- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-12
- Bylos Nr.
- e2A-146-450/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02156-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Danutė Gasiūnienė, Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Klaško“
- Atsakovas
- J. G., A. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danutės Gasiūnienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaško“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaško“ ieškinį atsakovams J. G. ir A. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Klaško“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), 2016 m. rugsėjo 20 d. Dovanojimo sutartį Nr. DA-8106 negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją ir Žemės sklypą grąžinti atsakovei J. G.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2015 m. kovo 13 d. su J. G. sudarė Žemės sklypo įkeitimo sutartį Nr. 3 (toliau – Įkeitimo sutartis), kurioje numatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis 2 565 kv. m. bendrojo ploto žemės sklypas įkeičiamas ieškovei, siekiant užtikrinti atsakovės įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymą. 2015 m. kovo 15 d. ieškovė su atsakove sudarė Paskolos sutartį Nr. 2 (toliau – Paskolos sutartis), pagal kurią paskolino atsakovei 99 980 JAV dolerių (90 578 Eur). Ieškovė įsipareigojo pinigus pervesti bendrovės „Alliance Duty Free Ltd“, esančios Tailande, įstatinio kapitalo formavimui. Pinigus pervedė 2015 m. kovo 18 d. Ieškovė 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į atsakovę, ragindama grąžinti paskolą iki 2016 m. spalio 3 d., tačiau paskola negrąžinta. 2016 m. spalio 11 d. ieškovė sužinojo, kad atsakovei priklausantis Žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė 57 400 Eur, 2016 m. rugsėjo 20 d. Dovanojimo sutartimi perleistas A. K..
3. Atsakovams sudarius neatlygintinį sandorį, ieškovė A. K. (ne)sąžiningumo nevertino. Nors atsakovė turi 100 tūkst. Eur vertę viršijančio kito nekilnojamojo turto, tačiau šiam nekilnojamajam turtui įregistruota hipoteka. Neįvykdžiusi prievolių ieškovei, atsakovė negalėjo sudaryti kitų neatlygintinų sandorių, nes būtų apsunkinta ieškovės galimybė išreikalauti skolą iš kito turto. Įkeitimo sutartis sudaryta nesilaikant notarinės formos reikalavimų, todėl Įkeitimo sutartis laikytina Paskolos sutarties Nr. 2 priedu ar jos dalimi. Pagal Įkeitimo sutarties 3.2.1 punktą atsakovė galėjo disponuoti Žemės sklypu tik atlygintinai ir nemažinant bendrosios Žemės sklypo vertės. Įkeitimo sutartimi turtas įvertintas ta pačia suma, kaip ir Paskolos sutartimi, kas patvirtina, jog turtas įkeistas Paskolos sutarties vykdymui užtikrinti. Ieškinio senaties terminai dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo nepraleisti, taikytina vienašalė restitucija.
4. Jungtinės veiklos sutarties sudarymo aplinkybės abejotinos. Jungtinės veiklos sutartis galėjo būti pasirašyta tik dėl to, kad buvo sudaryta Įkeitimo sutartis. Paprastai tokios sutartys tarp vaikų ir tėvų nesudaromos. Kadangi teismas netenkino prašymo ieškovę pakeisti jos teisių perėmėja uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Atlantic Duty free“, prašė vadovautis Reikalavimo perleidimo sutarties 2.3 punktu ir laikyti, kad nesant duomenų dėl pradinio ir naujojo kreditoriaus atsiskaitymo dokumentų, Reikalavimo perleidimo sutartis teisinių pasekmių nesukelia.
Atsiliepimas
5. Atsakovė J. G. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė jai perdavė 99 980 JAV dolerių Tailando kompanijos „Alliance Duty Free Ltd“ įstatiniam kapitalui. Paskolos sutartimi nenumatytas skolos grąžinimas. Atsakovė įvykdė įsipareigojimus, kai 2015 m. kovo 16 d. Tailando Karalystėje buvo įregistruota ribotos atsakomybės bendrovė „Alliance Duty Free Co Ltd“, kurios įstatinis kapitalas 20 000 000 batų, viena iš akcininkių yra UAB „Klaško“. Įkeitimo sutartis užtikrina 2015 m. kovo 2 d. paskolos sutartį Nr. 1 ir neturi ryšio su 2015 m. kovo 13 d. paskolos sutartimi Nr. 2. Lietuvos arbitražo teismo galutiniame sprendime konstatuota, kad Įkeitimo sutartis sudaryta užtikrinant paskolos sutarties Nr. 1, sudarytos tarp ieškovės ir Kanchana Kawikhetet, vykdymą. Įkeitimo sutartis niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – nesilaikyta notarinės formos. Ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovei. 2018 m. sausio 15 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleidusi kreditorinį reikalavimą, ieškovė prarado galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovę. 2016 m. rugsėjo 20 d. Dovanojimo sutartį sudarė, siekdama įvykdyti savo pareigą tėvui, kuris po motinos mirties neturėjo pragyvenimo lėšų.
