Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. P. ir atsakovo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. G. patikslintą ieškinį atsakovams A. P., Š. N. P., R. Z., V. J., Š. L., A. L., Š. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija, R. M., K. Š., G. Š., D. V., E. K., A. L., A. J. V., D. T., A. T., J. M., D. Z., J. P., J. S., B.B. M., D. S., I. B., Š. D., S. D. dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančiomis tarp atsakovo A. P. ir Vilniaus miesto valdybos 1995-04-10 sudarytą valstybinės žemės sklypo, esančio Karių kapų g. 18, Vilnius, pirkimo-pardavimo sutartį; 1995-11-20 tarp atsakovų A. P. ir Š. N. P. sudarytą žemės sklypo, esančio K. k. g., Vilnius, dalies 376 kv. m. ploto dovanojimo sutartį; 3) 1998-05-08 tarp atsakovės Š. N. P. ir atsakovų R. Z., V. J., Š. L. ir A. L., sudarytą žemės sklypo, esančio K. k. g., Vilnius, 0,027 ha ploto pirkimo- pardavimo sutartį; 1999-08-16 tarp atsakovų R. Z., V. J., Š. L. ir A. L. bei atsakovo Š. K. sudarytą žemės sklypo, esančio K. k. g., Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,027 ha ploto pirkimo-pardavimo sutartį. Taikė restituciją priteisiant iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žesmės ūkio ministerijos, atsakovo A. P. naudai 1 625,50 Eur; priteisiant iš atsakovės Š. N. P. atsakovų R. Z., V. J., Š. L., ir A. L. naudai 15 639,48 Eur; priteisiant iš atsakovų R. Z., V. J., Š. L. ir A. L. atsakovo Š. K. naudai 115,85 Eur. Valstybinės žemės sklypas, esantis Karių kapų g. 18, Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 931 kv. m. ploto, grąžino valstybės nuosavybėn.

Teismas įvertinės bylos medžiagą, ginčui taikytinas tuo metu galiojusias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas padarė išvadą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu neturėdamas subjektinės teisės ir nebūdamas ginčo pastatų savininku atsakovas A. P. sudarė valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sandorį, pažeisdamas imperatyvias teisės normas. Žemės įstatymo 17, 24 straipsniai, Tvarkos normos nustatė griežtą ir konkrečią valstybinės žemės įsigijimo iš valstybės tvarką. Nebūdamas gyvenamojo namo savininku atsakovas A. P. neturejo jokios teisės įsigyti žemės sklypą iš valstybės lengvatine tvarka, todėl, nutylėdamas dėl to, jog jis šios teisės neturi, atsakovas veikė nesąžiningai. Teismas ieškovo reikalavimą, pripažinti 1995-04-10 sudarytą valstybinės žemės ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartį niekine, tenkino. Pažymėjo, kad šiuo atveju pirkimo- pardavimo objektu buvo valstybinė žemė, todėl atsižvelgiant į šio turto paskirtį, disponavimo juo tvarką, viešąjį interesą, taip pat negalimumą gyvenamajam namui būti „ore", neturint žemės sklypo, atsakovų reikalavimus taikyti ieškinio senatį atmetė; ieškinio senaties terminą atnaujino. Teismas sprendė, kad pripažinus pradinę sutartį niekine, vėlesni sandoriai taip pat negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, todėl irgi naikintini. Vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs sandorius negaliojančiais, teismas taikė restitucija, priteisė iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atsakovo A. P. naudai 5 612,53 Lt (1 625,50 Eur); priteisė iš atsakovės Š.N. P. atsakovų R. Z., V. J., Š. L. ir A. L. naudai 54 000 Lt (15 639,48 Eur); priteisė iš atsakovų R. Z., V. J., Š. L. ir A. L. atsakovo Š. K. naudai 400 Lt (115,85 Eur). Teismas pažymėjo, kad byloje jokių įrodymų, jog dėl restitucijos taikymo atsakovų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovo - atitinkamai pagerėtų, nepateikta. Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos argumentus, kad byloje turėtų būti taikoma tik vienašalė restitucija atmetė, kadangi nustatė, jog pagal Tvarką Vilniaus miesto valdyba taip pat turėjo pareigą tikrinti sklypuose esančio nekilnojamojo turto teisinį įregistravimą, todėl teimas padarė išvadą, kad ji taip pat neveikė atidžiai ir rūpestingai, todėl šiuo atveju taikė dvišalę restituciją.

III. APELIACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMO Į JUOS ARGUMENTAI.

Pirmosios instancijos teismas panaikindamas žemės sklypo perleidimo sandorius netinkamai taikė sandorių negaliojimo pagrindus reglamentuojančias teisės normas. Ginčo objektu esanti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1995-04-10, dar neįsigaliojus 2000 m. CK, todėl šio sandorio negaliojimo pagrindas negali būti 2000 m. CK 1.80 straipsnis. Šis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik 1964 m. CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismas spręsdamas 1995-04-10 pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo/negaliojimo klausiną neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, o būtent to, kad faktiškai 796 kv.m. žemės sklypo iš valstybės buvo išpirkta dar iki statinių perleidimo sandorio sudarymo, o taip pat to, kad atsakovas pardavė ne visus namų valdos statinius, jog atsakovas namų valda naudojosi ir naudojasi iki šiol. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis siekė jam suteikta teise pasinaudoti, įsigyti iš valstybės nuosavybėn žemės sklypą. Ieškovas paprasčiausiai nepasinaudojo jam suteikta teisės aktų teise. Tai, kad ieškovas nesiekė įgyvendinti savo teisių, negali būti kliūtimi savo teises įgyvendinti atsakovui. Valstybinė žemės skylpo 1995-04-10 pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta teisėtai. Todėl nėra pagrindo pripažinti ją negaliojančia. Taip pat nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais ir vėliau sudarytus žemės sklypo dalies perleidimo sandorius. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, akivaizdu, kad R. Z., V. J., Š. L., A. L. ir Š. K. yra sąžiningi žemės kslypo dalies įgįjėjai, kurie žemės sklypo dalį įgijo atlygintinai, notariškai patvirtintų sandorių pagrindu, todėl teismui manant, kad sandoriai yra naikintini, restitucija negali būti taikoma natūra, turi būti vadovaujamasi nuostatomis, numatančiomis kitokį restitucijos būdą.

A. Š. N. P. atsiliepimu į apeliacinius skundus pareiškė, jog prisideda prie A. P. pateikto apeliacinio skundo, A. P. apeliacinį skundą palaiko jame nurodytais pagrindais, prašo jį tenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-01 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

A. Š. N. P. ir atsakovas A. P. atsiliepimais į NŽT apeliacinį skundą nurodė, jog palaiko NŽT apeliacinį skundą dalyje dėl ieškinio senaties taikymo. Sutiko su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nors ieškinio senaties terminas pripažinti negaliojančia 19995-04-10 valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį yra pasibaigęs, o pagrindų atnaujinti ieškinio senatį nėra. Nesutinka su NŽT apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas A. P., sudarydamas 1995-04-10 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo sąžiningas, nes pardavėjo neinformavo, jog sutarties pasirašymo metu nėra statinių savininkas, todėl sandorio panaikinimo atveju turi būti taikoma vienašalė restitucija. Nurodė, jog 1995-04-10 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo tik įforminta, o faktiškai didžiąją žemės sklypo dalį A. P. išpirko ankščiau dar būdamas visą ginčo statinių savininku. Tokiu būdu 1995-04-10 buvo tik teisiškai įforminamas sandoris, kuris faktiškai įvyko dar 1992 metais. A. P. ieškovui pardavė ne visus namų valdos statinius, o tik jų dalį, namų valda 1995-04-10 naudojosi, o ieškovas nereiškė noro įsigyti žemės sklypo, kurį A. P. faktiškai jau buvo išpirkęs, todėl atsakovas A. P. buvo visiškai teisus pasirašydamas 1995-04-10 pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, Vilniaus m. valdyba potvarkiais 1994-05-12 Nr.911V ir 199954-02-09 Nr.322V leido A. P. įsigyti žemės sklypą nuosavybėn. Šie potvarkiai nėra panaikinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Vilniaus miesto valdyba turėjo teisės aktų numatytą pareigą tikrinti perduodamuose žemės sklypuose esančių siatinių teisinį registravimą, šios savo pareigos tinkamai neįgyvendino ir turi prisiimti iš to kylančias pasekmes. Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręs, kad ieškinys yra tenkintinas, panaikinus ginčo pirkimo-pardavimo sutartį turi būti taikoma abipusė restitucija. Nesutinka su atsakovo NŽT apeliacinio skundo argumentais, kad iš NŽT neturi būti priteistos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atsakovo A. P. apeliacinį skundą prašė jį tenkinti. Sutiko su apelianto argumentais, kad ieškovas apie ginčijamą 1995-04-10 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sužinojo ne vėliau kaip 1995-09- 21, nes pats ieškovas procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad tą dieną teismui pateikė ieškinį dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, kuris teismo buvo paliktas nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nes yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas pripažinti negaliojančia 1995-04-10 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo pateiktų ieškinio senaties termino atnaujinimą pagrindžiančių aplinkybių, todėl nukrypo nuo LAT praktikos bei neatliko veiksmų būtinų teisingam bylos išsprendimui. Ieškovo nurodomos aplinkybės, kad jo atstovas netinkamai jį atstovavo ir tai, kad pats ieškovas buvo išvykęs į užsienį nėra laikytinos svarbiomis priežastimis ieškinio senaties terminui atnaujinti. Apeliantai pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas panaikindamas ginčo žemės sklypo perleidimo sandorius netinkamai taikė sandorių negaliojimo pagrindus reglamentuojančias teisės normas. CK 1.80 straipsnis negalėjo būti 1995-04-10 pirkimo-pardavimo negaliojimo pagrindas, kadangi remiantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi jis gali būti taikomas tik tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Sutiko su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad ieškovas. 1993-10-08 pirkimo-pardavimo sutartimi įgijęs iš atsakovo gyvenamąjį namą, turėjo norėti įsigyti nuosavybėn žemės sklypą bei savo norą patvirtinti, pateikdamas teisės aktų nustatytus dokumentus įgaliotai institucijai, tačiau ieškovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, kad siekė minėta teise pasinaudoti.

