Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-328-815/2026

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-04-08
Bylos Nr.: eA-328-815/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00937-2024-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Iveta Pelienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Ernestas Spruogis
Pareiškėjas: R. N.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

12.13.2Gyventojų pajamų mokesčio objektas

Administracinė byla Nr. eA-328-815/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00937-2024-0Procesinio sprendimo kategorija 12.13.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. balandžio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. N. v. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. N. v. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja R. N. v. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, ir Valstybinė mokesčių inspekcija, ir atsakovas) 2023 m. kovo 10 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-68 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2024 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. S-2024/28 (7-2023/208) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

2. Skunde pareiškėja nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. VMI Sprendimu papildomai į valstybės biudžetą patvirtinto sumokėti 15 494 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 7 914,15 Eur GPM delspinigių ir 3 098,80 Eur baudą. VMI Sprendimu apribojo jos teisę į Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte nustatytą GPMĮ lengvatą, taip pat nepripažino reikšmingos dalies gyvenamojo namo statybos bei įrengimo išlaidų. Komisija sprendimu nusprendė patvirtinti VMI Sprendimą.

2.2. Komisija sprendime nevertino pateiktų objektyvių įrodymų dėl jos ir jos trijų nepilnamečių vaikų faktiškos gyvenamosios vietos. Komisija, nustatydama, kad ji gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), buvo įregistravusi nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., formaliai ir nepagrįstai įvertino, kad parduotas namas, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas) nebuvo jos faktinė gyvenamoji vieta ir nepritaikė GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte numatytos lengvatos. Komisija sprendime kvestionuoja Namo statybos išlaidas. Viso Mokestinio patikrinimo metu ji rinko įrodymus, pateikė 2011 m. rugpjūčio 19 d. – 2013 m. liepos 8 d. laikotarpio Namo statybos išlaidų dokumentus. Komisija nevertino byloje esančių įrodymų, o tik patvirtino VMI poziciją, kad dokumentais pagrįstos patirtos Namo statybos išlaidos sudaro 54 737,90 Eur. Ji pateikė įrodymus bendrai 102 553,39 Eur išlaidų sumai, kurie nepagrįstai nepriskirti Namo statybos išlaidoms.

2.3. Pareiškėja 2011 m. rugsėjo 29 d. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėtame žemės sklype ji pasistatė vienbutį blokuotą gyvenamąjį namą. Namas baigtas statyti 2013 m. liepos 8 d., parduotas 2016 m. liepos 1 d. Ji faktiškai Name gyveno nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. liepos mėn., kai Namas buvo parduotas. Gyvenamąją vietą registravo tik nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d., kadangi ji tuo laikotarpiu, nuo kada pradėjo faktiškai gyventi iki gyvenamosios vietos deklaravimo, laukėsi antro vaikelio. Taip pat anksčiau nei 2013 m. liepos mėn. negalėjo deklaruoti savo gyvenamosios vietos Name, nes Namas dar nebuvo priduotas ir neturėjo adreso. Besilaukdama ir iš karto po gimdymo nepajėgė tvarkytis iškilusių klausimų, tame tarpe gyvenamosios vietos deklaravimo dokumentų. Atsigavusi po gimdymo (antrasis vaikelis gimė 2013 m. gegužės 20 d.) deklaravo gyvenamąją vietą Name 2013 m. rugpjūčio 13 d.

2.4. Faktinį pareiškėjos gyvenimą Name 2012–2016 m. laikotarpiu patvirtina pareiškėjos pateikti dokumentai, susiję su realiu turto panaudojimu: su akcine bendrove (toliau – ir AB) „Lesto“ 2012 m. balandžio 5 d. sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis dėl Namo, priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita nuo 2012 m. iki 2016 m.; su AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. sudaryta gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis; uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ignitis“ priskaitymų ir mokėjimų ataskaita už gamtines dujas už laikotarpį nuo 2012 m. – 2016 m. bei banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad buvo vykdomi mokėjimai AB „Lesto“. Minėti įrodymai patvirtina, kad buvo atsiskaitoma už suvartotą elektros energiją ir gamtines dujas, taigi pareiškėja faktiškai minėtą laikotarpį gyveno Name.

