- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- 1A-214-202/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33566-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Elena Vainienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- A. V.
- Nukentėjusysis
- Vėjui M, V. M. Š.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Elenos Vainienės ir Lino Žukausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato A. P. ir nukentėjusiojo V. M. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. V. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus darbo biržoje, taip pat per vienerius metus atlyginti V. M. Š. ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą.
Iš A. V. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 2 869,45 Eur turtinei žalai atlyginti, V. M. Š. – 2 616,25 Eur turtinei žalai atlyginti, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur advokato išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. V. nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 15 d. apie 6.30 val. prie pastato, esančio Didžioji g. 28, Vilniuje, šalia naktinio klubo „Salento“ įėjimo, tyčia kairės rankos kumščiu vieną kartą sudavė V. M. Š. į galvos dešinio smilkinio sritį ir šiuo smūgiu nukentėjusiajam padarė sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu: poodinę kraujosruvą dešiniame smilkinyje, dešinio momenkaulio apatinio priekinio kvadranto bei dešinio smilkinkaulio žvyno viršutinės dalies įspaustinį lūžį, kraujas išsiliejo po voratinkliniu galvos smegenų dangalu virš dešinės pusės momeninės ir smilkininės skilčių, buvo sumuštos galvos smegenys, pasireiškusios kontuziniu židiniu dešinėje smilkininėje skiltyje.
Šalies argumentai
2. Nuteistojo A. V. gynėjas advokatas A. P. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį A. V. išteisinti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, todėl nepagrįstai A. V. nuteisė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų E. P. (E. P.) ir K. A. parodymus vertino kaip patikimus, o liudytojų M. V. ir Š. V. parodymus pripažino nenuosekliais. Apelianto nuomone, liudytojų M. V. ir Š. V. parodymai turi būti vertinami itin kritiškai. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistojo A. V. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir nekėlė jokių abejonių. Tačiau nukentėjusysis V. M. Š. negalėjo tinkamai nurodyti faktinių įvykio aplinkybių, todėl nėra jokio pagrindo remtis jo parodymais. Gynėjas prašo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai darė spaudimą liudytojams K. A. ir E. P.. Šią aplinkybę patvirtino patys liudytojai ir paaiškino, kad pareigūnai vertė duoti atitinkamus parodymus, grasino taikyti suėmimą. Be to, E. P. buvo neteisėtai priverstas pripažinti kaltę, nors jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Šios aplinkybės patvirtina, kad liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra nepatikimi.
2.2.1. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nebuvo nustatyti ir apklausti asmenys, taksi vairuotojai, kurie taip pat buvo įvykio liudytojai ir, anot gynėjo, neabejotinai galėjo nurodyti reikšmingus duomenis.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal bylos duomenis įvykio metu pats nukentėjusysis, būdamas neblaivus, siekė pradėti konfliktą su nuteistuoju, o pastarasis siekė konflikto išvengti, t. y. A. V. lengvai stumtelėjo nukentėjusįjį nuo savęs ir liepė nusiraminti. Iš bylos duomenų matyti, kad po šių veiksmų nukentėjusysis, sugniaužęs kumščius, staigiai ir agresyviai prisiartino prie A. V., bandė jam įspirti, tačiau nepataikė. Po to A. V. taip pat bandė įspirti nukentėjusiajam, tačiau to padaryti nepavyko – nuteistasis nukrito ant žemės. Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. V. parodymai apie tai, jog nuteistajam nukritus ant žemės, nukentėjusysis sudavė jam smūgius kumščiais, byloje nepaneigti, todėl jie laikytini patikimais. Be to, nors A. V. dėl šių nukentėjusiojo veiksmų pajuto fizinį skausmą, tačiau į medicinos darbuotojus nesikreipė. Apeliantas teigia, kad bandydamas apsiginti nuo smūgių A. V. atsikėlęs vieną kartą trenkė nukentėjusiajam į galvos dešinę pusę, tačiau daugiau jokio fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Gynėjas nurodo, kad šios faktinės bylos aplinkybės nustatytos remiantis ne tik nuteistojo A. V. parodymais, bet ir liudytojų K. A. ir iš dalies E. P. parodymais.
2.3.1. Gynėjo manymu, nagrinėjamu atveju egzistavo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio A. V. turėjo gintis. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo būtinosios ginties pagrįstumo klausimo. Skunde pažymima, kad besiginančiojo veiksmai dėl objektyvių priežasčių gali būti efektyvesni, tačiau tai nepaneigia būtinosios ginties situacijos.
