Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų I. B. ir S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl skolininko turto dalies nustatymo, civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. A. prašymą dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatyto, suinteresuoti asmenys S. B., I. B. ir antstolis V. S., išvadą teikianti institucija Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys S. B. ir I. B. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo B. A. prašymas dėl skolininko S. B. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo.

Iš bylose esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad antstolis V. S. vykdė 584.130,77 Lt skolos išieškojimą iš skolininko S. B. turto pagal 2007-10-08 vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-14981. Vykdant skolos išieškojimą areštuotas suinteresuoto asmens I. B. vardu registruotas turtas – 4 kambarių butas su rūsiu, esantys (duomenys neskelbtini), garažas [boksas], esantis (duomenys neskelbtini), ir 2 automobiliai [b.l. 3; 12;15] bei skolininko S. B. vardu registruotas nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, 0,60 ploto, esantis (duomenys neskelbtini) [b.l. 20-21; 23-24]. Antstolis nustatė, kad nurodytas areštuotas turtas suinteresuotų asmenų vardu įgytas po jų santuokos sudarymo [1986-02-08], todėl pasiūlė pareiškėjui B. A. kreiptis į teismą dėl skolininkui S. B. priklausančios turto dalies nustatymo [LR CPK 667 str. 1 d.]. Atsižvelgdamas į antstolio V.Stungurio nurodytas aplinkybes, išieškotojas B. A. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl skolininko S. B. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatyto.

LR CPK 667 str. 2 d. numatyta, kad skolininko dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad S. B. priklauso 50,978/100 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis 0,60 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), transporto priemonė Nisan X-trail (v.n. (duomenys neskelbtini) o I. B. priklauso 49,022/100 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini), garažas [boksas], esantis (duomenys neskelbtini), ½ dalis 0,60 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), transporto priemonė Mazda 3 (v.n. (duomenys neskelbtini) Teismo nutartimi buvo nustatyta buto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas konstatavo, kad vykdomojoje byloje Nr.1/07/01681 areštuotas suinteresuotų asmenų S. B. ir I. B. turtas įgytas po šių asmenų santuokos sudarymo, byloje nėra įrodymų, kad butas ir garažas, esantys (duomenys neskelbtini), įsigyti už I. B. asmenines lėšas, todėl vadovaujantis LR CK 3.87 str. toks turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kadangi suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo [CK 3.117 str. 1 d.], teismas sprendė, suinteresuotiems asmenims priklausančios turto dalys nustatytinos lygiomis dalimis. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, šiek tiek didesnę buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį teismas priskyrė suinteresuotam asmeniui I. B., tačiau teismas pažymėjo, kad tai nevertintina kaip nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nes toks paskirstymas susidarė dėl buto kambarių išsidėstymo aukštuose, siekiant kuo patogesnio tolesnio naudojimosi butu. Atsižvelgiant į paskirstytas buto dalis sutuoktiniams, pripažintina, kad teismas nustatė realiąsias bendraturčių turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką [2006 m. sausio 11 d. nutartis civ. byloje Nr.3K-3-23/2006].

