Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Jurgita Čiginskaitė, sekretoriaujant D. S., dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui V. I., atsakovui A. T., atsakovo A. T. agroserviso „Agrenta“ ir atsakovo A. T. atstovui advokato padėjėjui A. M., trečiojo asmens, nereiškiančio savarankiškų reikalavimų, AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, atstovui K. S.,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patikslintą ieškinį atsakovams A. T. agroservisui „Agrenta“ ir A. T. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. G. ir AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiantis per „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, su ieškiniu sutiko.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. G., būdamas tinkamai informuotas apie teismo posėdžio datą ir vietą, į teismo posėdį neatvyko. Byloje dalyvaujančių asmenų sutikimu, byla nagrinėjama trečiajam asmeniui nedalyvaujant (CPK 247 straipsnis). Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Mano, jog prieš nutraukiant Draudimo sutartį draudimo bendrovė apie tai turėjo informuoti A. T. agroservisą „Agrenta“. Kadangi jis tokių aplinkybių nežinojo, tai mano, kad galbūt ir darbdavys tokių aplinkybių apie Draudimo sutarties nutraukimą nežinojo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Italijoje 2011 m. rugsėjo 6 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu transporto priemonę Renault Premium 450.19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo atsakovo A. T. agroserviso „Agrenta“ buvęs darbuotojas G. G. (17-20, 72 b.l. I t). Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo į ieškovą kreipėsi Vokietijos žalų atlyginimo institucija, kadangi nukentėjęs asmuo, kuriam buvo padaryta žala nuolat gyvena Vokietijoje. Ieškovo pateikta 2011 m. spalio 11 d. Eksperto išvada/išlaidų sąmata Nr. 0610X15471 patvirtina, kad transporto priemonės VW Touran, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto išlaidos sudarė 9030,07 EUR be PVM. Su PVM 10745,78 EUR (22-49 b.l. I t.). Kadangi, kaip nurodė ieškovas, atsakingais už eismo įvykį buvo pripažinti abu vairuotojai, ieškovas, gavęs Vokietijos žalų atlyginimo institucijos reikalavimą dėl nukentėjusiajam asmeniui išmokėtų išmokų sumokėjimų (51-52 b.l. I t.), 2013 m. sausio 28 d. Vokietijos žalų atlyginimo institucijai sumokėjo šio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą 50 proc. išmoką - 5192,29 EUR (73 b.l. I t). 2013 m. lapkričio 25 d. ieškovas Vokietijos žalų atlyginimo institucijai dėl 2011 m. rugsėjo 6 d. įvykusio eismo įvykio papildomai išmokėjo 472,99 EUR (49 b.l. II t).

Ieškovas Vokietijos žalų atlyginimo institucijai viso sumokėjo 5665,98 EUR (19561,08 Lt), kuriuos prašo priteisti subsidiariai iš atsakovų A. T. agroserviso „Agrenta“ ir A. T., kadangi, kaip nurodo ieškovas, transporto priemonė Renault Premium 450.19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

2014 m. kovo 31 d. teismo posėdžio metu atsakovai nurodė, jog ieškovo prašomo priteisti žalos dydžio ir tai, kad eismo įvykis įvyko dėl abipusės vairuotojų kaltės, neginčija. Nurodė, jog transporto priemonė Renault Premium 450.19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo kompanijoje AAS „Gjensidige Baltic“, todėl ieškovas dėl žalos atlyginimo turi kreiptis į draudimo kompaniją, kurioje buvo drausta transporto priemonė.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnyje įtvirtinta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) (toliau – draudimo liudijimas) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo.

TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis numato, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo.

Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje numatytam atsitikimui (CK 6.987 straipsnis, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką siejama su privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties galiojimu (Teismų praktika Nr. 34. P. 359). Taigi, draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas išmokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui – įstatymo nustatyta tvarka galioja tol, kol galioja transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis.

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-16/2011; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008 ir kt.). Nurodyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 str. 3 d.), taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos atžvilgiu. Šalių bendradarbiavimas pagrįstas šalių tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užtikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.

TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvioji. Ji reiškia, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės nustatyti įstatymo imperatyviai sureguliuotų nuostatų išlygų ir dėl draudimo sutarties įsigaliojimo spręsti pagal draudimo įmokų sumokėjimą nustatančias sutarties sąlygas. Be to, TPVCAPDĮ nuostatos su draudimo įmokų nesumokėjimu nesieja draudimo sutarties pabaigos ar jos negaliojimo. Lietuvos Aukščiausias Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog nesumokėjus draudimo įmokos draudikas turi teisę, bet ne pareigą nutraukti draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs ir tai, jog sutarties nutraukimas, kaip kraštutinė sutarties šalies teisių gynimo priemonė, griežtai reglamentuotas įstatyme. Sutarties šalys turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnis). Sutarties šalių galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ribojama ir tuo, kad įstatymas nustato privalomą vienašališko sutarties nutraukimo tvarką (CK 6.218 str.). CK 6.218 straipsnyje nedetalizuota pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos bei imperatyviai nenustatyta termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl dėl šių klausimų šalys gali susitarti sutartyje. Tačiau šalių susitarimu negali būti pašalintas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvas, jog antrajai sutarties šaliai privaloma iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą (CK 6.157 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009). Be to, pranešimas kitai šaliai apie sutarties nutraukimą turi būti aiškus, konkretus, jame turi būti nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, sutarties nutraukimo data, jis turi būti tinkamai įteiktas kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog transporto priemone Renault Premium, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal lizingo sutartį naudojosi atsakovas A. T. agroservisas „Agrenta“ (69 b.l. I t.). 2010 m. spalio 11 d. atsakovas A. T. agroservisas „Agrenta“ ir draudimo kompanija AAS „Gjensidige Baltic“ sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį SGB 0580130, kurioje buvo numatyta sutarties įsigaliojimo data 2010 m. spalio 11 d., sutarties galiojimo pabaigos data – 2011 m. spalio 10 d. (toliau – Draudimo sutartis) (99-100 b.l. I t).

Šiuo atveju atsakovas A. T. agroservisas „Agrenta“ nurodė, jog jis savo iniciatyva Draudimo sutarties vienašališkai nebuvo nutraukęs, todėl eismo įvykio metu draudimo kompanija privalėjo suteikti draudimo apsaugą. Tuo tarpu trečiojo asmens draudimo kompanijos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog Draudimo sutartį nutraukė vienašališkai, kadangi šalys buvo susitarę, jog nesumokėjus Draudimo sutartyje numatytos draudimo įmokos, Draudimo sutartis automatiškai nutraukiama. Bylos nagrinėjimo metu draudimo kompanija nepateikė įrodymų, kad šalys būtų susitarę dėl tokios, kaip aukščiau nurodyta, Draudimo sutarties nutraukimo tvarkos, šių aplinkybių nepatvirtino ir atsakovai. Draudimo sutarties 4.5 punkte numatyta tik tai, kad, jei Draudimo šalis nevykdo ar netinkamai vykdo nustatytas pareigas, Sutartis gali būti nutraukta (99-100 b.l. I t). Be to, draudimo atstovo paaiškinimus dėl egzistavusio šalių susitarimo dėl Draudimo sutarties nutraukimo draudėjui nesumokėjus eilinės draudimo įmokos paneigia ir kitos šalių sudarytos Draudimo sutarties sąlygos. Tai ir Draudimo sutarties 4.1 punktas, kuriame šalys susitarė, jog tuo atveju, jeigu pasibaigus draudimo liudijime nurodytam jo galiojimo terminui draudėjas nesumokėjo eilinės draudimo įmokos už teikiamą pagal šią Sutartį draudimo apsaugą ir nėra susitarę su draudiku dėl atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo, draudikas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 proc. delspinigių nuo nesumokėtos sumos. Draudimo sutarties 4.3 punktas, kuriame numatyta, jeigu apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, o draudėjas autoavarijos metu nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos už draudimo apsaugą 1.3.2 p. numatytais terminais, arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo <...> draudikas, vadovaudamasis teisės aktais, turi teisę susigrąžinti iš draudėjo išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį (99-100 b.l. I t.). Taigi, darytina išvada, jog Draudimo sutartyje šalys nebuvo susitarę, jog eilinės draudimo įmokos nesumokėjimas yra pagrindas draudimo kompanijai vienašališkai nutraukti sutartį.

Be to, kaip jau nurodyta aukščiau, šalys savo susitarimu gali nustatyti terminą, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta apie vienašališką sutarties nutraukimą, tačiau šalys negali pakeisti imperatyvios CK 6.218 straipsnyje įtvirtintos nuostatos ir susitarti, kad šalis apie vienašališką sutarties nutraukimą neprivalo pranešti kitai šaliai.

Šiuo atveju Draudimo sutartyje šalys nebuvo susitarę dėl termino prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta apie vienašališką Draudimo sutarties nutraukimą (99-100 b.l. I t). Taip pat darytina išvada, kad šalys negalėjo pažeisti imperatyvios CK 6.218 straipsnyje įtvirtintos tvarkos ir susitarti, kad nesumokėjus eilinės draudimo įmokos, draudikas turi teisę nutraukti vienašališkai sutartį apie tai nepranešęs kitai šaliai - šiuo atveju atsakovui A. T. agroservisui „Agrenta“.