2.4. Be to, gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo principą (abejonės turi būti aiškinamos nuteistojo naudai). Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. M. Š. po konflikto su A. V. pasišalino iš ligoninės tuo metu, kai dar nebuvo nustatytas jo gyvybei pavojingas sužalojimas. Liudytoja Ž. R. patvirtino, kad atvykus greitosios medicinos pagalbai nukentėjusysis buvo sąmoningas, pats atėjo iki greitosios pagalbos automobilio, nurodė, kad patyrė galvos sužalojimus krisdamas. Vizualiai apžiūrėjus nukentėjusįjį, jokių sužalojimų nesimatė. Nukentėjusysis buvo nugabentas į Respublikinę Vilniaus Universiteto ligoninę, tačiau vėliau iš jos savavališkai pasišalino. Iš liudytojos S. U. parodymų matyti, kad nuvykus pagal iškvietimą, buvo rastas gulintis nukentėjusysis V. M. Š., buvo matyti, kad jis sumuštas, todėl pakartotinai pristatytas į ligoninę. Atsižvelgiant į tai, skunde konstatuojama, kad byloje nėra galimybės objektyviai nustatyti, kas padarė nukentėjusiajam specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti būtent tada, kai jis savavališkai paliko ligoninę, kol nepažįstamas asmuo pastebėjo jį gulintį Oslo gatvėje, juolab kad nukentėjusysis apie tai nieko neprisimena, o byloje nėra liudytojų, galinčių paneigti ar patvirtinti aplinkybę, jog nukentėjusysis nustatytus sužalojimus patyrė būtent pasišalinęs iš ligoninės.
2.4.1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. V. objektyviai negalėjo padaryti itin sunkių sužalojimų nukentėjusiajam, suduodamas tik vieną smūgį kumščiu, nes jis neturi jokio fizinio parengtumo. Be to, A. V. suduotas smūgis buvo gynybinis, t. y. jis specialiai nesiekė sužaloti nukentėjusįjį. Tai, kad vienu smūgiu negalėjo būti sukelti aukščiau paminėti padariniai, konstatuota ir specialisto išvadoje. Liudytoja Ž. R. taip pat patvirtino, kad atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, nukentėjusysis nesiskundė jokiais ypatingais sužalojimais ir iš pirminės apžiūros neatrodė itin smarkiai sužalotas.
2.4.2. Gynėjas ginčija nukentėjusiojo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie tai, kad A. V. konflikto metu rankoje laikė žiebtuvėlį. Anot gynėjo, tokius parodymus nukentėjusysis davė tik dėl to, kad specialisto išvadoje buvo konstatuota, jog sunkiai tikėtina, kad nukentėjusiajam sužalojimas buvo padarytas kumščiu. Be to, šią aplinkybę nukentėjusysis nurodė tik apklaustas pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusiojo nurodytas A. V. elgesys, t. y. kad prieš smurto panaudojimą jis metė ant žemės rankinę, bet rankoje pasiliko žiebtuvėlį, bei ligoninėje nukentėjusiajam pasakojo sau (A. V.) nepalankias faktines aplinkybes, yra nelogiškas, todėl tokie nukentėjusiojo parodymai kelia pagrįstų abejonių. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienas įvykį matęs liudytojas nepastebėjo A. V. rankose jokių daiktų.
2.4.3. Apelianto nuomone, byloje nėra pakankamai įrodymų, objektyviai patvirtinančių nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, todėl abejonės turi būti aiškinamos nuteistojo naudai. Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.
Šalies argumentai
3. Nukentėjusysis V. M. Š. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį pakeisti: nepripažinti nuteistojo A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte; pripažinti, kad nuteistasis A. V. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia; paskirti A. V. griežtesnę laisvės atėmimo bausmę; iš nuteistojo A. V. priteisti nukentėjusiajam V. A. Š. 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur advokato išlaidoms atlyginti.
3.1. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nukentėjusysis pabrėžia, kad konstatuojant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų sąlygų visumą. Be to, visais atvejais kaltininko prisipažinimas turi būti toks, kad padėtų ne tik tinkamai išnagrinėti bylą, bet ir priimti teisingą sprendimą.