2.5. Komisija sprendime nepagrįstai ir remdamasi prielaidomis kvestionavo pateiktus įrodymus, nurodydama, kad elektros energijos ir dujų paslaugų teikimo sutartys yra sudaromos ir atsiskaitymai pagal jas vyksta turto savininkų vardu, nepriklausomai nuo to, ar savininkai faktiškai gyvena turte, ar ne. Komisija teigė, kad vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą privalo mokėti nekilnojamojo turto objekto savininkai, nepriklausomai nuo gyvenimo konkrečiame nekilnojamojo turto objekte fakto. Toks Komisijos vertinimas paremtas prielaidomis, nes Komisija nepateikė nei vieno įrodymo ar fakto, kad ji gyveno kitoje vietoje.

2.6. Komisija nevertino fakto, kad Namas nebuvo niekam perleistas, nebuvo sudaryta nuomos sutartis, ji su šeima Namą statėsi sau, nesiekdama komercinių tikslų. Ji neturėjo kito gyvenamosios paskirties būsto ar sąlygų gyventi kitame objekte (nesinuomavo kito būsto ar kitokiu pagrindu nesinaudojo kitu būstu). Komisija nevertino aplinkybių visumos, rėmėsi niekuo nepagrįsta, savo pačios išsikelta prielaida, kad ji gyveno ne Name.

2.7. Pareiškėjos dukra visą tą laikotarpį, nors ir gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), lankė vaikų darželį „Rūgpienių kaimas“, šalia namų (duomenys neskelbtini) Jeigu ji faktiškai būtų gyvenusi, pvz., (duomenys neskelbtini), būtų taip pat tekę pakeisti vaikų darželį.

2.8. Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 4 d. verslo idėjos realizavimo tikslais gyvenamąją vietą perregistravo į (duomenys neskelbtini) seniūniją, kadangi norėjo gauti Europos Sąjungos kaimo plėtros fondo lėšų vaikų darželiui toje gyvenvietėje įrengimui. Ji tuo metu buvo įsteigusi viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) „Vaikų darželis Riešiukas“. Norint gauti šią paramą, jos gyvenamoji vieta turėjo būti registruota toje seniūnijoje. Tačiau faktiškai pareiškėja ir toliau gyveno Name, kadangi ten, kur buvo formaliai deklaruota jos gyvenamoji vieta 2014 m. rugsėjo 5 d. – 2015 m. vasario 18 d., mamos name adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo realių sąlygų gyventi. Pareiškėjos mama gyveno kartu Name.

2.9. Komisija sprendime tokią jos poziciją vertino kaip komercinį jos interesą ir prisiimtą riziką dėl GPMĮ nustatytų pajamų iš nekilnojamojo turto apmokestinimo lengvatų praradimo. Komisija tokiu vertinimu nukrypo nuo esminio klausimo nagrinėjimo dėl faktinės jos gyvenamosios vietos. Siekis plėtoti verslo idėją, taip prisidedant prie ikimokyklinio ugdymo veiklos skatinimo ir plėtojimo, savo šeimos finansinio stabilumo, nėra niekaip susiję su faktine jos gyvenamąja vieta.

2.10. Susiklosčius aplinkybėms, kurios privertė galvoti apie Namo pardavimą, pareiškėja tam, kad užtikrintų vaikų teisę į gyvenamąsias patalpas ir tuo pat metu turėtų galimybę parduoti Namą, 2015 m. vasario 19 d. perregistravo savo ir vaikų gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), nors faktiškai su vaikais ir mama toliau gyveno Name. Šeima faktiškai bute negyveno.

2.11. Faktą, kad pareiškėja toliau gyveno Name pagrindžia tai, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas UAB „Philip Morris Baltic“ nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. Nuomos sutartis buvo nutraukta 2016 m. vasario mėn. Bute (duomenys neskelbtini), kai pastarasis buvo išnuomotas, savo gyvenamąją vietą deklaravo nuomininko darbuotoja kartu su savo partneriu. Šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai (nuomos sutartis) buvo pateikti Mokestinio patikrinimo metu su pareiškėjos 2022 m. gegužės 22 d. paaiškinimu, tačiau VMI ir Komisija šių įrodymų nevertino.

