- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-09
- Bylos Nr.
- AN2-72-898/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01650-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Jurgita Kolyčienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- Š. Č.
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiasis policijos komisariatas
- Advokatai
- Aleksandras Vancevičius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto Š. Č. atstovo advokato Aleksandro Vancevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nutarties, kuria netenkintas apelianto skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato 2021 m. gegužės 28 d. nutarimas, kuriuo Š. Č. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 73 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas įspėjimas, paliktas galioti, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato 2021 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 14-ANR_N-1144-2021 Š. Č. buvo nubaustas pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį įspėjimu dėl to, kad jis 2021 m. gegužės 4 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), atvykęs į namus pas O. S. sukėlė konfliktinę situaciją, t. y. bute, girdint vaikui, įžeidinėjo vaiko motiną O. S. bei savo veiksmais išgąsdino ir sukėlė psichologinį stresą savo mažametei dukrai. Tokiu būdu Š. Č. netinkamai naudojo savo valdžią priešingai vaiko interesams ir pažeidė Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau ir – VTAPĮ) 8 ir 43 straipsnius.
Žemesnės instancijos teismas
2. 2021 m. gegužės 28 d. institucijos nutarimą Š. Č. atstovas advokatas A. Vancevičius apskundė apylinkės teismui. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartimi apelianto skundas netenkintas ir skundžiamas institucijos 2021 m. gegužės 28 d. nutarimas paliktas galioti, pakeičiant nutarimo dalį: nustatant, kad Š. Č. savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį.
2.1. Skundžiama nutartimi konstatuota, jog institucijai atliekant administracinio nusižengimo tyrimą buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą procesą, tačiau, nenustačius ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto pagrindo, teismas atliko įrodymų tyrimą byloje, sudarant sąlygas pareiškėjui realizuoti teisę į gynybą, užtikrinant teisę į sąžiningą procesą. Pažymėta, kad Š. Č. pažeidimo esmė yra nurodyta aiškiai, įvardinti konkretūs veiksmai, dėl ko konstatuota, jog nėra pagrindo išvadai, kad Š. Č. nežinojo, nuo ko gintis. Teismas nustatė, jog administracinio nusižengimo protokole buvo suklysta nurodant pažeisto norminio teisės akto nuostatas, dėl ko, savo iniciatyva, teismui savarankiškai taisant teisės taikymo klaidą, informavus proceso dalyvius, pakeitė administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuotą blanketinį požymį, nustatant, jog tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams pasireiškė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio pažeidimu.
2.2. Įvertinęs Š. Č. ir O. S. parodymus, aplinkybę, kad Š. Č. pripažino, jog įvykio metu kilo konfliktas, teismas laikė įrodyta, kad konflikto metu Š. Č. kėlė balsą ir įžeidė O. S., vartodamas prieš ją necenzūrinius žodžius. Teismas pabrėžė, jog O. S. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, apklausta teisme ji logiškai paaiškino, kodėl nesikreipė įvykio dieną į policiją. Teismas nurodė, jog tėvų konfliktas vaiko akivaizdoje daro neigiamą poveikį vaiko emocinei būklei, o ilgalaikiai konfliktai gali pakenkti ir psichikos raidą, todėl nusprendė, kad Š. Č. pakeltas tonas prieš O. S. ir necenzūrinių žodžių vartojimas agresyvia forma, nors ir nebuvo nukreipti į šalia buvusią dukrą, sukėlė išgąstį šalia buvusiai jo mažametei dukrai.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Š. Č. atstovas advokatas A. Vancevičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato 2021 m. gegužės 28 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną Š. Č. atžvilgiu nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
3.1. Skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad policijos pareigūnai, surašydami administracinio nusižengimo protokolą ir priimdami nutarimą, padarė esminius administracinio nusižengimo teisenos principų pažeidimus, suvaržė Š. Č. teisę į teisingą procesą bei iš esmės neatliko administracinio nusižengimo tyrimo, į ką turėtų būti atsižvelgta vertinant byloje surinktų duomenų patikimumą.
