- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-11
- Bylos Nr.
- 2S-858-440/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-12-3-001529-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Pareiškėjas
- J. A.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, P. U., P. B., K. U., A. U.
- Kategorijos
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.4.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 118.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. A. atskirąjį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-98-672/2014, iškeltoje pagal pareiškėjos J. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, P. U., P. B., K. U., A. U., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja J. A. kreipėsi į Akmenės rajono apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad T. R., mirusi (duomenys neskelbtini), K. R., mirusi (duomenys neskelbtini), ir K. R., mirusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) iki 1940-07-22 nuosavybės teise valdė 76,39 ha žemės, tame tarpe 20,30 ha miško; nustatyti juridinę reikšmė turintį faktą, kad T. R., mirusi (duomenys neskelbtini), K. R., mirusi (duomenys neskelbtini), ir K. R., mirusi (duomenys neskelbtini), 1953-01-15 sudarytu naminiu testamentu paliko pareiškėjos tėvams J. U., gim. (duomenys neskelbtini) m., mirusiam (duomenys neskelbtini), ir J. U., gim. (duomenys neskelbtini), mirusiai (duomenys neskelbtini), 76,39 ha žemės, tame tarpe 20,30 ha miško, buvusią (duomenys neskelbtini); atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM) Akmenės skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. R., mirusios (duomenys neskelbtini), K. R., mirusios (duomenys neskelbtini), ir K. R., mirusios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)iki 1940-07-22 nuosavybės teise valdytą 76,39 ha žemę, tame tarpe 20,30 ha miško, kurią jos 1953-01-15 sudarytu naminiu testamentu paliko pareiškėjo tėvams J. U. ir J. U. bei atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti žemės valdymo iki nacionalizacijos nuosavybės teise faktą, giminystės ryšį su asmenimis, kuriems turto savininkės naminiu testamentu paliko turtą (žemę) ir paveldėjimo teisę patvirtinančius dokumentus. Nurodė, kad pareiškėjos bei suinteresuotų asmenų K. U., P. U., P. B. ir A. U. tėvas J. U. nuo 1934 m. iki 1939 m. dirbo ūkvedžiu buvusiame bajoro S. R. dvare (duomenys neskelbtini), tuometiniame Mažeikių apskrities (duomenys neskelbtini). 1933 m. S. R. mirus, visą jo ūkį paveldėjo kartu su juo gyvenusios seserys T., K. ir K. R., kurios nė viena neištekėjo ir savo vaikų neturėjo. (duomenys neskelbtini) po brolio mirties jos kartu valdė 76,39 ha žemės. 1939 m. J. U. vedė J. P. ir išsikėlė gyventi į gretimą (duomenys neskelbtini) kaimą, tačiau ir gyvendamas atskirai, pareiškėjos tėvas rūpinosi seserimis R., padėjo joms organizuoti ūkio darbus. Dar vėliau J. U. su savo šeima seserų R. prašymu persikėlė gyventi į jų ūkį, kuriame šeima gyveno iki 1978 m., kai visi ūkio pastatai buvo nugriauti sovietų valdžios sprendimu dėl vykdomos melioracijos. 1953 m. sausio 15 d. seserys T., K. ir K. R. (duomenys neskelbtini) sudarė naminį testamentą, kuriuo išreiškė valią visą savo ūkį, įskaitant 76 ha žemės su trobesiais ir visu inventoriumi, palikti J. U. ir J. U. už tai, kad J. U. jas remia pinigais, maistu ir teikia visokeriopą pagalbą. Tą pačią dieną seserys, kaip įrodymą apie gautas iš J. U. ir J. U. materialines vertybes, pasirašė skolos raštą. Vėliau, J. U. šeimai jau gyvenant seserų ūkyje ir žinant, kad naminis testamentas sovietinei valdžiai nebus tinkamas dokumentas palikimui priimti, buvo sutarta sudaryti namų valdos – gyvenamojo namo bei pagalbinio ūkio statinių pirkimo – pardavimo sutartį, kuri šalių buvo pasirašyta 1955-10-24 ir patvirtinta Mažeikių valstybinės notarinės kontoros notarės L. L.. J. U. mirė (duomenys neskelbtini), t.y. anksčiau nei paskutinė iš seserų K., kuri mirė (duomenys neskelbtini). J. U. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau vaikams iki savo mirties apie jokius susitarimus su R. ir apie naminį testamentą nepasakojo. Minėti dokumentai 2010 m. buvo rasti atsitiktinai. 2013-05-24 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Akmenės skyriui buvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei informacijos pateikimo, į kuriuos buvo gautas atsakymas, kad minėta institucija informacijos apie T., K. ir K. R. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę neturi, pasiūlant kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo (2-8 b.l.).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM nurodė, kad prašymą dėl juridinio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo termino atnaujinimo prašo teismo spręsti savo nuožiūra, atsižvelgiant į byloje esančius dokumentus ir liudytojų parodymus. Pažymėjo, kad apie nuosavybės teise piliečių T., K. ir K. R. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) nėra. Taip pat nurodė, kad Akmenės skyriuje nėra jokių sąrašų ar planų, susijusių su šia teritorija. Pabrėžė, kad atkuriant nuosavybės teises, visais atvejais turi būti nustatyta kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkais (67-70 b.l.).
