Telšių apylinkės teismo nuosprendis

2012-12-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1-155-832/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Telšių apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-12-13
Bylos Nr.
1-155-832/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Mindaugas Klemenis
Kaltinamasis
G. T., K. B.
Advokatai
Adomas Jonauskas, Vidas Peikštenis
MAŽEIKIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS(S)NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 13 d.Mažeikiai
Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Klemenis,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vidai Šurpienei,

dalyvaujant prokurorams Editai Ročytei, Vijoletai Meškauskienei, kaltinamajam G. T., jo gynėjui advokatui Vidui Peikšteniui, kaltinamajam K. B., jo gynėjui advokatui Adomui Jonauskui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

G. T., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nedirbantis, Mažeikių politechnikos mokyklos I-o kurso moksleivis, nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį.

K. B., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsislavinimo, nedirbantis, nevedęs (susižadėjęs), gyv. (duomenys neskelbtini), teistas: 2012 m. rugpjūčio 10 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bausmės neatlikęs,

kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. T. 2010 m. gruodžio 10 d. apie 22.10 val., neteisėtai laikė ir gabeno nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – 1,296 g kanapių (ir jų dalių), kurias atgabeno ties restoranu „(duomenys neskelbtini)“, esančiu (duomenys neskelbtini).

K. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, tai yra: 2010 m. gruodžio 10 d. apie 22.10 val. ties restoranu „(duomenys neskelbtini)“, esančiu (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti, iš G. T. neteisėtai įsigijo 1,296 g narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), šias narkotines medžiagas neteisėtai laikė prie savęs ir 2010 m. gruodžio 10 d. apie 22.10 val. ties restoranu „(duomenys neskelbtini)“, esančiu (duomenys neskelbtini), neteisėtai perdavė D. B..

Kaltinamasis G. T. nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymu kaltu neprisipažino. Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis G. T. parodė, kad 2010 metais, eglutės įžiebimo dieną, prie klubo „(duomenys neskelbtini)“ netoli suoliukų pastebėjo piniginę, tikėjosi joje rasti pinigų. Ją paėmė ir įsidėjo į kišenę, tuo metu piniginės neatidarė ir nežiūrėjo kas yra viduje. Parėjęs į savo namo laiptinę, užlipo į ketvirtą aukštą, ten užsirūkė, atidarė piniginę ir pamatė kažkokius maišiukus, kuriuose buvo arbata, ar lapai. Nežino kas ten buvo, pinigų nerado, todėl piniginę išmetė už vamzdžio ir parėjo namo. Gal po kokių dviejų dienų sutiko K. B.. Susitiko ketvirtame aukšte, rūkant prisiminė tą piniginę, pagalvojo, gal jis žinos kas ten yra, jis jam parodė tą piniginę, jis pažiūrėjo tuos maišiukus, bet irgi nežinojo kas tai yra ir tą piniginę numetė. Maždaug po savaitės, penktadienį, jam paskambino K. B., jis kalbėjo nerišliai, suprato, kad buvo išgėręs, paklausė dėl tos piniginės, jis paklausė, kam reikia, jis nesakė, tuo metu paprašė M. jį nuvežti, kadangi M. sutiko jį nuvežti, pirma nuvežė prie laiptinės, jis užlipo į viršų, paėmė tą piniginę, tada jis nuvežė jį prie „(duomenys neskelbtini)“. K. B. stovėjo su dviem nepažįstamais vyrais, K. B. pasakė, kad eitų toliau, gal 10 ar 15 metrų. Jis įdavė K. B. tą piniginę, jis iš piniginės išsitraukė tuos maišiukus, laikė rankoje, jis pamatė nuo „(duomenys neskelbtini)“ pusės ateinančius du jaunuolius, su pirštais rodė, jis jų išsigando, nes tie žmonės irgi buvo išgėrę, svyravo, pamatė, kad kažkas pareina, jis pagalvojo, kad kils koks konfliktas ir pabėgo, kažkas laikė K. B., bėgant išgirdo žodžius policija. Pabėgo, nes buvo išsigandęs, jie atrodė bauginančiai.