I. M. G. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė atsakovo A. P. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-01 sprendimą. Nurodė, jog nesutinka su atsakovo A. P. apeliaciniu skundu. Pažymėjo, jog praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbios priežasties, nes būdamas gyvenamojo namo savininku ir teisėtu žemės sklypo naudotoju net negalėjo numanyti, kad jo namų valdos sklypas gali priklausyti kitam asmeniui. Jis laiku kreipėsi į teismą ir atstovo buvo užtikrintas, kad ieškinys buvo patenkintas. Apelianto teiginiai, kad baudžiamasis persekiojimas, negyvenimas Lietuvoje negali būti pripažintini svarbia priežastimi atnaujinti ieškinio senatį, atmestini. Atsižvelgtina, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas nepagrįstai, tęsėsi keletą metų, o vėliau ieškovo atžvilgiu nutrauktas. Ieškovas esant areštuotam visam jo turtui privalėjo išvažiuoti į užsienį ir ten dirbti, nes neturėjo jokio kito pragyvenimo šaltinio. Tuo pačiu jis pasirūpino savo teisėmis ir veikė per atstovą. Atsakovui buvo žinoma, kad ieškovas pats ir per atstovą gina savo teises, dalyvauja teismuose, šalina kliūtis, neleidžiančias laisvai disponuoti ir valdyti ginčo namų valdą. Apeliantas neturėjo jokio pagrindo tikėtis arba manyti, kad ieškovas savo teisės atsisakė, arba nemanė, kad ji yra pažeista. Pažymėjo, jog imperatyviąsias teisės normas pažeidęs ir apgaulės būdu įsigijęs valstybinės žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis atsakovas A. P. pažeidė ne tik ieškovo privatų interesą, bet ir valstybės interesą, nes valstybė perleido žemės sklypą neturinčiam teisės įsigyti šį sklypą asmeniui. Nebūdamas gyvenamojo namo savininku A. P. negalėjo, neturėjo subjektinės teisės įsigyti namų valdos žemės sklypą. Sandorio metu A. P. nutylėjo apie tai, kad gyvenamasis namas buvo perleistas ieškovui, dėl ko jo veiksmai vertinimai kaip nesąžiningi. Vėlesni ginčijami sandoriai yra fiktyvūs, sudaryti tik dėl akių. Š .P., R. Z., V. J., Š. L. ir A. L., Š. K. yra nesąžiningi dalies namų valdos sklypo įgįjėjai, nes 2 arai namų valdos savarankiškai nefunkcionuoja, sandoriai sudaryti nieko nežinant apie tai gyvenamojo namo savininkui ieškovui, sandorių kaina, šalių elgesys po sandorio sudarymo patvirtina, kad sandoriai sudaryti A. P. iniciatyva siekiant apsunkinti restituciją. Aplinkybė, kad A. P. naudojosi žemės sklypu ir neteisėtai gyveno namo antrame aukšte, bandydamas įrodyti, kad antro aukšto nepardavė, teisinės reikšmės neturi. Gyvenamajame name gyveno ir sklypu naudojosi ir ieškovas. Visus ieškinius, kurių pagrindu A. P. siekė įteisinti namo antrą aukštą ir pripažinti namo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia tuo pagrindu, kad viso namo nepardavė, teismai atmetė.

Nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnybos pozicija šioje byloje yra neaiški. Nėra aišku dėl kokios priežasties NŽT siekia apginti nesąžiningos sandorio šalies A. P. neteisėtą interesą. Esant nustatytai aplinkybei, kuomet asmuo neteisėtai, apgaulės būdu, lengvatinėmis sąlygomis įsigijo iš valstybės valstybinės žemės sklypą, NŽT privalėtų imtis priemonių tikslu apsaugoti valstybės interesą.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojirno pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 siraipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojirno pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl Atsakovo A. P. apeliacinio skundo

Remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių duotų paaiškinimais pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nepažeisdamas CPK suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių bei laikydamasis kasacinio teismo įrodymų vertinimo klausimais, suformuotos praktikos, nustatė tokias faktines bylos aplinkybes. 1993 10 08 šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas A. P. pardavė ginčo pastatus. Pirkimo pardavimo sutartis patvirtinta Vilniaus m. antrojo notarų biuro notarės D. M. ir yra galiojanti. Ieškovo nuosavybės teisė į ginčo pastatus įregistruota VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre, šios ginčijamos pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu (t.l, b.1.9,10,). Sutartį atsakovas ginčijo paduodamas ieškinį dėl sutarties pripažinimo iš dalies, dėl 1976 metais pristatyto priestato, negaliojančia, tačiau ieškinys atmestas įsiteisėjusiu 2009 04 14 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, konstatavus jog A. P. 1991 11 06 namą paveldėjo su jau pristatytu priestatu, kuris nebuvo reikiamai teisiškai identifikuotas ir įregistruotas ir pardavė, o ieškovas įgijo tokio pat ploto visą namą, kartu su priestatu, kaip ginčo namo priklausiniu, prieš pirkimo pardavimo sutarties sudarymą pastatai ginčo sklype buvo inventorizuoti ir minėtas priestatas įvardintas kaip savavališka statyba (t.2, b.l.105-107).

1995 11 20 atsakovas A. P. ir atsakovė Š. N. P. sudarė ginčo sklypo 376 kv. m. ploto dalies dovanojimo sutartį, pagal kurią ši dalis padovanota atsakovo A. P. motinai Š. N. P. (t.l,b.l. 83).

1998 05 08 atsakovė Š. N. P. ir atsakovai: R. Z., V. J., Š. L. ir A. L. sudarė ginčo sklypo 0,027 ha ploto dalies pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas R. Z., V. J., Š. L. ir A. L. įsigijo minėtą ginčo sklypo dalį (t.l,b.l. 78), kurią vėliau 1999 08 16 pirkimo pardavimo sutartimi pardavė Š. K. (t.l,b.l. 73). Visi šie ginčijami ginčo sklypo pirkimo pardavimo sandoriai įregistruoti VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre (t.l, b.l. 8).

