Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Vilijos Mikuckienės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovams K. K. ir V. O. dėl skolos ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.

22. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinys dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuojami ikisutartiniai teisiniai santykiai ir ikisutartinė civilinė atsakomybė, taip pat proceso teisės normas, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Dėl civilinės atsakomybės preliminariosios sutarties šaliai taikymo, nesudarius pagrindinės sutarties

24. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantas su atsakovais 2017 m. spalio 4 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai įsipareigojo ateityje sudaryti su apeliantu pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir perleisti ieškovui nuosavybės teisę į atsakovams nuosavybės teise po nuosavybės atkūrimo pagal NŽT 2017 m. rugsėjo 29 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį žemės sklypą ar sklypus, kurie gali būti atkurti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (toliau – ir turtas) (sutarties 1 punktas). Šalys preliminariosios sutarties 2 punkte susitarė, kad turto kaina – 3 000 Eur. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas sumokėjo atsakovams 3 000 Eur. Šalys susitarė pagrindinę sutartį sudaryti ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo atsakovų nuosavybės teisės į turtą įregistravimo NTR dienos (sutarties 5 punktas). Atsakovai pagal preliminariosios sutarties 6 punktą 2017 m. spalio 4 d. išdavė apeliantui įgaliojimą, kuriuo pavedė apeliantui, be kita ko, atstovauti atsakovams turto atkūrimo procese. Preliminariosios sutarties 9 punkte šalys, be kita ko, susitarė, kad pirmiau nurodyto įgaliojimo panaikinimas traktuojamas kaip atsakovų atsisakymas sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.

25. NŽT 2020 m. liepos 3 d. sprendimu mirusiam atsakovų tėvui atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią, buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamą turtą, perduodant neatlygintai nuosavybėn 0,0846 ha ir 0,06878 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal NTR duomenis 2020 m. rugpjūčio 12 d. įregistruota atsakovų mirusio tėvo nuosavybės teisė į pirmiau nurodytus sklypus, suteikiant jiems unikalius Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). NTR 2020 m. rugpjūčio 12 d. išrašuose nurodyta, kad: bendra pirmiau nurodytų sklypų vidutinė rinkos vertė – 44 700 Eur (27 100 Eur + 17 600 Eur = 44 700 Eur), vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2020 m. rugpjūčio 5 d.

26. Atsakovai 2020 m. rugsėjo 29 d., t. y. nepasibaigus pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminui, panaikino apeliantui išduotą notarinį įgaliojimą ir apie tai informavo apeliantą 2020 m. spalio 13 d. pretenzija. Šalys nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Byloje nėra ginčo, kad atsakovai, panaikindami nurodytą įgaliojimą, atsisakė sudaryti su apeliantu pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.

27. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Taigi, preliminarioji sutartis sudaroma ikisutartinių santykių stadijoje. Viena vertus, ja sukuriamas tvirtesnis teisinis santykis negu derybos, kurios nėra forminamos tokia sutartimi, kita vertus, jos sukuriamas teisinis santykis yra trapesnis už sutartinius santykius, nes jos objektas yra pagrindinės sutarties sudarymas, todėl ribojami jos pažeidimo atveju taikomi gynybos būdai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Be to, kasacinio teismo praktikoje civilinės atsakomybės pažeidus pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose taikymo klausimu laikomasi pozicijos, kad turi būti ginamas tikrumo interesas, o tam tikrais atvejais – ir lūkesčio interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022 31, 33 punktai).

28. CK 6.163 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose apima keletą svarbių pareigų. Pirma, šaliai draudžiama vesti derybas, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, bet sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2009).

29. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pirmiau nurodytos sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka tik nustatyti, kad kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, bet toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Dėl to civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet taip pat ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020 22 punktas).

30. Taigi, civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu nepagrįstai atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti. Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis atsisako sudaryti sutartį. Dėl to nagrinėjamojoje byloje civilinė atsakomybė atsakovams galėtų būti taikoma, tik įrodžius jų nesąžiningus veiksmus.

