- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-20
- Bylos Nr.
- 2-613/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- A. P., M. P., L. B.
- Ieškovas
- D. P.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2-922-555/2007 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams A. P., M. P., L. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. P., M. P., L. B., prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 1996 m. lapkričio 25 d. individualaus statinio priėmimo aktą statytojo L. B. dėl rekonstruoto ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp L. B. ir L. P. dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini); taikyti vienašalę restituciją ir turtą grąžinti A. P. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei M. P. priklausantį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), argumentuodama tuo, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes atsakovė gali turtą parduoti tretiesiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. birželio 27 d. nutartimi ieškovės D. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino - areštavo atsakovei M. P. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudė disponuoti areštuotu turtu. Teismas, atsižvelgęs į didelę ieškinio sumą ir ieškinio dalyką, pripažino, jog ieškiniui užtikrinti tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus jų (laikinųjų apsaugos priemonių), atsakovė turi galimybę perleisti ginčo turtą – gyvenamąjį namą, tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 str.). Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nepranešęs atsakovei, motyvuodamas tuo, jog yra reali grėsmė, kad toks pranešimas gali sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 148 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas A. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė procesines teisės normas reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Teismas nepagrįstai atsakovams nepranešė apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tuo pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas nutartyje nenurodė kokie įrodymai patvirtina, kad pranešimas atsakovams apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą padarys jų taikymą negalimą ar neįmanomą.
2. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones neatsižvelgė į tai, kad ieškinys neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų procesiniams dokumentams (CPK 135 str. 1 d.). Teismas priimdamas ieškinį neatitinkantį įstatymų reikalavimų pažeidė šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.).
3. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškinys nepagrįsti, nes ieškovė nepateikė įrodymų (CPK 178 str.). Apelianto manymu, ieškovė nepateikė įrodymų todėl, kad jų nėra, nes ginčo pastatą statė atsakovė L. B., o ieškovė ir atsakovas A. P. jo (ginčo pastato) nestatė ir į jį lėšų neinvestavo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo A. P. atskirąjį skundą tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija nesutinka su atskirojo skundo argumentais, prašo atskirąjį skundą išspręsti teismo nuožiūra. Nurodo, jog Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis neturi įtakos Kauno miesto savivaldybės administracijos teisėms ir pareigoms.
Atsiliepimu į atsakovo A. P. atskirąjį skundą atsakovės L. B. ir M. P. prašo atskirąjį skundą tenkinti – panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimu į atsakovo A. P. atskirąjį skundą ieškovė D. P. prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą; taip pat prašo priteisti 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti
Atskirasis skundas netenkinamas.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę būsimo teismo sprendimo vykdymui užtikrinti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais.
Šalies argumentai
Iš bylos duomenų matyti, jog yra ginčas kilęs dėl sandorių, susijusių su nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) perleidimu. Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais sudarytus sandorius: 1996 m. lapkričio 25 d. individualaus statinio priėmimo aktą statytojo L. B. dėl rekonstruoto ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) ir 2000 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp L. B. ir L. P. dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) bei taikyti vienašalę restituciją ir ginčo turtą grąžinti A. P. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareikšti reikalavimai tiesiogiai susiję su konkretaus nekilnojamojo turto perleidimo sandoriais, daro išvadą, kad ginčo objekto – nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) - turto areštas, apribojant disponavimo juo teisę, pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas pagrįstai. Neareštavus ginčo sandoriais perleisto turto, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju gali būti apsunkintas restitucijos taikymas, nes, atsižvelgiant į byloje pareikštų reikalavimų pobūdį, tikėtina, kad turto savininkė (atsakovė M. P.) gali siekti jai nuosavybės teise priklausantį turtą parduoti ar kitaip išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Šios aplinkybės paneigia apelianto atskirajame skunde ir atsakovių atsiliepime nurodytus argumentus, jog nekilnojamam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) negalėjo būti taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą apeliantas motyvuoja ir tuo, kad teismas atsakovams nepranešė apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, jog teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 148 straipsnio nuostatas. CPK 148 straipsnio 1 dalis nurodo, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama atsakovui. Tačiau ši norma numato ir išimtį, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui, jeigu toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi, įstatymų leidėjas suteikė diskrecijos teisę teismui pačiam, įvertinus bylos aplinkybes, spręsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą tikslingiau nagrinėti pranešant atsakovui, ar jam nepranešus. Nagrinėjamoje byloje teismas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nepranešė atsakovams, kadangi pripažino, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jį nebeįmanomu. Minėtą išvadą teismas padarė įvertinęs ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, tinkamai ją motyvavo, todėl procesinio įstatymo nepažeidė (CPK 148 str. 1 d.).
Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir dėl to, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindinė šiuos klausimus reglamentuojančio CPK XI skyriaus penktojo skirsnio teisės normų paskirtis ir tikslas yra užtikrinti laikiną ginčo objekto apsaugos mechanizmą bei būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tam yra nustatyti konkretūs teismo procesiniai veiksmai, kuriuos atliekant yra taikomos įstatyme numatytos priemonės, padedančios garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Civilinio proceso kodekso nuostatos nenurodo, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, turi įvertinti ieškinio pagrįstumą. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra grėsmė, jog galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas neatitiks siekiamiems tikslams. Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl apelianto atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškinio pagrįstumu, kadangi tai nėra šios apeliacijos nagrinėjimo dalykas. Ieškinio pagrįstumo klausimas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos metu.
Nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį, neatsižvelgęs į tai, kad ieškinys yra su trūkumais. CPK 137 straipsnio 1 dalis numato, jog ieškinio priėmimo klausimą teisėjas išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Bylos duomenis patvirtina, kad ieškovės ieškinys pirmosios instancijos teisme priimtas (b.l. 3-4).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 147 straipsnio trečiąją dalį, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovė atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Taigi civilinio proceso įstatymas, apsaugodamas vienos šalies turtinius interesus, susijusius su galimo jam palankaus būsimo teismo sprendimo priėmimu ir įvykdymu, siekia apsaugoti ir kitos šalies turtinius interesus, kurie gali būti pažeisti nepagrįsto ieškinio reikalavimo užtikrinimo atveju, tuo užtikrindamas šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal civilinio proceso nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir kitos išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str.). Taigi bylinėjimosi išlaidų klausimas išsprendžiamas užbaigiant bylos nagrinėjimą sprendimu ar nutartimi. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje pagal pridedamą išlaidas patvirtinantį dokumentą. Teisėjų kolegija pažymi, jog byla nėra išnagrinėta iš esmės – nėra priimtas teismo sprendimas ar nutartis dėl bylos pabaigos, todėl šioje bylos stadijoje teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto atskirajame skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.