Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Mačionytės, Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. gynėjo adv. Bogdan Chranovskij bei nukentėjusiųjų A. D. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-01 nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 dalį (nukentėjusieji A. D. ir A. V.) jai paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė; pripažinta kalta pagal BK 182 str. 2 dalį (nukentėjusysis R. N.) ir jai paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtosios bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 str. 1-3 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

D. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (376,60 eurų) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo R. N. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš D. B. priteista: nukentėjusiojo R. N. naudai 414,77 Eur advokato išlaidoms apmokėti, nukentėjusiojo A. D. naudai 414,77 Eur advokato išlaidoms apmokėti, nukentėjusiojo A. V. naudai 121 Eur advokato išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

D. B. pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (nukentėjusieji A. D. ir A. V.) už tai, kad apgaulės būdu savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Ji, turėdama tikslą apgaule įgyti svetimą, A. D. ir A. V. priklausantį didelės vertės turtą, t.y. dideles pinigų sumas, kurios žymiai viršijo jos gaunamas pajamas bei neturėdama sukaupto turto pinigine išraiška ar kitokia forma, pagal 2008-05-10 kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su banku „Nordea“ gavusi 499 709, 86 Eur (1 650 000 Lt) dydžio paskolą, turėdama šį kreditorinį įsiskolinimą bei pagal aukščiau nurodytą sutartį su banku būdama įsipareigojusi mokėti kas mėnesį jos pajamas viršijančias įmokas, žinodama, kad neturi ir neturės galimybių grąžinti iš A. D. ir A. V. apgaule užvaldytų pinigų 2008 m. birželio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kreipėsi į A. D., prašydama paskolinti jai 120 000 Lt, melagingai įtikino A. D. ir A. V., kad turi realią galimybę grąžinti pasiskolintas pinigines lėšas ir jas grąžins iki 2008-07-28, 2008-06-27 (duomenys neskelbtini), pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 120 000 Lt sumai ir nurodė pervesti šiuos pinigus į V. Z. priklausančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DNB banke, po ko, suklaidintas A. V. 2008-06-27 pervedė 120 000 Lt į aukščiau nurodytą V. Z. priklausančią banko sąskaitą, po ko, ji, D. B., 2008-06-27 paprastajame neprotestuotiname vekselyje nurodytu laiku, t.y. 2008-07-28, nukentėjusiajam A. D. ir A. V. 120 000 Lt negrąžino, taip apgaule užvaldė svetimą turtą - 120 000 Lt (34 754,40 Eur) sumą;

Apeliacinių skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniame skunde nukentėjusieji A. D. ir A. V. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-01 nuosprendį pakeisti: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, D. B. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir nustatyti galutinę ketverių metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Jei D. B. būtų paskirta subendrinta didesnė nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmė ar apeliacinis skundas dėl griežtesnės subendrintos laisvės atėmimo bausmės skyrimo būtų atmestas, prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuteistajai D. B. taikytų BK 75 straipsnio nuostatų. Jei apeliacinis skundas būtų atmestas, prašo nuteistajai D. B. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 69 straipsnyje - turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems A. D., A. V. ir R. N. terminą nustatyti - vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skunde pažymima, kad D. B. už kiekvieną padarytą nusikaltimą buvo paskirtos tolygios savo griežtumu trejų metų laisvės atėmimo bausmės, kurios buvo subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės iš dalies sudedamos prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš dalies sudėjo tolygias griežtumu bausmes, pridėdamas tik šeštadalį vienos iš dviejų griežtų bausmių. Apeliantų manymu, tokiu būdu buvo pažeistas proporcingumo principas. Be to, atsižvelgiant į D. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų sunkumą ir pavojingumą, turtinės žalos, padarytos trims nukentėjusiesiems, mastą, pirmosios instancijos teismas paskyrė aiškiai per švelnią, neatitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytai bausmės paskirčiai ir neteisingą subendrintą bausmę.