3.2. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai ištirdamas ir įvertindamas byloje esančius įrodymus, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti visi administracinio nusižengimo sudėties požymiai, kadangi šios išvados paremtos suinteresuotos bylos baigtimi liudytojos O. S. parodymais, kurių patikimumas nebuvo vertinamas: neįvertintos pirminės O. S. nurodytos aplinkybės ir vėliau pateiktos įvykių versijos, jos galimas suinteresuotumas, atsižvelgiant į jų ginčą dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo.
3.3. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybę, jog Š. Č. nubaustas remiantis vien suinteresuoto asmens liudytojos O. S. parodymais, pripažino ir nutarimą surašę policijos pareigūnai D. Ž. ir K. S., teisme nurodydami, kad tyrimo neatliko, Š. Č. neapklausė, nes jiems pakako vien O. S. parodymų, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo abejoti liudytojos O. S. parodymais, yra tik prielaida, nepagrįstai suteikiant suinteresuotos liudytojos paaiškinimams didesnę įrodomąją galią kitų bylos duomenų atžvilgiu.
3.4. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Š. Č. pripažino jam inkriminuotą konfliktą, kadangi jis neneigė, kad 2021 m. gegužės 4 d. dieną buvo atvykęs ir lankė dukrą bei, kad tarp jo ir liudytojos O. S. įvyko eilinis pokalbis dėl bendravimo tvarkos su dukra, tačiau nesutarus, matydamas, kad jokios bendros kalbos nebus, išėjo. Jokio konflikto nebuvo, O. S. nurodomos leksikos nevartojo, nešaukė, nebuvo agresyvus. Pažymima, jog šių Š. Č. paaiškinimų nepaneigia jokie objektyvūs ir patikimi, teisėtai gauti bylos įrodymai.
3.5. Pirmosios instancijos teismas Š. Č. tariamą konflikto pripažinimą grindė 2021 m. gegužės 13 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato tyrėjo K. S. tarnybiniu pranešimu apie tariamą pokalbį su Š. Č., tačiau byloje nėra įrodymų, jog tarnybiniame pranešime nurodytas pokalbis būtų įvykęs. Be to, minimas tarnybinis pranešimas neaiškiomis aplinkybėmis buvo surašytas policijos pareigūno K. S., kuris, vykdant tarnybines pareigas šiame administracinio nusižengimo byloje suvaržė Š. Č. teises. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nevertino šio tarnybinio pranešimo leistinumo, t. y. nevertino kokiame procese ir kokioje stadijoje buvo surašytas minimas tarnybinis pranešimas. Iš tyrimo medžiagos Nr. M-l-01-23701-21 seka, kad O. S. pareiškimas teisėsaugos pareigūnams buvo patektas dėl tariamai neteisėto (nusikalstamo) Š. Č. elgesio, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) nenumato galimybės nepradėjus ikiteisminio tyrimo, atliekant pareiškimo patikslinimo veiksmus, apklausti galimą įvykio kaltininką, todėl teisėsaugos pareigūnas neturėjo teisės apklausti Š. Č., neišaiškinus jo kaip galimo specialaus liudytojo ar įtariamojo teisių bei tokios apklausos neįforminus BPK nustatyta tvarka.
3.6. Skunde pažymima, jog O. S. negalėjo tiksliai pasakyti, kada tariamai įvyko nagrinėjamas įvykis: teigė, kad tai įvyko 2021 m. gegužės 4-5d. vakare, nors Š. Č. yra pripažintas kaltu už dienos metu padarytą administracinį nusižengimą. Apklausos metu O. S. teigė, kad tariamas įvykis buvo gan pavojingas, Š. Č. elgėsi itin agresyviai, tačiau nei įvykio metu, nei iškarto po įvykio O. S. nesikreipė pagalbos, nepranešė teisėsaugos pareigūnams apie agresyvų, vaikui išgąstį ir psichologinį stresą sukėlusį, elgesį.
