Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-06-26 · Civilinė byla Nr. 2A-507-653/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-26
Bylos Nr.
2A-507-653/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-34890-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė, Rūta Petkuvienė
Atsakovas
Danske Bank A
Ieškovas
R. P.
Kategorijos
  • 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-507-653/2015Proceso Nr.2-68-3-34890-2013-9Procesinio sprendimo kategorija: 35.3; 36.1; 42.11.1; 121.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. birželio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Danske Bank A/S apeliacinį skundą dėl 2014-04-14 Vilniaus apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S dėl kredito sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų - UAB „Būsto paskolų draudimas“.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė pripažinti Danske Bank A/S veiksmus nutraukiant su R. P. 2007-10-03 sudarytą Kredito sutartį Nr. BPVRK400702132 neteisėtais ir atnaujinti šią Kredito sutartį, sutarties šalis grąžinant į iki sutarties nutraukimo buvusią padėtį; įskaityti 2800 Lt sumą, kuri buvo sumokėta 2010-12-09 R. P., būsto kredito grąžinimui pagal 2007-10-03 sudarytą Kredito sutartį Nr. BPVRK400702132; įpareigoti atsakovą susidariusią kredito įmokų ir palūkanų sumą, pagal atsakovo pateiktą mokėjimo grafiką, už laikotarpį nuo 2010-08-15 iki 2012-03-02, kas sudaro 3873,62 eurų, išskaidyti lygiomis dalimis ieškovo mokamų kas mėnesį per 12 mėnesių po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; pripažinti atsakovo Danske Bank A/S reikalavimą mokėti 1197,78 eurų dydžio netesybas už laikotarpį nuo 2010-08-15 iki 2012-05-26 neteisėtu; priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.

Atsakovas 2012-03-20 raštu kreipėsi į ieškovą su reikalavimu toliau vykdyti Kredito sutartį ir sumokėti 1194,83 eurų negrąžinto kredito, 3047,77 eurų nesumokėtų palūkanų bei 1073,93 eurų nesumokėtų delspinigių, viso – 5316,53 eurų, taip pat 105 Lt nekilnojamojo turto draudimo įmokos ir 18,38 Lt skolos pagal Kredito limito su pastovaus dydžio mokėjimais sutartį Nr. CREDO-142960. Ieškovas 2012-03-26 raštu informavo atsakovą, kad atsakovo reikalaujama suma yra nepagrįsta, todėl atsisakė vykdyti banko reikalavimus. Ieškovas pažymėjo, kad po 2010-08-15 Kredito sutarties nutraukimo sumokėjo 2800 Lt sumą, kurią atsakovas akceptavo, taip pat nurodė, jog papildomai yra sumokėjęs dar 1000 Lt dydžio įmoką, todėl ieškovas iki 2012-05-26, kai atsakovas nutraukė Kredito sutartį, yra sumokėjęs 3800 Lt, kas sudaro apie 6 mėnesių įmokas. Paaiškino, jog bandė susisiekti su atsakovo darbuotojais ir išsiaiškinti situaciją, įmokų dydį, tačiau norimos sužinoti informacijos jis taip ir negavo.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, jog atsakovas nuo 2012-05-26 vienašališkai nutraukė Kredito sutartį, kurios nutraukimas, ieškovo manymu, yra neteisėtas, kadangi jis tinkamai vykdė savo Kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t.y. nepažeidė Kredito sutarties pagal CK 6.217 str. 1 ir 2 d., todėl atsakovas neturėjo teisės nutraukti Kredito sutarties. Atsakovo reikalavimas sumokėti negrąžintas kredito įmokas už laikotarpį nuo 2010-08-15 iki 2012-03-02 per itin trumpą ir neprotingą laiką, vengiant su ieškovu suderinti įmokų mokėjimo grafiką, vertintini kaip atsakovo nesąžiningi veiksmai.