31. Apelianto teigimu, atsakovai yra nesąžiningi, nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir yra kalti dėl atsisakymo ją sudaryti. Atsakovai nesutinka su apelianto argumentais, nurodo, nes pats apeliantas yra nesąžiningas, bet ne atsakovai. Atsakovai teigia, kad, pasirašydami preliminariąją sutartį, turėjo tikslą parduoti apeliantui būtent 845 Eur vertės turtą už 3 000 Eur. Anot atsakovų, jų atsisakymas sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį nulemtas objektyvių priežasčių. Atsakovai, gavę NTR išrašus, kuriuose nurodyta turto vertė 44 700 Eur, bet ne 845 Eur, sužinojo, kad apeliantas juos apgavo, nesąžiningai įkalbėjo pasirašyti jiems visiškai nepalankią, atsakovų tikslų ir šalių interesų pusiausvyros neatitinkančią preliminariąją sutartį. Apelianto teigimu, atsakovai aiškiai sutiko parduoti turtą, nepriklausomai nuo jo vidutinės rinkos vertės.

32. Taigi, šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja preliminariosios sutarties sudarymo metu buvusią jų valią, tikslus ir prisiimtų įsipareigojimų apimtį. Pažymėtina, kad preliminarioji sutartis yra šalių tarpusavio suderintos valios išraiška dėl kitos sutarties sudarymo ateityje aptartomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą, ar yra atsakovų nesąžiningi veiksmai ir kaltė dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, svarbu nustatyti tikrąjį preliminariosios sutarties turinį, išsiaiškinti šios sutarties sudarymo metu buvusią tikrąją atsakovų valią ir tikslus.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalių valia, tikslas ir prisiimtų įsipareigojimų apimtis turi būti nustatomi pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuojamas CK 6.193–6.195 straipsniuose, bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Aiškinant sutarties turinį, prioritetas teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

34. Pažymėtina, kad pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Be to, nagrinėjamojoje byloje sprendžiant šalių ginčą, reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, šalių elgesiu po sutarties sudarymo ir kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai yra reikšmingi, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus.

35. Nustatyta, kad preliminariojoje sutartyje nenurodytas konkretus parduodamas nekilnojamasis turtas, t. y. konkretus žemės sklypas ar sklypai. Preliminariąja sutartimi atsakovai įsipareigojo ateityje perleisti apeliantui nuosavybės teisę į atsakovams nuosavybės teise po nuosavybės atkūrimo pagal NŽT 2017 m. rugsėjo 29 d. išvadą atiteksiantį žemės sklypą ar sklypus (sutarties 1 punktas). Šalys susitarė, kad turto kaina – 3 000 Eur (sutarties 2 punktas). Taigi, preliminariosios sutarties pasirašymo metu atsakovai nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti, kokį konkretų žemės sklypą (ar sklypus) parduos. Atsakovai, pasirašydami preliminariąją sutartį, buvo susipažinę su šioje sutartyje nurodyta NŽT 2017 m. rugsėjo 29 d. išvada, kurioje nurodyta, kad atsakovų tėvas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,9500 ha žemės, jam atkurtos nuosavybės teisės į 0,5400 ha žemės, kurios vertė – 58 866,26 Eur, priimtos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn į 3 ha žemės. Taip pat išvadoje nurodyta, kad įpėdiniai pageidauja: „<...> gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam 0,4100 ha žemės (nominali vertė – 845 Eur)“. Be to, atsakovai, pasirašę šią išvadą, sutiko gauti žemės sklypą (miško sklypą, vandens telkinį) (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje. Taigi, NŽT išvadoje nurodyta, kad atkuriamas turtas – lygiavertis turėtajam 0,4100 ha žemės, nominali vertė – 845 Eur.

36. Atsakovai tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, tiek visuose kituose procesiniuose dokumentuose nuosekliai teigė, kad iki preliminariosios sutarties pasirašymo šalys nebuvo pažįstamos, atsakovai niekur neskelbė parduodantys NŽT išvadoje nurodytą jiems atiteksiantį turtą. Nepaisant pirmiau nurodytų aplinkybių, praėjus tik kelioms dienoms nuo NŽT išvados gavimo, apeliantas automobiliu atvyko į atsakovų namus ir pasiūlė nupirkti NŽT išvadoje nurodytą turtą. Būtent apeliantas parengė preliminariąją sutartį, o atsakovai ją tik pasirašė. Apeliantas apeliaciniame skunde šių aplinkybių neginčija.

