Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. A. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovei D. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovė D. B. 2021 m. rugpjūčio 5 d. pateikė prieštaravimus dėl 2021 m. liepos 28 d. teismo įsakymo, kuriuose nurodė, kad visiškai nepripažįsta bankiniu pavedimu gautos paskolos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo atmestas ieškovo K. A. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

12. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti nustatytos dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovo K. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės D. B. atžvilgiu atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovas neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. grėsmės, kad gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Apeliantas (ieškovas) K. A. su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad atsakovė negrąžindama ieškovui 6 550 Eur skolos yra nesąžininga, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįsta. Teigia, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti teisingai išspręstas tik individualiai įvertinus kiekvienos situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga tiek ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis, tiek jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, tiek ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1711-516/2017 ir joje nurodytą teismų praktiką).

15. Pažymėtina, kad aktualioje ir šiuo metu vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 ir kt.).

16. Ieškinio suma bei asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; ir kt.).

17. Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.

18. Nagrinėjamoje byloje ieškovas duomenų, kurie leistų labiau tikėtinai spręsti apie atsakovės nesąžiningumą (t. y. jos ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis pablogintų savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Atsakovės nesąžiningumą ieškovas K. A. tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tiek atskirajame skunde iš esmės grindžia tokiomis aplinkybėmis, kad atsakovė net raginama neatsiskaitė su ieškovu, jog atsakovė pateikdama prieštaravimus dėl 2021 m. liepos 28 d. teismo įsakymo vilkina 6 550 Eur skolos grąžinimą ieškovui. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie nagrinėjamos elektroninės formos bylos procesinę eigą leidžia įsitikinti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. atsakovė neigia turinti prievolę ieškovui grąžinti 6 550 Eur sumą, kadangi atsakovės teigimu, tarp jos ir ieškovo paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovė yra pateikusi prieštaravimus dėl 2021 m. liepos 28 d. teismo įsakymo bei atsiliepimą į ieškovo ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (CPK 179 str. 3 d.). Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien neatsiskaitymo su ieškovu faktas atsakovės nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nepatvirtina.

19. Pažymėtina, kad skolininko vengimas atsiskaityti su kreditoriumi, nesumokant reikalaujamos pinigų sumos, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien tik skolininko vengimas geruoju patenkinti kreditoriaus reikalavimus savaime nereiškia, kad skolininkas vengs vykdyti teismo sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju atsakovė atsiliepime į ieškinį nesutinka su ieškinio reikalavimais ir prašo ieškinį atmesti. Taigi šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad galimai atsakovė su ieškovu neatsiskaito ne dėl ketinimų imtis kokių nors nesąžiningų veiksmų, o dėl, atsakovės teigimu, reiškiamo reikalavimo nepagrįstumo. Šioje proceso stadijoje nėra nustatytas bent tikėtinas atsakovės nesąžiningumas, siekiant ateityje išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai netenkino prašymo atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant kitų duomenų ir įrodymų, kurie leistų spręsti egzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei, laikinosios apsaugos priemonės byloje negalėjo būti taikomos. Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta nei įrodymų, kad atsakovė nuosavybės teise valdomą turtą ketina perleisti tretiesiems asmenims ir / ar jį apsunkinti, nei konkrečių duomenų apie atsakovės turto masės bei jo vertės pokyčius iki nagrinėjamos bylos pradėjimo arba ją pradėjus, t. y., kad atsakovė jau yra ėmusis veiksmų sumažinti jos turimo turto masę. Ieškovo procesiniuose dokumentuose taip pat nesama įtikinamų argumentų, kad atsakovė gali imtis su sąžiningu elgesiu nederančių veiksmų ir siekti sumažinti jai priklausančio turto masę arba jo vertę, taip mėgindama išvengti galimai atsirasiančios prievolės atsiskaityti su ieškovu. Pažymėtina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio ieškovui, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

21. Šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien ieškinio pateikimas, nepateikus jokių įrodymų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia apeliantas (ieškovas), būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.

22. Nors sutiktina su ieškovo atskirojo skundo argumentu, jog taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014, 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-736-464/2021). Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nepakako ieškovo išdėstytų argumentų dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo motyvai taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie realią teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Taigi nenustačius, kad dėl kokių nors atsakovės veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitų objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

23. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

24. Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama iš esmės nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.