Ieškovas nesutiko su atsakovo priskaičiuotais 1197,78 eurų delspinigiais bei paaiškino, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-02-01 sprendimu pripažino atsakovo vienašalį sutarties nutraukimą neteisėtu, t.y. pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais, ir grąžino sutarties šalis į prieš sutarties nutraukimą buvusius šalių santykius, todėl ieškovas negalėjo patirti jokių neigiamų pasekmių, tarp jų ir finansinių, dėl to atsakovo reikalavimas dėl priskaičiuotų delspinigių yra neteisėtas ir nesąžiningas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas praleido ne vienos mėnesinės įmokos mokėjimo terminą, tačiau delsė atlikti mokėjimus jau nuo 2010-06-15, t.y. Kredito sutarties nutraukimo dienai nevykdė Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų daugiau kaip 35 mėnesius. Pažymėjo, kad mokėjimas Kredito sutarties dengimui per visą 3 metų laikotarpį buvo atliktas tik vieną kartą – 2012-05-17 1000 Lt sumai, t.y. atsakovui išsiuntus raštą dėl sutarties nutraukimo, todėl, atsakovo manymu, toks sistemingas prievolę pažeidžiantis ieškovo elgesys yra esminis Kredito sutarties pažeidimas, kadangi duoda pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje (CK 6.217 str. 1 d. 4 p.). Griežtas prievolės (Kredito sutarties) sąlygų laikymasis šiuo atveju turi esminę reikšmę, todėl jų nesilaikant yra padaromas esminis Kredito sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas pažymėjo, kad ieškovo Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymas tokį ilgą laikotarpį (3 metus), bylinėjimasis ir mokėjimų nevykdymas po teismo 2012-02-01 sprendimo, parodo, jog Kredito sutartis ieškovo yra nevykdoma tyčia (CK 6.217 str. 1 d. 3 p.).

Atsiliepimas

Atsakovas nesutiko su ieškovo argumentu, kad ieškovas nuo Kredito sutarties nevykdymo pradžios yra sumokėjęs 2800 Lt sumą, nes minėta suma buvo sumokėta dar 2010-12-29, t.y. prieš du su puse metų iki Kredito sutarties nutraukimo, ir ši suma buvo nukreipta įsiskolinimams pagal kitą sutartį Nr. CREDO-142960 dengti remiantis minėtos sutarties 25 p. Nesutiko su ieškovo teiginiais, kad atsakovas susiklosčiusioje situacijoje vengė bendradarbiauti bei nurodė, jog atsakovas, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo ir ekonomiško elgesio principais, ne kartą tiek raštu, tiek žodžiu ragino ieškovą įvykdyti susidariusį įsiskolinimą, tačiau ieškovas į tai nereagavo, todėl atsakovui neliko nieko kito kaip tik nutraukti sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2014-04-14 Vilniaus apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: pripažinti atsakovo veiksmus vienašališkai 2012-05-26 nutraukiant su ieškovu 2007-10-03 sudarytą Kredito sutartį Nr. BPVK400702132 neteisėtais, atnaujinti Kredito sutartį Nr. BPVK400702132 ir sutarties šalis sugrąžinti į iki 2012-05-26 Kredito sutarties Nr. BPVK400702132 nutraukimo buvusią padėtį.

Įskaityti ieškovo 2010-12-09 atliktą 2800 Lt dydžio mokėjimą pagal Kredito sutartį Nr. BPVRK400702132.

Įpareigoti atsakovą ieškovui susidariusios kredito įmokų ir palūkanų sumos pagal Kredito sutartį Nr. BPVRK400702132 už laikotarpį nuo 2010-08-15 iki 2012-03-02, kas sudaro 3873,62 eurų, mokėjimą išdėstyti lygiomis dalimis (po 322,80 eurų/mėn.) 12 mėnesių, pradedant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pripažinti atsakovo reikalavimą ieškovui mokėti delspinigius pagal Kredito sutartį Nr. BPVK400702132 už laikotarpį nuo 2010-08-15 iki 2012-03-02 neteisėtu.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Teismas nustatė, kad 2007-10-03 tarp šalių buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. BPVK400702132, kurios pagrindu atsakovas suteikė 76 749,31 eurų dydžio kreditą ieškovui buto, esančio Rinktinės g. 26-4, Vilnius, pirkimui. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas minėto buto įkeitimu. Be to, Draudimo liudijimas serija BPD Nr. 038276 patvirtina, kad nurodytas būsto kreditas buvo apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“.