37. Nustatyta, kad apeliantas yra bendrovės, kurios veiklos sritis – nekilnojamojo turto pirkimas–pardavimas, vadovas. Be to, apeliantas apeliaciniame skunde neginčija, kad dirbo (duomenys neskelbtini) Žemėtvarkos skyriuje, ir jo darbinės funkcijos buvo susijusios su nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Taigi, apeliantas neginčija, kad yra profesionalas santykiuose, susijusiuose su žemės atkūrimo procedūromis. Akcentuotina, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis apelianto iniciatyva yra iškelta eilė bylų, kuriose jis reiškė reikalavimus pardavėjams, faktiniu pagrindu nurodydamas tarp jo, kaip būsimo pirkėjo, ir pardavėjų (atsakovų) sudarytas preliminariąsias sutartis. Šių pirkimų objektai taip pat NŽT išvadose nurodyti pardavėjams (atsakovams) ateityje atiteksiantys sklypai (CPK 179 straipsnio 3 dalis) (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-887-254/2016, Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų civilinė byla Nr. e2-548-418/2019, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinės bylos Nr. e2-12581-1026/2021 ir Nr. e2-810-429/2022). Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas, kaip nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo verslininkas, turintis patirties nuosavybės teisių atkūrimo procese, veikia pagal tam tikrą iš anksto suplanuotą verslo modelį.

38. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas yra nekilnojamojo turto specialistas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovai, kurių specialybės siuvėja ir šaltkalvis, neturėjo patirties nei nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, nei nuosavybės teisių atkūrimo procesuose. Tai, kad atsakovų tėvui anksčiau buvo atkurtos nuosavybės teisės į turtą ir atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai iki šios preliminariosios sutarties sudarymo būtų sudarę kitą preliminariąją ar pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl to pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovų išsilavinimą ir patirties nebuvimo faktą, padarė teisingą išvadą, kad atsakovai, sudarydami preliminariąją sutartį, galėjo tinkamai neįsigilinti į jos sąlygų esmę. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų kreipęsis į atsakovus ir derėjęsis dėl sutarties sąlygų ir kainos. Vien preliminarioje sutartyje įtvirtinta sąlyga, kad sutarties sąlygos aptartos individualiai, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad šalys derėjosi. Šalys neginčija aplinkybės, kad būtent apeliantas parengė preliminariosios sutarties tekstą ir visas sąlygas, o atsakovai tik pasirašė sutartį ir neturėjo jokios įtakos jos turiniui. Teisėjų kolegija pritaria atsakovų argumentams, kad apeliantas, kaip nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo verslininkas, turintis patirties nuosavybės teisių atkūrimo procese, susipažinęs su NŽT 2017 m. rugsėjo 29 d. išvada, kurioje, be kita ko, nurodyta atkuriamo turto vietovė – (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorija, neabejotinai žinojo, kad atkuriamo turto vidutinė rinkos vertė yra daug didesnė, negu išvadoje nurodyta turto 845 Eur vertė.

39. Įvertinusi aplinkybes, susijusias su atsakovų išsilavinimu ir patirties nebuvimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai, susipažinę ir pasirašę NŽT 2017 m. rugsėjo 29 d. išvadą, kurioje nurodyta atkuriamos 0,4100 ha žemės 845 Eur vertė, pagrįstai tikėjosi, jog turto vidutinė rinkos vertė yra 845 Eur, bet ne 44 700 Eur, todėl ir pasirašė preliminariąją sutartį. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis, kaip nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo verslininkas, turintis patirties nuosavybės teisių atkūrimo procese, informavo atsakovus, kad tikroji atkuriamo turto vertė daug didesnė, negu nurodyta NŽT 2017 m. rugsėjo 29 d. išvadoje, ir atsakovai, susipažinę su tokia informacija, vis tiek sutiko parduoti turtą už 3 000 Eur. Teisėjų kolegija pritaria atsakovų argumentams, kad, jeigu jie būtų žinoję, jog turto vertė daug didesnė negu 845 Eur, nebūtų sudarę preliminariosios sutarties ir įsipareigoję parduoti turtą už beveik penkiolika kartų mažesnę kainą – 3 000 Eur. Nurodytą aplinkybę, be kita ko, patvirtina atsakovų elgesys po preliminariosios sutarties sudarymo. Pavyzdžiui, NŽT 2020 m. liepos 3 d. sprendimu atkūrus nuosavybės teises į turtą ir jį 2020 m. rugpjūčio 12 d. įregistravus NTR, atsakovai faktiškai tik 2020 m. rugpjūčio 12 d., t. y. susipažinę su NTR išrašais, sužinojo, kad tikroji turto vidutinė rinkos vertė – 44 700 Eur (27 100 Eur + 17 600 Eur = 44 700 Eur), bet ne 845 Eur. Atsakovai, sužinoję tikrąją turto vidutinę rinkos vertę, nedelsdami, nepasibaigus pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminui, panaikino apeliantui išduotą notarinį įgaliojimą. Taigi, atsakovai, išreiškė savo valią atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį pagal preliminariojoje sutartyje nustatytas sąlygas (preliminariosios sutarties 9 punktas). Paaiškėjus, kad preliminarioji sutartis neatitinka atsakovų tikrosios valios, atsakovai turėjo teisę iš naujo derėtis dėl turto perleidimo sąlygų. Vis dėlto apeliantas, gavęs atsakovų atstovės pretenziją, nesikreipė į atsakovus ir nesiūlė tęsti derybų.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi preliminariosios sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį tiek preliminariosios sutarties sudarymo metu, tiek ir po šios sutarties sudarymo, šalių patirtį, atsižvelgusi į preliminariosios sutarties subjektyvųjį sutarties aiškinimo metodą, šalių tikslą ir tikruosius ketinimus, konstatuoja, kad atsakovai, pasirašydami šią sutartį, iš tikrųjų siekė parduoti apeliantui būtent 845 Eur vertės turtą už 3 000 Eur. Kitaip tariant, tikroji atsakovų valia buvo parduoti 845 Eur vertės turtą už didesnę kainą, bet ne parduoti 44 700 Eur vertės turtą už beveik penkiolika kartų mažesnę kainą – 3 000 Eur.