3.1.1. Nukentėjusiojo nuomone, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme A. V. nepripažino savo kaltės, nes tvirtino, kad sužalojimus nukentėjusiajam galėjo padaryti kiti asmenys, be to, teigė, jog gynėsi nuo nukentėjusiojo. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. V. gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ar stengiasi sumažinti nusikalstamos veikos padarinius.
3.1.2. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad duodamas parodymus nuteistasis siekė pateisinti savo veiksmus, o ligoninėje aplankė nukentėjusįjį tik norėdamas paklausti, ar pastarasis prisimena kurias nors įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis prašo atsižvelgti į tai, kad nuteistasis jo neatsiprašė, neatlygino nei dalies turtinės ar neturtinės žalos, pasišalino iš įvykio vietos, nukentėjusiajam netekus sąmonės nuo smūgio, neiškvietė medicininės pagalbos. Šios aplinkybės rodo nuteistojo abejingumą, todėl nėra pagrindo pripažinti A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
3.2. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Apeliantas nurodo, kad esant neapibrėžtai tiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, tačiau tik bendrai numato, jog kils neigiami padariniai, jų nedetalizuoja. Apelianto manymu, nuteistasis, būdamas suaugęs asmuo, normalaus protinio išsivystymo, pakaltinamas, atletiško sudėjimo, buvęs profesionalus sportininkas, matydamas, kad nukentėjusysis stovi ant asfaltuoto grindinio, suvokė, kad suduodamas smūgį į veidą kelia realų pavojų nukentėjusiojo sveikatai. Nors iš bylos duomenų matyti, kad A. V., suduodamas smūgį, nesitaikė į konkrečią nukentėjusiojo kūno vietą, tačiau, anot apelianto, galėjo numanyti, jog gali pataikyti ir į gyvybiškai svarbią kūno dalį. Apelianto teigimu, nuteistajam buvo priimtini bet kokie nusikalstamos veikos padariniai. Jis buvo abejingas kilusiems padariniams, nes iš įvykio vietos pasišalino, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos. Todėl ši nusikalstama veika buvo padaryta veikiant neapibrėžta tyčia. Apeliantas prašo atsižvelgti į šią aplinkybę, skiriant nuteistajam bausmę.
3.3. Nukentėjusiojo manymu, nuteistajam paskirta bausmė yra per švelni. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad A. V. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą, už kurį nustatyta griežta bausmė – tik laisvės atėmimas iki dešimties metų. Be to, šis nusikaltimas padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia, o byloje nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teisme nepagrįstai nuteistajam paskyrė minimalią įstatyme nurodytą bausmę. Be to, bausmės vykdymo atidėjimas A. V. neatitinka teisingumo principo bei BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties. Apeliantas mano, kad nuteistajam turi būti paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti ar jam artima bausmė.
3.4. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tik iš dalies tenkino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė tik 3 000 Eur neturtinės žalos. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, tačiau nepakankamai įvertino pažeistos vertybės – sveikatos – reikšmingumą, t. y. kad nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs fizinius ir dvasinius išgyvenimus, apribojantis jam galimybę pasirinkti norimą dirbti darbą (iki šiol nėra galimybės tiksliai nustatyti nedarbingumo lygį dėl diagnozės tikslinimo, po patirto sužalojimo pasikeitė jo darbo pobūdis), turėti sveiką šeimą. Byloje yra duomenys apie ilgalaikius nukentėjusiojo sveikatos sutrikimo padarinius ateityje, sumažėjusias bendravimo galimybes, nemigą. Be to, nukentėjusysis iki šiol vartoja vaistus nuo skausmo, nes kenčia skausmus, sutrikusi jo kairės pusės koordinacija, rankos valdymas, atmintis, jam diagnozuota vidutinio sunkumo depresija. Jo gyvybei buvo iškilusi grėsmė, todėl po įvykio jis buvo skubiai operuotas. Dėl nuteistojo veiksmų buvo pažeistos nukentėjusiojo smegenys – svarbiausias žmogaus kūno organas, ir šie pažeidimai gali įtakoti viso organizmo funkcionavimą. Nukentėjusiajam teko iškęsti ilgą gydymosi procesą ir lankytis pas įvairius specialistus. Taip pat apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistojo kaltės rūšį (veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia), jo veiksmų intensyvumą ir elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (neigė savo kaltę, neatsiprašė nukentėjusiojo, neatlygino padarytos žalos, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos). Skunde prašoma atsižvelgti ir į tai, kad nuteistasis pirmas bandė įspirti nukentėjusiajam, o V. M. Š. konflikto neinicijavo.