Šalies argumentai
3.7. Apelianto vertinimu, O. S. paaiškinimai, kodėl ji įvykio dieną nesikreipė į teisėsaugos pareigūnus, yra nelogiški. Protokole ir nutarime yra nurodoma, kad įvykis įvyko dienos metu (apie 12.00 val.), todėl liudytoja turėjo pakankamai laiko tą pačią dieną tiek nuraminti vaiką, tiek ir apie tariamą įvykį pranešti pareigūnams. Be to, liudytojos tėvai yra teisininkai, advokatai, todėl, pareiškėjo teigimu, jei būtų realiai įvykęs liudytojos nurodomas įvykis, O. S. susisiektų su tėvais, kurie patartų kreiptis į teisėsaugos institucijas. Priešingas elgesys prieštarautų mažamečio vaiko interesams, kas sudaro pagrindą teigti, kad liudytojos nurodomos aplinkybės yra išgalvotos.
3.8. Pabrėžiama, kad liudytoja O. S. pareiškimą policijos pareigūnams pateikė įtakota byloje nenustatyto trečio asmens. Kreipdamasi į policijos pareigūnus, teigė, kad prieš dieną vykusio žodinio konflikto metu dėl vaiko lankymo Š. Č. pagrasino „trenkti į snukį“. Kitų aplinkybių, jog Š. Č. įvykio metu elgėsi agresyviai, rėkė, vadino necenzūriniais žodžiais, sekiojo iš paskos, iš karto po tariamo įvykio nenurodė. Bylos nagrinėjimo metu O. S. teigė, kad įvykio metu Š. Č. ėmė priekaištauti dėl nutrūkusių santykių, jo išvarymo iš namų, o versija dėl grėsmingo ir įžūlaus Š. Č. elgesio buvo iškelta tik apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu, t. y. po tariamo įvykio praėjus daugiau nei savaitei, kam, pareiškėjo teigimu, turėjo įtakos trečiųjų asmenų konsultacijos.
3.9. Atkreipiamas dėmesys, kad O. S. teigimu vaikui buvo padaryta psichologinė trauma, vaikas naktį nemiegojo, nuolat kėlėsi, bet liudytoja neatidėliotinai nesikreipė į medikus, kas rodo tai, kad vaikui realiai žala nebuvo padaryta. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl vaiko tariamo sunegalavimo liudytoja kreipėsi į medikus praėjus dviem dienoms nuo tariamo įvykio, vaikui buvo išrašytas homeopatinis vaistas, naudojamas vaikų nervingumui ir lengvo miego sutrikimui lengvinti, tačiau byloje nėra įrodymų, kad šis vaistas buvo nupirktas ir kad vaikas ji būtų vartojęs.
3.10. Nurodoma, jog byloje nebuvo įvertinta aplinkybė, jog O. S. versija apie tariamą įvykį buvo iškelta po to, kai Š. Č. siekiant susitarti dėl galimybės vaiką lankyti ir pasiimti į savo gyvenamąją vietą, O. S. kategoriškai atmetant tokius prašymus, Š. Č. išsakė savo ketinimus inicijuoti teisinį procesą dėl vaiko bendravimo tvarkos nustatymo. Dėl ko, apelianto vertinimu, ir buvo iškelta versija dėl Š. Č. tariamos grėsmės vaikui, jo priklausomybės narkotikams.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovas vyriausiasis tyrėjas Vladislav Butkevič prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą ir Š. Č. atstovo advokato A. Vancevičiaus apeliacinį skundą atmesti. Institucijos atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, teismo posėdyje išklausęs pareiškėją, administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį ir liudytojus, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis įstatymu, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Atsiliepime nurodoma, jog teismas skundžiamojoje nutartyje detaliai aprašė ir įvertino skundžiamas aplinkybes bei nurodė motyvus, dėl kurių priimta nutartis, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, administracinio nusižengimo padarymo faktu, skunde ginčija byloje apklaustos liudytojos parodymų nuoseklumą, be kita ko, byloje esančių įrodymų pakankamumą, fragmentiškai nurodydamas atskirus, neesminius prieštaravimus proceso dalyvio parodymuose, iškeldamas prielaidas dėl galimo liudytojos suinteresuotumo.
6. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, Š. Č. inkriminuotos administracinio nusižengimo, numatyto ANK 73 straipsnio 1 dalyje, padarymo faktinės aplinkybės įrodytos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas ar įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime ANK 569 straipsnio nuostatų nepažeidžia, o tai, kad administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės grindžiamos liudytojos parodymais bei netiesioginiais įrodymais, nulemta to, jog nusižengimas buvo padarytas artimoje aplinkoje, nesant pašalinių asmenų, tokiose bylose svarbiausi įrodymų šaltiniai – asmens parodymai, jų nuoseklumas, taip pat netiesioginiai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nustatytu asmeniu, parodymai. Faktas, jog administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės buvo grindžiamos vieninteliu tiesioginiu įrodymu – liudytojos O. S. parodymais, nesuteikia pagrindo teigti, kad skundžiama nutartis yra grindžiama prielaidomis, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją.
7. Š. Č. institucijos 2021 m. gegužės 28 d. nutarimu pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį nubaustas įspėjimu už tai, kad 2021 m. gegužės 4 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), atvykęs į namus pas O. S. sukėlė konfliktinę situaciją, t. y. bute, girdint vaikui, įžeidinėjo vaiko motiną O. S. ir šiais savo veiksmais išgąsdino ir sukėlė psichologinį stresą savo mažametei dukrai. Skundžiama nutartimi teismas pripažino, jog šiais veiksmais Š. Č. panaudojo tėvo valdžią priešingai vaiko interesams, t .y. iš esmės neužtikrino vaiko teisės į saugią aplinką, pažeisdamas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, kur nustatyta vaiko teisė į gyvenimo sąlygas, tarp jų būtinas jo emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, kurias turi užtikrinti tėvai.
8. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (ANK 569 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, apelianto skundžiamos byloje nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės iš esmės yra pagrįstos byloje apklaustų proceso dalyvių parodymais bei dokumentais – priimtame procesiniame sprendime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal liudytojos O. S. pareiškimą užfiksuotomis aplinkybėmis, t. y. atliekant patikslinamuosius veiksmus nustatytomis aplinkybėmis, kuriuose užfiksuota informacija gali padėti nustatyti su administraciniu nusižengimu susijusias aplinkybes, todėl jie yra tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
9. Vertinant nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes pastebėtina, jog iš karto po įvykio surinktuose pirminiuose dokumentuose, t. y. BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuota, kad, susisiekus su O. S., pastaroji nurodė, jog buvęs sutuoktinis Š. Č. atvykęs pas ją į namus žodinio konflikto dėl vaiko lankymo metu grasino nukentėjusiajai (t. 1, b. l. 81). Detalizuojant nurodytas aplinkybes, apklausiama liudytoja O. S. parodė, jog nagrinėjamo įvykio dieną Š. Č. pradėjo priekaištauti dėl nutrūkusių santykių, rėkė vaiko akivaizdoje. Pastebėjusi, jog vaikas išsigando, prašė Š. Č. išeiti, išvedė dukrą į kitą kambarį, tačiau Š. Č. sekė iš paskos, toliau rėkė, žemino, liudytojos vertinimu, ketino panaudoti fizinį smurtą jos atžvilgiu, dėl to išėjo į kitą kambarį, prašydama Š. Č. išeiti, dukra buvo išsigandusi, verkė, taip pat prašė tėvo išeiti (t. 1, b. l. 87-88). Liudytoja O. S. apklausiama teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykis vyko gegužės 4-5 d. vakare, vyras atėjo į namus susitikti su dukra, kuriai buvo 1 metai ir 8 mėn., bežaidžiant kambaryje, jis pradėjo priekaištauti kaip liudytoja galėjo jį išvaryti iš namų, pradėjo rėkti, dėl ko išsigando vaikas, pradėjo verkti. Bandant raminti vaiką, Š. Č. toliau rėkė šalia vaiko. Nurodžius nustoti, pastarasis nesustojo, ji nuėjo į kitą kambarį, į kurį atėjo iš paskos Š. Č., toliau rėkė, pravardžiavo. Visą laiką sakė, kad nurimtų, jis sakė, kad – „duos jai į snukį“, keikė ją. Ji paprašė, kad jis išeitų iš namų. Dukra pradėjo sakyti „tete, ate ate“. Po ko, Š. Č. išėjo (t. 1, b. l. 158).