Vienas iš atskirojo skundo argumentų, kuriuo buvo ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, buvo tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso I. B., todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl dalių tokiame bute nustatymo kiekvienam sutuoktiniui atskirai. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja prezumpcija, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė [LR CK 3.87 str. 1 d.]. Ši prezumpcija gali būti nuginčyta tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodžius, kad toks turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, tačiau tik tuo atveju, jei toks turtas įgytas iš asmeninių lėšų ar realizavus asmenine nuosavybe esantį turtą ir turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėm nuosavybėn [LR CK 3.88 str. 2 d., 3.89 str.1 d. 7 p., 2 d.]. Kolegija taip pat pažymi, kad yra ir kita prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios [LR CK 3.117 str. 1 d.]. Šia prezumpcija teismas privalo vadovautis, jeigu nenustato LR CK 123 str. nurodytų pagrindų, kurios leidžia teismui nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo. Teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes [LR CK 3.123 str. 1 d.]. Šiuo atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad suinteresuotų asmenų [apeliantų] S. B. ir I. B. santuoka sudaryta 1986-02-08 [v.b.l. 14]. Po santuokos sudarymo, t.y. 2003-12-31 VĮ Registrų centre buvo įregistruota nuosavybės teise į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), suinteresuoto asmens I. B. vardu, tačiau nenurodant, asmeninės nuosavybės turto režimo. Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2000 m. spalio 26 d. Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažyma [b.l. 4]. Aplinkybę, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nepaisant fakto, kad buvo įsigytas santuokos metu, yra asmeninė I. B. nuosavybė, apeliantai įrodinėjo tuo, kad butas buvo įgytas už I. B. asmenines lėšas, gautas pardavus paveldėtą nekilnojamąjį turtą. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, asmenine sutuoktinių nuosavybės teise turtas yra pripažįstamas tais atvejais, kai sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn [LR CK 3.89 str. 1 d. 7 p.]. Tokia šios normos formuluotė suponuoja, jog, siekiant pripažinti ginčo butą asmenine I. B. nuosavybe, būtina nustatyti juridinių faktų visatą, o būtent tai, kad butas buvo įgytas iš asmeninių I. B. lėšų ar lėšų, gautų realizavus jos asmenine nuosavybe esantį turtą, ir buvo aiški I. B. valia įsigyti tokį turtą asmeninėn nuosavybėn. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Nors byloje esantis 1993 m. birželio 22 d. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas įrodo aplinkybes, kad apeliantė I. B. paveldėjo 3 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) [b.l. 311], tačiau byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad šį butą I. B. pardavė ir tokiu būdu iš šio turto gautas lėšas apeliantė panaudojo buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai, o būtent 1999 m. balandžio 10 d. Statybos rangos sutartis [b.l. 312-314], sudaryta tarp I. B. [kaip užsakovės] ir UAB „Riteris“ [kaip rangovo], kasos pajamų orderiai Nr. 2732627 ir Nr. 18906264 [b.l. 315-316] patys savaime neįrodo, kad statybos rangos darbai ginčo bute buvo atlikti ir apmokėti iš asmeninių I. B. lėšų.

Apeliantai nurodė, kad net ir teismui nustačius, kad butas pripažįstamas asmenine I. B. nuosavybe, pripažintina didesnė nuosavybės dalis I. B., nes didelė lėšų suma butui įsigyti buvo panaudota pardavus I. B. paveldėtą turtą. Kaip jau pasisakyta, byloje nėra jokių įrodymų, jog. I. B. paveldėtas butas buvo parduotas ir naujasis butas didžiąja dalimi apmokėtas iš I. B. asmeninių lėšų.