41. Priešingai negu teigia apeliantas, nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovai buvo nesąžiningi, vengė ar neturėjo tikslo sudaryti pagrindinę sutartį. Nenustatyta faktinių aplinkybių, galinčių patvirtinti atsakovų veiksmus, atitinkančius įstatyme suformuluotus nesąžiningo elgesio kriterijus. Apelianto argumentai, kad atsakovai buvo nesąžiningi, nes trejus metus po preliminarios sutarties pasirašymo nereiškė ieškovui jokių pretenzijų, yra nepagrįsti, nes apie tikrąją turto vidutinę rinkos vertę atsakovai sužinojo tik įregistravus turtą NTR, t. y. ne anksčiau kaip 2020 m. rugpjūčio 12 d. Taigi, atsakovai pagrįstai trejus metus nereiškė apeliantui jokių pretenzijų ir nenutraukė sutarties, nes pagrįstai tikėjosi, kad turto vertė yra tik 845 Eur. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad nuosavybės teisės į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje atkurtos tik apelianto pastangomis ir jis dalyvavo turto nuosavybės teisių atkūrimo procese ir patyrė su tuo susijusias išlaidas (CPK 12, 178 straipsniai). Nustatyta, kad būtent patys atsakovai dar iki preliminariosios sutarties sudarymo inicijavo turto nuosavybės teisių atkūrimo procesą, o žemės sklypų matavimus valstybės lėšomis atliko UAB „Geoteka“ ir VĮ Valstybės žemės fondas pagal su NŽT pasirašytas sutartis. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantas atliko atsakovų naudai kokius nors veiksmus, susijusius su turto nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta ne dėl atsakovų kaltės ir nesąžiningų veiksmų, bet dėl objektyvių priežasčių ir paties apelianto veiksmų. Apeliantas neįrodė atsakovų nepagrįstų ir nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atsakovams taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti nuostolius ar preliminariosios sutarties 9 punkte nustatytą baudą.

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo

43. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, ginčijamą sprendimą grindė tik prielaidomis ir spėjimais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Civiliniame procese, lyginant su baudžiamuoju, įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių buvimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Dėl to vien tai, kad teismas ginčijame sprendime nurodė žodžius „tikėtina“ ir „galimai“, nėra pagrindas daryti išvadą, kad teismas sprendimą grindė tik prielaidomis ir spėjimais.

45. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus. Priešingai, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas tyrė ir vertino byloje surinktų įrodymų visumą, be kita ko, įvertino šalių elgesį, nuosekliai tyrė ir vertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus, vertino šalių paaiškinimus kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymų visumą, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, išvadas apie konkrečių reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu Teismas nepažeidė proceso teisės normų, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas, taip pat nepažeidė kasacinio teismo praktikoje suformuotų įrodinėjimo taisyklių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

46. Apelianto teigimu, atsakovai bylos nagrinėjimo metu patenkino dalį ieškinio reikalavimų, t. y. grąžino apeliantui pagal preliminariąją sutartį sumokėtus 3 000 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai (proporcingai patenkintiems reikalavimams) nepriteisė apeliantui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų ir priteisė atsakovui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, turi būti įvertintos priežastys, nulėmusios ieškinio pareiškimą ir šalių bylinėjimosi išlaidų susidarymą, bei šalių elgesys.