2010-08-15 atsakovas pirmą kartą vienašališkai nutraukė Kredito sutartį dėl ieškovo įsipareigojimų nevykdymo (kredito įmokų, palūkanų ir delspinigių nemokėjimo), Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-02-01 teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21-803/2012 pripažino nurodytą Kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir grąžino šalis į iki Kredito sutarties nutraukimo buvusią padėtį. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2012-03-02.

Atsakovas 2012-03-20 kreipėsi į ieškovą su reikalavimu toliau vykdyti Kredito sutartį ir sumokėti susidariusį įsiskolinimą - 194,83 eurų negrąžinto kredito, 3047,77 eurų nesumokėtų palūkanų bei 1073,93 eurų nesumokėtų delspinigių, viso – 5316,53 eurų, taip pat 105 Lt nekilnojamojo turto draudimo įmokos ir 18,38 Lt skolos pagal Kredito limito su pastovaus dydžio mokėjimais sutartį Nr. CREDO-142960. Ieškovas 2012-03-26 raštu informavo atsakovą, kad atsakovo reikalaujama suma yra nepagrįsta, todėl atsisakė vykdyti banko reikalavimus. Ieškovas bandė bendradarbiauti su atsakovu, išsiaiškinti įmokų mokėjimo grafiką po teismo 2012-02-01 sprendimo įsiteisėjimo, tačiau atsakovas 2012-04-25 pakartotinai kreipėsi į ieškovą su reikalavimu vykdyti Kredito sutartį ir sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Kredito sutartis 2012-05-26 buvo nutraukta.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikytinos ir vartotojo teisių apsaugą reglamentuojančios nuostatos. Atsakovas Kredito sutartį nutraukė grįsdamas ne sutartiniais pagrindais, bet įstatyme įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo samprata.

Teismo vertinimu, aptariamu atveju ieškovo veiksmuose nenustatyta Kredito sutarties pažeidimo, kad jis galėtų būti kvalifikuojamas kaip esminis, nes - pirma, šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai, todėl ir griežtas mokėjimų terminų laikymasis šalims negalėjo turėti esminės reikšmės; antra, ieškovas, nors ir nereguliariai, tačiau mokėjimus pagal sutartį atlikdavo, stengėsi dengti pradelstus įsipareigojimus, bandė bendradarbiauti su atsakovu dėl įmokų grafiko išsiaiškinimo; trečia, nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į tai, kad kreditavimo sutartis yra vartojimo; ketvirta, nenustatyta, kad dėl ieškovo veiksmų atsakovas negautų iš Kredito sutarties to, ko tikėjosi ją sudarydamas, nes mokėjimai, nors ir nereguliariai, buvo atliekami. Be to, ieškovo įsipareigojimų vykdymas yra apsaugotas tiek nekilnojamojo daikto hipoteka, tiek kredito draudimu, taigi atsakovo – naudos gavėjo pagal Kredito sutartį, turtiniai interesai buvo patikimai/maksimaliai užtikrinti; penkta, dėl Kredito sutarties nutraukimo ieškovas patirtų neproporcingai didelių nuostolių, kadangi lėšos pagal Kredito sutartį buvo panaudotos gyvenamajam būstui pirkti.

Kredito sutarties nutraukimo dieną (2012-05-26), ieškovo pradelsti mokėjimai, atsakovo paskaičiavimais, buvo – 5672,53 eurų (kartu su delspinigiais, dėl kurių bus pasisakyta žemiau), t.y. sudarė apie 7 proc. negrąžintos kredito sumos, atsakovas bylos nagrinėjimo metu taip pat pripažino, kad pradelsti mokėjimai sudarė nedidelę negrąžinto kredito dalį (b.l. 173). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas negalėjo Kredito sutarties nutraukti remdamasis vien tik prievolės laiku mokėti įmokas termino pažeidimu, nes Kredito sutarties pažeidimai nebuvo esminiai, o neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.