Atsižvelgiant į aplinkybes, kad apeliantai nepaneigė įstatyme įtvirtintos prezumpcijos, kad turtas [šiuo atveju butas, esantis (duomenys neskelbtini)], įgytas po suinteresuotų asmenų santuokos sudarymo yra bendroji jungtinė nuosavybė [LR CK 3.88 str. 2 d.], apeliantai taip pat nepaneigė prezumpcijos, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės lygiomis dalimis nustatydamas skolininko S. B. turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybė su I. B., tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatant turto teisinį rėžimą, todėl teismo nutartį naikinti šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Atskirajame skunde buvo nurodoma ir kita aplinkybė, kad tas pats butas laikytinas šeimos turtu, į kurį ribojamas išieškojimo pagal kreditorių reikalavimus nukreipimas. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo bute gyvena sutuoktiniai [apeliantai] ir jų nepilnametis sūnus L. B. bei dar 2 pilnametystės sulaukę vaikai [b.l. 283; v.b.l. 14], todėl yra pagrindo pripažinti, kad toks turtas laikytinas šeimos turtu, tačiau sutuoktiniai šį faktą gali panaudoti tik prieš sąžiningus trečiuosius asmenis ir tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas [LR CK 3.84 str. 4 d.]. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų bei įrodymų, kad butas, esantis esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas [b.l. 4]. Apeliantai taip pat neįrodė, kad pareiškėjas B. A. laikytinas nesąžininga šalimi, todėl pats savaime toks buto teisinis rėžimas negali turėti įtakos pagrįstiems ir teisėtiems pareiškėjo reikalavimams. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas (šiuo atveju – vekselio pasirašymas) nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams [LR CK 3.85 str. 3 d.], todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas neturi teisės nukreipti išieškojimo į sutuoktiniams priklausantį turtą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismas motyvus, kad šioje byloje sprendžiamas tik skolininko dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo klausimas ir nevertinama galimybė išieškoti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), kaip iš šeimos teisinį rėžimą turinčio turto, kas atitinka teismų praktiką [Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2S-1399-115/2011]. Taigi tik vykdymo procese ir laikantis įstatyme numatyto išieškojimo nukreipimo eiliškumo bus sprendžiamas klausimas dėl išieškojimo nukreipimo į pastarąjį butą. Vėlgi aplinkybė, kad nurodytame bute kartu gyvena ne tik sutuoktinių nepilnametis sūnus, bet ir dar du pilnametystės sulaukę vaikai, teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui neturi. Ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, nes pagal LR CK 123 str. 1 d. nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo leistinas dėl nepilnamečių vaikų interesų.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų motyvai, kad teismo nustatytos suinteresuotų asmenų atitinkamos turto dalys bute, esančio (duomenys neskelbtini), bei naudojimosi šio buto patalpomis tvarka pažeidžia nepilnamečio sutuoktinių vaiko interesus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas kuo patogesnio tolesnio naudojimosi butu, kiekvienam iš sutuoktinių priskyrė atskiras patalpas skirtinguose aukštuose [b.l. 9-10]. Be to, sutuoktinei I. B. buvo priskirtos šiek tiek didesnės patalpos, todėl manytina, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas įvertino nepilnamečio vaiko poreikius. Taigi apeliantams, esant santuokoje ir toliau gyvenant kartu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu gyvenantis jų nepilnametis sūnus L. B. turės tinkamas sąlygas jo vystymuisi, todėl tiek šio buto kambarių paskirstymas bei tokio buto bendrų patalpų naudojimosi tvarkos nustatymas, teisėjų kolegijos vertinimu, neapribos nepilnamečio L. B. teisių bei teisėtų interesų [LR CK 3.161 str.]. Apeliantų teigimu, nustatyta naudojimosi patalpomis tvarka neatitinka teisėtumo reikalavimo, kadangi nebuvo paskirtos gyvenamosios patalpos nepilnamečiam vaikui. Įstatymas nenumato pareigos nepilnamečiui vaikui paskirti atskirą kambarį, todėl tokie apeliantų motyvai atmestini.

Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nutarties dalis dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo, paliktina nepakeista, nes pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi nustatyta naudojimo butu tvarka iš esmės atitinka sutuoktinių turto dalių paskirstymą bei nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečio vaiko interesų [LR CK 3.3 str. 1 d.].

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad LR CPK 667 str. 2 d. įtvirtinta imperatyvi norma, įpareigojanti teismą, nustatant nekilnojamojo daikto skolininko dalį, kartu nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Skundžiamoje nutartyje teismas nustatė skolininko S. B. turto dalis nekilnojame turte – bute ir žemės sklype, kurie nuosavybės teise pripažinti jungtine sutuoktinių nuosavybe, tačiau, priešingai nei buto atveju, teismas net nekėlė klausimo ir nesprendė žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo klausimo, todėl yra pagrindas bylą grąžinti naujam nagrinėjimui pirmosios instancijos teismui dalyje dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Pažymėtina, kad nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti paruoštas žemės sklypo atidalinimo planas, atitinkantis žemės sklypų formavimo tvarką reguliuojančius aktus.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias skolininko turto, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymą vykdymo procese, tačiau nepagrįstai neišsprendė žemės sklypo, kurio atitinkamos dalys buvo nustatytos skolininkui ir jo sutuoktinei, naudojimo tvarkos klausimo [LR CPK 667 str. 2 d.], todėl skundžiama nutartis šioje dalyje naikintina ir klausimas dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo [LR CPK 337 str. 1 d. 3 p.].

Atskirajame skunde apeliantai prašė priteisti iš kitos šalies jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šiuo atveju iš esmės atmetus atskirąjį skundą, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Pažymėtina ir tai, kad apeliantai nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas [LR CPK 178 str.].

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį dalyje dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) skolininko turto dalies bendroje jungtinėje nuosavybėje nustatymo panaikinti ir šioje dalyje dėl skolininkui priklausančios žemės sklypo dalies naudojimosi tvarkos nustatymo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusią Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.