48. Nustatyta, kad preliminariojoje sutartyje, kurios sąlygas rengė pats apeliantas, šalys susitarė, jog bet koks pagal sutartį kilęs ginčas turi būti sprendžiamas derybų keliu ir tik šalims nepavykus taikiai susitarti, per dešimt dienų nuo derybų pradžios ginčas perduodamas spręsti teismui (sutarties 23 punktas). Nepaisant pirmiau nurodytos sutarties nuostatos, apeliantas nedėjo pastangų išspręsti ginčą derybų keliu ikiteismine tvarka, nesikreipė į atsakovus su reikalavimu grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtus 3 000 Eur, bet iš karto pateikė teismui ieškinį. Byloje nustatyta, kad apeliantas 2020 m. gruodžio 7 d. pateikė teismui ieškinį. Teismas 2020 m. gruodžio 14 d. priėmė apelianto ieškinį ir išsiuntė jo kopiją atsakovams. Procesiniai dokumentai atsakovams įteikti 2021 m. sausio 4 d. Taigi, atsakovai apie apelianto reikalavimą grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtus 3 000 Eur sužinojo tik 2021 m. sausio 4 d. Atsakovai 2021 m. sausio 26 d. AB Lietuvos pašte atliko pinigų perlaidą, kuria grąžino apeliantui 3 000 Eur. Atsakovai 2021 m. sausio 28 d. atsiliepime į ieškinį informavo apeliantą apie jam išsiųstą pinigų perlaidą dėl grąžintų 3 000 Eur ir pateikė AB Lietuvos pašto išduotą pinigų perlaidos priėmimą patvirtinančio dokumento ir kvito kopijas. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad atsakovai grąžino apeliantui 3 000 Eur pagal preliminariąją sutartį. Pinigų perlaidos dokumente nurodyta, kad pinigų perlaida išmokama iš karto po jos priėmimo. Nepaisant to, apeliantas nepriėmė šios perlaidos, todėl atsakovai 2021 m. spalio 20 d. pervedė apeliantui 3 000 Eur į jo sąskaitą banke. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovai, gavę ieškinį, atliko pinigų perlaidą, kuria grąžino apeliantui 3 000 Eur, tinkamai informavo apeliantą apie pinigų perlaidą, bet apeliantas jos nepriėmė. Taigi, priešingai negu teigia apeliantas, atsakovai dėl paties apelianto veiksmų pakartotinai 2021 m. spalio 20 d. atliko pavedimą į apelianto banko sąskaitą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai netinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis ar nevykdė procesinių pareigų. Apeliantas nesiekė ginčo išspręsti derybų būdu ikiteismine tvarka, todėl jam tenka neigiami tokio elgesio padariniai. Pažymėtina, kad po 2021 m. spalio 20 d. atsakovų atlikto 3 000 Eur pavedimo į apelianto banko sąskaitą apeliantas neatsisakė ieškinio dalies dėl pagal preliminariąją sutartį sumokėtų 3 000 Eur priteisimo ir ieškinį pirmosios instancijos teisme palaikė pilna apimtimi, nors turėjo procesinę galimybę pirmosios instancijos teisme mažinti ieškinio reikalavimus dėl to, kad atsakovai dalį ieškinio reikalavimų įvykdė geruoju.

49. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepaisant to, jog atsakovai sumokėjo apeliantui 3 000 Eur tik po ieškinio gavimo, nėra pagrindo konstatuoti jų kaltę dėl proceso. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nes pagrįstai nepriteisė apeliantui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, bei pagrįstai priteisė atsakovui iš apelianto visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

50. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai yra išvestiniai iš šioje nutartyje aptartųjų argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, teisingai išsprendė ginčą, tinkamai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuojami ikisutartiniai teisiniai santykiai ir ikisutartinė atsakomybė, taip pat nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

52. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

53. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

54. Atsakovas K. K. apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

55. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami, taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

56. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidas 2022 m. vasario mėn., užpraėjusio ketvirčio (2021 metų trečiąjį ketvirtį) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 598,10 Eur. Taigi, atsakovo prašomos priteisti 1 500 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio – 2 077,53 Eur (1 598,10 Eur x 1,3). Įvertinus advokato darbo ir laiko sąnaudas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuotina, kad atsakovo prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos yra pagrįstos ir nėra maksimalios. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, apeliantui nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų, o atsakovui K. K. iš apelianto priteistina 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui K. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo R. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.