3.4.1. Apeliaciniame skunde pažymima, kad iš teismų praktikos matyti, jog esant panašioms bylos faktinėms aplinkybėms, asmenims, kuriems buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, priteisiamos sumos neturtinės žalos atlyginimui yra didesnės nei nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo priteista suma, t. y. 14 481 Eur, 20 273 Eur, 28 962 Eur (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2013, Nr. 2A-7-3/2011, Nr. 2K-44/2011, Nr. 2K-368/2009, Nr. 2K-571/2007, Nr. 2K-605/2012, Nr. 2K-459/2011). Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje neatitinka teismų formuojamos praktikos.
3.5. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje padarė techninę klaidą, t. y. neatsižvelgė į byloje esančius dokumentus, patvirtinančius, kad nukentėjusysis patyrė ne 1 000 Eur, o 2 000 Eur atstovavimo išlaidų, todėl prašo papildomai priteisti 1 000 Eur sumą proceso išlaidoms atlyginti.
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusysis ir jo atstovė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
5. Nuteistojo A. V. gynėjo ir nukentėjusiojo V. M. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas).
5.1. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog A. V. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl V. M. Š. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl A. V. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, nustatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.
5.1.2. Aplinkybė, kad V. M. Š. sveikata buvo sunkiai sutrikdyta, objektyviai patvirtina specialisto išvada Nr. G 2834/15(01), iš kurios matyti, kad V. M. Š. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva dešinio smilkinio srityje, dešinio momenkaulio apatinio priekinio kvadranto ir dešinio smilkinkaulio žvyno viršutinės dalies įspaustinis lūžis, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu galvos smegenų dangalu virš dešinės pusės momeninės ir smilkininės skilčių, galvos smegenų sumušimas, pasireiškęs kontuziniu židiniu dešinėje smilkininėje skiltyje (2 t., 7-11 b. l.). Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde neginčija nustatytų sužalojimų pobūdžio, tačiau tvirtina, kad A. V. negalėjo V. M. Š. padaryti sunkaus sveikatos sutrikdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde bylos įrodymus vertina vienpusiškai, atsietai vieną nuo kito, nesieja jų tarpusavyje bei su kitais objektyviais bylos duomenimis. Byloje esantys įrodymai, t. y. specialisto išvada, paties nuteistojo A. V., iš dalies nukentėjusiojo V. M. Š., liudytojų M. V., Š. V., K. J. A. ir E. P. parodymai, paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė ne A. V..
5.1.3. Aukščiau paminėtoje specialisto išvadoje Nr. G 2834/15(01) konstatuota, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti nusikalstamos veikos padarymo metu (2015 m. birželio 15 d.), vienu trauminiu poveikiu, suduodant smūgį į nejudančią galvą kietu, buku, ribotą paviršių (žymiai mažesnį nei galvos paviršiaus plotas) turinčiu daiktu ir nėra būdingi griuvimui. Apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojama specialisto išvada, nes, priešingai nei nurodo nuteistojo gynėjas, ji nepatvirtina, kad A. V. negalėjo vienu smūgiu sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatos. Nors specialisto išvadoje nenustatytas konkretus sužalojimų padarymo būdas (kumščiu ar koja, apauta batu), o pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė J. Gincman – Dorošenko teigė, kad retai kaukolės kaulo skliauto lūžis padaromas smūgiuojant kumščiu (3 t., 54-56 b. l.), tačiau tiek nuteistojo A. V., tiek liudytojų M. V., Š. V., K. J. A. ir E. P. parodymai patvirtina, jog A. V. nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus padarė suduodamas vieną smūgį kumščiu. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, buvęs sportininkas (profesionaliai žaidė futbolą). Šių aplinkybių svarbą patvirtino ir ekspertė, nurodydama, kad asmens fizinis parengtumas turi reikšmės, sprendžiant dėl sužalojimų padarymo būdo.