2.12. Pareiškėja 2022 m. sausio 20 d. VMI pateiktame paaiškinime nurodė priežastis dėl kurių teko parduoti Namą. Pareiškėja su mažamečiais vaikais jame jautėsi nesaugiai, vienas iš bendruomenės kaimynų kėlė grėsmę aplinkiniams. Kaimynas grasindavo visiems besiartinantiems prie jo namo, kuris buvo arčiau ežero. Policijai buvo pranešami kaimyno veiksmai, tačiau niekas nedrįso pateikti skundo. Tai tik įrodo, kad ji nesiekė komercinės naudos parduodama Namą.

2.13. Komisija nevertino įrodymų, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. buvo išnuomotas ir pareiškėja faktiškai jame negalėjo gyventi, tik atkreipė dėmesį į faktą, kad savo gyvenamąją vietą deklaravo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2016 m. balandžio 14 d., kai nuomos sutartis su UAB „Philip Morris Baltic“ jau buvo nutraukta. Namas buvo parduotas 2016 m. liepos 1 d., tačiau prieš parduodant Namą, pareiškėja turėjo užtikrinti gyvenamąsias patalpas vaikams, kad galėtų parduoti Namą.

2.14. Pareiškėjos gautos pajamos priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms, atitinka esminę sąlygą, nes parduotas jai nuosavybės teise priklausantis Namas buvo jos gyvenamoji vieta daugiau kaip 2 metus, tačiau neatitinka GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte įtvirtinto formalaus reikalavimo – ji parduotame Name buvo deklaravusi gyvenamąją vietą vienerius metus ir vieną mėnesį.

2.15. Komisijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymima, kad turinio viršenybės prieš formą principas mokesčių mokėtojo naudai mokesčių teisiniuose santykiuose gali būti taikomas, kai neišpildomas su mokesčių lengvata siejamas formalių veiksmų atlikimo reikalavimas, tačiau turinys atitinka mokesčių įstatymų nustatytas aplinkybes. Atitinkamai, neturėtų būti paneigtos pareiškėjos mokesčių įstatymuose numatytos teisės ir mokesčių administratorius neturėtų pripažinti atitinkamas jos prievoles vien remiantis formalia jos veiklos išraiška, kai mokesčių administratoriui objektyviai yra žinomos aplinkybės, rodančios kitokį mokestinio santykio turinį. Turinio viršenybės prieš formą principas negalėtų būti taikomas mokestinėse situacijose, kai įstatymas imperatyviai nustato objektyvias normos taikymo sąlygas, nepriklausiančias nuo žmogaus valios. Šiuo atveju lengvatos taikymo sąlyga „deklaruota gyvenamoji vieta teisės aktų nustatyta tvarka“ yra susijusi su deklaravimo veiksmo atlikimu, leidžiančiu identifikuoti asmens gyvenamąją vietą.

2.16. Komisijos praktikoje pasisakoma, kad įstatymų leidėjas, įvertinęs Europos Sąjungos valstybių narių praktiką, nustatydamas minėtą lengvatą, siekė atleisti nuo apmokestinimo gyventoją, pardavusį būstą, kuriame faktiškai gyveno. Tad vertinant turinį lengvatos taikymo aspektu, faktinės aplinkybės leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad turinys neabejotinai atitinka įstatymo apibrėžtą lengvatos objektą. Komisija, nevertindama esminių aplinkybių, tik formaliai pažiūrėjusi į gyvenamosios vietos deklaravimo reikalavimą, nevisapusiškai bei neišsamiai išanalizavo susiklosčiusią situaciją, rėmėsi prielaidomis ir nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu. Komisija ignoravo pareiškėjos teikiamus paaiškinimus bei įrodymus, nevertino jų visumos.

2.17. Mokestinio patikrinimo metu VMI vertino pareiškėjos pateiktus 2011 m. rugpjūčio 19 d. – 2013 m. liepos 8 d. laikotarpio Namo statybos išlaidos dokumentus ir nustatė, kad dokumentais pagrįstos patirtos Namo statybos išlaidos sudaro 54 737,90 Eur. Pareiškėja pateikė dokumentus bendrai 102 553,39 Eur sumai, kurių VMI nepagrįstai nepriskyrė Namo statybos išlaidoms. Komisija sprendime taip pat darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ji patyrė didesnes, nei apskaičiavo VMI, statybos išlaidas.

