Kauno apygardos teismo nutartis

2013-02-20 · Civilinė byla Nr. 2S-528-221/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-20
Bylos Nr.
2S-528-221/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-14933-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Lozoraitytė
Skolininkas
Gražinos Meškauskienės
Kreditorius
Sauliaus Kunigėno
Civilinė byla Nr. 2S-528-221/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14933-2012-5
Procesinio dokumento kategorija: 121.21KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės Gražinos Meškauskienės atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus Sauliaus Kunigėno pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininkės Gražinos Meškauskienės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius S. Kunigėnas prašė teismo išieškoti iš skolininkės G. Meškauskienės 10 000 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 75 Lt žyminio mokesčio, 380 Lt už advokato pagalbą.

Kreditorius reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkės turtą pareikšto reikalavimo ribose. Nurodė, kad skolininkė geranoriškai vengia atsiskaityti pakankamai ilgą laikotarpį, prašoma priteisti suma yra didelė, skolininkė gali siekti turimą turtą realizuoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – kreditoriaus S. Kunigėno reikalavimų užtikrinimui areštavo skolininkei G. Meškauskienei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas skolininkę ir/ar pas trečiuosius asmenis, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, esančias pas skolininkę ir/ar pas trečiuosius asmenis už bendrą 10 000 Lt sumą; nurodė piniginių lėšų areštą taikyti tik esant nepakankamai skolininkės kilnojamojo ir nekilnojamojo turto; nustatė visam areštuotam turtui ir piniginėms lėšoms disponavimo teisės apribojimą; teismas nurodė, kad jeigu bus areštuotos piniginės lėšos, leisti skolininkei iš jų atsiskaityti su kreditoriumi ir naudotis Vyriausybės nustatyto vieno minimalaus mėnesinio atlyginimo suma per mėnesį.

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad kreditorius pagal pareiškime nurodytą faktinį pagrindą tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, ir į tai, kad kreditoriaus reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma yra didelė, yra pagrindas taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atskiruoju skundu skolininkė G. Meškauskienė prašo teismo panaikinti 2012 m. lapkričio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. L2-19250-886/2012 kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantės nuomone, teismas pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatas nepranešdamas apeliantei apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, užkirto apeliantei kelią pasinaudoti gynyba, išsakyti savo nuomonę dėl pareiškėjo visiškai nepagrįsto pareiškimo turinio, pateikti rašytinius įrodymus.

2. Priimta teismo nutartis yra nemotyvuota, konstatuojant tik kreditoriaus nurodytas nepagrįstas jokiais įrodymais aplinkybes.

Šalies argumentai

3. Apeliantė nurodo, kad jokio areštuotino nekilnojamojo turto neturi, gauna valstybės paskirtą 389,20 Lt, iš papildomo darbo gauna 928 Lt atlygį kas mėnesį, išlaiko 4 asmenų šeimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius S. Kunigėnas prašo teismo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kreditorius nurodo, kad skolininkė atskirojo skundo argumentams pagrįsti nepateikė įrodymų, kad skola grąžinta bei nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netikrina kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, o tikrina tik realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Kadangi ieškinio suma yra didelė, jis teigia, kad yra grėsmė, jog turimą turtą skolininkė gali paslėpti ir taip apsunkins galimo jam palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nenustatyta.

Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria skolininkės G. Meškauskienės turtui pritaikytos atitinkamo dydžio laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, taikydamas Civilinio proceso kodekso 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-613/2007).

Laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra laikinos, galioja tik tam tikrą laikotarpį – iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, negali būti vertinami bylos įrodymai ir bylos aplinkybės, nes jų tikslas yra ne ginčo išsprendimas, o būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, grėsmės būsimiems pareiškėjo (-os) turtiniams interesams sumažinimas ar visiškas pašalinimas.

Apeliantės argumentas, kad teismas nepranešdamas jai apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą pažeidė jos teisę pasinaudoti gynyba, pateikti įrodymus ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, vadovaudamasis tik kreditoriaus pateiktais argumentais, yra nepagrįstas. Teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarka numatyta ne 148 straipsnyje, kuriuo apeliantė grindžia savo argumentą, o CPK 147 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama kitai šaliai, t. y. tik išimtiniais atvejais.

Nors teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama tai, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam skolininkui, atsižvelgiant į skolininko teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad skolininkė yra fizinis asmuo, ginčas kilęs tarp šalių yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra 10 000 Lt, kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė savo sunkią tirtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio suma atsakovės atžvilgiu yra didelė, G. Meškauskienė galimai vėluoja skolą gražinti pakankamai ilgą laikotarpį (nuo 2004 m. gruodžio 24 d.). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad yra reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankaus kreditoriui teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas.

Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo principu ir siekiant užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nurodė, kad skolininkės piniginės lėšos areštuotinos tik nesant kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, leidžiant jai naudotis Vyriausybės nustatyto vieno minimalaus mėnesinio atlyginimo suma per mėnesį ir atsiskaityti su kreditoriumi (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų. Todėl, atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalimi, 147 straipsniu, 149 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Virginija Lozoraitytė