Kaltinamasis K. B. nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymu kaltu prisipažino. Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis K. B. parodė, kad 2010 m. G. T. jo paklausė ar jis rūko žolę, jis atsakė, kad ne. Jis pasakė, kad jei kas nors norėtų, kreiptis į jį. 2010 m. gruodžio 10 d. jam išėjus su draugu A. S. iš restorano „(duomenys neskelbtini)“ parūkyti, vienas vyras jo paklausė ar nežino iš kur gauti parūkyti žolės. Jis atsakė, kad pažiūrės. Tada paskambino G. T. ir paprašė, kad prie „(duomenys neskelbtini)“ atneštų žolės. Atvažiavus G. T., jis, G. T. ir A. S. stovėjo kartu, kai G. T. jam į ranką kažką įdėjo. Tada tas vyras paėmė jį už rankos ir prisistatė, kad yra policijos pareigūnas. Jį sulaikė, o G. T. pabėgo. Prieš tą įvykį G. T. jam piniginės nerodė. Gailisi, kad taip padarė. G. T. nebūtų skambinęs, jei jo nebūtų paprašę žolės.

Dėl G. T. nusikalstamos veikos

Kaltinamojo G. T. nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, t. y. už tai, kad jis neteisėtai laikė, gabeno narkotines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti ir jas perdavė. Baigiamųjų kalbų metu prokuroras, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, iš kaltinimo pašalino neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą nenustatytomis aplinkybėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nuomone, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina kaltinamojo G. T. nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl jo nusikalstama veika perkvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

Tai, kad kaltinamasis G. T. laikė ir gabeno nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – 1,296 g kanapių (ir jų dalių), be tikslo jas platinti patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalis):

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo K. B. parodymais ta apimti, kuriais K. B. patvirtino, kad G. T. prie restorano „(duomenys neskelbtini)“ atvežė „žolės“, kurios prašė nepažįstamas vyras (t.y. policijos pareigūnas D. B.). Pažymėtina, kad narkotinių medžiagų perdavimo metu G. T. išgirdęs, kad tas nepažįstamas vyras yra kriminalinės policijos pareigūnas, pabėgo. Taigi, G. T., suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, suvokė, kad atvežė ne ką kitą, kaip narkotinę medžiagą. Teisiamajame posėdyje buvo per­skaityti kaltinamojo G. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (I t., b. l. 84), dėl to, kad teisiamajame posėdyje duoti parodymai iš es­mės skyrėsi nuo pir­miau duo­tų pa­ro­dy­mų (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas vertindamas pirmiau duotus kaltinamojo G. T. parodymus, atkreipia dėmesį į tai, kad jie yra nuoseklūs, ir juos iš dalies patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kad piniginėje buvo narkotinė medžiaga patvirtina 2010-12-17 specialisto išvada Nr. 140-(9297)-IS1-9130, kurioje nurodyta, kad žalios spalvos, sausa, dalinai susmulkinta augalinės kilmės medžiaga iš 4 vnt. bespalvių plastikinių uždaromų maišelių su raudonos spalvos juostelėmis, yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurios masė yra 1,296 g (I t., b. l. 18-19). Kaltinamojo G. T. versija, kad jis rado piniginę su kažkokia medžiaga, panašia į arbatą, ją laikė namo laiptinėje bei paprašytas kaltinamojo K. B., atvežė prie restorano „(duomenys neskelbtini)“ bei jam perdavė nežinodamas kas joje yra, neatitinka bylos aplinkybių, prieštarauja elementariai logikai. Be to, kiekvienas protingas ir apdairus asmuo paprastai suvokia ir skiria arbatą nuo tabako ar panašių į jį medžiagų, šiuo atveju kanapių (ir jų dalių), juo labiau, kad kaltinamasis G. T., kaip pats nurodė teisiamajame posėdyje, rūko, todėl jis neabejotinai suvokė, kad laikė ir gabeno „žolę“, t.y. narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis).

Kaltinamojo G. T. kaltę grindžia ir kaltinamojo K. B. mobilaus ryšio telefono išklotinė, pagal kurią kaltinamasis K. B. 2010-12-10 21:53:37 skambino kaltinamajam G. T., pokalbio trukmė 40 s, o kaltinamasis G. T. skambino kaltinamajam K. B. 2010-12-10 21:58:33, pokalbio trukmė 6 s, ir 22:01:39, pokalbio trukmė 14 s (I t., b. l. 46; 47). Paskutinis skambutis sutampa su laiku, kai netrukus kaltinamasis K. B. buvo sulaikytas su narkotinėmis medžiagomis – 2010-12-10 22.10 val. (I t., b. l. 128; 11), o kaltinamasis G. T. pabėgo.