5.1.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojos Ž. R. parodymus, iš kurių matyti, kad į įvykio vietą atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, nukentėjusysis V. M. Š. buvo sąmoningas ir pats atėjo iki automobilio (1 t., 145-146 b. l.; 3 t., 53-54 b. l.), tačiau tai nepanaikina A. V. kaltės dėl padaryto nusikaltimo. Tiek liudytoja Ž. R., tiek liudytojas S. Š., neurochirurgas, atlikęs nukentėjusiajam operaciją, patvirtino, kad toks nukentėjusiojo elgesys po traumos yra galimas, nes po fragmentinio impresinio (skeveldrinio įspaustinio) galvos kaulų (smilkinkaulio) lūžio, pažeidusio smegenis, kraujavimas pažeistų galvos smegenų srityje vyksta laipsniškai, todėl kuo daugiau priteka kraujo, tuo labiau didėja galvos skausmai ir blogėja paciento būklė (1 t., 86-87 b. l.; 3 t., 64-65 b. l.). Be to, liudytoja Ž. R. nurodė, kad galvos kaulų lūžio galėjo nesimatyti dėl to, jog audinių patinimas sumušimo vietoje kompensavo galvos kaulų įdubimą. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad pristatytas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę nukentėjusysis pasišalino, taip pat nepatvirtina nuteistojo gynėjo pateiktos versijos, jog nukentėjusįjį sužalojo ne A. V.. Vadovaujantis liudytojų S. U. ir S. T. parodymais, byloje nustatyta, kad V. M. Š. buvo rastas gulintis tik apie 150 m atstumu nuo Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priėmimo skyriaus, į kurį buvo pristatytas pirmą kartą (1 t., 142-143, 148-149 b. l.; 2 t., 39-40 b. l.). Objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tuo metu nukentėjusiajam sužalojimus padarė kiti nenustatyti asmenys, byloje nėra. Pažymėtina, kad liudytoja S. U., kuri antrą kartą apžiūrėjo iš ligoninės pasišalinusį nukentėjusįjį, matė sumušimą dešinėje V. M. Š. galvos pusėje. Šie liudytojos parodymai sutampa su nuteistojo A. V. ir liudytojo E. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad nuteistasis sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam būtent į dešinę galvos pusę (2 t., 36-38, 88-90, 95-96 b. l.). Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nagrinėjo nuteistojo gynėjo versiją dėl nukentėjusiojo sužalojimo pasišalinimo iš ligoninės metu ir pagrįstai nustatė, jog nuteistojo, o ne kitų asmenų, veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta V. M. Š. sveikata.
5.1.5. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijami nukentėjusiojo parodymai, kad A. V. smūgį sudavė kumščiu, kuriame suspaudęs laikė žiebtuvėlį. Tačiau pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad nuteistasis ligoninėje jam pasakojo, jog smūgį sudavė rankoje laikydamas žiebtuvėlį, vertino kaip nepatikimus, kurių nepatvirtina byloje esančių duomenų visuma. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šios aplinkybės (žiebtuvėlio laikymo rankoje) išsamiau nenagrinėjami.
5.2. BK 28 straipsnyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios šio straipsnio keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. kėsinimasis nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan., o kėsinimosi realumas nustatomas tuomet, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, tačiau ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tuo pačiu pažymėtina, kad ne bet kokia konfliktinė situacija reiškia, kad jau yra pradėtas ar gresia pavojingas kėsinimasis. Būtinosios ginties situacija taip pat nėra konstatuojama ir tuomet, kai kilus abipusiam konfliktui, smurtas naudojamas ne gynimosi tikslais, bet puolimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse besiginančiųjų paprastai nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-273/2012, Nr. 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylos Nr. 2K-501/2013, Nr. 2K-25-942/2015).