10. Sugretinus byloje esančius dokumentus – pateiktas ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių dokumentų kopijas, su liudytojos O. S. apklausos protokolu matyti tai, jog liudytoja nurodė iš esmės analogiškas Š. Č. inkriminuojamas aplinkybes tiek inicijuodama baudžiamąjį procesą, tiek apylinkės teisme, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą dėl institucijos priimto nutarimo, atkartodama nagrinėjamo įvykio chronologiją, Š. Č. atliekamų veiksmų seką, be kita ko, detalias nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Taigi, nors apeliaciniame skunde keliama prielaida dėl šios liudytojos parodymų nenuoseklumo jų prieštaringumo, iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, jog O. S. parodymai esminėse aplinkybėse iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs, t. y. pastaroji nuosekliai nurodė Š. Č. inkriminuojamas aplinkybes dėl sukeltos konfliktinės situacijos dar pirminio pranešimo metu, apklausų metų patikslino įvykio aplinkybes, detalizuodama konflikto eigą, turinį. Pastebėtina ir tai, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent O. S. parodymai papildo ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje tinkamu įrodymų šaltiniu yra ir netiesioginiai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su liudytoja parodymai. Šiuo atveju, liudytoja I. G., apklausiama teismo posėdžio metu, parodė, kad pati O. S. apie atvejį sakė, kad jos namuose Š. Č. sukonfliktavo su ja, pakėlęs balsą, ir grasino jai, vaikas buvo kartu šalia kambaryje (t. 2, b. l. 7), kas iliustruoja aptartą liudytojos parodymų nuoseklumą, kartu apeliacinio skundo argumentų prieštaringumą.
11. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, jog vien tik formalus asmens parodymų atmetimas, nustačius neesminius prieštaravimus (šiuo atveju dėl administracinio nusižengimo padarymo laiko), kurių neginčija ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, tokio pobūdžio bylose negali būti pateisinamas. Apklaustas administracinėn atsakomybėn patrauktas Š. Č. teismo posėdžio metu neneigė fakto, jog bylai reikšmingu laiku – nutarime nurodytu laiku ir vietoje, jis lankė vaiką, tačiau teigė, jog įvykio dieną nebuvo konflikto, tai, Š. Č. vertinimu, buvo eilinis pokalbis (t. 1, b. l. 157). Sugretinęs pastarojo nurodomas aplinkybes teismo posėdžių metu (t. 1, b. l. 143-144, 157), apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apklausiamas Š. Č. iš esmės neneigė fakto, kad įvykio dieną tarp jo ir O. S. kilo konfliktas esant bute mažamečiam vaikui. Pastebėtina tai, jog minėta išvada buvo padaryta remiantis ne tik skundžiamu 2021 m. gegužės 13 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybiniu pranešimu, tačiau ir paties Š. Č. parodymais, remiantis kuriais pastarasis pripažino, jog su O. S. kildavo nesutarimai dėl jo bendravimo su dukra, jiems nepavyko šios situacijos išspręsti bendru sutarimu. Pastarasis pabrėžė, jog konfliktai su O. S. buvo dėl vaiko, klausinėjo kada su vaiku galės matytis savo aplinkoje ir kada galės nuvesti pas močiutę (t. 1, b. l. 157). Taigi, nors nėra pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad 2021 m. gegužės 13 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodytos aplinkybės, jog telefoninio pokalbio metu Š. Č. neneigė žodinio konflikto su O. S. fakto (t. 1, b. l. 84), ir tokio neprocesinio „neformalaus pokalbio“ būdu gauti duomenys, neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus, kita vertus, tai įrodyta paties Š. Č. teismo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis, remiantis kuriomis Š. Č. ir O. S. konfliktuodavo dėl bendravimo su vaiku tvarkos, nesutarė ir nagrinėjamo įvykio dieną.
