Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja) ir Algimanto Kukalio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1113-375/2014 pagal ieškovės AB „Lesto“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretieji asmenys UAB „Nemuno būstas“, S. Š., S. Š., L. J., M. M., K. M., R. Š., A. Ž., D. Ž., V. Ž., V. Ž., J. B., L. B., Ž. K., A. B., S. D., D. L., R. G., S. V., T. A., D. F., P. K., A. T., V. K., D. Š., J. J., G. K., R. B., I. B., dėl skolos už elektros energiją priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Savivaldybei, kaip valstybinio turto savininkei, teisės aktais nėra suteikta teisė ne tik nekomerciniais pagrindais suteikti socialinį būstą, bet ir mokėti už socialinio būsto nuomininkų naudojamas komunalines paslaugas, nes akivaizdu, jog tai būtų atskirų asmenų, bet ne visuomenės poreikių tenkinimas, tai pažeistų visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo principus. Tokia padėtis tarnautų atskiriems asmenims, jų asmeniniams poreikiams, susidariusi situacija būtų palanki tik tiems socialinio būsto nuomininkams, kurie vengia mokėti jiems priklausančius mokesčius, tokiu būdu būtų iškreipiamas pats socialinio būsto suteikimo tikslas ir atsirastų privilegijuotų asmenų grupė.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė AB „Lesto“ prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Sprendime (3 lape) bei Ieškovės patikslintame ieškinyje yra nurodyta, kad patikrinus Gyventojų registro tarnybos duomenis, nustatyta, kad R. K. 2011-01-28 mirė, todėl į bylą trečiuoju asmeniu yra įtrauktas mirusiojo R. K. sūnus G. K., kuris yra mirusiojo įpėdinis. Teismas tinkamai taikė naujausią ir aktualią šiai bylai Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2013-03-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 163/2013 suformuotą praktiką, kuri dar kartą pakartota ir naujausioje 2014-04-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįtraukė į bylą R. K., gyvenusio ginčo gyvenamosiose patalpose Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 3-280, t. y. nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Pagal bylos duomenis nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybė ir R. K. 2002-09-04 buvo sudarę gyvenamosios patalpos Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 3A-280 (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) g. 3-280), nuomos sutartį (b. l. 62, t. 2), gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) g. 3A-280 buvo deklaravę R. K. nuo 1991-03-18 ir G. K. nuo 2005-09-08 (b. l. 64, t. 2), 2010-02-24 šių asmenų deklaravimo duomenys panaikinti (b. l. 30, t. 1), Kauno miesto savivaldybė 2010-04-09 ir 2010-04-13 sudarė gyvenamųjų patalpų Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 3-280 nuomos sutartis su M. M. ir K. M. (b. l. 61, 67–79, t. 2), R. K. (gim. 1967-07-28) 2011-01-28 mirė (b. l. 175, t. 2). Ieškovė, nustačiusi, kad R. K. yra miręs, pateikdama patikslintą ieškinį, neįtraukė trečiuoju asmeniu byloje R. K. (b. l. 160–171, t. 2), o trečiaisiais asmenimis nurodė M. M., K. M. ir G. K., kaip gyvenančius ginčo patalpose skolos susidarymo laikotarpiu. Fizinių asmenų civilinis teisnumas išnyksta jam mirus (CK 2.2 straipsnis), be to, pagal 2002-09-04 nuomos sutarties sąlygas, nuomininko R. K. šeimos nariams, gyvenantiems kartu su juo, nustatyta pareiga vykdyti visus įsipareigojimus ir atsakyti pagal prievoles, kylančias iš šios nuomos sutarties (5 punktas), todėl ieškovė trečiuoju asmeniu ir nurodė G. K.. Atsižvelgdamas į šias nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo laiko nepagrįstu.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos sumokėti skolą už patiektą elektros energiją jai priklausančiam ir nuomininkams išnuomotam socialiniam būstui.

Apeliantė (atsakovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už pareigos mokėti už suvartotą elektros energiją nevykdymą ji yra atsakinga. Nurodo, kad nuomos sutarčių pagrindu nuomininkai, pasirašydami šias sutartis laisva valia, prisiėmė pareigą mokėti mokesčius, tenkančius išnuomotam būstui ir už pačių nuomininkų sunaudotas paslaugas, tarp jų ir ieškovės, todėl už šios pareigos nevykdymą yra atsakingi nuomininkai. Teisėjų kolegija laiko šiuos apeliantės argumentus nepagrįstais. Skolų susidarymo laikotarpiu (nuo 2004 m. 4 mėn. iki 2013 m. 10 mėn.) galiojo tiek Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintos Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklės, kuriomis iš esmės pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. LR ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punkte nustatyta, jog jeigu su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Pagal šių Taisyklių 29 punktą, operatoriai ar tiekėjai elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, esant savininko raštiškam sutikimui, galėjo sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Analogiškas teisinis reglamentavimas pateikiamas ir LR energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse (96 ir 18 punktai). Taigi daugiabučio namo butui / gyvenamajai patalpai tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Byloje nustatyta, ir ginčo tarp šalių dėl to nėra, kad savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomininkai nebuvo sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove. Pažymėtina, kad šiuo atveju nuomos sutarties tarp savininko (savivaldybės) ir nuomininkų sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininkų ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-03-20 nutartis civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-163/2013, 2014-04-02 nutartis civilinėje byloje AB „Lesto“ v. T. A., I. T., V. T., A. T., Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-200/2014). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomininkai nebuvo sudarę sutarties su visuomeniniu tiekėju – ieškove, yra pakankamos kilti gyvenamųjų patalpų savininkės – Kauno miesto savivaldybės – pareigai atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, nes nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiai gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo.

Kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad elektros energijos vartojimo sutartys buvo sudarytos su gyvenamųjų patalpų nuomininkais konkliudentiniais veiksmais, todėl pareigą atsiskaityti už suvartotą elektros energiją turi nuomininkai. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 ir 2014-04-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014 yra suformuota naujausia aktuali šiai bylai praktika, kurioje išaiškinta, jog pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui tiekiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo šios kasacinio teismo formuojamos praktikos ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, kadangi tiek nagrinėjamoje byloje, tiek kasacinio teismo nutartimi nagrinėti tarp šalių susiklostę santykiai identiški, t. y. abiejose bylose nustatyta, kad nuomininkai nebuvo sudarę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties tiesiogiai su elektros energijos tiekėju. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nepaisant to, kas naudojasi objektui tiekiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas, kuris ir privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui byloje, nepasisako.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias elektros energijos pirkimo–pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą elektros energiją teisinius santykius, kai faktinis elektros vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, taigi jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.