Suinteresuoti asmenys A. U., K. U., P. B. ir P. U., nurodė, kad su pareiškėjos pareiškimu sutinka, kadangi pareiškimą patenkinus suinteresuotų asmenų interesai nenukentės (61-62, 63-64, 65-66, 81-82 b.l.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Akmenės rajono apylinkės teismas 2014-07-02 nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjos J. A. 2013-12-04 pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, nutraukė. Teismas nustatė, kad pareiškėja savo teisę pretenduoti į mirusių savininkų nekilnojamojo turto atkūrimą kildina iš T. R., K. R. ir K. R. sudaryto jos tėvų - J. U. ir J. U. naudai naminio testamento bei savo pačios buvimo tėvų įpėdine. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus jurisprudencijoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos (toliau – LR) piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta teisė atkurti nuosavybės teises ne tik nusavinto turto savininkams, bet ir asmenims, kuriems nuosavybės teisę perleido šio turto savininkai, tačiau toks perleidimas įvyko nesilaikant perleidimo metu įstatymo nustatytos formos ir tvarkos. Šiomis nuostatomis įstatymo leidėjas, turintis diskrecijos teisę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, suformulavo teisinį pagrindą atkurti nuosavybės teisę asmenims, kurie dėl turto perleidimo sandorių ydingumo negalėjo tapti perleidžiamo turto savininkais. Tokius sandorius patvirtinantys dokumentai (naminiai testamentai, pirkimo-pardavimo, dovanojimo sutartys ar kitokie rašytiniai dokumentai) reikšmingi nuosavybės teisėms atkurti, nes juose išreikšta turto savininko valia perleisti nuosavybę konkrečiam asmeniui. [...] Jeigu turto savininkas, nesilaikydamas įstatymo nustatytos sandorio formos ir tvarkos išreiškė valią turtą perleisti, o jo teisių perėmėjas turtą paliko testamentu, tai asmuo, įgijęs teises pagal tokį testamentą, taip pat tampa nuosavybės teisių atkūrimo subjektu nurodyto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Teismas vertino, kad minėto statymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte įvardinti asmenys tik arba patys gali būti pretendentais į išlikusiojo nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą, arba jais gali būti jų testamentiniai įpėdiniai, nes tokį specialų subjektų ratą nustatė įstatymų leidėjas. Iš teismui pateiktų duomenų, teismas nenustatė, kad pareiškėjos motina J. U. ar anksčiau už ją miręs pareiškėjos tėvas J. U., tapo pretendentais atkurti nuosavybės teises į testatorių pagal naminį testamentą paliktą žemę. Teismas konstatavo, kad mirusių pretendentų teisių perėmimas sureguliuotas LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, kuri šiuo konkrečiu atveju negali būti pritaikyta, nes pretendentų pagal naminį testamentą reikalavimus galimai galėję atitikti pareiškėjos tėvai mirė iki jiems subjektinę teisę galėjusios suteikti įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos normos priėmimo ir įsigaliojimo, todėl negalėjo išreikšti savo valios (paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo). Remdamasis byloje pateiktais dokumentais teismas sprendė, kad nors pareiškėja ir gali būti pripažinta savo mirusios motinos J. U. testamentine įpėdine, tačiau testamentą J. U. sudarė ir mirė dar iki 1999-05-13 įstatymo Nr. VIII-1181 (įsigaliojusio 1999-06-02), kuriuo LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis buvo papildyta 5 punktu, priėmimo. Teismas padarė išvadą, jog 1996-06-10 testamentu pareiškėjos motina negalėjo perleisti ir neperleido savo įpėdinei teisės, kurios ji nebuvo įgijusi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas konstatavo, kad pati pareiškėja pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą savarankiškai įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, negali. Nustatęs, kad pareiškėjai jos prašomi nustatyti faktai teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo) nesukels, todėl nėra juridiniai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 444 straipsnio prasme, teismas bylą nutraukė LR CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas papildomai pažymėjo, kad LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija, dėl to tokių prašymų nagrinėjimas priskirtinas administraciniams teismams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu pareiškėja J. A. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-07-02 nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui sprendimo priėmimui. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja materialinės teisės normoms ir yra neteisinga pareiškėjos atžvilgiu. Pagal LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 2 punktą, prašymus atkurti nuosavybės teises pateikia LR piliečiai - asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nors testamente ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus - jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) ar šių asmenų sutuoktiniai bei vaikai bei asmenys, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudarytu testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo - pardavimo, dovanojimo) ar kitokiu rašytiniu dokumentu, taip pat piliečiai, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko savo turtą. 1993-07-15 LR įstatymu Nr. 1-229 (įsigaliojo 1993-07-28) šio įstatymo 2 straipsnį papildant 2 dalimi, buvo numatyta galimybė asmenims, turintiems teisę i nuosavybės teisių atkūrimą šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. 1995-05-30 LR įstatymu Nr. 1-906 (įsigaliojo 1995-06-16) papildžius LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį 3 dalimi, buvo numatyta, kad mirus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžintinas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka. Atstatant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą mirusiojo vardu, mirusiajam atstovauja jo turtinių teisių perėmėjai. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2005 m. lapkričio 24 d. teisėjų pasitarime aprobuotose ir patvirtintose „Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose“ nurodyta, kad 1997-07-01 LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359, įsigaliojusio 1997-07-09, 2 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad „Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 str. nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininkui; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį“. Įvertinus išdėstytas įstatymo nuostatas bei LVAT išaiškinimus, apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad „pareiškėja, nors ir gali būti pripažinta savo mirusios motinos J. U. testamentine įpėdine, tačiau testamentą J. U. sudarė ir mirė (19 b. 1.) dar iki 1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-I 181 (įsigaliojusio 1999 m. birželio 2 d.), kuriuo Įstatymo 2 str. 1 d. buvo papildyta 5 p., priėmimo. Akivaizdu, jog ir minėtu testamentu pareiškėjos motina negalėjo perleisti ir neperleido savo įpėdinei teisės, kurios ji nebuvo įgijusi. Pati pareiškėja pagal Įstatymo 2 str. 1 d. 5 p. savarankiškai įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, negali“. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka nurodytų įstatymo normų bei teismų praktikos analogiškose situacijose, nes tai reikštų, jog visais atvejais, kuomet pretendentas atkurti nuosavybės teises testamentą surašė ir mirė iki 1999-06-02, jo testamentiniam įpėdiniui yra užkirstas kelias į nuosavybės teisių atkūrimą.