Tai, kad kaltinamasis G. T. vėliau pakeitė savo parodymus, rodo jo gynybinę poziciją. Parodymai keitėsi galimai dėl to, kad kaltinamasis sužinojo apie gresiančią griežtą atsakomybę. Kita vertus, kaltinamojo teisė, bet ne pareiga duoti parodymus, todėl tiek melagingi parodymai, tiek jų nedavimas laikytina kaltinamojo gynybine taktika, kuri negali nei pasunkinti, nei palengvinti kaltinamojo padėties ir teismui priimant sprendimą neturi jokios įtakos.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo G. T. 2011-04-05 parodymai duoti laisva valia, juos jis davė nieko neverčiamas, jam teisės buvo išaiškintos, jis gynėjo atsisakė, kaltu pilnai prisipažino, ir tai patvirtino savo parašu (I t., b. l. 81; 82; 84). Tuo tarpu, kai jis buvo apklausiamas 2011-04-13, dalyvaujant jo gynėjui advokatui Vidui Peikšteniui, jis kaltu neprisipažino, tačiau šis įtariamojo apklausos protokolas atspausdintas su apklausos pradžios ir pabaigos laiku, ir tame pačiame lape yra kaltinamojo parašai (I t., b. l. 90), toks protokolas neatitinka BPK reikalavimų, todėl nelaikytinas įrodymu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek kaltinamasis G. T., tiek kaltinamasis K. B., tiek liudytojas A. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad narkotinės medžiagos perdavimo metu, kai buvo sulaikytas K. B., šalia buvo ir kaltinamasis G. T.. Tuo tarpu teisme apklausti liudytojai, policijos pareigūnai A. V., A. M. bei D. B. (kuris apsimetė pirkėju) parodė, kad kaltinamojo G. T. įvykio vietoje nematė, kad jis pabėgo, taip pat nenurodė. Nors ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. B. parodė, kad kai jis sulaikinėjo vaikiną, kuris siūlė jam „apsinešti“, atsisukdamas link restorano „(duomenys neskelbtini)“ matė kaip vienas asmuo pradėjo bėgti nuo jų P. C. gatvės link, ir pamanė, kad gali būti vienas iš narkotinių medžiagų platintojų (I t., b. l. 29). Taigi, liudytojų A. V., A. M. ir D. B. parodymai prieštarauja kaltinamųjų parodymams bei liudytojo A. S. parodymams, kurie patvirtino, kad kaltinamojo K. B. sulaikymo metu šalia buvo ir kaltinamasis G. T..

Kaltinamojo G. T. kaltę taip pat pagrindžia ir jo paties pateikta rudos spalvos, užtraukiama piniginė (I t., b. l. 100; 101-102; 103), kurioje jis laikė narkotines medžiagas.

2010-12-10 K. B. asmens kratos metu gauti duomenys, kai pas K. B. rasti ir paimti keturi permatomi maišeliai su augalinės kilmės žalios spalvos mase (I t., b. l. 123; 124-125).

Taigi, byloje esančių įrodymų pakanka teismui daryti išvadą, kad kaltinamasis G. T. neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų be tikslo jas platinti. Teismas tikslą platinti narkotines medžiagas atmeta, kaip visiškai neįrodytą, nes byloje nėra įrodymų neginčijamai patvirtinančių, kad G. T. disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Pats neteisėtas pardavimas (perdavimas) įvykdytas nesant leidimui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kontroliuojant policijos pareigūnams, kurie nesiėmė visų priemonių, kad užkardyti nusikaltimo padarymą, t. y. nevykdė vienos iš policijos pareigūno pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2000 m. spalio 17 d. įstatymas Nr. VIII-2048), pagal kurį policijos pareigūnas, be kita ko, privalo: gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Darant prielaidą, kad kaltinamasis K. B. pats pasiūlė „apsinešti“, t. y. įsigyti narkotinės medžiagos „žolės“, tai tokia informacija buvo pagrindas taikyti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 159 straipsnis). Tačiau byloje nėra duomenų, kad narkotikų pirkimas iš kaltinamųjų K. B. ir G. T. buvo parengtas ir sankcionuotas įstatymų nustatyta tvarka. Kad nebuvo sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas D. B., todėl ir jo vykdymo metu surinkti duomenys neturi įrodomosios galios BPK 20 straipsnio prasme, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, o 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Plačiau apie įrodymų teisėtumą teismas pasisakys vertindamas kaltinamojo K. B. veiksmus.

Taigi, kaltinamojo G. T. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, kadangi jis neteisėtai laikė ir gabeno nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – 1,296 g kanapių (ir jų dalių) be tikslo jas platinti, nes pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų, 13 punktą, kanapių (ir jų dalių) nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 5 g.

Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-218/2009; baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 2K-15/2012). Šiuo atveju nenustatyta, kad kaltinamasis G. T. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, apie jo galimai nusikalstamą veiką, apie tai, kad jis užsiima narkotinių medžiagų platinimu byloje duomenų nėra. Todėl neteisėtas narkotinių medžiagų perdavimas kaltinamajam K. B., kuris, jeigu ne policijos pareigūnų veiksmai, net nebūtų skambinęs G. T. ir prašęs atvežti „žolės“, nebūtų įvykęs, negali būti laikomi įrodymais, nes šie duomenys surinkti neteisėtais būdais. Tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją provokacijos faktas nustatytinas tokiu atveju, kai galima daryti išvadą, kad konkreti veika nebūtų buvusi atlikta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Taigi, šiuo atveju be policijos pareigūnų įsikišimo kaltinamasis G. T. nebūtų atgabenęs ir perdavęs narkotines medžiagas kaltinamajam K. B., todėl kaltinamojo G. T. veika perkvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nes jis laikė ir gabeno narkotines medžiagas be tikslo jas platinti.

Kaltinamojo G. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant kaltinamajam G. T. bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padaryta nusikalstama veika priskiriama baudžiamųjų nusižengimų. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia. Veika baigta. Kaltinamasis G. T. nedirbantis, nevedęs, anksčiau neteistas (2012-11-26 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-415-215/2012 neįsiteisėjęs, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį), jis kaltinamas kitoje Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-302-721/2012, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.

Bausmės paskirtis yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vien tik simbolinės, kaltinamojo interesus tenkinančios bausmės paskyrimas, akivaizdžiai prieštarautų teisingumo principui, ir neleistų pasiekti bausmės tikslų, kadangi įstatymų leidėjas nustatęs nusikalstamas veikas ir už jas numatydamas atitinkamas bausmes, iš anksto įspėja asmenis apie galimas pasekmes už priešingą teisei veikimą ar neveikimą.

Teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam G. T. BK 259 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – areštą, ir nustatytinas jo maksimumas.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytinas laikas išbūtas suėmime nuo 2012 m. spalio 25 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos ir laikytina, kad kaltinamasis G. T. yra atlikęs bausmę.

Paskirta kardomoji priemonė suėmimas panaikintina ir kaltinamasis G. T. paleistinas teismo posėdžio salėje.

Dėl kaltinamojo K. B. veiksmų

Kaltinamasis K. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Kaip jau minėta aukščiau, išsamiai ir nešališkai ištyrus visus byloje esančius įrodymus, byloje nėra duomenų, kad narkotikų pirkimas iš kaltinamojo G. T., pasitelkiant kaltinamąjį K. B., buvo parengtas ir sankcionuotas įstatymų nustatyta tvarka. Todėl ir jo vykdymo metu surinkti duomenys neturi įrodomosios galios BPK 20 straipsnio prasme.

Teismas pažymi, kad šioje byloje, be kita ko, būtina remtis ir 2008 m. vasario 5 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendime R. prieš Lietuvą (R. v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), padarytomis išvadomis. Ši bei kitos panašios bylos svarbios tuo aspektu, kad net esant sankcionuotiems nusikalstamą veiką imituojantiems veiksmas, draudžiama provokacija.

Provokacijos sąvoka numatyta Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje: provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius.

Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija 2008 m. vasario 5 d. sprendime nusprendė, kad:

1) K. R. buvo išprovokuotas padaryti veiksmus, už kuriuos buvo nuteistas;

2) gynybos argumentai dėl kurstymo teismo proceso metu nebuvo tinkamai tikrinami;

3) visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo būti atmesti, kaltinamojo prisipažinimas taip pat negali būti naudojamas išprovokuotam padaryti nusikalstamą veiką asmeniui nepalankioms teismo išvadoms pagrįsti.

Taigi, šioje byloje svarbu pažymėti, kad leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nebuvo, todėl buvo pažeistas BPK 159 straipsnis, o tokiu būdu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais. Nusikalstamą veiką imituojančius veiksmų ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas daro jį neteisėtą. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-523/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2009; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-647/2012).

