Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. patirtą neturtinę žalą.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. spalio 2 d. (b. l. 9). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. spalio 2 d., ir atsakovui reikalaujant, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. spalio 2 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos jam kaip neįgaliam asmeniui. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę 10 lokalinio sektoriaus 2 būryje (b.l.60). Pareiškėjas yra neįgalus asmuo, į Alytaus pataisos namus pateko, turėdamas tik vieną koją, kita koja remtis negalėjo dėl neužgyjančių trofinių žaizdų, judėti galėjo tik vežimėlio pagalba, ir dėl besikartojančių kraujo užkrėtimų, buvo amputuota ir kitos kojos dalis (b.l.8, 62-63). Pareiškėjas nurodo, kad tinkamų sąlygų neįgaliesiems nuteistiesiems nesudarymas buvo tirtas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus (toliau- ir Seimo kontrolierius), konstatuota eilė pažeidimų, ir tik po tyrimo sąlygos šiek tiek pagerėjo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis asmeniškai kreipėsi į Seimo kontrolierių, taip pat nepateikė jokių duomenų, kada ir dėl kokių sąlygų Seimo kontrolierius atliko patikrinimą Alytaus pataisos namuose. Iš viešai skelbiamų duomenų teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Seimo kontrolierius tyrė Alytaus PN bausmę atliekančio nuteistojo 2016-06-29 skundą, 2016-06-27 atliko stebėseną dėl tinkamų kalinimo sąlygų sudarymo neįgaliesiems asmenims Alytaus pataisos namuose ir surašė 2016-11-21 pažymą Nr.4D-2016/1-969 (toliau- ir Seimo kontrolieriaus pažyma, b.l. 42-59), kuria teismas remiasi nagrinėjamojoje byloje.

Pareiškėjas teigia, kad jam suteikta lova nebuvo pritaikyta neįgaliesiems. Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie lovos konstrukciją, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šią aplinkybę, taip pat pažymi pareiškėjas turėjo galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, kuris atliko patikrinimus Alytaus PN ir ginčo laikotarpis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos lovos ( ar joje pakloto čiužinio) jis būtų kreipęsis į kokias nors institucijas. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius šią aplinkybę, o ir praėjus ilgam laiko tarpui (dviem metams) nuo ginčo laikotarpio pabaigos, kas apsunkina galimybę nustatyti, kokia buvo būtent pareiškėjui skirtos lovos konstrukcija ir koks joje buvo čiužinys, teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.

Pareiškėjas teigia, kad jo buvimo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos. Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015-10-14 patikrinimo akte Nr.PA-436 (b.l.20-22), 2016-12-09 patikrinimo akte Nr.PA.1-309 (22.14.3. 1.12) (b.l.23-25) konstatuota, kad Alytaus PN veiklą vykdo nepažeisdami Higienos normų HN 134:2015 nuostatų. Seimo kontrolieriaus pažymoje (28 punktas) taip pat konstatuota, jog patikrinimo metu nenustatyta, kad Socialinės globos sektoriaus gyvenamosiose patalpose būtų neužtikrintas tinkamas vėdinimas. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas teigia, kad tualetai, dušai, koridoriai buvo nepritaikyti neįgaliesiems.

Atsakovės atstovas teismui atsiliepime teismui nurodė, kad 2 būrio laiptinėje, sanitariniame mazge kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose visur įrengti porankiai, pateikė 2 būrio dušo, sanitarinių mazgo, koridoriaus nuotraukas (b.l.32-37), iš kurių matyti, kad porankiai minėtose patalpose sumontuoti, tačiau nedetalizavo, kada jie buvo įrengti. Iš pateiktų Alytaus visuomenės sveikatos centro pažymų matyti, kad neįgaliųjų nuteistųjų buities sąlygos buvo tikrintos tik ginčo laikotarpio pabaigoje, t.y. 2016-12-07, 2016-12-09 patikrinimo akte Nr.PA.1-309 (22.14.3. 1.12) (b.l.23-25) konstatuota, kad neįgaliesiems pritaikyti dušai, tualetai, sumontuotas liftas. Pareiškėjas teigia, kad neįgaliesiems pritaikyti įrenginiai atsirado tik po Seimo kontrolieriaus atlikto patikrinimo. Seimo kontrolieriaus pažymoje konstatuota, kad atlikto patikrinimo 2016-06-27 metu nustatyta, jog Korpuse, kuriame laikomi judėjimo galią turintys nuteistieji, sukurta aplinka, iš dalies atitinkanti neįgaliųjų specialiuosius poreikius: įrengti platūs įėjimai, liftas, koridoriuje tualetuose įrengti ranktūriai (19.1.1.2 punktas). Todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad ranktūriai koridoriuje bei tualete buvo įrengti tik po Seimo kontrolieriaus apsilankymo. Tačiau Seimo kontrolieriaus pažymoje taip pat buvo konstatuota, kad sanitariniuose mazguose esančios tualeto kabinos yra per siauros neįgaliojo vežimėliui, dušinėse nėra turėklų bei ranktūrių, kurie padėtų judėjimo sunkumų turintiems asmenims saugiai ir laisvai judėti dušinės patalpose, savarankiškai atlikti higienos procedūras (19.1.1.3, 1.4 punktai), konstatuota, kad Socialinės globos sektoriuje nėra sudarytos tinkamos sąlygos bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas neįgaliesiems pritaikytas gyvenimo sąlygas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė patekti į medicinos dalį. Atsakovės atstovo pateiktas Medicinos dokumentų išrašas (b.l.62-63) patvirtina, kad gydytojai ir slaugytojos pareiškėją lankė ir reikiamas procedūras atlikinėjo pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, be to, socialinės globos sektoriuje yra liftas neįgaliesiems, judantiems su vežimėliu, ką patvirtina ir aukščiau nurodyti įrodymai. Todėl pareiškėjo argumentas, kad jis negalėjo patekti į medicininę dalį gauti medicinos priežiūros paslaugų atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde taip pat teikia argumentus, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos steriliai perrišti žaizdą, ko pasėkoje jis neteko ir antros kojos. Teismas pažymi, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas mano, kad jam nebuvo suteiktos tinkamos medicinos paslaugos, jis savo pažeistas teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka. Ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų (neužtikrintų) sveikatos priežiūros paslaugų ( tarp jų- ir suteiktų ar neužtikrintų pataisos įstaigoje), atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013, 2014 m. gegužės 5 d. nutartį teismingumo byloje Nr.T-59/2014, 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr.T-56/2015, 2018 m. rugpjūčio 24 nutartį teismingumo byloje Nr.T-83/2018). Analogiškos praktikos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS-376/2014, 2016 m. balandžio 4 nutartį administracinėje byloje Nr.A-586-442/2016, 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS-41-520/2017, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS-201-492/2017). Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Vadovaujantis Įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę CPK kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus PN neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų (BVK 173 straipsnio 5 dalis), todėl konstatuotina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis neįgaliajam pritaikytomis kalinimo sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė sunkumais, nepatogumais, emocine depresija, garbės ir orumo pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į pažeidimus ir jų trukmę, sunkią pareiškėjo sveikatos būklę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, taip pat atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertina 300 Eur ir ši suma priteisiama iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. J. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 300,00 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2015 m. spalio 3 d. – 2016 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu, atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.