Dėl to teismas sprendė, jog atsakovas nepagrįstai vienašališkai nutraukė Kredito sutartį.

Ieškovas 2010-12-09 atliko 2800 Lt dydžio įmoką, tačiau atsakovas minėtą įmoką užskaitė ne pagal ginčo Kredito sutartį, bet pagal 2007-07-30 Kredito limito su pastovaus dydžio mokėjimais sutartį Nr. CREDO-142960, remdamasis minėtos sutarties 25 p., kuriame nustatyta, jog suėjus skolos grąžinimo terminams pagal kelias su atsakovu sudarytas sutartis, įmokos skolai grąžinti paskirstomos pirmiausia pagal sutartis, kuriose prisiimtų ieškovo prievolių atsakovui įvykdymas nėra užtikrintas įkeitimu.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2011-04-01 nutarime Nr. 10-167 „Dėl Danske Bank A/S Lietuvos filialo kredito limito su pastovaus dydžio mokėjimais sutarties Nr. CREDO-118984 sąlygų“ įvertino iš esmės analogišką sutartį nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu bei konstatavo, kad „Sutarties 25 p. nuostata, jog suėjus skolos grąžinimo terminams pagal kelias su Banku sudarytas sutartis, įmokos skolai grąžinti paskirstomos tokia tvarka <...>“ nepagrįstai apsunkina vartotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės sutarties šalies, teises ir teisėtus interesus bei iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl minėtą sąlygą pripažino nesąžininga pagal CK 6.188 str. 2 d.

Dėl to teismas pripažino, kad ieškovas, atlikęs minėtą 2800 Lt dydžio įmoką, mokėjimo paskirtyje nenurodė pagal kokią sutartį mokama įmoka, tačiau, atsižvelgiant į vėliau ieškovo išreikštą valią, į nurodytą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011-04-01 nutarimą, teismas sprendžia, kad ieškovas turi teisę laisvai pasirinkti pagal kokią sutartį atlikti mokėjimus, todėl ieškovo ieškinys šioje dalyje tenkintinas ir ieškovo 2010-12-09 atliktas 2800 Lt dydžio mokėjimas įskaitytinas pagal Kredito sutartį Nr. BPVRK400702132.

Ieškovas neginčijo susidariusios kredito įmokų ir palūkanų skolos, minėta skola susidarė dėl objektyvių priežasčių – vykstant teisminiams ginčams, atsakovo (vartotojo) turtinė padėtis žymiai pablogėtų, jeigu minėtą sumą ieškovas privalėtų sumokėti iš karto.

Šios aplinkybės, teismo vertinimu, sudarė pagrindą konstatuoti, kad ieškovas neturi objektyvių galimybių sumokėti minėtos sumos iš karto, tačiau spręstina, kad tai galėtų įvykdyti per ilgesnį laikotarpį. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, atsižvelgdamas į skolos susidarymo aplinkybes, ieškovo turtinę padėtį, į tai, jog ieškovas yra vartotojas, teismas sprendžia, kad skolos sumokėjimas palaipsniui šiuo atveju realiausiai užtikrins tiek ieškovo, tiek atsakovo interesų pusiausvyrą, kuomet greitesnio realaus įsipareigojimų įvykdymo galimybės yra apsunkintos, nė vienai iš šalių nebus aiškiai nenaudingas, nes atsakovas skolą atgaus laipsniškai per ilgesnį laikotarpį, o ieškovas turės galimybę įvykdyti savo įsipareigojimus. Tokiu atveju bus įgyvendintas šalių lygiateisiškumo principas, išlaikant šalių interesų pusiausvyrą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtos skolos išdėstymas neatleidžia ieškovo nuo pareigos mokėti kitas pagal mokėjimų grafiką nustatytas įmokas Kredito sutartyje nustatyta tvarka.