Taigi, net esant leidimui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus draudžiama provokacija, todėl šiuo atveju akivaizdu, kad kaltinamasis K. B. buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką – t. y. neteisėtai perduoti narkotines medžiagas D. B.. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis K. B. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, nėra jokių duomenų, kad jis užsiimtų tokia veikla. Prokurorui iš kaltinimo pašalinus neteisėtą narkotinių medžiagų gabenimą, K. B. veiksmai kvalifikuoti kaip neteisėtas įsigijimas, laikymas ir perdavimas D. B., tačiau jis fizinės galimybės laikyti narkotines medžiagas neturėjo, nes buvo kontroliuojamas policijos pareigūno. Kaltinamųjų parodymai dėl narkotikų perdavimo prieštaringi, liudytojo policijos pareigūno D. B. parodymai dalyje dėl narkotikų perdavimo taip pat prieštaringi, todėl teismas neturi galimybių konstatuoti, kad kaltinamasis K. B. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, nes visi jo atlikti veiksmai išprovokuoti policijos pareigūnų. Objektyvių ir nešališkų duomenų, kad kaltinamasis K. B. būtų pats pasiūlęs įsigyti narkotines medžiagas policijos pareigūnams nėra. Liudytojų policijos pareigūnų A. V., A. M. ir D. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu yra analogiški, vartojant tas pačias sakinio konstrukcijas, kas verčia abejoti jų patikimumu, išsamumu ir tikslumu (I t., b. l. 22; 28; 34). Tuo tarpu teisiamajame posėdyje jie konkrečių aplinkybių nurodyti negalėjo. Be to, liudytojas D. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad į vieno jaunuolio pasiūlymą apsinešti, jis sutiko pasakymu „davai“ ar „nėra problemų“, o kur tiksliai jaunuolis laikė narkotines medžiagas negalėjo paaiškinti. Liudytojas suprasdamas, kad siūlė narkotines medžiagas, nors nebuvo tuo įsitikinęs, su pasiūlymu sutiko, o kodėl neužkardė nusikaltimo nežino. Pažymėtina, kad tuo jis nevykdė savo pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte – gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui. Policijos pareigūnai nepranešė nei savo viršininkui, nei prokurorui apie siūlomą daryti nusikaltimą, nesiėmė veiksmų, kad būtų sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai. Be to, byloje nėra objektyvių ir nešališkų duomenų, kad būtent kaltinamasis K. B. pasiūlė „apsinešti“, o ne policijos pareigūnai jo paprašė parduoti narkotines medžiagas. Policijos pareigūnų provokuojantys veiksmai ir jų pasėkoje gauti duomenys negali būti laikomi teisėtais būdais gautais įrodymais, nes be policijos pareigūnų įsikišimo nusikalstama veika iš viso nebūtų padaryta. Prokuroro motyvas, kad provokacija galima tik kai yra nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, teisės taikymo aspektu nepriimtinas, prieštarauja įstatymo prasmei, todėl atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje konstatavo, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. Už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama.

Baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys veiksmai pagal Operatyvinės veiklos įstatymą ar kitus įstatymus negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Taip pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad „Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas pradedant baudžiamąjį procesą: proceso veiksmai privalo būti atliekami, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008).

Taigi, įvertinus tiek materialinius, tiek procesinius teisinius aspektus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog K. B. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, nėra, ir negali būti nustatyta, kad kaltinamojo K. B. veiksmuose yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. egzistuoja BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą, todėl jo atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Daiktiniai įrodymai: du vokai, keturi tušti plastikiniai uždaromi maišeliai, piniginė (saugomi byloje, I t., b. l. 21; 103), 1,272 g kanapių (ir jų dalių) (saugomų Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre, I t., b. l. 20) – konfiskuotini ir sunaikintini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–299, 301-302 straipsniais, 303 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1, 3, 5, 6 dalimis, 307 straipsnio 1, 2, 4, 6, 7 dalimis,

nusprendė:

G. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti keturiasdešimt penkiomis paromis areštu.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2012 m. spalio 25 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos ir laikyti, kad kaltinamasis G. T. yra atlikęs bausmę.

Nuteistajam G. T. paskirtą kardomąją priemonę suėmimą panaikinti ir jį paleisti teismo salėje.

K. B. kaltinamą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

K. B. paskirtas kardomąsias priemones: įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą, panaikinti.

Daiktinius įrodymus: du vokus, keturis tuščius plastikinius uždaromus maišelius, piniginę (saugomus byloje, I t., b. l. 21; 103) ir 1,272 g kanapių (ir jų dalių) (saugomų Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre, I t., b. l. 20), nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti ir sunaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Mažeikių rajono apylinkės teismą.

TeisėjasMindaugas Klemenis