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konkrečiai nenurodė tų bylos aplinkybių, kurios, jo manymu, pagrįstų bausmės vykdymo atidėjimą, neapibūdino D. B. asmenybės, jos socialinių ryšių ir sveikatos būklės, neįvertino jos padarytų nusikaltimų pavojingumo bei tikimybės, kad ji ateityje gali daryti panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Be to, teismas nenustatė ir skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, duodančių pakankamą pagrindą manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, tinkamai neįvertino visų bylos duomenų visumos. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai taikydamas D. B. bausmės vykdymo atidėjimo institutą, netinkamai vadovavosi BK 75 straipsnio nuostatomis, neatsižvelgė į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad kaltinamoji D. B. padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus, kurie nebuvo atsitiktinio pobūdžio, nesant jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, savo kaltės dėl padarytų nusikaltimų nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Dėl padarytų nusikaltimų nesigailėjo, tik formaliai atsiprašė nukentėjusiųjų A. D. ir A. V., visiškai neatlygino nukentėjusiesiems padarytos žalos. Tai rodo, jog D. B. nesupranta padarytų veikų pavojingumo, savo elgesio nevertina kritiškai, nesiekia pašalinti nusikalstamomis veikomis sukeltų padarinių. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kodėl, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, atsižvelgė į D. B. sveikatos būklę. Byloje nėra duomenų, kad kaltininkė dėl sveikatos būklės negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės. Apeliantų manymu, yra pagrindas manyti, kad D. B., neatvykdama į teisiamuosius posėdžius, nesavalaikiai pateikdama teismui duomenis apie savo ligas, stengėsi vilkinti teismo procesą.

Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu atidėdamas bausmės vykdymą, D. B. paskyrė tik vienintelį formalų įpareigojimą - neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir minimalią baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 71 straipsnyje - 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. B. nepagrįstai neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės, galinčios padėti įgyvendinti bausmės paskirtį - turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems per teismo nustatytą terminą, tikslu tokios baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo atveju užtikrinti teisinius padarinius, numatytus BK 74 straipsnyje, 243 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme, galinčius sudaryti pagrindą panaikinti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

Teismo posėdyje mirusiosios nuteistosios gynėjas advokatas B.Chranovskij prašė tęsti procesą nuteistąją reabilituojančiais pagrindais ir apeliacinį skundą tenkinti, D. B. išteisinti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu, nes jame prašoma griežtinti skundžiamą nuosprendį. Prokurorės nuomone pagrindų tęsti procesą nėra, nes nuosprendis nėra įsiteisėjęs, o procesą tikslinga nutraukti. Nukentėjusysis A. D. prašė atmesti nuteistosios gynėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsižvelgdamas į tai, kad kaltininkė mirė, jo skundo prašo nenagrinėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados

Dėl proceso tęsimo kaltinamam asmeniui mirus

Byloje nustatyta, kad po apeliacinio skundo padavimo 2017-03-18 mirė nuteistoji D. B. Jos mirties faktą patvirtina teismui pateikta medicininio mirties liudijimo kopija bei Lietuvos informacinėje sistemoje (Liteko) esanti informacija iš Gyventojų registro.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Pažymėtina, kad priešingai nei teigė prokurorė, BPK 3 straipsnyje nėra nustatyta, kad tik po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo yra galimas proceso tęsimas reabilituojančiais pagrindais. Procesas reabilitaciniais pagrindais po asmens mirties gali būti tęsiamas viso baudžiamojo proceso metu. Priešingu atveju, esant pareikštam nepagrįstam įtarimui, ar priimtam nepagrįstam nuosprendžiui, būtų užkirstas kelias mirusio asmens orumo, garbės, reputacijos gynimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija konstatavo, jog vienas baudžiamojo proceso, mirus nuteistajam, tęsimo tikslų – tai galimos teismo klaidos dėl asmens pripažinimo kaltu, padarius nusikalstamą veiką, ištaisymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-444/2011, 2K-634/2012).

Mirusios nuteistosios gynėjas advokatas B.Chranovskij prašė tęsti procesą nuteistąją reabilituojančiais pagrindais. Nuteistosios artimieji prašymo tęsti bylos nagrinėjimą nėra pareiškę, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismas sprendimą, ar tęsti bylos nagrinėjimą reabilituojančiais pagrindais turi priimti savarankiškai. Tokiam sprendimui priimti mirusiojo artimųjų prašymai tęsti procesą nėra būtini. Jie gali būti laikomi tik kaip papildomi argumentai. Lygiai taip pat ir artimųjų prašymai bylą nutraukti kaltinamajam mirus negali turėti lemiamos įtakos teismo apsisprendimui, ar tęsti toliau procesą (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-00198/2005).