5.2.1. Įvertinus nuteistojo A. V., nukentėjusiojo V. M. Š. ir liudytojų M. V., K. J. A., E. P. bei Š. V. parodymus, matyti, kad nagrinėjamoje byloje neįmanoma tiksliai nustatyti faktinių aplinkybių bei jų eiliškumo. Pažymėtina, kad aukščiau paminėti liudytojai įvykį matė epizodiškai, o nukentėjusysis dėl patirtos traumos negali atsiminti įvykio (1 t., 29, 34-35, 91-92, 101-102, 109-110, 112-113, 116-117, 125-126, 128-129 b. l.; 2 t., 18-19, 26, 36-38 b. l.; 3 t., 27-28, 40-42, 66-68 b. l.). Atsižvelgiant į tai, šių asmenų parodymai vertinami tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais. Šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad įvykio metu tarp V. M. Š. ir A. V. kilo konfliktas, po kurio jie susimušė. Nuteistojo ir liudytojo K. J. A. parodymais patvirtinta, kad nukentėjusysis prieš muštynes K. J. A. ir E. P. sakė, jog ketina naudoti smurtą prieš nuteistąjį („ar ten jūsų draugas, ar galiu į galvą duoti, nes jis užknisa“) (1 t., 125-126 b. l.; 2 t., 88-90, 95-96 b. l.; 3 t., 15-18, 66-68 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad liudytojas E. P. nepatvirtino šios aplinkybės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai nesudaro pagrindo išvadai, kad nukentėjusiojo elgesys prieš muštynes nebuvo agresyvus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš nukentėjusiojo V. M. Š. parodymų matyti, jog A. V., atvykęs į ligoninę, šią aplinkybę, t. y. dėl grasinimo suduoti smūgius nuteistajam bei muštynių inicijavimo, nurodė ir V. M. Š. (1 t., 34-35 b. l.; 2 t., 18-19 b. l.). Visgi tokie nukentėjusiojo veiksmai nepatvirtina būtinosios ginties situacijos. Liudytojas M. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykus žodiniam konfliktui, jis bandė A. V. ir V. M. Š. nuraminti, tačiau jie nekreipė į jį dėmesio (1 t., 91-92 b. l.). Byloje nustatyta, kad A. V. įvykio metu taip pat elgėsi agresyviai, t. y. dar neprasidėjus muštynėms pastūmė nukentėjusįjį. Be to, liudytojų M. V., K. J. A., E. P. parodymai patvirtina, kad A. V. koja spyrė nukentėjusiajam, tačiau nepataikė ir pats nugriuvo (1 t., 101-102 b. l.; 2 t., 26, 36-38 b. l.; 3 t., 27-28, 41-42, 66-68 b. l.). Šie duomenys leidžia atmesti kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis siekė konflikto išvengti. Nuteistojo teigimu, V. M. Š. jį nugriuvusį mušė rankomis į įvairias kūno vietas, tačiau, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojas E. P., apklaustas pirmosios instancijos teisme, šią aplinkybę paneigė (3 t., 27-28 b. l.). Kiti liudytojai taip pat nepatvirtino šios aplinkybės. Todėl tokia situacija vertintina kaip abipusės muštynės, kurių metu abi konfliktuojančios pusės vadovaujasi agresyviais interesais ir noru pulti, o ne gintis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis konflikto su nuteistuoju metu neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Dėl šios priežasties nuteistajam nebuvo būtinybės nuo tokio kėsinimosi gintis.
5.3. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamas liudytojų K. J. A. ir E. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumas, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė jiems spaudimą. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šią aplinkybę ir nesivadovavo aukščiau paminėtų liudytojų parodymais, kurie buvo nepalankūs nuteistajam ir kurių nepatvirtino kiti bylos duomenys, t. y. kad po suduoto smūgio nukentėjusiajam į galvą A. V. spyrė ar norėjo įspirti be sąmonės gulinčiam V. M. Š.. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai įvertino liudytojų M. V. ir Š. V. parodymų patikimumą, o nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nenurodoma, kokia apimtimi šių liudytojų parodymai turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiojo parodymus neinformatyviais, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad jie yra nenuoseklūs, neturi reikšmės nuteistojo teisinei padėčiai. Dėl skundo argumento, kad byloje nebuvo nustatyti ir apklausti įvykio liudytojai taksi vairuotojai, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visus bylos duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad jų pakanka A. V. kaltei dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo pagrįsti.
5.4. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, ir teigia, jog A. V. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos nukentėjusiojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
5.4.1. BK 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rūšys – tiesioginė ir netiesioginė. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK nustatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys (apibrėžta, neapibrėžta, iš anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį netiesioginė tyčia yra tada, kai kaltininkas, darydamas veiką, suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti įstatyme įtvirtinti pavojingi padariniai ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2008, Nr. 2K-402/2013, Nr. 2K-244-942/2015). Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-176/2014, Nr. 2K-202/2014, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015).
5.4.2. Priešingai nei mano nukentėjusysis, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad A. V. nusikalstamoje veikoje būtų tiesioginė neapibrėžta tyčia. Iš bylos duomenų matyti, kad V. M. Š. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas abipusių muštynių metu, kurias išprovokavo pats nukentėjusysis, suduodant nukentėjusiajam tik vieną smūgį kumščiu į galvos sritį. Iš A. V. parodymų galima spręsti, kad suduodamas smūgį jis nesitaikė į konkrečią nukentėjusiojo kūno vietą. Nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo tyčios rūšies. Be to, byloje nustatyta, kad nuteistasis ne pasišalino iš įvykio vietos, o tik pasitraukė į šalį ir nesislėpė nuo į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų. Todėl skundžiamame nuosprendyje teisingai nustatyta, kad A. V. veikė netiesiogine tyčia, t. y. darydamas nusikalstamą veiką, suvokė, kad savo veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti įstatyme įtvirtinti pavojingi padariniai ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti.