Teismas pripažino, jog atsakovas neteisėtai paskaičiavo ieškovui delspinigius laikotarpiu nuo 2010-08-15, t.y. pirmo Kredito sutarties nutraukimo, iki 2012-03-02, t.y. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-02-01 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-21-803/2012 įsiteisėjimo, kadangi minėtu laikotarpiu ginčo Kredito sutartis buvo nutraukta ir ieškovui nebuvo atsiradę pareigos mokėti kredito įmokų bei palūkanų, todėl nesant pareigos mokėti minėtų įmokų, atsakovas negalėjo skaičiuoti ieškovui delspinigių už nurodytą laikotarpį. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiga mokėti kredito įmokas ir palūkanas, o tuo pačiu ir delspinigius, jei nevykdoma pareiga mokėti įmokas ir palūkanas, ieškovui atsirado nuo minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t.y. 2012-03-02, o ne iki antrojo Kredito sutarties nutraukimo – 2012-05-26.

Atsižvelgiant į tai, teismas iš dalies tenkino ieškovo reikalavimą ir pripažino atsakovo reikalavimą ieškovui mokėti delspinigius pagal Kredito sutartį už laikotarpį nuo 2010-08-15 iki 2012-03-02 neteisėtu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį dėl kredito sutarties nutraukimo atnaujinimo atmesti visa apimtimi.

Teismas neatsižvelgė į atsakovo įrodymus ir rėmėsi tik ieškovo pateiktais įrodymais, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad griežtas terminų laikymasis negalėjo turėti esminės reikšmės, kadangi šalis siejo ilgalaikiai santykiai. Apeliantas šį argumentą grindžia CK 6.874 str. 2 d., 6,217 str. 1 ir 2 d. Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 p.. LAT 2012-02-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-58/2012. Ieškovas terminų nesilaiko nuo 2010-06-15. Mokėjimas Kredito sutarties dengimui buvo atliktas tik vieną kartą per 4 metus. Ir tik 1000 Lt dydžio, kai skola 2012-04-25 dienai sudarė 5 672,53 EUR. Akivaizdu, kad 1000 Lt mokėjimas, kai skola yra net 20 kartų didesnė, negali būti traktuojamas kaip nereguliarus mokėjimų neatlikimas ir ieškovo bandymas dengti pradelstus įsipareigojimus, nors ieškovas turėjo tam finansinių galimybių.

Vertindamas ieškovo kaltę, teismas nepasisakė dėl aplinkybės, jog ieškovas nesikreipė į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl mokėjimų draudimo susitarimo sudarymo. Dėl situacijos kaltas pats ieškovas, nes nebendradarbiavo nei su banku, nei su draudiku. Ieškovas apmokėjo bylinėjimosi išlaidas, todėl turėjo galimybę atsiskaityti su banku, tačiau savo įsipareigojimų nevykdo sąmoningai.

Teismas nepagrįstai ieškovo atsisakymą vykdyti įsipareigojimus Bankui po 2012-02-01 teismo sprendimo, traktavo kaip bendradarbiavimą su banku ir bandymą išsiaiškinti įmokų mokėjimo grafiką, nors atsakovas informavo ieškovą apie susidariusį ne 177,48 Eur įsiskolinimą, o už visą 2 metų bylinėjimosi laikotarpį. Užuot sutikęs bendradarbiauti , ieškovas 2012-03-26 raštu atsisakė vykdyti Kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o 2014-03-26 raštu atsakovui buvo duotas aiškus pagrindas nesitikėti, kad kredito sutartis bus įvykdyta.

Bankas elgėsi sąžiningai, atsižvelgdamas į tai, kad kredito sutarties šalis galimai yra vartotojas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog teismo sprendimu buvo priteista tik dalis draudimo išmokos, teismas nepagrįstai konstatavo, kad draudimo apsauga galiojo, o Bankas nesudarė su ieškovu sutarties pakeitimo dėl sutarties atnaujinimo būtent dėl ieškovo atsisakymo jį sudaryti, dėl UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir atsisakė atnaujinti draudiminę apsaugą.