Iš nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad D. B. nesutiko su jai pateiktu kaltinimu ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jos kaltės bei prašė ją išteisinti. Taigi, per pasirinktą gynėją pateikdama apeliacinį skundą D. B. išreiškė savo valią tęsti procesą, siekdama įrodyti savo nekaltumą. Siekiant nustatyti tiesą byloje ir patikrinti D. B. pateiktų kaltinimų pagrįstumą, teisėjų kolegija 2017-04-04 protokoline nutartimi nusprendė, kad yra pagrindas tęsti procesą BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytos išimties pagrindu (kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti), nes D. B. apeliacinis skundas paduotas šią nuteistąją reabilituojančiais pagrindais.

Iš nukentėjusiųjų A. V. ir A. D. apeliacinio skundo matyti, kad jie neginčija apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų dėl D. B. kaltės, padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, skunde ginčijamas D. B. paskirtos bausmės tinkamumas, prašant bausmę griežtinti. Mirus kaltinamam asmeniui, baudžiamasis procesas negali atlikti vienos iš pagrindinių užduočių – garantuoti teisinių sankcijų pritaikymą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, todėl apeliacinės instancijos teismas tokioje teisinėje situacijoje gali priimti tik vieną sprendimą, aiškiai nustatytą BPK 327 straipsnio 1 punkte - nutraukti bylą. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, nukentėjusiųjų apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtu, o procesas pagal mirusios nuteistosios D. B. gynėjo apeliacinį skundą nagrinėtinas siekiant nustatyti ar nuteistoji D. B. nuteista teisėtai ir pagrįstai, ar ji nagrinėjamu atveju neturėtų būti reabilituota jos gynėjo skunde išdėstytais pagrindais.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šioje byloje, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus ir turint omenyje nuteistosios mirties faktą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia klausimą ar tenkinant mirusios nuteistosios gynėjo skundą nuteistoji turi būti reabilituota priimant jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, ar visgi apelianto skundas atmestinas ir baudžiamoji byla nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Būtent tokios dvi apeliacinės instancijos teismo sprendimo alternatyvos nuteistajam mirus galimos atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011.)

Dėl D. B. gynėjo apeliacinio skundo

Nuteistosios D. B. gynėjo advokato Bogdan Chranovskij apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Visgi, nagrinėjamoje byloje, nuteistajai mirus, bet nenustačius pagrindo priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, byla jos atžvilgiu nutraukiama (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).

Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas advokatas B.Chranovskij teigia, kad tarp D. B. ir nukentėjusiųjų A. D., A. V. ir R. N. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, tačiau išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiųjų asmenų galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis priemonėmis buvo pasunkintos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji savo pažeistas teises gynė civilinio proceso tvarka, tačiau D. B. su jų reikalavimais nesutiko. Nukentėjusieji A. D. ir A. V. 2010-05-24 pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos priteisimo iš D. B., kuriuo iš jos pagal 2008-06-27 paprastąjį vekselį prašė A. D. ir A. V. priteisti po 60 000 Lt ir pagal 2008-10-31 neprotestuotiną vekselį A. V. priteisti 20 000 Lt, taip pat delspinigius, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 56-57), tačiau 2010-07-02 D. B. Vilniaus apygardos teismui pateikė Prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimų. Ji nurodė, kad pasirašydama paprastąjį neprotestuotiną vekselį įsipareigojo kreditoriams A. D. ir A. V. ne grąžinti skolą, o užtikrinti tinkamą paskolos įvykdymą. Pinigų iš kreditorių negavo, tiesiog sutiko kaip paskolos tinkamo vykdymo užtikrinimo priemonę pasirašyti kreditoriams paprastąjį neprotestuotiną vekselį (t. 1, b.l. 61-62). Nukentėjusiesiems A. D. ir A. V. pareiškus civilinį ieškinį (t. 1, b.l. 64-67), D. B. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su visa nukentėjusiųjų nurodyta suma, nes dalį 38 900 Lt sumos pagal 2008-10-31 paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir 4 000 Lt pagal 2008-10-31 paprastąjį neprotestuotiną vekselį ji A. D. ir A. V. yra grąžinusi (t. 1, b.l. 69-71). D. B. nepateikė jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų, nurodė, kad aplinkybę, jog dalis skolos – 38 900 Lt buvo grąžinta, galėtų patvirtinti V. Z. bei kiti įmonės darbuotojai. Vilniaus apygardos teismo 2011-06-07 sprendimu A. D. ir A. V. civilinis ieškinys buvo patenkintas (t. 1, b.l. 77-78). Taip pat nukentėjusysis A. D. 2010-06-10 pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuriuo iš D. B. pagal 2009-03-05 paprastąjį neprotestuotiną vekselį prašė priteisti 20 000 Eur (t. 1, b.l. 80). 2010-07-08 D. B. pateikė prieštaravimus dėl kreditorinių reikalavimų (t. 1, b.l. 85-86). A. D. pareiškus civilinį ieškinį (t. 1, b.l. 87-89), D. B. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog A. D. praleido Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme numatytą reikalavimo apmokėti pateikimo terminą, kuris suėjo 2009-03-16, todėl nepagrįstai nepasinaudojęs savo įstatyme nustatytomis teisėmis, ieškovas prarado bet kokias iš neprotestuotino paprastojo vekselio kylančias jo turėtas reikalavimo teises. Taigi ieškinys turi būti atmestas dėl pažeistos reikalavimų pateikimo tvarkos bei terminų (t. 1, b.l. 90-91). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010-12-27 sprendimu ieškinį patenkino (t. 1, b.l. 94-95). Taigi D. B. teismams teikiami prieštaravimai ir atsiliepimai į reiškiamus civilinius ieškinius patvirtina, jog ji savo prievolės sumokėti pinigus A. D. ir A. V. nepripažino ir ją ginčijo.

Byloje taip pat nustatyta, kad D. B., turėdama finansinių įsipareigojimų A. D. ir A. V., 2009 m. gegužę iš R. N. pasiskolino 250 000 Lt ir šiai sumai išrašė paprastą neprotestuotiną vekselį, vėliau pasiskolino 157 950 Lt, taip pat išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, tačiau suėjus vekseliuose nurodytiems terminams pinigų negrąžino. 2009-06-15 buvo išrašytas bendras paprastas neprotestuotinas vekselis 407 950 Lt sumai, tačiau suėjus vekselyje nurodytam terminui – 2009-07-15, D. B. nukentėjusiajam pinigų negrąžino. Todėl R. N. kreipėsi į Vilniaus miesto 3 notaro biuro notarą, kuris 2009-07-28 išdavė vykdomąjį įrašą (duomenys neskelbtini) dėl 409 587 Lt skolos išieškojimo iš D. B. (t. 1, b.l. 149). Minėtas vykdomasis įrašas buvo pateiktas vykdyti antstolio kontorai (t. 1, b.l. 150-177). Vykdymo procese pagal pateiktus dokumentus antstolis 2009-09-18 patvarkymu (t. 1, b.l. 153-154), adresuotu UAB „X“, išieškojimą nukreipė į skolininkės D. B. darbo užmokestį, tačiau patvarkymas nebuvo vykdomas, išskaitos iš D. B. darbo užmokesčio nebuvo atliekamos. 2015-04-08 raštu antstolis A. B. pranešė, kad skola 118 624,59 Eur R. N. naudai neišieškota (t. 8, b.l.148). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis R. N. patvirtino, kad D. B. skolos negrąžino (t. 8, b.l. 144).