2.18. Komisija netinkamai įvertino, kad VMI šiuo atveju nenustatė būtinų sąlygų ir teisinio pagrindo mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus vertinimą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 str.). VMI, turėdama galimybę apskaičiuoti Namo medžiagų ir sąnaudų išlaidų vertę, nesirėmė valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro, UAB „Sistela“ ar VMI duomenų bazės duomenimis, pateiktų lokalinių sąmatų duomenimis. Taip pat, Mokestinio patikrinimo metu pareiškėja nurodė, kad Namas buvo statomas ūkio būdu vieno iš (duomenys neskelbtini) bendrijos kaimyno. Kaimynas organizavo ir statė kelis bendrijos namus, supirkinėjo medžiagas. VMI nesirėmė kitų gyventojų VMI pateiktose deklaracijose bei VĮ Registrų centrui pateiktais duomenimis, kuriuose nustatyti gyvenamųjų namų pirkimo-pardavimo sandoriai ir deklaruotos statybos išlaidos.

2.19. Stengiantis surinkti visus Namo statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir pateikti juos VMI, kritiškai pablogėjo pareiškėjos sveikata. Ji fiziškai nebeturėjo jėgų rinkti dokumentų, Mokestinio patikrinimo pabaigoje nuo nuolatinės įtampos ir streso renkant dokumentus ir auginant tris nepilnamečius vaikus, ją ištiko insultas, todėl jai buvo atlikta operacija. Po operacijos ji buvo komos būsenoje, tuo pat metu VMI surašė 2022 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222 Mr) FR0680-401 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Dėl šių aplinkybių pareiškėja negalėjo pradėti mokestinio ginčo, dėl to Komisija atnaujino skundo pateikimo terminą. Tai, kad pareiškėja rinko, teikė VMI Namo statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus, neužkerta kelio mokesčių administratoriui dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, Namo statybos išlaidas nustatyti pagal įvertinimą, UAB „Sistela“ teikiamą informaciją.

2.20. VMI savo praktikoje, atlikdama mokestinius patikrinimus, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojai nepateikia statybos darbų sąnaudų ir medžiagų pagrindžiančių dokumentų, nenurodo statyboms patirtų išlaidų sumos, neįvardija statybas vykdžiusių asmenų, atliktų darbų kainos ar medžiagų įsigijimo ir panaudojimo išlaidų, kai neįmanoma tiksliai įvertinti kada ir kokie statybos darbai buvo atlikti, kokios statybinės medžiagos buvo panaudotos, kiek kainavo statybos darbai ir medžiagos, statybos išlaidas apskaičiuoja pagal savo įvertinimą. VMI ir dabar taiko viešai prieinamas išlaidų skaičiavimo metodikas (sistemas), pvz., UAB „Sistela“.

2.21. Komisija sprendime nepagrįstai daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja patyrė didesnes, nei apskaičiavo mokesčių administratorius, statybos išlaidas. VMI ir Komisija nepagrįstai nepripažino kitų Namo statybos išlaidų sumų.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1. Faktiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėja pardavė Namą, neišlaikiusi jo 10 metų, parduotame Name teisės aktų nustatyta tvarka iki Namo pardavimo nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos, per vienerius metus nuo Namo pardavimo už Namą gautų lėšų nepanaudojo kito gyvenamojo būsto įsigijimui. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo metu, įvertinus nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitiko GPMĮ 17 straipsnio 28, 53, 54 dalyse nustatytų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų neapmokestinimo sąlygų.

4.2. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo Namo pardavimo pajamas pripažinti neapmokestinamosiomis pajamomis, nes nebuvo tenkinama būtina ir imperatyvi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose įtvirtinta sąlyga. Pareiškėjos pateikti įrodymai apie faktinį gyvenimą Name vertintini kritiškai, kaip nepagrindžiantys pareiškėjos įrodinėjamų aplinkybių. Be to, pagal LVAT praktiką, nustačius, kad gyventojas parduotame gyvenamajame būste gyvenamosios vietos įstatymo nustatyta tvarka nebuvo deklaravęs, aplinkybė, kad jis faktiškai gyveno parduoto gyvenamojo būsto adresu taikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostatas, jokios reikšmės neturi.

