Kauno apygardos teismo nutartis

2018-10-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-605-290/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-30
Bylos Nr.
1A-605-290/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
Nuteistasis
V. S.
Advokatai
Giedrius Bučinskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-605-290/2018Proceso Nr. 1-01-1-46294-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimo Švirino,

sekretoriaujant Indrei Vitkutei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Turauskiui,nuteistojo V. S. gynėjui advokatui Giedriui Bučinskui,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 50 (penkiasdešimties) parų areštu.

V. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise - vairuoti kelių transporto priemones 3 (trims) metams.

Automobilis ,,Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantis UAB „M. L.“, paliktas savininko UAB „M. L.“ nuosavybėje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2, 5, 6 dalimis, V. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuota automobilio ,,Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkanti pinigų suma – 1 926 Eur (tūkstantis devyni šimtai dvidešimt šeši eurai).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti įsiteisėjus nuosprendžiui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. V. S. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, už tai, kad 2017 m. liepos 14 d., apie 23.14 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo transporto priemonę – automobilį ,,Volvo S60“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau nei 1,5 promilės alkoholio (nustatytas 1,94 promilės etilo alkoholio).

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėjas advokatas Giedrius Bučinskas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. S. išteisinti, o jeigu jis būtų pripažintas kaltu – paskirti baudą.

2.1. Advokatas skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir naikintinas, kadangi byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių V. S. kaltę pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, o nustatytos abejonės nebuvo vertinamos V. S. naudai. Nuteistojo kaltė yra grindžiama liudytojų S. T. ir S. P. parodymais bei V. K. paaiškinimu. Akivaizdu, jog nei vienas iš jų tiesiogiai nematė, kad būtent V. S. tuo metu vairavo transporto priemonę, o pats nuteistasis kategoriškai neigia vairavęs transporto priemonę, nurodytomis aplinkybėmis.

2.2. Skunde pažymi, kad liudytojas S. T. nurodė, jog minėtą vakarą jis matė, jog automobilį vairavo vienas asmuo, o ar buvo daugiau kažkas automobilyje, ant galinės sėdynės, jis nematė. Ir negalėjo matyti, nes automobilio ,,Volvo S60“ galiniai stiklai buvo tamsinti, kas akivaizdžiai matyti iš byloje esančių fotonuotraukų. Šią aplinkybę nurodė tiek V. S., tiek liudytojas A. S.. Vėliau stebėdamas apie 100 m atstumu asmenis (aikštelėje), S. T. teigė, kad negalėjo ir negali atpažinti, kuris asmuo vairavo automobilį. Nebuvo nurodomi jokie individualūs požymiai, drabužiai bei nebuvo atliekami jokie veiksmai, siekiant apibūdinti, išsiaiškinti ar atpažinti asmenį, kurį S. T. matė prie automobilio vairo.

2.3. Skunde teigiama, kad liudytoja S. P. apklausiama, kodėl ji nusprendė, jog automobilį vairavo būtent V. S., nurodė, kad jis, atvykus policijos pareigūnams, sėdėjo prie automobilio vairo bei tariamai taip nurodė V. K.. Pati S. P. nurodė, kad V. K. buvo neblaivus, tačiau jo girtumo nenustatinėjo, todėl įvertinti jo sugebėjimą orientuotis aplinkoje ir pateikto paaiškinimo teisingumą, objektyvumą, neįmanoma. Iš S. T. parodymų akivaizdu, kad ir V. K. galėjo vairuoti automobilį. S. P. įvykio vietoje nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų objektyviai nustatytos visos aplinkybės bei tinkamai išaiškintas asmuo tuo metu vairavęs automobilį.

Šalies argumentai

2.4. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančius duomenis (paaiškinimą), tik V. K. tariamai realiai galėjo matyti, kas konkrečiai vairavo automobilį. Neabejotina, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, nebuvo imtasi visų įmanomų priemonių nustatyti V. K. buvimo vietą bei jį apklausti kaip liudytoją, įspėjant dėl melagingų parodymų ir pan. Taigi, byloje nustatytos akivaizdžios abejonės dėl V. S. kaltės, t. y. nei S. T. nei S. P. nematė, jog būtent automobilį nurodytomis aplinkybėmis, vairavo V. S.. Dar daugiau, iš esmės priimant nuosprendį remtasi S. P. parodymais, kuri tam tikras ir svarbias aplinkybes bylai tariamai sužinojo iš V. K., nors jo paties paaiškinimas nepatikrintas jokiais procesiniais veiksmais. Nuosprendyje visiškai nepagrįstai nesiremiama A. S. parodymais, be jokio realaus pagrindo konstatuojant juos kaip nenuoširdžius, nepatikimus, duotus siekiant išvengti V. S. baudžiamosios atsakomybės. Nors A. S. ir yra V. S. draugas, vien tuo pagrindu atmesti šio liudytojo parodymų negalima.