Be to, tai, kad iš nukentėjusiųjų skolinosi pinigus, D. B. neigė ir teisiamojo posėdžio metu, aiškino, kad pinigus skolinosi įmonė, kuri juos ir turi grąžinti, dalį pinigų skolinosi S. K. (t. 10, b. l. 57, 58). Toks jos aiškinimas tik sustiprina manymą, kad D. B. neketino grąžinti pinigus nukentėjusiesiems. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas antstolio padėjėjas parodė, kad D. B. yra sudariusi paskolos sutartis su įvairiomis kredito įstaigomis ir šiuos įsipareigojimus vykdo (t. 9, b. l. 16). Iš 2011-08-09 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus rašto matyti, kad pagal 2008-05-10 kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įskaitant vėlesnius jos pakeitimus ir papildymus, sudarytą tarp Banko ir D. B., mėnesinė įmoka sudarė 1 451,47 eurų, o nuo 2011-09-05 - 1 494,60 eurų. Mokėjimai vykdomi grynais pinigais. Laikotarpiu nuo 2011-03-01 – iki 2011-09-09 iš viso sumokėta suma sudaro 3 695,79 Eur (t. 2, b.l. 2). Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs SoDros duomenis ir finansinius įsipareigojimus AB „Nordea“ bankui, pagrįstai konstatavo, kad D. B. įmoka Nordea bankui kaltinime nurodomu laikotarpiu viršijo jos pajamas. Kaip matyti iš 2014-02-03 Nordea sąskaitų tvarkymo poskyrio vadovės rašto Nr. 2438/1, D. B. įsipareigojimų nevykdė, todėl 2011-11-24 kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta. D. B. Nordea bankui skolinga 697 828,03 Eur (t. 3, b.l. 30). Iš 2011-08-04 AB DnB NORD banko rašto matyti, kad bankas pagal 2006-09-11 kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) D. B. suteikė 40 000 Lt vartojimo kreditą. Mėnesinė įmoka - 784,56 Lt. Mokėjimai atliekami reguliariai (t. 2, b.l. 3). Ukmergės ūkininkų kredito unijos 2011-04-20 raštas patvirtina, kad D. B. yra skolinga unijai, kreditas yra dengiamas (t. 2, b.l. 9). Tai, kad kaltininkė turėjo kitų finansinių įsipareigojimų, juos vykdė, patvirtina, jog ji piktybiškai vengė grąžinti skolas nukentėjusiesiems A. D., A. V. ir R. N..

Atkreiptinas dėmesys, jog siekiant atriboti civilinius teisinius santykius nuo sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, jog kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-526/2014, Nr. 2K-150/2014, Nr. 2K-117/2013, Nr. 2K-81/2011). Taigi kaltininko nuslėptos turimos skolos, finansinė padėtis, lemia galimybę atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas antstolio padėjėjas T. J. patvirtino, kad vykdant vykdomuosius dokumentus, nebuvo nustatyta jokio turto, iš kurio antstolis galėtų vykdyti išieškojimą. Jokių pasikeitimų apie sumokėjimus nėra, skolininkės pajamos yra mažos, nėra išieškotų lėšų (t. 9, b.l. 17). D. B. UAB „X“ vardu 2011-05-09 antstolei P. K. pateikė pranešimą, kuriame nurodė, jog UAB „X“ yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, iš savo veiklos negauna jokių pajamų (t. 2, b.l. 4), ji neturi galimybių padengti priteistą sumą (t. 2, b.l. 5). Iš dokumentų apie D. B. sąskaitas bankuose bei visus sudarytus sandorius analizės matyti, kad piniginių lėšų sąskaitose D. B. vardu nėra, operacijų atlikta nebuvo (t. 3, b. l. 19-30, 84-101). Ji neturi likvidaus turto įsiskolinimams padengti. Pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) jos butas 2008-09-05 buvo įkeistas. 2015-04-01 Lietuvos antstolių rūmų raštas Nr. S-14492-19361 patvirtina, kad patikrinus Antstolių informacinės sistemos duomenų bazę, nustatyta, jog antstolių žinioje yra nebaigtos vykdyti vykdomosios bylos dėl išieškojimo iš D. B. įvairių kreditorių naudai, vykdomieji raštai išduoti nuo 2009-07-28 iki 2014-12-29 (t. 8, b.l. 133-136). Tačiau nukentėjusieji teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad kaltininkė jų apie tai, kad yra skolinga ir kitiems asmenims, turi kreditorinių įpareigojimų, neinformavo. Be to, iš byloje esančios Vertybinių popierių sąskaitos Nr. 3 matyti, kad D. B. buvo įgijusi UAB „Y“ akcijų, viso 4 245 akcijas: 2006-07-07 įgijo 292 akcijos ir 2008-08-22 įgijo 3 953 akcijas. Vienos akcijos nominali vertė nurodoma 3 536 litai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėmesį atkreipė į tai, kad didesniąją akcijų dalį D. B. įsigijo tuo laikotarpiu, kai iš nukentėjusiųjų vekselių pagrindu buvo skolinami ir negrąžinami pinigai. Taigi, nors kaltininkė nukentėjusiesiems aiškino, jog neturi galimybės grąžinti skolas, tačiau tuo metu savo naudai disponavo piniginėmis lėšomis. Įvertinus tai, kad D. B., turėdama didelių finansinių įsipareigojimų nukentėjusiesiems ir negrąžinusi skolų, jų nepripažino, mokėjo įmokas kredito įstaigoms ir tai nuslėpė nuo nukentėjusiųjų, nevykdė teismo sprendimų, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog tokiu būdu nukentėjusiesiems R. N., A. V. ir A. D. iš esmės buvo apsunkinta galimybė savo pažeistas teises atkurti civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad D. B. veiksmuose nebuvo sukčiavimo būtino elemento – apgaulės.