Suinteresuoti asmenys A. U. ir P. B. prašo pareiškėjos atskirąjį skundą tenkinti (155-156 b.l.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria pareiškimas dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo pripažintinas nenagrinėtu ir civilinė byla nutraukta tuo pagrindu, kad prašomi nustatyti juridiniai faktai pareiškėjai teisinių padarinių nesukels.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, teismo motyvus, atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės bylos nutraukimo bei rūšinio teismingumo taikymo taisykles.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja prašymą dėl juridinių faktų nustatymo bei praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grindė aplinkybėmis, kad ji pagal 1996-06-10 J. U. testamentą paveldėjo T. R., K. R. ir K. R. nuosavybės teise valdytą ir 1953-01-15 naminiu testamentu pareiškėjos tėvams J. U. ir J. U. paliktą 76,39 ha žemę, tame tarpe 20,30 ha miško. Pareiškėja nurodė, kad T., K. ir K. R., kartu valdė R. dvarą su 76,39 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), kurią naminiu testamentu seserys paliko pareiškėjos tėvams J. U. ir J. U.. Iš pateikto naminio testamento turinio matyti, kad minėtame dokumente nurodyta, jog 1953-01-15 seserys T., K. ir K. R. (duomenys neskelbtini) sudarė naminį testamentą, kuriuo išreiškė valią visą savo ūkį, įskaitant 76 ha žemės su trobesiais ir visu inventoriumi, palikti J. U. ir J. U., už tai J. U. jas remia pinigais, maistu ir teikia visokeriopą pagalbą (21-22 b.l.). Iš mirties liudijimų matyti, kad T. R. mirė (duomenys neskelbtini) (15 b.l.), K. R. mirė (duomenys neskelbtini) (16 b.l.). Iš 1955-10-24 namų valdos pirkimo – pardavimo sutarties, patvirtintos Mažeikių valstybinės notarinės kontoros notarės L. L., matyti, kad K. R. iš vienos pusės ir J. U. bei J. U. iš kitos pusės sudarė namų valdų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią J. U. ir J. U. nupirko iš K. R. namų valdą susidedančią iš medinio gyvenamojo namo 205 kv.m. bendro naudingo ploto, 127.5 kv.m. naudingo ploto klėčio, 120 kv.m. ploto tvarto ir 33.75 kv.m. pirties, bei susitarė, kad pirkimo – pardavimo kaina bus pilnas R. K. išlaikymas iki gyvos galvos, kas vidutiniškai kas mėnesį sudarys 300 rublių sumą (25 b.l.). Iš mirties akto įrašo Nr. 92 matyti, kad J. U. mirė (duomenys neskelbtini) (18 b.l.). Iš archyvo pažymos matyti, kad K. R. mirė 1965-09-11 (17 b.l.). J. U. mirė (duomenys neskelbtini) (19 b.l.). Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktose pažymose nurodyta, kad Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Mažeikių apskrities 1944-1948 m. byloje, Viekšnių valsčiaus viršijančių normą ūkių žinių santraukoje (be datos) įrašytas žemės valdytojas R. T. 76,39 ha ūkis (duomenys neskelbtini) kaime (kaimo pavadinimo sutrumpinimas – taip dokumente); į valstybinį fondą paimta 46,39 ha žemės, 0,5 gyvenamojo namo, 0,5 tvarto, 0,5 klojimo, 0,5 svirno; toje pačioje byloje, valstybiniams miškams paskirtų žemių sąraše (be datos) nurodyta, kad iš R. T. ūkio (duomenys neskelbtini) 20,30 ha žemės paskirta (duomenys neskelbtini) girininkijai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas taip pat nurodė, kad daugiau dokumentų apie T. R. valdytą žemę su pastatais (duomenys neskelbtini)ir turto nusavinimą, dokumentų apie K. R. ir K. R. (duomenys neskelbtini)turėtą nekilnojamąjį turtą ir jo nusavinimą bei dokumentų apie minėtų asmenų šeimos sudėtis archyve saugomuose fonduose nerasta (27-28 b.l.). Iš 1998-04-24 paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą matyti, kad J. U., mirusi (duomenys neskelbtini), turtą – 7,51 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), testamentu paliko pareiškėjai J. A. (49 b.l.). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Akmenės rajono apylinkės teismas 2013-09-27 nutartimi atsisakė priimti K. U. 2013-09-05 pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo kaip nenagrinėtiną teisme, kadangi pareiškėjas K. U. nebūdamas galimos nuosavybės teisių perėmėjos testamentiniu įpėdiniu, pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą savarankiškai įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą negali (Akmenės rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1311-922/2013).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjos pareiškimą priėmė, tačiau nustatęs, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos motina J. U. ar anksčiau už ją miręs pareiškėjos tėvas J. U. tapo pretendentais atkurti nuosavybės teises į testatorių pagal naminį testamentą paliktą žemę, bei, kad pareiškėjos motina J. U. testamentą sudarė ir mirė iki 1999-05-13 įstatymo Nr. VII-1181 priėmimo, sprendė, kad juridinių faktų nustatymas nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių, kadangi pareiškėjos motina negalėjo perleisti ir neperleido savo įpėdinei teisės, kurios ji nebuvo įgijusi, todėl civilinę bylą nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Taip pat teismas pažymėjo, kad LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija, dėl to tokių prašymų nagrinėjimas priskirtinas administraciniams teismams.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu ir pažymi, kad vadovaujantis civilinio proceso įstatymo nuostatomis teismas spręsdamas ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, privalo ex officio patikrinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir jos tinkamo įgyvendinimo sąlygos, t.y. ar suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai, laikydamasis proceso taisyklių.