4.3. Komisija pagrįstai vertino, kad ginčo situacijoje nėra pagrindo pagrįstu pripažinti pareiškėjos dėstomą teiginį, jog pareiškėja buvo priversta 2014 m. rugsėjo 4 d. savo gyvenamąją vietą perregistruoti adresu: (duomenys neskelbtini). dėl Europos Sąjungos kaimo plėtros fondo lėšų vaikų darželio toje gyvenvietėje įrengimui, gavimo. Tokią pareiškėjos poziciją Komisija pagrįstai vertino kaip komercinį pareiškėjos interesą ir prisiimtą riziką dėl aptariamų GPMĮ nustatytų pajamų iš nekilnojamojo turto apmokestinimo lengvatų praradimo. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog name, adresu (duomenys neskelbtini)., 2014 m. rugsėjo 5 d. – 2015 m. vasario 18 d. nebuvo sąlygų gyventi, neįrodyta. Be to, iš Patikrinimo akto medžiagos matyti, kad pareiškėja šio namo adresu gyvenamąją vietą deklaravo ir laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. balandžio 13 d.

4.4. Pareiškėjos pozicija, kad ji 2015 m. vasario 18 d. perregistravo savo ir vaikų gyvenamąją vietą bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tam, kad užtikrinti vaikų teises į gyvenamąsias patalpas ir tuo pat metu turėti galimybę parduoti Namą, tačiau realiai jame negyveno, nes nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. šis butas buvo išnuomotas UAB „Philip Morris Baltic“ (jame gyveno šios įmonės darbuotoja), vertintina kritiškai. Komisija, pasisakydama dėl šių pareiškėjos argumentų teisingai akcentavo, kad vertinant nagrinėjamą laikotarpį (dvejus metus iki Namo pardavimo), pareiškėja gyvenamąją vietą deklaravo 5 kartus: nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. – adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 16 d. – adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. – adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. vasario 15 d. – adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi, bute, adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjos gyvenamoji vieta buvo registruota, ne tik, kaip teigia pareiškėja, 2015 m. vasario 18 d., bet 2016 m. balandžio 14 d., kuomet su UAB „Philip Morris Baltic“ 2014 m. rugpjūčio 1 d. sudaryta šio buto nuomos sutartis jau buvo nutraukta (Pagal 2015 m. lapkričio 30 d. UAB „Philip Morris Baltic“ pranešimą dėl sutarties nutraukimo minėta sutartis nutraukta nuo 2016 m. vasario 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

4.5. Pareiškėja nepagrįstai rėmėsi Komisijos 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S-106 (7-79/2019), kaip suformuota teismų praktika. Ne Komisija, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip aukščiausioji teisminė instancija, administracinėse bylose formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, kuri yra privaloma bendrosios kompetencijos teismams. Tuo tarpu Komisija yra ikiteisminė ginčus nagrinėjanti institucija, kurios sprendimai yra privalomi ginčo šalims.

4.6. Statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų teikimas bendrai 102 553,39 Eur sumai, o vėliau mokesčių administratoriui pripažinus tinkamomis išlaidomis dalį lėšų, pareiškėjos prašymas išlaidas nustatinėti išvestiniais būdais, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, prieštarauja pareiškėjos pirminei pozicijai apie patirtas išlaidas. Pareiškėjai pateikus statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir duomenis apie statybas, nebuvo būtinų sąlygų ir teisinio pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnį (mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą), taip pat statybos išlaidas apskaičiuoti pagal VĮ Registrų centro, UAB „Sistela“ ar kt. duomenis, todėl pareiškėjos mokestinė prievolė nustatyta įprastine tvarka, pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus. Patikrinimo akte yra išsamiai aprašyta, kokios išlaidos ir dėl kokių priežasčių nepriskirtinos statyboms išlaidoms.