Teismas vertino tik ieškovo patiriamų nuostolių dydį, tačiau nevertino banko teisių pažeidimo apimties, nes bankui negaunant pagal sutartį to, ko jis tikėjosi gauti, banko teisėti lūkesčiai lieka neįgyvendinti.

Sutarties Nr. GREDO-142960 25 punktas nėra pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu ad initio, ieškovui neišreiškus reikalavimo pripažinti sutarties sąlygą negaliojančia, teismas negalėjo išeiti už ieškinio reikalavimo ribų, nuspręsdamas įskaityti ieškovo atliktą 2800 Lt mokėjimą pagal Kredito sutartį.

Taip pat apeliantas papildomai paaiškino, kad atsitikimus draudiminiam įvykiui – apeliantui nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – atsakovui trečiasis asmuo sumokėjo draudimo išmoką. Byloje dėl draudimo išmokos priteisimo ieškovas nepateikė nei vieno procesinio dokumento, nedalyvavo posėdžiuose, neprašė stabdyti draudimo išmokos priteisimo, nepasinaudojo siūlymu susitrati su trečiuoju asmeniu dėl ieškovo pradelstos sumos pagal kredito sutartį padengimo (II modelis). Kredito sutartimi prisiimti ieškovo įsipareigojimai bankui yra įvykdyti, todėl tolimesnis ginčo dėl įvykdytos sutarties nutraukimo pagrįstumo nagrinėjimas nėra tikslingas.

Atsiliepimas

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad teismas tinkamai įvertino įrodymus ir vadovavosi teismų praktika. Ieškovas bendradarbiavo su banku ir po priimto teismo sprendimo – 2014-04-02 sumokėjo papildomai 3003 Lt, po teismo sprendimo papildomai sumokėjo 1500 Lt ir toliau vykdo sutartį, taip pat kreipėsi į apeliantą atkurti teisinius santykius ir sumokėti susidariusį įsiskolinimą.

Apeliantas neteisėtai reikalavo iš ieškovo delspinigių, vengė susitarti dėl įmokų mokėjimo dalimis. Ieškovo veiksmuose nėra kaltės. Susidaręs įsiskolinimas buvo nedidelis ir susidaręs tik už bylinėjimosi laikotarpį. Ieškovas pasiryžęs įskaityti bylinėjimosi išlaidas į mokėtas pagal sutartį įmokas ir tokiu būdu atsiskaityti su atsakovu. Be to, teismas pripažino, kad ieškovo turtinė padėtis yra gera, ieškovas yra mokus. Griežtas sąlygų laikymasis neturi esminės reikšmės.

Tai, kad apeliantas pats kreipėsi į teismo sprendimo išaiškinimo rodo, kad jam pačiam nebuvo aišku kaip turėjo būti vykdoma restitucija.

Atsakovo interesai buvo maksimaliai apsaugoti.

Atsiliepimas

Atsakovas papildomai paaiškino, kad teismui pripažinus banko veiksmus neteisėtais, atsakovas visą laiką kaupė lėšas, kurios dengtų įsiskolinimą atsakovui. Pervedė bankui 10 000 Eur 2015-05-26.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl sutarties pažeidimo (įmokų nesumokėjimas sutartyje numatytais terminais) kvalifikavimo kaip pagrindo nutraukti kreditavimo sutartį.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas nuo 2010-06-15 nemoka atsakovui įmokų sutartyje numatytais terminais. Nuo minėtos datos iki sutarties nutraukimo 2012-05-17 buvo atliktas mokėjimas 1000 Lt ir 2010-12-09 buvo atliktas 2800 Lt mokėjimas, dėl kurio kilo ginčas ar atsakovas teisėtai šį mokėjimą užskaitė, kaip mokėjimą pagal kitą šalių pasirašytą sutartį.