6. Atsakovas A. K. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad 2005 m. birželio 1 d. su J. G. sudarė Jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią įsipareigojo bendrai veikti projektuojant, statant ir parduodant kotedžą bei pasidalijant gautus pinigus, anksčiau nei atsakovė sudarė Paskolos sutartį. Vykdydamas šią sutartį atsakovas 2005 m. birželio 6 d. nupirko Žemės sklypą ir padovanojo savo dukrai J. G.. Dukra tuo metu gyveno Airijoje ir turėjo didelę patirtį statybos versle. 2007-2008 metais verslas tapo rizikingas ir buvo nuspręsta kotedžo nestatyti. Jungtinės veiklos sutarties nenutraukė, nes tikėjosi verslo sąlygų pagerėjimo. 2016 m. balandžio 28 d. mirė atsakovo sutuoktinė ir jis liko be pragyvenimo šaltinio, todėl pareikalavo grąžinti dovanotą Žemės sklypą. Iki Dovanojimo sutarties sudarymo jis buvo J. G. kreditorius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš UAB „Klaško“ J. G. naudai 314 Eur vertimo išlaidų bei 18,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas.
8. Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 13 d. Paskolos sutartimi ieškovė atsakovei paskolino 99 980 JAV dolerių bendrovės „Alliance Duty Free Ltd“ įstatinio kapitalo formavimo tikslui, metinė palūkanų norma 1 proc. (5 punktas). Tarptautinio mokėjimo nurodymais 2015 m. kovo 18 d. ieškovė atsakovei pervedė 99 980 JAV dolerių. Lietuvos arbitražo teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. galutiniu sprendimu buvo patenkintas UAB „Klaško“ ieškinys ir iš J. G. priteista 91 498,12 Eur skolos, 1 470,83 Eur palūkanų ir 6 proc. palūkanų. Skola priteista remiantis 2015 m. kovo 13 d. sudaryta Paskolos sutartimi.
9. Iš pateiktos 2018 m. sausio 15 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. 8/1 teismas nustatė, kad UAB „Klaško“ perleido UAB „Atlantic Duty Free“ reikalavimo teisę į iš J. G. priteistą skolą. Sutarties 1.1 ir 1.2 punktuose išaiškinta, jog skolą sudaro 91 498,12 Eur skola, 1 470,83 Eur palūkanos, 6 proc. metinės palūkanos bei 5 972,33 Eur arbitražo išlaidos, taip pat visos kitos skolininkės J. G. prievolės, kylančios iš 2017 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos arbitražo teismo galutinio sprendimo byloje Nr. 1-1/2017, kurių sumokėjimo kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, ir reikalavimo teisę, į kurią pradinis kreditorius siekia perleisti naujajam kreditoriui. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ieškovė yra perleidusi reikalavimo teisę į visą Lietuvos arbitražo teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. galutiniu sprendimu priteistą skolą, todėl, teismo vertinimu, šiuo metu jokios galiojančios reikalavimo teisės neturi.