2.5. Skunde nurodoma, kad nuteistajam V. S. paskirta per griežta bausmė. Nuosprendyje nepagrįstai konstatuojama, jog nėra duomenų apie V. S. sumokėtas baudas. Visos baudos yra sumokėtos, ką patvirtina pateikiami VMI duomenys. V. S. dirba, todėl arešto bausmės paskyrimas suvaržytų jo galimybę dirbti, gauti pajamas, o tuo pačiu ir socializuotis bei atlyginti konfiskuoto turto sumą. Padarytas nesunkus nusikaltimas, nesukėlęs realių pasekmių, nesant sunkinančių aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo V. S. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Remiantis nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, ginčijamas įrodymų vertinimas teigiant, kad V. S. automobilio nevairavo ir dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai, byloje nesant jokių objektyvių įrodymų. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistojo gynėjas grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. S. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau, negu 1,5 promilės, alkoholio.

6. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė aptarto teisinio reguliavimo, kad pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, subjektyviai įvertindamas apelianto parodymus, kaip gynybinę versiją, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Konstatuotina, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes susijusias su V. S. inkriminuota nusikalstama veika, tinkamai ir išsamiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje visi surinkti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir pagrįstai išdėstyti motyvai, kuriais nuteistojo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi jokios teisinio pagrindo.

8. Byloje nėra ginčo dėl to, kad V. S. buvo neblaivus ir alkoholio koncentracija jo kraujyje buvo didesnė, negu 1,5 promilės. Ši aplinkybė nustatyta rašytiniais įrodymais - Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto išvada dėl alkoholio koncentracijos kraujyje, jos neneigia ir pats nuteistasis. Tačiau V. S. neigia vairavęs automobilį, nurodo, kad jis tik sėdėjo automobilio gale, o automobilį vairavo jo draugas A. S., nusėdus automobilio akumuliatoriui, jo draugas A. S. nuėjo ieškoti pagalbos, o nuteistasis tik persėdo į vairuotojo sėdynę. Tokios pačios versijos nuteistasis laikėsi ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad V. S. teiginiai, kad jis automobilio nevairavo, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir iš esmės prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų visumai.

9. Priešingai, negu teigia nuteistasis, byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad automobilį „Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, vairavo būtent V. S.. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje liudytojas S. T. parodė, kad, kai vairavo, matėsi, kad automobilyje yra vienas žmogus, iš automobilio išlipo vienas žmogus. Matė, kad atėjo kažkoks žmogus, abu vyrai sulipo į automobilį (vairuotojas įlipo į vairuotojo pusę). Kol nebuvo atvykę pareigūnai, jie automobilį išsistūmė į gatvę ir jį stumdė. Kai atvažiavo pareigūnai, automobilis buvo skersai gatvės, vairuotojas buvo prie vairo. Analogiškas aplinkybes liudytojas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Policijos pareigūnė, apklausta pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja, S. P. parodė, kad atvykus nurodytu adresu, pastebėjo vidury gatvės stovintį automobilį, kuriame sėdėjo du žmonės: vairuotojo vietoje – V. S., o keleivio – kitas vyras. Aplinkybę, kad vairavo būtent V. S. jai patvirtino liudytojas S. T. ir šalia vairuotojo sėdėjęs vyras. Analogiškas aplinkybes liudytoja nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, tik jas plačiau paaiškino, kadangi tuo metu geriau atsiminė. Papildomai ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. P. nurodė, kad nuo V. S. sklido stiprus alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli, judesiai nekoordinuoti. V. S. paaiškino, kad, vežant keleivį, užgeso automobilis, keleivis dar bandė stumti, tačiau automobilis nesikūrė, todėl pastarieji sustojo viduryje gatvės. Keleivio vietoje sėdėjęs vyras V. K. paaiškino, kad, būdamas (duomenys neskelbtini), išgirdo sklindančią muziką iš automobilio Volvo. Priėjęs prie automobilio, vairuotojo prašė pavežti iki autobusų stoties. Volvo vairuotojas sutiko, tačiau automobilis nesivedė, todėl V. K. pasiūlė pastumti, kad automobilis užsivestų. Šiek tiek pastūmus minėtą automobilį, šis užsivedė ir jiedu pradėjo važiuoti. Bevažiuojant V. S. pamatė policijos ekipažą, todėl ir sustojo viduryje kelio. Taigi, iš liudytojos S. P. parodymų matyti, kad, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, policijos pareigūnė ėmėsi veiksmų, nustatyti, kas vairavo automobilį, šią aplinkybę jai nurodė liudytojai S. T. ir V. K., joks trečias asmuo įvykio vietoje nebuvo užfiksuotas, tad liudytojai nekilo abejonių dėl automobilio vairuotojo nustatymo. Liudytojų S. T. ir S. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme duoti parodymai visiškai atitinka V. S. paaiškinimus, duotus policijos pareigūnei S. P. nusikalstamos veikos padarymo metu 2017 m. liepos 14 d. Nors nuteistasis šiuos parodymus, t. y. savo prisipažinimą dėl vairavimo, vėlesnėse apklausose neigė, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad parodymų pakeitimas iš esmės yra sietinas su V. S. siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jokie kiti byloje surinkti įrodymai naujai iškeltą versiją ne patvirtina, o ją paneigia.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nebuvo imtasi visų įmanomų priemonių nustatyti V. K. buvimo vietą bei jį apklausti kaip liudytoją. Su šiuo skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Iš byloje esančio 2017 m. spalio 6 d. tarnybinio pranešimo dėl asmens nustatymo matyti, kad nebuvo galimybės apklausti liudytoją V. K., kadangi jis pateikė negaliojantį kontaktinį numerį, daugiau jokių kontaktinių duomenų nustatyti nepavyko, nuo 2015 m. vasario mėnesio įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, jo atžvilgiu buvo paskelbtos dvi paieškos (t. 1 b. l. 49). Šiuos duomenis patvirtina ir byloje esantys išrašai iš Centrinės duomenų bazės (t. 1 b. l. 50-58). Iš byloje esančio 2018 m. balandžio 4 d. tarnybinio pranešimo dėl įpareigojimo įteikti šaukimą matyti, kad nustatyta asmens gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) savivaldybė, pagal darbo biržos duomenų sistemoje pateiktą telefono numerį, atsiliepė moteris, kuri teigė nepažįstanti V. K., susisiekus su (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK tyrėja, paaiškino, kad asmuo be gyvenamosios vietos, laikinai gyvena nakvynės namuose arba gatvėje, teismo šaukimą įteikti nėra galimybės, kadangi asmuo be pastovios gyvenamosios vietos (t. 2 b. l. 100). Teismas taip pat siuntė šaukimą liudytojui V. K. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau jis grįžo neįteiktas (t. 2 b. l. 105). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo išnaudotos visos galimybės ir nepavyko rasti liudytojo V. K.. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, tokiai teismo išvadai pritaria ir teisėjų kolegija, kadangi šiuo metu asmuo yra be pastovios gyvenamosios vietos, todėl įteikti jam teismo šaukimą ir apklausti teisme nebuvo galimybių.