Taip pat nėra ginčo dėl to, kad sutarties nutraukimo momentu ieškovas turėjo įsiskolinimo, susidedančio iš negrąžinto kredito dalies, nesumokėtų palūkanų bei nekilnojamojo turto draudimo įmokos. Ginčas dėl konkrečios įsiskolinimo sumos kilo tik dalyje dėl priskaičiuotą delspinigių sumos bei 2800 Lt mokėjimo įskaitymo už kitą sutartį. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodė jokių nesutikimo su teismo sprendimu argumentų dalyje dėl atsakovo reikalavimo mokėti delspinigius pripažinimo neteisėtu, taip pat dalyje dėl 3873,62 Eur skolos dalies mokėjimo išdėstymo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Nustatant aplinkybę ar kredito gavėjo elgesys davė pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, svarbu atsižvelgti ir į kredito gavėjo elgesį po sutarties nutraukimo.

Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai – 2012-03-26 ieškovo atsakymas (1 t. b.l. 50), elektroninis susirašinėjimas - patvirtina, kad ieškovas atsisakė apmokėti skolą (ne tik ginčijamus delspinigius, bet ir skolos dalį, dėl kurios ginčo nėra) iš esmės dėl to, kad neva nebuvo aišku kokia tvarka toliau vykdyti įsipareigojimus, teismui pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu. Tačiau tolesni ieškovo veiksmai patvirtina, kad šios ieškovo nurodytos sutarties nevykdymo priežastys neturėjo įtakos sutarties vykdymui. Bylos duomenimis net ir po 2012-10-11 Viliaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties įsiteisėjimo, kuria buvo išaiškinta, jog toje byloje teismas nesprendė sutarties pakeitimo klausimo, todėl sutarties santykiai tęsiasi pagal sutartyje nustatytas sąlygas, ieškovo elgesys nepasikeitė: be minėtų įmokų, atliktų 2010-12-29 ir 2012-05-17, jokių mokėjimų iki 2014-04-12 atsakovas nevykdė: nei apmokėjo likusios neginčijamos skolos sumos, susidariusios sutarties nutraukimo momentu - b.l. 57 (5672,53 Eur-1073 Eur, sumokėtų 2010-12-09, 2012-05-17), nei mokėjo eilinių įmokų pagal sutarties sąlygas, kurios nutraukimą laikė neteisėtu. Taigi, sutartinių prievolių pažeidimas pagal Kreditavimo sutartį buvo ne vienkartinis, bet sistemingas: ieškovas nuo 2010-06-15 nesilaiko sutartyje numatytos įmokų mokėjimo tvarkos. Kaip buvo minėta, vien ginčas dėl delspinigių paskaičiavimo, neturi reikšmės kitų prievolių pagal sutartį ir joje numatytas sąlygas vykdymui, o tai, kad ieškovas domėjosi tolesniu sutarties sąlygų vykdymu po 2012-02-01 teismo sprendimo įsiteisėjimo, neįrodo nei kad pačiam ieškovui buvo neaišku kaip vykdyti sutartį, nes dėl sprendimo išaiškinimo jis nesikreipė, neįrodo ir tikrųjų sutarties nevykdymo priežasčių, nes ir po minėto sprendimo išaiškinimo, kurį inicijavo atsakovas, ieškovo elgesys nepasikeitė. Atkeiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad atsakovas nenurodė ir neįrodė, jog vėlavo vykdyti mokėjimus dėl objektyvių priežasčių. Priešingai, pats ieškovas neginčijo, jog buvo mokus, turėjo galimybę apmokėti bylinėjimosi išlaidas šioje byloje, tuo tarpu sutartį su atsakovu nevykdė arba vykdė epizodiškai ir ne sutartyje numatytais terminais, bei, kaip nurodė savo rašytiniuose paaiškinimuose, taupė pinigus teisminio ginčo sprendimo laikotarpiu. Toks atsakovo elgesys nepripažintinas sąžiningu ir dėl to, kad sutarties sąlygų nevykdymas sukėlė teisines pasekmes ir trečiajam asmeniui, kuris turėjo sumokėti draudimo išmoką atsakovui, tuo tarpu ieškovas elgėsi pasyviai kaip santykiuose su draudiku, taip teisminiame procese tarp atsakovo ir draudiko, be to, turėdamas galimybę bent dalimis mokėti ir taip sumažinti skolą, to nedarė.