Pažymėtina, kad apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2004). Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-507/2012).

Nors nukentėjusieji A. D., A. V. ir R. N. yra patyrę, gerus įgūdžius turintys verslininkai, tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, jie sutiko D. B. paskolinti dideles pinigų sumas, nes kaltininkė buvo sukūrusi patikimo asmens įvaizdį, todėl jie pastarąja pasitikėjo. Nukentėjusysis A. D. parodė, jog su D. B. susipažino, nes ji tarpininkavo nukentėjusiajam iš banko imant paskolą. Po kiek laiko kaltininkė su juo susisiekė, supažindino su verslo planu ir paprašė paskolinti pinigų žemės sklypų įsigijimui. Kaltininkė sudarė turtingos verslininkės įvaizdį, vairavo prabangų automobilį. Be to, jis nuteistajai pinigų buvo skolinęs ir anksčiau – 2006 m., 2007 m. Kaltininkė skolas, nors ir vėluodama, tačiau grąžindavo (t. 8, b.l. 82-89). Nukentėjusysis A. V. parodė, kad jis pasitikėjo A. D., iš kurio žinojo, kad D. B. yra sėkminga verslininkė, perka žemes, todėl abejoti jos patikimumu neturėjo pagrindo (t. 8, b.l. 122). Nukentėjusysis R. N. parodė, kad su nuteistąja bendravo septynerius metus. Dirbdama Šiaulių banke, ji tvarkė bendrovės, kurioje nukentėjusysis dirbo direktoriaus pavaduotoju, sąskaitas. Todėl ja pasitikėjo kaip rimta partnere. Jis ir ankščiau jai buvo skolinęs įvairias pinigų sumas – 13, 16 tūkstančių grynaisiais. Pinigus D. B. grąžindavo (t. 8, b.l. 143, 144). Taigi kaltininkė prabanga, tariamais verslo planais, prieš tai skolindamasi ir grąžindama nukentėjusiesiems mažesnes pinigų sumas, sukūrė sėkmingos verslininkės ir patikimos partnerės įvaizdį, tačiau D. B. veiksmai po to, kai suėjo vekseliuose numatyti terminai, patvirtina, jog ji net neketino skolas grąžinti. Nukentėjusysis A. D. parodė, kad pasibaigus vekselyje numatytam skolos grąžinimo terminui, kaltininkė nuolatos žadėjo, kad skola bus grąžinta ryt arba po ryt. Taip pat žadėjo, kad skola bus pradedama atidavinėti dalimis, po to, kai įmonė gaus paskolą, bet ir ją gavus pinigai nebuvo grąžinami. Vėliau ji vengdavo susitikti (t. 8, b.l. 82-88). Nukentėjusysis R. N. patvirtino, jog jis ragino nuteistąją grąžinti skolą bent dalimis, tačiau iš jos nesulaukdavo teigiamo atsakymo. Todėl jis kreipėsi į Trečiąjį notarų biurą, D. B. buvo išsiųsti trys raginimai grąžinti, tačiau kaltininkė į siunčiamus laiškus nesureagavo (t. 8, b.l. 143). Akivaizdu, jog kaltininkė, sudariusi perspektyvios verslininkės įvaizdį, prieš tai nukentėjusiesiems grąžinusi pasiskolintus pinigus, buvo įgijusi jų pasitikėjimą, nukentėjusiesiems aiškino apie vykdomus projektus, būsimą naudą, gaunamas paskolas, iš kurių neva ruošėsi grąžinti pinigus, tačiau tyčia nedėjo jokių pastangų, jog atiduotų bent dalį iš nukentėjusiųjų įgytų pinigų. Taigi D. B. nukentėjusiuosius įtikindama, kad ji pinigus grąžins iki vekseliuose nurodytų terminų, svetimo turto užvaldymo tikslu panaudojo apgaulę, kuri buvo pagrindine sąlyga lėmusi nukentėjusiųjų A. D., A. V. ir R. N. apsisprendimą paskolinti pinigus. Tai, kad D. B. veikė pasitelkdama apgaulę patvirtina ir ta aplinkybė, jog kaltininkė po to, kai 2009-03-05 į A. D. kreipėsi dėl 20 000 Eur paskolos, jam, kaip užstatą paliko neva jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Nissan Murano“ su monetų kolekcija. Minėtas automobilis pagal panaudos sutartį priklauso Nordea bankui, o panaudos davėjas įsipareigojo pasibaigus sutarties galiojimui grąžinti automobilį panaudos davėjui (t. 7, b.l. 13). Iš 2010-06-18 UAB „Y“ direktoriaus rašto matyti, kad nukentėjusiojo žinioje yra automobilis, priklausantis UAB „Y“, kurio pastarasis laikyti neturi jokio pagrindo (t. 1, b.l. 122). Dėl to A. D. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01302-10. Taigi aplinkybė, jog D. B. nukentėjusiajam, kaip užstatą, paliko automobilį, suvokdama, kad juo disponuoti A. D. neturės jokio teisinio pagrindo, patvirtina, jog ji turėjo tikslą apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą. D. B. taip pat aiškino, kad ji, pasirašydama 2008-10-31 vekselį, iš A. V. pasiskolino 20 000 Lt, ne sau, o S. K. Vekselyje įrašyta, jog laiduotoja yra S. K., nurodytas pastarosios asmens kodas (t.1, b.l. 121). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. K., nurodė, kad ji šio įrašo neįrašė (t.2, b.l.24-26). Šiuos liudytojos parodymus patvirtina, 2012-11-28 specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad šis įrašas įrašytas ne S. K., ne A. V., ne D. B., o kito asmens ranka. Tikėtina, jog pasirašė ne S. K. (t. 2, b. l. 52-55). Nors liudytoja S. K. bylos nagrinėjimo teisme savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pakeitė ir nurodė, kad įrašas atliktas jos ranka, nes ji D. B. prašė paskolinti 20 000 Lt, tačiau tokį liudytojos aiškinimą paneigia pirmiau aptarti faktiniai bylos duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad paskolos sutartis tarp D. B. ir S. K. dėl iš jos neva pasiskolintų pinigų (viso 30 000 Lt) buvo sudaryta tik 2011-04-18 (t. 2, b. l. 31-32). Tai, kad pinigai buvo skolinami ne liudytojai, o D. B. patvirtina A. D. nuoseklūs parodymai, kad D. B. į jį dėl paskolos kreipėsi prašydama jai padėti, nes papuolė į bėdą. Esant aptartiems duomenims, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nenuoseklūs nuteistosios ir liudytojos S. K. parodymai patvirtina apie buvusią išankstinę apgaulę D. B. veiksmuose.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pinigai, kuriuos iš nukentėjusiųjų pasiskolino D. B. nebuvo panaudoti verslo reikalams, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacine tvarka nebuvo pateikta jokių tokį apelianto argumentą patvirtinančių objektyvių duomenų. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistosios ir liudytojo V. Z. parodymai apie tai, kaip buvo panaudoti pinigai, nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu D. B. teigė, kad 2008 m. birželio mėnesį reikėjo įsigyti žemės sklypus. Vieno ploto įsigijimui reikėjo 120 000 Lt, todėl buvo pasirašytas vekselis su A. D. (t. 7, b.l. 103-106). Kaltininkė teisme aiškino, kad pinigai buvo skirti verslui, juos skirstė V. Z. Vėliau teigė, jog negali pasakyti, kur konkrečiai buvo panaudoti pinigai. Nors pinigai buvo pervedami į V. Z. sąskaitą, tačiau aplinkybių, kur tiksliai, kokiomis sumomis buvo panaudoti pinigai, jis nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojas tvirtino, kad jis pinigus išgrynino ir atidavė D. B. (t. 2, b.1. 95), vėliau savo parodymus nuolatos keitė, aiškino, kad pinigai buvo paimti verslui. Atsižvelgiant į tai, jog nuteistosios D. B. ir liudytojo V. Z. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymais nesivadovavo.