Šalies argumentai
10. Ieškovės atstovė teismo posėdžio pradžioje prašė taikyti Reikalavimo teisės perleidimo sutartį šiame teismo procese ir pakeisti ieškovę teisių perėmėja UAB „Atlantic Duty Free“. Teismui 2018 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakius pakeisti ieškovę bei nustačius, kad Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi neperleistas reikalavimas pareikšti Pauliano ieškinį atsakovei, pradėjo teigti, jog reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra negaliojanti, kadangi pati ieškovės atstovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių UAB „Atlantic Duty Free“ atsiskaitymą pagal sutartį. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties 2.3 punkte nurodoma, jog nustatyto dydžio reikalavimo teisė į skolininką naujajam kreditoriui pereina nuo visiško naujojo kreditoriaus atsiskaitymo su pradiniu kreditoriumi, kaip tai numatyta sutarties 3.2 ir 3.3 punktuose. Teismas nustatė, kad jam pateiktos Reikalavimo teisės perleidimo sutarties tekste nėra 3.2 punkto, o punkto nebuvimas tekste niekaip neaptartas. Teismas preziumavo, jog proceso šalis elgiasi teisingai ir sąžiningai. Tai, kad ieškovės atstovė teikė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį teismui bei prašė taikyti jos pasekmes, teismo vertinimu, rodo, jog ji buvo visiškai įsitikinusi tuo, kad Reikalavimo teisės perleidimo sutartis galioja ir jokie papildomi vien tik ieškovės turimi tinkamo įvykdymo įrodymai, teismui neturi būti teikiami. Visišką pozicijos pakeitimą, baigiamosiose kalbose prašant pačios ieškovės pateiktą sutartį laikyti neturinčia teisinės reikšmės, teismas vertino kaip nesąžiningą procesinį elgesį. Bylos nagrinėjimo eigoje neatsirado jokia nauja aplinkybė, dėl kurios atsirastų naujų įrodymų pateikimo poreikis. Kadangi ieškovė prieš paskutinį teismo posėdį pateikė Reikalavimo teisės perleidimo sutarties tekstą be 3.2 punkto, tai teismas negalėjo šio punkto įvertinti kontekste su sutarties įsigaliojimo sąlyga, numatyta 2.3 punkte. Įvertinęs išdėstytus argumentus teismas neturėjo pagrindo vertinti Reikalavimo teisės perleidimo sutarties kaip nesukeliančios teisinių pasekmių ir sprendė, kad ieškovei perleidusi reikalavimo teisę į J. G. UAB „Atlantic Duty Free“, ieškovė galiojančios reikalavimo teisės neturi, kas teismui sudarė pagrindą ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
11. Nors teismui ir nebuvo teisinės reikšmės vertinti kitas Pauliano ieškinio sąlygas, nes bent vienos sąlygos negaliojimas sudaro pagrindą ieškinį atmesti, teismas įvertino šalių pateiktus argumentus.
12. Atsakovas A. K. pateikė 2005 m. birželio 1 d. Jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią sutarties šalys susitarė, jog įsipareigoja bendrai veikti projektuojant, statant ir realizuojant kotedžą ir pasidalinti pelną lygiomis dalimis. Atsakovas įsipareigojo įgyti žemės sklypą ir jį perleisti J. G., o atsakovė įsipareigojo savo lėšomis suprojektuoti ir pastatyti kotedžą. Sutartyje numatyta, kad A. K. nuosavybės teisę į žemės sklypą perleidžia, sudarydamas dovanojimo sutartį. Žemės sklypo dovanojimo sutartimi, sudaryta 2006 m. sausio 4 d. notarine forma, A. K. ir T. K. padovanojo dukrai J. G. Žemės sklypą, kurio rinkos vertė 58 397 Lt.
13. Paskolos sutartyje nenustatytas paskolos grąžinimo terminas. 2016 m. rugsėjo 28 d. ieškovė atsakovei pateikė raginimą dėl įsiskolinimo, kuriuo prašė grąžinti 2015 m. kovo 2 d. Nr. 2 suteiktą 99 980 JAV dolerių paskolą. Raginime nurodyta kita paskolos sutarties sudarymo data, nei ieškovė kildina savo reikalavimą į atsakovę šioje byloje. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis), o reiškiant Pauliano ieškinį nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina. Skaičiuojant paskolos grąžinimo terminą nuo minimo raginimo atsakovės pareiga grąžinti skolą ieškovei atsirado 2016 m. spalio 28 d., t. y. vėliau nei atsakovui A. K. (CK 6.873 straipsnio 2 dalis). Paskolos grąžinimo prievolė atsirado nuo Paskolos sutarties sudarymo (2015 m. kovo 13 d.), o reikalavimo teisė tapo vykdytina ne anksčiau kaip 2016 m. spalio 28 d.
14. Ieškovė kėlė abejones dėl Jungtinės veiklos sutarties tinkamo sudarymo, tačiau įrodymų, kuriais remiantis būtų galima laikyti, jog Jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta, nepateikė. Ieškovės prašymu buvo paskirta teismo rašysenos ekspertizė. 2018 m. vasario 9 d. ekspertizės akte nurodyta, jog 2005 m. birželio 1 d. Jungtinės veiklos sutarties antrajame lape pasirašė J. G.. Nesant įrodymų, jog atsakovai realiai nebuvo sudarę Jungtinės veiklos sutarties, teismas pripažino, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina Jungtinės veiklos sutarties vykdymą. Žemės sklypas nuo 2005 m. liepos 8 d. iki 2006 m. sausio 18 d. priklausė A. K.. Dovanojimo sutarties pagrindu Žemės sklypas perėjo J. G. nuosavybėn. J. G. nuo 2006 m. sausio 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. turėjo Žemės sklypą nuosavybės teise. 2016 m. rugsėjo 20 d. Dovanojimo sutartimi Žemės sklypas perleistas A. K.. Teismas nustatė, kad Jungtinės veiklos sutarties bei 2006 m. sausio 4 d. Dovanojimo sutarties sudarymo momentas rodo, jog galima remtis atsakovų paaiškinimais dėl Jungtinės veiklos sutarties vykdymo.