Taigi, iš sandorių sudarymo chronologinės tvarkos aiškiai matyti, kad atsakovas A. P. ginčo sklypą iš valstybės, lengvatinėmis sąlygomis, įsigijo neturėdamas tam teisės, nes pagal galiojusį teisinį reglamentavimą pirkti (privatizuoti) iš valstybės žemės sklypus turėjo teisę tik pastatų esančių sklype savininkai.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai taikė materialines teisės normas, numatančias specialųjį, imperatyvaus pobūdžio teisinį reglamentavimą, pažymėdamas, kad tokį reglamentavimą lemia viešasis interesas, kurį apsprendžia ginčo santykių objektas - valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis. Teismas pagrįstai rėmėsi ginčo sutarties sudarymo metu galiojusiu Žemės įstatymo 24 straipsniu, numačiusiu, kad žemę galima įsigyti tik Šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismas konstatavo kad Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu valstybinės žemės pardavimas vyko Vyriausybės 1993 07 21 nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos pagrindu (toliau - Tvarka) ir kad pagal šias imperatyvias nuostatas ginčo sklypą turėjo teisę įsigyti tik asmuo, kuriam priklausė statiniai ginčo sklype. Todėl šį sandorį pripažino prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms. A. A. P. apeliacinio skundo teiginys, kad teismas, panaikindamas žemės sklypo perleidimo sandorius negalėjo remtis ginčo žemės sklypo sutarties sudarymo metu 1995-04-10, dar nepriimtu, tik 2000 07 18 patvirtinto ir nuo 2001 07 01 įsigaliojusio civilinio kodekso 1.80 straipsniu, o turėjo vadovautis 1964 m. civilinio kodekso nuostatomis numatytais sandorių negaliojimo pagrindais yra iš dalies teisingas, nes pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio numatančio civilinio kodekso normų dėl sandorių negaliojimo taikymo tvarką, 1 dalį naujojo civilinio kodekso 1.78-1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Tuo tarpu pagal minėto straipsnio 2 dalį civilinio kodekso nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti. Taigi, šiuo atveju, sandoris turėjo būti pripažintas negaliojančiu pagal 1964 metų kodekso nuostatas, o restitucija taikoma pagal 2000 metų civilinio kodekso taisykles. Tačiau ši klaida nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą, nes 1964 metų CK 47 straipsnio 1 dalyje taip pat buvo numatyta jog sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų negalioja, o šio straipsnio 2 dalis taip pat numatė dvišalę restituciją pripažinus sandorį negaliojančiu dėl jo neatitikimo įstatymo reikalavimais.

Apelianto teiginys, kad faktiškai 796 kv.m. žemės sklypo dalis iš valstybės buvo išpirkta dar iki ginčo statinių pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, neatitinka tikrovės, nes ginčo sutartis sudaryta

10 08, tuo tarpu iš paties atsakovo A. P. į bylą pateiktos Vilniaus miesto valdybos05 12 potvarkio Nr. 91IV kopijos (t.l,b.l. 61, 62 ) matyti, kad šiuo potvarkiu nuspręsta parduoti žemės sklypus, ne aukciono tvarka ir kad šio potvarkio 3 priede numatyta jog apeliantui parduodamas 796 kv.m. ploto sklypas. Taigi, šis rašytinis įrodymas aiškiai paneigia, kad 1993 10 08 apeliantas jau galėjo būti įsigijęs 796 kv.m. sklypo dalį. Apelianto teiginį, kad jis pardavė ieškovui ne visus ginčo namų valdos statinius, paneigia įsiteisėjusiu 2009 04 14 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuriuo atmestas A. P. reikalavimas dėl 1993 10 08 statinių pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nustatytos faktinės aplinkybės, kurių nebereikia įrodinėti šioje byloje remiantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis. Apeliaciniame skunde nurodoma faktinė aplinkybė jog atsakovas namų valda naudojosi vykstant ginčui dėl nuosavybės į pastatus ir naudojasi iki šiol yra teisiškai nereikšminga, nes faktinis jam nepriklausančios namų valdos naudotojas neturėjo ir neturi teisės įsigyti valstybinės žemės ne aukciono, lengvatine tvarka. Taip pat neturi reikšmės ir aplinkybės ar ieškovas siekė įsigyti iš valstybės nuosavybėn žemės sklypą ar šia teise nepasinaudojo, nes nustačius, kad ieškovas tokios teisės nesiekė įgyvendinti, ši aplinkybė nesudarytų pagrindo palikti galioti imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį sandorį. Pasatų savininkas laisvas apsispręsti išsipirkti jo namų valdai priskirtą naudotis valstybinės žemės sklypą ar jį nuomoti iš valstybės. Kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiu jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais vėliau sudarytus ginčo žemės sklypo dalies perleidimo sandorius ar kad šiuos sandorius sudarę R. Z., V. J., Š. L., A. L. ir Š. K. yra sąžiningi žemės sklypo dalies įgijėjai ir jų atžvilgiu restitucija negali būti taikoma natūra, o turi būti vadovaujamasi nuostatomis,