Taigi, toks sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, ir dėl to nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Šią išvadą patvirtina ir ieškovo elgesys po sutarties nutraukimo, kuomet ir toliau prievolės nebuvo vykdomos tinkamai, nes kiti keli mokėjimai buvo atlikti tik 2014 m., t.y. netinkamas prievolių vykdymas nebuvo laikinas, kaip teigė ieškovas. Dėl šių motyvų pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis, pripažintina nepagrįsta. Tai, kad šalis siejo ilgalaikiai santykiai nesuteikė pagrindo ieškovui sistemingai nesilaikyti sutartyje numatytų terminų. Ieškovas teisus, kad šiuo atveju sudaryta sutartis priskirtina vartojimo sutartims, tačiau papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas, kurio pobūdis šiuo konkrečiu atveju vertinamas kaip esminis (nuolat pasikartojantis, sistemingas), tuo labiau, akivaizdu, kad atsakovui finansinių prievolių terminų laikymasis yra svarbus ir dėl veiklos specifikos. Konstatavimas, kad pirminis sutarties pažeidimas neturėjo esminės reikšmės sutarties galiojimui, nesudaro pagrindo analogiškai vertinti tolesnius ieškovo veiksmus šioje byloje. Be to, tai, kad ieškovo prievolės buvo užtikrintos, taip pat nesuteikė ieškovui teisės nesilaikyti sutarties sąlygų, tuo labiau, kaip buvo minėta, atsakovas nenurodė ir neįrodė jokių objektyvių sutarties nevykdymo priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje buvo nuspręsta pripažinti atsakovo veiksmus vienašališkai 2012-05-26 nutraukiant su ieškovu 2007-10-03 sudarytą Kredito sutartį Nr. BPVK400702132 neteisėtais, atnaujinti Kredito sutartį Nr. BPVK400702132 ir sutarties šalis sugrąžinti į iki 2012-05-26 Kredito sutarties Nr. BPVK400702132 nutraukimo buvusią padėtį, pakeisti ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

Dėl aukščiu nurodytų motyvų aplinkybė ar 2800 Lt suma buvo pagrįstai užskaityta kaip mokėjimas pagal kitą šalių sudarytą sutartį, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl sutarties nutraukimo teisėtumo. Kita vertus, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas apie šią užskaitą buvo informuotas iki 2012-03-20 (b.l. 49) ir iki tol jokių pretenzijų nereiškė, nepateikė įrodymų, kad, ieškovui atlikus mokėjimą, atsakovas pasidomėjo kokia buvo ieškovo valia dėl šio mokėjimo paskirties. Dėl to bei vadovaujantis Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011-04-01 nutarime Nr. 10-1 pateiktais išaiškinimais, atsižvelgus į tai, kad ieškovas yra vartotojas, kuris sutartis sudarė prisijungimo būdu, todėl pirmosios instancijos teismas, gindamas silpnesniosios šalies teises, pagrįstai vertino sutarties sąlygos atitiktį sąžiningumo kriterijams ex officio ir pagrįstai sprendė, kad vartotojas turi teisę laisvai pasirinkti pagal kokią sutartį atlikti mokėjimus.

Taigi, kitoje dalyje nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš ieškovo apelianto naudai priteistina 144,81 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma (b.l. 15, CPK 80 str. 3p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija

nutarė

2014-04-14 Vilniaus apylinkės teismo sprendimą pakeisti dalyje, kurioje buvo nuspręsta pripažinti atsakovo veiksmus vienašališkai 2012-05-26 nutraukiant su ieškovu 2007-10-03 sudarytą Kredito sutartį Nr. BPVK400702132 neteisėtais, atnaujinti Kredito sutartį Nr. BPVK400702132 ir sutarties šalis sugrąžinti į iki 2012-05-26 Kredito sutarties Nr. BPVK400702132 nutraukimo buvusią padėtį, ir šioje dalyje ieškinį atmesti. Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. P. apelianto Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, naudai 144,81 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana ŽukauskienėRūta Petkuvienė