Pažymėtina tai, jog Draudimo sutartyje šalys susitarė, jog šiai sutarčiai, be kita ko, taikomos Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) nuostatos ir Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintos Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų taisyklės (toliau – Taisyklės) (Draudimo sutarties 1.4 punktas). Taisyklių 27 punktas numato, jog draudėjas už draudimo sutartimi suteiktą draudimo apsaugą privalo mokėti draudikui draudimo sutartyje nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokas. Draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, kad draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą bei nurodyti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Taisyklių 29 punktas numato, jei draudėjas draudimo įmokos nesumoka ilgiau negu 1 mėnesį nuo šių sąlygų 27 punkte nustatyto pranešimo gavimo, draudikas turi teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį. Jei draudimo sutartyje nenustatytas kitoks pranešimų siuntimo būdas, preziumuojama, jog draudėjas gavo draudiko pranešimą, išsiųstą paštu, praėjus protingam terminui po jo išsiuntimo.

Bylos nagrinėjimo metu tiek atsakovas A. T., tiek liudytojai D. P. ir A. T. nurodė, jog su draudimo kompanija AAS „Gjensidige Baltic“ buvo sudaryta ne viena Draudimo sutartis. Tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (83-85 b.l. II t.). Šios aplinkybės neneigė ir trečiojo asmens draudimo kompanijos atstovas. Tarp atsakovo A. T. agroserviso „Agrenta“ ir draudimo kompanijos buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad draudimo kompanija išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovas apmokėdavo, o draudimo kompanija išduodavo draudimo liudijimus. Šiuo atveju jokių pranešimu apie tai, kad pagal Draudimo sutartį nebuvo sumokėtos draudimo įmokos ir/ar, kad draudimo įmonė vienašališkai nutraukia tarp šalių sudarytą Draudimo sutartį, atsakovas nebuvo gavęs, todėl pagrįstai tikėjo, jog Draudimo sutartis yra galiojanti. Aplinkybių, dėl susiklosčiusios draudimo įmokų mokėjimo tvarkos, nei ieškovas, nei draudimo kompanija bylos nagrinėjimo metu, nepaneigė. Kaip ir nepateikė teismui duomenų, jog atsakovui A. T. agroservisui „Agrenta“ buvo siųsti pranešimai apie tai, kad nesumokėjo eilinės draudimo įmokos pagal sudarytą Draudimo sutartį, nepateikė ir duomenų, jog atsakovas A. T. agroservisas „Agrenta“ buvo informuotas apie tai, kad su juo sudaryta Draudimo sutartis vienašališkai nutraukiama. Bylos nagrinėjimo metu trečiojo asmens draudimo kompanijos atstovas nurodė, jog tokių duomenų ir negali pateikti, nes draudimo kompanija atsakovo A. T. agroserviso „Agrenta“ neinformavo apie tai, kad eilinė draudimo įmoka yra nesumokėta, kaip ir neinformavo apie tai, kad su atsakovu sudaryta Draudimo sutartis vienašališkai nutraukiama (CPK 178 straipsnis).

Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį nurodė, jog draudėjas vėlavo mokėti Draudimo sutartyje nustatytas įmokas daugiau nei tris mėnesius, todėl vadovaujantis DĮ 80 straipsnio 3 dalimi draudikas vienašališkai nutraukė Draudimo sutartį (66 b.l. II t.).

DĮ 80 straipsnio 1 dalyje (redakcijos, galiojusios Draudimo sutarties sudarymo metu) buvo numatyta, jog draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, jog per 15 dienų <...> nuo pranešimo gavimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo apsauga bus sustabdyta ir atnaujinta tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį. Pagal DĮ 80 straipsnio 3 dalį (redakcijos, galiojusios Draudimo sutarties sudarymo metu), jeigu draudiminės apsaugos sustabdymas tęsiasi ilgiau kaip tris mėnesius, o gyvybės draudimo atveju – ilgiau kaip šešis mėnesius, draudikas turi teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį. Taigi įstatymas suteikė draudikui teisę, pasinaudojus draudimo apsaugos sustabdymo teise ir šiam sustabdymui tęsiantis ilgiau kaip tris mėnesius, vienašališkai nutraukti draudimo sutartį. Šiuo atveju draudimo kompanija apie tai atsakovo neinformavo, teise sustabdyti draudimo apsaugą nepasinaudojo. Jeigu draudikas nepasinaudoja DĮ 80 straipsnyje nurodyta sustabdymo teise, draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies, draudimo sutartis ir draudiminė apsauga galioja, taigi, įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas turi pareigą mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006).