5.5. Skirdamas nuteistajam A. V. bausmę pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teismas nustatė, kad A. V. apklausų metu nurodė tokias aplinkybes, kurios ir buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo. Be to, iš jo parodymų matyti, kad dėl įvykio jis nuoširdžiai gailisi, lankė nukentėjusįjį ligoninėje.
5.5.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kartu turi būti nustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.).
5.5.2. Iš nuteistojo A. V. parodymų matyti, kad nors jis pripažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, tačiau tvirtino, jog nesijaučia kaltas dėl įvykio, nes gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų, neigė, kad dėl šio smūgio nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nesigaili dėl savo veiksmų, kuriuos vertina kaip savigyną. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad A. V. lankėsi ligoninėje pas V. M. Š., nesudaro pagrindo teigti, jog nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, juolab kad nukentėjusiojo apeliaciniame skunde teigiama, jog A. V. ligoninėje tik norėjo išsiaiškinti, ar V. M. Š. prisimena įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis taip pat tvirtina, kad nuteistasis jo neatsiprašė ir neatlygino nei dalies turtinės ar neturtinės žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
5.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nepagrįstai nepripažino A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys). Ši aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014).
5.6.1. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis V. M. Š. prieš muštynes buvo agresyvus ir pats inicijavo konfliktą, t. y. klausė A. V. draugų, ar gali sumušti nuteistąjį, elgėsi iššaukiančiai, kabinėjosi ir provokavo pradėti muštynes. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks nukentėjusiojo elgesys pripažintinas provokuojančiu ir rizikingu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.
5.7. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad A. V. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. V. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje, taip pat per vienerius metus atlyginti V. M. Š. ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Nukentėjusiojo manymu, tokia nuteistajam paskirta bausmė yra per švelni. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo keisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dėl neteisingai paskirtos bausmės. Byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. A. V. nuteistas už sunkų nusikaltimą, padarytą veikiant netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis yra neteistas, baustas administracine tvarka, jauno amžiaus, dirba. Įvertinus šių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad artima sankcijoje nustatytam minimumui bausmė nuteistajam nėra per švelni.
5.8. Be to, nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pagal BK 75 straipsnio nuostatas atidėjo A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų (Kasacinė nutartis Nr. 2K-66-303/2015). BK 75 straipsnio nuostatų taikymo atveju turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų (Kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, Nr. 2K-91/2014, Nr. 2K-536/2014). Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino bylos aplinkybių, susijusių tiek su nuteistojo A. V. padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, visumą ir pagrįstai nustatė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
5.9. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydis yra per mažas. Šioje dalyje nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmetamas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis V. M. Š. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas šį civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. į nusikalstamos veikos padarinius (padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio nukentėjusiajam teko iškęsti gydymą, jis iki šiol jaučia pasekmes) nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ir neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino iki 3 000 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos skundžiamo nuosprendžio motyvus, nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus bei aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos dydžio.
5.10. Iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo matyti, kad jis patyrė 2 000 Eur atstovavimo išlaidų (3 t., 12 , 75 b. l.). Nors pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs byloje esančio mokėjimą patvirtinančio dokumento (3 t., 12 b. l.), proceso išlaidomis pripažino tik 1 000 Eur, tačiau tenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skundą ir proceso išlaidomis pripažinti 2 000 Eur sumą nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo ar jo atstovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši baudžiamoji byla yra nedidelės apimties (trys tomai), nėra ypatingai sudėtinga (buvo nagrinėjama viena nusikalstama veika), nukentėjusiojo atstovė dalyvavo šešiuose posėdžiuose pirmosios instancijos teisme. Įvertinus šias aplinkybes, advokatės darbo sąnaudas, vadovaujantis proporcingumo kriterijumi, nukentėjusiojo prašymas priteisti 2 000 Eur už advokatės pagalbą netenkinamas, o skundžiamas nuosprendis šioje dalyje nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nuosprendį pakeisti:
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pripažinta A. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pripažinti A. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.