numatančiomis kitokį restitucijos būdą. Kolegija konstatuoja jog minėti asmenys dėl teismo sprendimo apeliacinių skundų nepadavė ir atsiliepimų į skundus taip pat nepateikė taip pat nėra duomenų jog jie būtų kokiu nors būdu įgalioję apeliantą A. P. ginti jų interesus apeliacinės instancijos teisme prašant keisti restitucijos būdą, todėl darytina išvada, kad šie asmenys su teismo sprendimu sutinka. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste L AT arba kasacinis teismas) praktikoje nurodyta, jog sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, apie sandorio objektą, sandorį ketinantį sudaryti asmenį iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (LAT 2007 04 19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2009 09 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; kt.). Sąžiningais pagal kasacinio teismo praktiką pripažįstami tik tokie asmenys, kurie sudarydami sandorius visomis jiems prieinamomis priemonėmis pasidomėjo ar sudaromas sandoris neprieštarauja įstatymui ar jie veikė kaip tokiomis sąlygomis veiktų apdairus ir rūpestingas asmuo. Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių Viešajame registre po sutarties sudarymo buvo registruotos ieškovo turtinės teisės į pastatus ginčo sklype. Atsakovai įsigydami ginčo sklypo dalis turėjo teisę ir pareigą pasidomėti viešai prieinamais duomenimis apie pastatų ir sklypo savininkus ir pasiaiškinti kodėl jie skiriasi ar tarp pastatų ir sklypo savininkų nėra inicijuotą ginčų tarp šių asmenų.

A. A. P. ir apeliantas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui atnaujintas senaties terminas. Tačiau kolegija pritaria jog šiuo atveju teismas atnaujindamas senaties terminą pagrįstai atkreipė dėmesį, kad ginčo pirkimo-pardavimo objektu buvo valstybinė žemė, teisėtas disponavimas, kuria atitinką viešąjį interesą, taip pat į tai, kad pritaikius senatį būtų paliktas galioti neteisėtas įstatymui prieštaraujantis sandoris, kas prieštarautų bendrajam principui, kad iš „neteisės neatsiranda teisė". Be to, kaip nurodė ieškovas, jis ilgą laiką buvo išvykęs iš Lietuvos, per atstovą buvo inicijavęs bylą teisme dėl ginčo sandorio negaliojimo, tačiau ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas atstovui neatvykus į teismo posėdį. Todėl kolegija sprendžia jog atnaujindamas senaties terminą teismas teisingai vertino ypatingą faktinę situaciją, susiklosčiusią šioje byloje.

Kolegija remdamasi kasacinio teismo suformuota praktika dėl sąžiningo (nesąžiningo) įgijėjo vertinimo bylose, kuriose reiškiami reikalavimai dėl sandorių negaliojimo taip pat atmeta apelianto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo išvada jog Vilniaus miesto valdyba, sudarydama ginčo valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį neveikė atidžiai ir rūpestingai, neteisinga. Kolegija taip pat nesutinka su teiginiais jog Vilniaus miesto valdyba buvo sąžininga sutarties šalis, kad teismas turėjo įvertinti ar sandoris ne buvo sudarytas dėl apgaulės, ar A. P. ne atliko tyčinių nesąžiningų veiksmų, tyčia ne nuslėpė svarbių aplinkybių ar ne pranešė tikrovės neatitinkančias aplinkybes dėl esminių sandorio elementų tuo siekdamas suklaidinti kitą sandorio šalį ir taip suklaidino Vilniaus miesto valdybą. Kaip jau minėta duomenys apie ginčo namų valdos pardavimą ieškovui buvo išviešinti ir veikdama kaip apdairus, protingas ir rūpestingas juridinis asmuo, atstovaujantis valstybę sandoryje su fiziniu asmeniu, Vilniaus miesto valdyba turėjo visas galimybes ir pareigą pasitikrinti ar sandoris sudaromas su tinkamu asmeniu (pastatų esančiu sklype savininku), turinčiu teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti valstybei priklausantį turtą (žemės sklypą). Tai, kad poįstatyminiame akte, Tvarkos 5 punkte, sklypo pardavimo A. P. metu, nebuvo smulkiai reglamentuoti savivaldybių kaip valstybės atstovų veiksmai, privatizuojant valstybinę žemę, nebuvo numatyta jų pareiga patikrinti, sklypuose esančio nekilnojamojo turto teisinį įregistravimą, neatleidžia jų nuo pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai disponuojant valstybės nuosavybe. Todėl taikyti vienašalę restituciją nėra pagrindo, kaip nėra ir pagrindo peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų.

Kiti neaptarti apeliacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis

byloje Nr.3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Kolegija konstatuoja jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinius skundus tenkinti juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinius skundus atmetus, remiantis 93 straipsnio nuostatomis apeliantams bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinėje instancijoje nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija vadovaudamasi CPK 325 str., 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.