Taigi nuteistosios elgesys po paskolų iš nukentėjusiųjų gavimo, neigiant pačių skolų gavimo faktą, vėliau nurodant melagingą informaciją dėl pinigų panaudojimo, vengiant bendrauti su nukentėjusiaisiais, nuo jų nuslepiant faktą apie turimus kreditorinius įsipareigojimus, patvirtina, kad nuteistosios ketinimas apgaule užvaldyti svetimą turtą susiformavo dar iki sandorių su nukentėjusiaisiais A. D., R. N. ir A. V. sudarymo.

Nors kaltininkė aiškino, kad ji iš R. N. pasiskolino ne vekselyje nurodytą 407 950 Lt sumą, tačiau 200 000 Lt, o vekselis buvo išrašytas tokiai sumai, kaip garantas, jog bus grąžinti 200 000 Lt, tačiau tokio nuteistosios aiškinimo nepatvirtina jokie objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Nukentėjusiojo R. N. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, jų nepaneigė jokie objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje neabejotinai nustatyta, kad D. B. iš R. N. apgaule įgijo 407 950 Lt.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad D. B. įgijusi nukentėjusiųjų pasitikėjimą, sudariusi įspūdį, kad pinigai bus grąžinti, nors realiai to padaryti neketino, numatė, kad tokiais savo veiksmais padarys turtinę žalą nukentėjusiesiems ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi nuteistosios D. B. veiksmuose nukentėjusiųjų A. V., R. N. ir A. D. atžvilgiu, yra visi būtinieji BK 182 str. 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

Apeliantas skunde ginčija teismo išvadas įrodymų vertinimo aspektu, nurodydamas, jog nuosprendis priimtas tik vadovaujantis bendro pobūdžio argumentais, nesusietais su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, jame išdėstyti tik kaltinimui palankūs nukentėjusiųjų parodymai ir nenurodyta, kodėl atmetami kiti įrodymai (kaltinamosios ir liudytojo V. Z. parodymus), neišnagrinėti ir neanalizuoti prie bylos prijungti kaltinamosios parodymus patvirtinantys dokumentai, nepasisakyta dėl apelianto išsamiai išdėstytų argumentų veikos kvalifikavimo klausimu. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apelianto argumentai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 str. 1–4 dalyse. BPK 20 str. 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 str. 5 dalyje nustatytas taisykles. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-7-2-699/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apylinkės teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių. Priešingai nei nurodo apeliantas, teismas bylos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė ir analizavo tiek nuteistąją teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus. Byloje esantys įrodymai, aptarti skundžiamame nuosprendyje, yra pakankami išvadoms dėl D. B. kaltumo padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą konstatuoja, kad nagrinėjant bylą visi būtini bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – rašytiniai dokumentai, nuteistosios, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai – išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išsamiai ir argumentuotai išdėstyti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai konstatavus, jog byloje D. B. pareikšti kaltinimai pasitvirtino, apeliacinėje instancijos teisme, tęsus bylos procesą mirusios nuteistosios gynėjo advokato B.Chranovskio prašymu nuteistąją reabilituojančiais pagrindais, bei nustačius, jog D. B. atžvilgiu nėra pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, nuteistosios gynėjo advokato B.Chranovskio apeliacinis skundas atmetamas, tačiau baudžiamoji byla nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 327 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios D. B. gynėjo adv. Bogdan Chranovskij apeliacinį skundą atmesti

Nukentėjusiųjų A. V. ir A. D. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu.

Bylą D. B. atžvilgiu nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.