Tai, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. tarp atsakovo A. T. agroserviso „Agrenta“ ir draudimo kompanijos AAS „Gjensidige Baltic“ buvo sudaryta nauja įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. SGB 0880249 (103-105 b.l. II t) taip pat nepatvirtina aplinkybės, jog Draudimo sutartis buvo tinkamai nutraukta. Be to, atvejus, kai dėl tos pačios transporto priemonės sudaromos kelios Draudimo sutartys reglamentuoja TPVCAPDĮ 6 straipsnio 10 dalis, kuri numato, jog transporto priemonės valdytojas neturi teisės sudaryti dėl tos pačios transporto priemonės kelių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių tam pačiam ar iš dalies sutampančiam sutarties galiojimo laikotarpiui. Jeigu yra sudarytos kelios draudimo sutartys, įsigaliojus naujai draudimo sutarčiai, prieš tai dėl tos pačios transporto priemonės sudaryta draudimo sutartis pasibaigia. Taigi Draudimo sutarčių, sudarytų dėl tos pačios transporto priemonės, galiojimai laiko atžvilgiu aiškiai reglamentuoti TPVCAPDĮ.

Tai, kad atsakovui A. T. agroservisui „Agrenta“ nebuvo išduotas galiojantis draudimo liudijimas taip pat nepatvirtina aplinkybės, jog draudimo apsauga tuo laikotarpiu neteikiama. Pasekmės asmenims, kurie neturi galiojančio draudimo liudijimo, numatytos TPVCAPDĮ 43 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog 2011 m. rugsėjo 6 d. eismo įvykio metu galiojo 2010 m. spalio 11 d. atsakovo A. T. agroserviso „Agrenta“ ir draudimo kompanijos AAS „Gjensidige Baltic“ sudaryta Draudimo sutartis.

TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis numato, kad draudimo išmokas išmokėję asmenys teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, arba jeigu tokio nėra – į žalą padariusį asmenį. Kadangi bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas A. T. agroservisas „Agrenta“ su trečiuoju asmeniu draudimo kompanija AAS „Gjensidige Baltic“ 2010 m. spalio 11 d. buvo sudarę Draudimo sutartį, kuri galiojo eismo įvykio metu ir pagal kurią žalos atlyginimo prievolė perkeltina draudikui, todėl ieškovo ieškinys atmestinas.

CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t.y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini. Teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.).

Šiuo atveju ieškovas ieškinyje bei patikslintuose ieškiniuose nurodė tik vieną aplinkybę, kuria remdamasis prašė priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų, t.y. žalos atlyginimą iš atsakovų prašė priteisti atsižvelgiant į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazėje esančią informaciją, kurioje nebuvo duomenų apie tai, kad eismo įvykio metu transporto priemonės Renault Premium 450.19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2010 m. spalio 11 d. atsakovas A. T. agroservisas „Agrenta“ su draudimo kompanija AAS „Gjensidige Baltic“ buvo sudarę Draudimo sutartį, kuri eismo įvykio metu galiojo.

Pažymėtina ir tai, jog ieškovas turėjo procesinę teisę prašyti pakeisti atsakovą, tačiau šia teise nepasinaudojo (CPK 45 straipsnis.) Priešingai, ieškovas tiek ieškinyje, tiek patikslintuose ieškiniuose, tiek teismo posėdžių metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jo pasirinkti ir ieškinyje nurodyti atsakovai yra tinkama proceso šalis ir būtent šie atsakovai turi pareigą atsakyti pagal jo pareikštą ieškinį, t. y. ieškovas aiškiai išreiškė savo valią dėl atsakovų pasirinkimo ir neišreiškė noro atsakovus pakeisti kitu, šiuo atveju draudimo kompanija, nors atsakovas A. T. agroservisas „Agrenta“ apie tai, kad buvo sudaręs Draudimo sutartį, kuri nebuvo nutraukta, nurodė dar 2013 m. rugsėjo 16 d. atsiliepime į ieškinį, todėl konstatuotina, kad ieškovas turi prisiimti ir atsiradusias neigiamas pasekmes.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šalys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovai turėjo 1400 Lt išlaidų, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (95 b.l. I t., 30-31 b.l. II t., 63-64 b.l. II t., 120-121 b.l. II t).

Sprendžiant klausimą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo teismas vadovaujasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos).

Atsakovų turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį palyginus su Rekomendacijose įtvirtintais maksimaliais dydžiais bei vertinant bylos, atsiliepimų į ieškinį sudėtingumą, teismo posėdžių trukmę, pripažintina, kad atsakovai turėjo 1400 Lt būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad ieškovo ieškinys atmestas, iš ieškovo atsakovams A. T. agroservisui „Agrenta“ ir A. T. priteistina 1400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Byloje susidarė 86,82 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (2 b.l. I t).

Ieškinį atmetus visiškai, iš ieškovo valstybei priteistina 86,82 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 96 straipsnio 1, 6 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, atsakovams A. T. agroservisui „Agrenta“, juridinio asmens kodas 184085388, ir A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1400 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, 86,82 (aštuoniasdešimt šešis litus ir 82 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.