LR CPK 36 straipsnio 1 dalis numato, kad iškelta civilinė byla negali būti nutraukta arba pareiškimas negali būti paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad byla teisminga administraciniam teismui, šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą.
Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, 2014-07-08 nutartyje, nurodė, kad Specialioji teisėjų kolegija ne kartą yra pažymėjusi, kad LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme 10 straipsnyje įtvirtintų terminų prigimtis nėra vienoda. Minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimas yra susijęs su tuo, ar asmuo apskritai turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Jeigu minėtas terminas neatnaujinamas, asmuo nėra pretendentu, t.y. kitų klausimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu (tarp jų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimas ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu) nėra galimas, nes nesukels teisinių pasekmių. Tik išsprendus klausimą (administracinės teisenos tvarka) dėl minėto termino atnaujinimo, ir atitinkamai viešojo administravimo institucijai nurodžius apie nuosavybės teises ir (arba) giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, asmuo gali kreiptis į teismą dėl 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo bei atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo Reikalavimai dėl 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tokiu atveju gali būti nagrinėjami kartu bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau klausimas dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, su kitais reikalavimais (dėl 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo) negali būti sujungiamas, ir bendrosios kompetencijos teisme negali būti nagrinėjamas. Apibendrindama išdėstytus argumentus Specialioji teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, pareiškėjo reikalavimas atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti yra teismingas administraciniam teismui. Reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, termino pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo kartu nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 8 d. nutartis byloje Nr. T-89-2014).
Nagrinėjamu atveju įvertinęs išdėstytas įstatymų nuostatas ir Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimus ginčo klausimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas prieš nagrinėdamas pareiškėjos pareiškimą turėjo įvertinti ar visi pareiškėjos reikalavimai teismingi bendrosios kompetencijos teismui, o priėmęs pareiškimą ir nustatęs, kad vienas iš pareiškėjos reikalavimų yra teismingas administraciniam teismui, vadovaudamasis LR CPK 36 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turėjo spręsti dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, išskyrimo ir perdavimo nagrinėti administraciniam teismui klausimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nutraukdamas civilinę bylą LR CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu bei pasisakydamas, kad konkrečiu atveju juridinių faktų nustatymas nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių, nesant išspręstam termino atnaujinimo prašymui pateikti klausimui, netinkamai taikė civilinio proceso įstatymo nuostatas ir dėl šios priežasties neteisingai išsprendė bylą. Remiantis nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo konstatuoti, jog Akmenės rajono apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus bei LR CPK nuostatas, 2014-07-02 nutartis naikintina, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui administracinio teisinio pobūdžio reikalavimų išskyrimo ir perdavimo nagrinėti administraciniam teismui klausimo sprendimui bei nagrinėjimui iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad įvertinus tai, jog, kaip jau minėta, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tik išsprendus klausimą (administracinės teisenos tvarka) dėl LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, ir atitinkamai viešojo administravimo institucijai nurodžius apie nuosavybės teises ir (arba) giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, asmuo gali kreiptis į teismą dėl LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo bei atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui tikslinga išsprendus administracinio teisinio pobūdžio reikalavimų išskyrimo ir perdavimo nagrinėti administraciniam teismui klausimą, siekiant užtikrinti pareiškėjai galimybę tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, spręsti ar atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tikslinga sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas administracinio pobūdžio reikalavimas ar pareiškimą palikti nenagrinėtu.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-98-672/2014 ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.