, o už pavojingiausius (šiurkščiausius) pažeidimus – ir baudžiamojo pobūdžio poveikio priemonės. Tiek įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas šias poveikio priemones, tiek asmuo, jas taikantis, privalo vadovautis ir iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimais.

Teismo sprendimas laikomas įvykdytu, kai atliekami veiksmai, tiksliai atitinkantys sprendimo turinį, o jo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu nustatytos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę tai padaryti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. kuris teismo sprendimo nevykdė suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Kaip ir nurodyta apeliaciniame skunde, teismų praktikoje konstatuota, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma vien tik nustačius teismo sprendimo neįvykdymo faktą, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir (ar) administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo įvykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-08/2012, 2K-219/2012).

Nagrinėjamoje byloje, atsakant į klausimą, ar A. Š. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 245 straipsnį, esminę reikšmę turi baudžiamosios ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimas, t. y. reikia įvertinti ir tai, ar pagal savo pavojingumą A. Š. padaryta veika yra tokia, už kurią būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Klausimus dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymo už teismo sprendimo nevykdymą A. Š. kelia ir savo apeliaciniame skunde. A. Š. pagrįstai teigia, kad baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą jam buvo taikoma nepagrįstai, kadangi teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, o civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis, tačiau kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta.

Aiškinant BK 245 straipsnį pažodžiui, galima būtų teigti, kad kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Tačiau toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas ne tik prieštarautų minėtoms Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms, bet ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Objektyviai BK 245 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas gali pasireikšti labai įvairiomis veikomis, pvz.: nelegaliu darbu, savo pajamų ar turto slėpimu, jų iššvaistymu, vengimu dirbti, tam tikrų dokumentų klastojimu. Tačiau ir šiuo atveju, sprendžiant dėl BK 245 straipsnio taikymo, reikia įvertinti tai, ar minėtų veikų pripažinimas baudžiamuoju nusižengimu atitinka jau minėtus iš Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos kylančius imperatyvus, pavyzdžiui, turi būti atsakyta į klausimą, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas tokiu atveju būtų proporcingas padarytos veikos pavojingumui. Vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, yra tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, tada turi būti nustatyta, ar būtent kaltininkas savo tyčine veika sudarė tokią teisinę situaciją.