15. Jungtinės veiklos sutarties 6.4 punktas nurodo, kad nutraukus sutartį, kiekvienai šaliai turi būti grąžinta viskas, kas buvo įnešta pagal šią sutartį. Nors atskiru rašytiniu susitarimu Jungtinės veiklos sutartis nebuvo nutraukta, tačiau Žemės sklypas buvo grąžintas A. K. nuosavybėn, kas, teismo vertinimu, patvirtina realų Jungtinės veiklos sutarties 6.4 punkto taikymą. Atsakovai nestatė kotedžo, kurio statyba buvo Jungtinės veiklos sutarties tikslas, todėl atsirado pagrindas Jungtinės veiklos sutartį nutraukti ir taikyti šios sutarties 6.4 punkto pasekmes. Nuo sprendimo nutraukti Jungtinės veiklos sutartį priėmimo A. K. tapo J. G. kreditoriumi. Atskiras susitarimas dėl Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo nebuvo sudarytas, todėl tapimo kreditoriumi momentas gali būti nustatomas pagal realius veiksmus, kurie rodo Jungtinės veiklos sutarties nutraukimą – t. y. 2016 m. rugsėjo 20 d. Dovanojimo sutarties sudarymą. Teismas prievolės pagal Jungtinės veiklos sutarties 6.4 punktą atsiradimo momentą vertino pagal 2016 m. rugsėjo 20 d. Dovanojimo sutarties sudarymo momentą, kuris yra formalus. Iki sprendimo nutraukti Jungtinės veiklos sutartį priėmimo Žemės sklypas pagal šią sutartį atsakovės buvo įsipareigotas panaudoti ne paskolos ieškovei grąžinimui, o jungtinei veiklai su kitu atsakovu. Teismas šios prievolės atsiradimo momentą vertino pagal Jungtinės veiklos sutarties sudarymo momentą ir nustatė, kad jis yra ankstesnis nei prievolės pagal Paskolos sutartį atsiradimo momentas. Tai reiškia, jog prievolė Žemės sklypą naudoti jungtinei veiklai, o nenaudojant – Žemės sklypą grąžinti A. K., atsirado iki 2015 m. kovo 13 d. Dovanojimo sutarties sudarymo. Žemės sklypas nuo 2005 m. birželio 1 d. buvo jungtinės veiklos turtas. Teismas tuo konstatavo sandorio sudarymo privalomumą.
16. Ieškovė rėmėsi 2015 m. kovo 13 d. Įkeitimo sutartimi, kuria atsakovė, vykdydama įsipareigojimus pagal 2015 m. kovo 2 d. Paskolos suteikimo sutartį Nr. 1, UAB „Klaško“ naudai įkeitė Žemės sklypą, įkeitimo objekto vertė 99 980 JAV dolerių. Pagal Įkeitimo sutarties 4.1 punktą įkaito turėtojas turi teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu paskolos gavėjas nevykdo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį. Išieškojimas į įkeitimo objektą nukreipiamas teismo sprendimu galiojančiuose įstatymuose nustatyta tvarka (4.2 punktas). Kadangi Įkeitimo sutartyje nurodyta kita paskolos sutarties sudarymo data ir kitas numeris, teismas darė išvadą, jog Įkeitimo sutartimi nebuvo užtikrintas šiai bylai aktualios Paskolos sutarties vykdymas. Teismas, remdamasis CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 1.93 straipsnio 3 dalimi, Įkeitimo sutarties nevertino nei kaip nekilnojamojo turto įkeitimo sutarties, nei kaip rašytinio įrodymo, rodančio šalių valią. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, jog atsakovė J. G. Jungtinės veiklos sutartį pasirašė dėl to, kad siekė išvengti Įkeitimo sutarties taikymo pasekmių, nes jau nuo Įkeitimo sutarties sudarymo abiem sandorio šalims turėjo būti suprantama, kad Įkeitimo sutarties sudarymas paprasta rašytine forma negali sukelti teisinių pasekmių. Šiuo metu plačiau žinomas hipotekos institutas ir jo realizavimo forma. Tikėtis, jog notarine tvarka nesudarytas ir hipotekos registre neregistruotas nekilnojamojo daikto įkeitimas gali sukelti teisines pasekmes, nebuvo pagrindo ir tai turėjo būti suprantama šalims, kurių abi Lietuvos arbitražo teismas pripažino veikusias kaip verslininkus.