12. Liudytoja O. S. taip pat neneigė ankstesnių konfliktų fakto, tačiau pažymėjo, jog Š. Č. pirmą kartą jai grasino (t. 1, b. l. 88), taip pat paaiškino, jog į policiją kreipėsi psichologo rekomendacija, veikdama vaiko interesais (t. 1, b. l. 158), kas iš esmės paaiškina liudytojos suinteresuotumą ikiteisminio tyrimo pradėjimu, o faktas, jog į teisėsaugos institucijas buvo kreiptasi kitą dieną, įvykio dieną išnykus deklaruojamai grėsmei, t. y. Š. Č. išėjus, atsižvelgus į galimas rekomendacijas, nesuteikia pagrindo abejoti nurodomų aplinkybių patikimumu, nesant duomenų apie ankstesnius sistemingus siekius inicijuoti asmens baudžiamąjį persekiojimą ar administracinių nusižengimų teisenų inicijavimus. Šiuo aspektu apeliuojama į galimą O. S. suinteresuotumą pabloginti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padėtį ginčo dėl tėvų bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo atveju, tačiau tai prieštarauja byloje nustatytoms objektyvioms aplinkybėms – O. S., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriui inicijavus atvejo tyrimą, neprieštaravo mediacijai, neribojo vėlesnių Š. Č. ar jo motinos susitikimų su mažamečiu vaiku. Tokiu būdu, sugretinus liudytojos O. S. parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais, nustačius, jog pastarieji ne tik nuoseklūs, bet šiuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, be kita ko, ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymų dalis dėl ankstesnių konfliktinių situacijų bei fakto, jog įvykio dieną šis lankė mažametį vaiką, teismas neturi pagrindo nesivadovauti pastarosios liudytojos nurodomomis aplinkybėmis, paneigiančiomis Š. Č. parodymus.
13. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti liudytojos parodymais, nenustatė aplinkybių, dėl kurių ji būtų suinteresuota pakenkti patrauktam administracinėn atsakomybėn asmeniui. Tokiu būdu, byloje esantys įrodymai patvirtina tai, jog konfliktas kilo Š. Č. lankant mažametį vaiką, jo akivaizdoje, būtent dėl jo lankymo tvarkos, dėl kurių tiek Š. Č., tiek O. S. nesutardavo, tačiau nagrinėjamu atveju liudytojai sunerimus dėl Š. Č. atliktų veiksmų intensyvumo – jos įžeidinėjimo, veikdama ir vaiko interesais, ši nusprendė kreiptis į teisėsaugos institucijas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo bylą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, faktines administracinio nusižengimo aplinkybes nustatė remdamasis leistinais įrodymais, kurių pakanka administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltei pagrįsti.
14. Taip pat teismas pastebi, jog iš Konstitucijos nuostatų kylantis konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti (žr. Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. KT44-N13/2019). Taigi, tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas, draudžia bet kokį tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, taip pat ir psichologinio smurto demonstravimą vaiko akivaizdoje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Š. Č. veiksmai, sukeliant konfliktinę situaciją, t. y. mažamečio vaiko (1 metų ir 8 mėnesių) akivaizdoje rėkiant, įžeidinėjant vaiko motiną O. S., šiam susijaudinus ir pravirkus, sukėlė išgąstį mažamečiui, tokiu būdu neužtikrino mažamečio teisės į saugią aplinką, savo interesus priešpastatė vaiko interesams į tinkamas sąlygas augti, vystytis ir tobulėti, kilusį konfliktą sprendė netinkamu būdu, laiku ir netinkamoje vietoje. Byloje nustatytos objektyvios aplinkybės rodo tai, jog Š. Č. sąmoningai pasirinko tokį konflikto sprendimo būdą, suvokdamas, jog veikia mažamečio akivaizdoje, numatydamas, jog savo veiksmais gali išgąsdinti mažametį, būdamas abejingas vaiko interesams, nesutarimus dėl bendravimo su vaiku nutarė spręsti netinkamu būdu (t. y., veikė netiesiogine tyčia). Teismo vertinimu tokie Š. Č. veiksmai pagrįstai buvo įvertinti pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį, kurie atitinka rūšinį šio nusižengimo pavojingumo pobūdį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto Š. Č. atstovo advokato Aleksandro Vancevičiaus skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.