11. Nekaltumo prezumpcija, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, imperatyviai numato, jog visas abejones, kurių negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai ,,in dubio pro reo“ principas. Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis). Teisėjų kolegija, išanalizavusi visą bylos medžiagą bei patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, juos patikrino bylos nagrinėjimo metu, analizavo ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo V. S. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, nepažeisdamas įstatyme keliamų reikalavimų įrodymų vertinimui, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nuteistojo kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį V. S. atžvilgiu.

12. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma pakeisti nuteistajam paskirtą bausmės rūšį į baudą. Nors apeliaciniu skundu prašoma sušvelninti V. S. paskirtą bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę, ankstesnius teistumus, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

13. Pažymėtina, kad remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad baudžiamojoje teisėje laikomasi pozicijos, jog skiriant bausmes nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Bausmė laikoma teisinga tik tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016, 2K-137-693/2017, 2K-99-511/2018).

14. BK 281 straipsnio 7 dalis numato baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmes. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas V. S. parinko griežtesnę bausmės rūšį – areštą ir nustatė jo terminą truputį didesnį, nei galimas šios bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu visiškai sutinka ir pažymi, kad, skirdamas V. S. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes. Teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog V. S. anksčiau yra teistas, teistumas neišnykęs, ne kartą yra baustas administracine tvarka už administracinius teisės pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, tame tarpe ir už transporto priemonės vairavimą, esant neblaiviam, neturint teisės vairuoti, kas laikytina itin šiurkščiais KET pažeidimais (t. 1, b. l. 161-167). Nusikaltimą V. S. padarė, būdamas daug kartų baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės formuoja teismo nuomonę apie nuteistojo asmenybę, kad teismų paskirtos administracinės nuobaudos jam neturėjo jokios teigiamos įtakos, V. S. nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams, laikytis įstatymų ir jų nepažeidinėti. V. S. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, šis nusikaltimas buvo jo pasirinkto gyvenimo ir elgesio pasekmė. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės paskirčiai įgyvendinti švelniausios BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje įtvirtintos bausmės rūšies – baudos – šiuo atveju nebepakanka. Nors skunde teigiama, kad padarytas nesunkus nusikaltimas nesukėlė realių pasekmių, teismas pažymi, jog transporto priemonės vairavimas tokios būklės kelia didelį pavojų transporto eismo saugumui, kitų žmonių turtui, sveikatai ir gyvybei.

15. Visų šių aptartų duomenų kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį V. S. atžvilgiu, kad bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė. Nuteistojo kaltės nepripažinimas neturi tokios reikšmės, kuri suponuotų pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio naikinimą ar keitimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. S. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai: Algirdas JaliniauskasJurgis KiškisRimas Švirinas