17. Teismas atsakovų nurodytų aplinkybių, jog buvo privaloma sudaryti Dovanojimo sutartį, kadangi mirus atsakovo žmonai, jis neteko pragyvenimo pajamų, nenustatė, nes nebuvo pateikti duomenys, jog T. K. išlaikė A. K. bei, kad pats A. K. po jos mirties neturėjo pinigų pragyvenimui.
18. Kreditoriaus teisių pažeidimą ieškovė įrodinėjo tuo, kad sudariusi dovanojimo sutartį, kuria tėvui padovanojo Žemės sklypą bei kitą žemės sklypą, J. G. negalės grąžinti skolos. Atsakovė neįrodinėjo, jog ji turi pakankamai lėšų ir galėtų paskolą ieškovei grąžinti. Iš Nekilnojamojo turto registro pateiktų duomenų matyti, jog J. G. turi 8 nekilnojamojo turto objektus; hipoteka ir įsiskolinimas už įgytą turtą registruota butui, esančiam (duomenys neskelbtini), butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Ieškovė dar turi su šiais butais susijusio nekilnojamojo turto bei butą/patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), apie kurių įkeitimą duomenų byloje nėra. Kadangi atsakovė minimo ieškovės argumento neginčijo, teismas savo iniciatyva atsakovės turtinės padėties ir finansinių galimybių nevertino ir laikė, kad po Dovanojimo sutarties sudarymo atsakovės galimybės atsiskaityti su ieškove sumažėjo. Kadangi A. K. yra J. G. kreditorius, teismas konstatavo sandorio privalomumą, tai sandorio sudarymas, kuriuo tenkintas šio kreditoriaus reikalavimas, negali būti laikomas ieškovės, kaip kreditorės teisių, pažeidimu.
19. Teismas sprendė, kad negalima laikyti, jog J. G. buvo nesąžininga ir žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, kai ji privalėjo grąžinti Žemės sklypą A. K. Jungtinės veiklos sutarties 6.4 punkto pagrindu.
20. Kadangi dovanojimo sandoris neatlygintinas, nereikalinga įrodinėti A. K. nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).
21. Atmetęs ieškinį, teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovams klausimą; iš ieškovės į valstybės biudžetą priteisė 18,02 Eur pašto išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
22. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
22.1. Dėl ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė šiuo metu neturi galiojančios reikalavimo teisės ir tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti. Tokia išvada prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai (2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017), pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 48 straipsnio nuostatas bei kelia abejones dėl teismo nešališkumo.
22.2. Teismas padarė procesinį pažeidimą dar 2018 m. kovo 29 d. priimdamas neskundžiamą nutartį atmesti ieškovės prašymą dėl UAB „Klaško“ pakeitimo UAB „Atlantic Duty Free“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 pasisakyta, jog materialinių subjektinių teisių perėmimas actio Pauliana instituto pagrindu nagrinėjamoje byloje yra galimas.
22.3. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Klaško“ perleido UAB „Atlantic duty free“ reikalavimo teises iš J. G. išsireikalauti skolos sumokėjimą. Ieškovės neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė kilo priteisus J. G. skolą pagal Paskolos sutartį Nr. 2 Lietuvos arbitražo teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. galutiniu sprendimu. Actio Pauliana ieškinio pareiškimas yra vienas iš kreditoriaus teisių gynimo būdų, kuriuo ir siekiama padidinti skolininko galimybes atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę.
22.4. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų (UAB „Alliance Duty Free“, kuri perėmė ieškovės teises išieškoti skolą iš atsakovės) materialiųjų teisių ir pareigų, todėl yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
22.5. Dėl privalomumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį
. Ieškovė teismo paskirtiems ekspertams prašė užduoti du klausimus dėl atsakovės parašo tikrumo ir Jungtinės veiklos sutarties sudarymo datos, tačiau teismas prašymą tenkino tik iš dalies, nurodydamas, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. gruodžio 20 d. rašte nurodyta, jog dokumentų atitikimo jų nurodytai sudarymo datai Lietuvos teismo ekspertizės centras neatlieka, todėl dokumento techninė ekspertizė neskiriama. Minėto rašto civilinėje byloje nėra, todėl abejotina teismo nešališkumu.