A. Š. nuteistas už tai, kad, žinodamas, kad 2013 m. sausio 30 d. teismo sprendimu iš jo priteistas išlaikymas dukrai G. Š., gim. 1993 m. vasario 23 d., išlaikyti periodinėmis išmokomis po 500 Lt, kas mėnesį nuo 2012 m. spalio 15 d. iki dukra mokysis dieninėse studijose, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. niekur nedirbo, nors laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. buvo registruotas darbo biržoje, tačiau darbo paieška buvo nutraukta jo paties pageidavimu, be pateisinamų priežasčių, kitaip darbo neieškojo ir, nors buvo darbingas ir turėjo pajamų, išlaikymo dukrai neteikė. Pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl A. Š. kaltumo padarius BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą iš esmės grindė tuo, kad jis, turėdamas objektyvią galimybę bent iš dalies sumokėti teismo sprendimu priteistą piniginę sumą dukros išlaikymui, tyčia to nedarė, t. y. minėtais laikotarpiais, būdamas darbingas, niekur nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje, tačiau darbo paieška buvo nutraukta jo paties pageidavimu, be pateisinamų priežasčių, kitaip darbo neieškojo ir, nors buvo darbingas ir turėjo pajamų, išlaikymo dukrai neteikė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. Š. nuo 2013 m. sausio 30 d. niekur nedirbo, nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. buvo registruotas darbo biržoje, šiuo laikotarpiu dirbo pagal verslo liudijimą (b. l. 66 – 67). Vien tai, kad jis per šį laikotarpį tam tikrais periodais nedirbo ar tik tam tikromis dienomis dirbo pagal verslo liudijimą, savaime, nereiškia, jog taip buvo siekiama užkirsti kelią minėto teismo sprendimo įgyvendinimui. Nors A. Š. ir nemokėjo dukrai G. Š. priteisto 500 Lt išlaikymo kas mėnesį periodinėmis išmokomis, tačiau 2013 m. gegužės 7 antstoliui pateikė prašymą leisti mokėti po 50 Lt per mėnesį, byloje esantys 2013 m. kovo 14 d., 2013 m. gegužės 7 d. mokėjimo kvitai (b. l. 60, 63) patvirtina, kad A. Š. stengėsi pagal savo galimybes mokėti priteistą išlaikymą. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad A. Š. nenuoširdumą patvirtina tai, kad jis nurodė, jog iš dalies mokėjo išlaikymą dukrai pagal teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą, t. y. įnešdavo į antstolio depozitinę sąskaitą po 20 Lt, 30 Lt, 50 Lt, tačiau minėti piniginiai įnašai buvo atlikti iš dalies dengiant įsiskolinimą pagal 2011 m. spalio 5 d. išduotą vykdomąjį raštą. Nors ši teismo nurodyta aplinkybė nepaneigta, tačiau pažymėtina, kad A. Š., įnešdamas į sąskaitą pinigus, buvo įsitikinęs, kad šie pinigai bus skirti dukros G. Š. išlaikymui, nes susikaupusią skolą padengti jis neturi galimybių. Teismo išvada, kad A. Š. 500 Lt mėnesinės pajamos sąmoningai nurodytos mažos, neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. Š. gautų kokias nors papildomas ar nelegalias pajamas, kurias slėptų tam, kad nereikėtų mokėti dukrai išlaikymo. Visos šios aplinkybės, bei tai, kad A. Š. turi galimybę užsidirbti papildomai, dar nereiškia, kad jis tokiais savo veiksmais atlieka nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje. Kadangi 2013 m. sausio 30 d. teismo sprendimas buvo vykdomas priverstinai, nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis dėl tyčinių A. Š. veiksmų buvo iš esmės paneigtos. Kaip nurodė pats A. Š., jis nuosavybės teise turi žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ne vieną kartą siūlė dukrai šį sklypą pasiimti už skolą dėl nesumokėtų alimentų, iš byloje esančių duomenų matyti, kad šis sklypas, vykdant išieškojimą iš A. Š. dėl susikaupusios priteisto išlaikymo skolos, 2012 metais buvo parduodamas iš varžytinių, tačiau turtas nebuvo parduotas, išieškotojai buvo siūlyta turtą pasiimti pačiai, tačiau toks prašymas nebuvo gautas. Pažymėtina, kad, viena vertus, jeigu skolininkas savanoriškai neįvykdo teismo sprendimo, o siekiant užtikrinti šio teismo sprendimo vykdymą yra taikomos CPK numatytos priverstinio vykdymo priemonės, tai savaime nereiškia, jog skolininkas padarė BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Taigi, nors A. Š. nemokėjo G. Š. po 500 Lt kas mėnesį pagal 2013 m. sausio 30 d. teismo sprendimą, o teismo sprendimas buvo vykdomas priverstinai ir antstolio veiksmai teigiamų rezultatų nedavė, tačiau tai nereiškia, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas šioje situacijoje buvo pagrįstas, byloje nėra jokių duomenų apie tai, A. Š. pasunkino išieškotojo teisių gynimą civilinėmis priemonėmis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, yra galimybė vykdyti teismo sprendimą iš A. Š. priklausančio turto, tačiau tokie veiksmai neatliekami, o iš karto buvo imtasi griežčiausios priemonės – baudžiamosios atsakomybės. Taip buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti. Nagrinėjamu atveju tikslas galėjo būti pasiektas švelnesniais metodais (CPK numatytais priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdais).

Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą taikymas buvo nepagrįstas, pažeidžiantis proporcingumo principą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad nuteistojo A. Š. veikoje nėra visų būtinų BK 245 straipsnio taikymo sąlygų, darytina išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio dalies 1 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Nukentėjusioji G. Š. byloje buvo pareiškusi 8600 Lt civilinį ieškinį, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši piniginė suma yra antstolio išieškoma iš atsakovo A. Š. kaip išlaikymas pilnametei dukrai pagal 2013 m. sausio 30 d. teismo sprendimą, todėl jos civilinis ieškinys atmetamas, kadangi priteisto išlaikymo išieškojimas bus vykdomas civilinio proceso priemonėmis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nuosprendį, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal BK 245 straipsnį, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį:

A. Š. išteisinti pagal BK 245 straipsnį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

G. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.