22.6. Atsakovų procesinis elgesys iš pradžių neatskleidžiant Jungtinės veiklos sutarties egzistavimo fakto, vėliau laiku nepateikiant šio dokumento originalo, atsižvelgiant į šalių giminystės ryšius, neteikiant įrodymų apie didelę atsakovės patirtį statybų versle, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog minėtas dokumentas yra surašytas tik šios bylos nagrinėjimo metu, siekiant pagrįsti atsakovų gynybinę poziciją, todėl nepatvirtina privalomumo sudaryti ginčijamą Dovanojimo sutartį.
22.7. Jungtinės veiklos sutarties 6.1 punkte aiškiai numatyta, jog ji galioja trejus metus, t. y. iki 2008 m. birželio 1 d., tačiau joje nenumatytos jokios sąlygos dėl turto grąžinimo neįvykus kotedžo statyboms po trejų metų termino, todėl neegzistuoja ir joks privalomumas grąžinti Žemės sklypą A. K..
22.8. Nors atsakovas ir nurodė, jog šalys susitarė nenutraukti Jungtinės veiklos sutarties, kol praeis ekonomine krizė, tačiau šis sutarties pratęsimas nebuvo atliktas tinkama forma (Jungtines veiklos sutarties 7.1 punkte numatyta, jog visi sutarties pakeitimai turi būti daromi raštu), todėl Jungtinės veiklos sutartis pasibaigė. Atitinkamai teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas sutartį nutraukė 2016 m.
22.9. Atsižvelgiant į tai, kad Jungtinės veiklos sutartimi atsakovai susitarė dėl nekilnojamojo daikto (kotedžo) projektavimo, statymo ir realizavimo bei įnašo į jungtinę veiklą (nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) įsigijimo ir perleidimo), tokia sutartis privalėjo būti sudaryta notarine forma, o minėtos sandorio formos nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančia. Teismas šių ieškovės argumentų nevertino ir visiškai dėl jų nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
22.10. Dėl skolininko nesąžiningumo. Teismas nepagrįstai darė išvadą, jog Įkeitimo sutartimi nebuvo užtikrintas šiai bylai aktualios Paskolos sutarties vykdymas, nes jeigu būtų egzistavusi kita Paskolos sutartis, atsakovė būtų ją pateikusi, kaip atsikirtimus į ieškovės reikalavimus. Įkeitimo sutartyje buvo padarytas rašymo apsirikimas, nurodant Paskolos sutarties numerį ir datą, tačiau įkeitimo sutarties 1.2 punkte šalių nurodyta įkeičiamo daikto vertė (99 980 USD), kuri yra tokia pati, kaip paskolos dydis.
22.11. Sudarydama Dovanojimo sutartį, atsakovė pažeidė prie Paskolos sutarties sudarytos Įkeitimo sutarties 3.2.1 punktą, pagal kurį galėjo disponuoti Žemės sklypu tik atlygintinai ir nemažinant bendrosios žemės sklypo vertės.
Atsiliepimas
23. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė J. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
23.1. Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Pagal 2018 m. sausio 15 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį ieškovė neperleidžia UAB „Atlantic Duty Free“ savo teisių nagrinėjamojoje civilinėje byloje, t. y. naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą. Sutartyje nėra jokios nuorodos, kad naujajam kreditoriui yra žinoma apie atsakovei pareikštą ieškinį actio Pauliana pagrindu, kad naujasis kreditorius sutinka tas teises realizuoti toliau. Ieškovė, pasirašydama reikalavimo teisės perleidimo sutartį, perleisdama kreditorinį reikalavimą į skolą, bet neperleisdama teisių į visus atliktus ieškovės vardu veiksmus realizuojant ieškovės teisę pareikšti J. G. actio Pauliana ieškinį, vadovavosi sutarčių laisvės principu. Tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovė savarankiškai atsisakė savo reikalavimo teisių atsakovei.
23.2. Dėl privalomumo sudaryti ginčijamą sutartį. Nagrinėjant bylą buvo paneigti ieškovės teiginiai, kad Jungtinės veiklos sutartis yra suklastota - antrajame lape ją pasirašė atsakovė J. G. (Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. vasario 9 d. ekspertizės aktas).
23.3. Jeigu jungtinės veiklos sutartimi sudaromas bendro pobūdžio susitarimas kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ir sukurti (ateityje) bendrąją dalinę nekilnojamojo daikto nuosavybę, toks susitarimas neprivalės būti notarinės formos; notarine forma vieno ar abiejų partnerių vardu bus sudaromas konkretus daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar suvaržymo sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
25. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės atsakovams pareikštas actio Pauliana ieškinys.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-311/2012; 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
27. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos šios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.).
28. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Reikšdamas actio Pauliana reikalavimą, įrodyti šio instituto taikymą pagrindžiančias aplinkybes turi ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-697-248/2015).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. kovo 13 d. apeliantė ir atsakovė J. G. sudarė Žemės sklypo įkeitimo sutartį Nr. 3, kurioje numatė, kad įkaito davėjui (atsakovei) nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas yra įkeičiamas įkaito turėtojui (ieškovei) siekiant užtikrinti atsakovės įsipareigojimų vykdymą pagal Paskolos sutartį Nr. 1 (1.1 punktas). Ieškovė ir atsakovė Žemės sklypą įvertino 99 980 JAV dolerių verte (1.2 punktas). 2015 m. kovo 13 d. Paskolos sutartimi ieškovė paskolino atsakovei 99 980 JAV dolerių bendrovės „Alliance Duty Free Ltd“ įstatinio kapitalo formavimui, metinė palūkanų norma 1 proc. (5 punktas). Tarptautinio mokėjimo nurodymais 2015 m. kovo 18 d. ieškovė pervedė atsakovei 99 980 JAV dolerių. Lietuvos arbitražo teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. galutiniu sprendimu buvo patenkintas UAB „Klaško“ ieškinys ir iš J. G. UAB „Klaško“ naudai priteista 91 498,12 Eur skolos, 1 470,83 Eur palūkanų ir 6 proc. palūkanų. Skola priteista pagal 2015 m. kovo 13 d. sudarytą Paskolos sutartį.
30. 2018 m. sausio 15 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 8/1 UAB „Klaško“ perleido UAB „Atlantic Duty Free“ reikalavimo teisę į iš J. G. priteistą skolą. Sutarties 1.1 ir 1.2 punktuose Reikalavimo teisės perleidimo sutarties šalys susitarė, jog skolą sudaro 91 498,12 Eur skola, 1 470,83 Eur palūkanos, 6 proc. metinės palūkanos bei 5 972,33 Eur arbitražo išlaidos, taip pat visos kitos skolininko J. G. prievolės, kylančios iš 2017 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos arbitražo teismo galutinio sprendimo byloje Nr. 1-1/2017, kurių sumokėjimo kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, ir reikalavimo teisę, į kurią pradinis kreditorius siekia perleisti naujajam kreditoriui.
Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės į skolininką
31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė perleido UAB „Atlantic Duty Free“ reikalavimo teisę į J. G., todėl ieškovė šiuo metu neturi galiojančios reikalavimo teisės ir tai sudaro pagrindą actio Pauliana ieškiniui atmesti. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo priimti procesiniai sprendimai prieštarauja vienas kitam, viena vertus, teismas 2018 m. kovo 29 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą pakeisti UAB „Klaško“ UAB „Atlantic Duty Free“, padaręs nepagrįstą išvadą, kad Reikalavimo perleidimo sutartimi perleista tik reikalavimo teisė pagal Lietuvos arbitražo teismo galutinį sprendimą, o ieškovės teisė pareikšti atsakovei J. G. actio Pauliana ieškinį nėra perleista, kita vertus, ieškinį atmetė, nurodęs, kad ieškovė yra perleidusi reikalavimo teisę į J. G. ir neturi galiojančios reikalavimo teisės. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantės pozicija, pripažįsta, kad šio kreditoriaus interesų apsaugai skirto instituto taikymo sąlyga dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nebuvo teismo tinkamai nustatyta.
32. Viena iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų yra ta, kad kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Kasacinio teismo konstatuota, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124-6.129 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 60 punktą).
33. Tai reiškia, kad, spręsdamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip actio Pauliana sąlygos, teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad tokią teisę kreditorius turėjo sudarant ginčijamus sandorius, bet ir tai, kad ją (reikalavimo teisę) tebeturi ir teismui priimant sprendimą. Kreditoriaus reikalavimo teisės turėjimas svarbus ne tik ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir visą kreditoriaus teisių gynimo laiką. Kreditoriui nebeturint galiojančios reikalavimo teisės, negalima konstatuoti, kad yra tenkinama actio Pauliana sąlyga dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Nebelikus reikalavimo teisės, kreditorius netenka teisinio kreditoriaus statuso ir vienos iš kreditoriui suteikiamų priemonių jo pažeistoms teisėms ginti.
34. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. sausio 15 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 8/1 UAB „Klaško“ perleido UAB „Atlantic Duty Free“ reikalavimo teisę į iš J. G. priteistą skolą. Sutarties 1.1 ir 1.2 punktuose Reikalavimo teisės perleidimo sutarties šalys susitarė, jog skolą sudaro 91 498,12 Eur skola, 1 470,83 Eur palūkanos, 6 proc. metinės palūkanos bei 5 972,33 Eur arbitražo išlaidos, taip pat visos kitos skolininko J. G. prievolės, kylančios iš 2017 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos arbitražo teismo galutinio sprendimo byloje Nr. 1-1/2017, kurių sumokėjimo kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, ir reikalavimo teisė, į kurią pradinis kreditorius siekia perleisti naujajam kreditoriui.
35. Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis). Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose, pavyzdžiui: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje, 6.101 straipsnio 2 dalyje, 6.107 straipsnio 1 dalyje. Teismų praktikoje pažymima ir tai, kad CK 6.101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog reikalavimo įgijėjui pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Šia teisės norma įtvirtinta bendroji taisyklė, kad, perleidžiant reikalavimą, perleidžiamos ir papildomos, šalutinės teisės, net jeigu tai ir nenurodyta cesijos sutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-672/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-1298-330/2016).
36. Byloje keliamas klausimas, ar ieškovė, 2018 m. sausio 15 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleidusi reikalavimo teises į visą Lietuvos arbitražo teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. galutiniu sprendimu priteistą skolą, kartu perleido ir nagrinėjamoje byloje realizuojamą teisę reikšti atsakovams actio Pauliana ieškinį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pažymi, kad reikalavimo įgijėjui pereina ne tik pagrindinė reikalavimo teisė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės (CK 6.101 straipsnio 1 ir 2 dalys). Naujojo kreditoriaus teisės ir pareigos yra išvestinės iš pradinio kreditoriaus turėtų teisių ir pareigų, todėl naujasis kreditorius, perimdamas reikalavimo teisę, perima pagal reikalavimo perleidimo sutartį tiek pat teisių ir pareigų, kiek turėjo pradinis kreditorius. Iš aptariamos Reikalavimo perleidimo sutarties turinio matyti, kad apeliantė perleido naujajam kreditoriui reikalavimo teises išsireikalauti iš skolininkės skolą, kylančią iš 2017 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos arbitražo teismo galutinio sprendimo byloje Nr. 1-1/201, todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad actio Pauliana ieškinio pareiškimas yra vienas iš kreditoriaus teisių gynimo būdų, kuriuo siekiama padidinti skolininko galimybes atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Esant nustatytoms aplinkybėms, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantei perleidus naujajam reikalavimo įgijėjui pagrindinę prievolę, jam perėjo ne tik pagrindė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės, t. y. tame tarpe ir teisė reikšti actio Pauliana ieškinį.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantė taip pat pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas procesinį pažeidimą padarė dar 2018 m. kovo 29 d. priimdamas neskundžiamą nutartį atmesti ieškovės prašymą dėl UAB „Klaško“ pakeitimo jos teisių perėmėja UAB „Atlantic Duty Free“. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo dviem atvejais: pirma, CPK ir kituose įstatymuose tiesiogiai nurodytais atvejais; antra, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju teismo nutartis, kuria atsisakoma įteisinti byloje teisių perėmimą, yra skundžiama atskiruoju skundu, kadangi teisių perėmėjui ji užkerta kelią dalyvauti procese (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-524-464/2018).
Dėl procesinės bylos baigties
38. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias teisių perėmimą, ir nepagrįstai ieškovės (apeliantės) nepakeitė jos teisių perėmėja UAB „Atlantic Duty Free“, todėl byla apeliacinės instancijos teisme pagal susiklosčiusią situaciją turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi iš naujo. Tai neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties bei reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją. Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškovės teisių perėmėjai iki šiol nedalyvavus procese jokia procesine padėtimi bei jai nesutinkant su teismo išvadomis dėl iki šiol jos atžvilgiu nenagrinėtų ginčo aplinkybių, ji prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės teisių perėmėja turi teisę pasirinkti ir kitokią gynybinę poziciją, kurios įvertinti apeliacinės instancijos teismas neturėtų procesinės galimybės, prieš tai nepasisakius pirmosios instancijos teismui.
39. Teisėjų kolegija, siekdama nepažeisti šalių įstatymo garantuojamos teisės būti išklausytomis, teikti byloje paaiškinimus, taip pat teisės į apeliaciją, konstatuoja esant pagrindui panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis), plačiau nepasisakant dėl likusių actio Pauliana taikymo sąlygų.
40. Kadangi skundžiamas teismo spendimas naikinamas ir grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.