4.7. Namo statybos išlaidoms nepriskirtos išlaidų sumos, nurodytos komerciniuose pasiūlymuose, lokalinėje sąmatoje, el. laiškuose, apskaitos registruose, konstatavus, kad šie dokumentai nėra statybos išlaidas patvirtinantys juridinę galią turintys dokumentai ar nustačius, kad pateikti Namo statybos dokumentai yra be privalomų rekvizitų, pagal operacijos turinį nėra galimybės identifikuoti kas buvo nupirkta, t. y. dokumentai neturi juridinės galios ar iš viso nepateikus statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų tam tikrai sumai. Kai kurie Namo statybos išlaidas pagrindžiantys dokumentai įtraukti į suvestinę po 2–3 kartus. Tam tikroms išlaidų sumoms pagrįsti nepateikti atsiskaitymo / apmokėjimo dokumentai, paslaugų teikėjas nebuvo įregistravęs verslo liudijimo / individualios veiklos pagal pažymą. Namo statybos išlaidoms patikrinimo metu nebuvo priskirta notaro įgaliojimo tvirtinimo išlaidų, pavogtų metalinių tvoros vamzdžių vertės, virtuvės ir kitų baldų komplektų įsigijimo išlaidų, buitinės technikos įsigijimo išlaidų, kuro įsigijimo išlaidų, žaliuzių įsigijimo išlaidų; konteinerio įsigijimo išlaidų, geriamojo vandens mikrobiologinio tyrimo paslaugų vertės, turto vertinimo, turto draudimo išlaidų, išlaidų už sutartinės hipotekos lakšto sudarymą, įregistravimą, susitarimo pakeitimą. Taip pat Namo statybos išlaidoms nebuvo priskirta gatvės pagrindo įrengimo ir gerbūvio darbų vertė, konstatavus, kad šios išlaidos neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 15 punkto nuostatų. Patikrinimo metu, Namo statybos išlaidoms nepriskirtos langų ir jų montavimo išlaidų vertės pagal tiekėjo pateiktus dokumentus, nustačius, kad šie langai sumontuoti ne Name ir kt. Taip pat patikrinimo metu nebuvo vertinamos suvestinėje nurodytos bei papildomai pateiktos Namo statybos išlaidos, patirtos nuo 2013 m. liepos 9 d., t. y. po Namo statybos užbaigimo (2013 m. liepos 8 d. deklaracija apie statybos užbaigimą).

Šalies argumentai

4.8. Pareiškėjos nurodyti 22 atvejai, kuriais nepagrįstai patikrinimo metu nepripažintos tinkamomis statybos išlaidos, yra nepagrįsti: 1) 2011 m. rugpjūčio 19 d. paslaugų teikimo sutartis – nepateikti atsiskaitymo dokumentai, paslaugų teikėjas nebuvo įregistravęs verslo liudijimo / individualios veiklos pagal pažymą; 2) 2011 m. rugpjūčio 22 d. ir 2011 m. rugpjūčio 28 d. UAB „MK Blecxa“ komerciniai pasiūlymai nėra statybos išlaidas patvirtinantys dokumentai, turintys juridinę galią; 3) 2011 m. lapkričio 10 d. – išlaidos neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 15 punkto nuostatų, nepateikti atsiskaitymo dokumentai; 4) 2011 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaita faktūra Nr. VHAN70317 UAB „Ober-house“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita nėra statybos išlaidas patvirtinantis dokumentas; 5) 2012 m. sausio 1 d. UAB „MK Blecxa“ lokalinė sąmata nėra statybos išlaidas patvirtinantis dokumentas; 6) 2012 m. kovo 30 d. UAB „MK Blecxa“ atliktų darbų sąraše nėra privalomų rekvizitų, atsiskaitymo; 7) 2012 m. kovo 3 d. UAB „Nail-Web.LT“ išankstinėje sąskaitoje nėra privalomų rekvizitų, nenurodytas pirkėjas, nėra apmokėjimo; 8) 2012 m. birželio 5 d. UAB „MK Blecxa“ apskaitos registras nėra statybos išlaidas patvirtinantis dokumentas; 9) 2012 m. birželio 8 d. UAB „Valensta“ pasiūlymas nėra statybos išlaidas patvirtinantis dokumentas; 10) 2012 m. liepos 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. VHAN74821 UAB „Ober-house“ – turto vertinimas nėra statybos išlaidas patvirtinantis dokumentas; 11) 2012 m. spalio 2 d. atliktų darbų akte nurodyti gerbūvio darbai nepriskiriami statybos išlaidoms; 12) 2012 m. spalio 26, 29 ir 30 d. UAB „Vilpra“ – dokumentuose nėra privalomų rekvizitų; 13) iš pardavėjo UAB „Himėja“ 2012 m. spalio 30 d. įsigytų statybos darbų medžiagų kasos aparato dokumentuose neįvardintas pirkėjas, atsiskaityta ne iš pareiškėjos banko sąskaitos; 14) 2012 m. spalio 30 d. UAB „MK Blecxa“ medžiagų komercinis pasiūlymas nėra statybos išlaidas patvirtinantis dokumentas; 15) UAB „Vilpra” 2012 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 1200711 nėra privalomų rekvizitų; 16) 2012 m. lapkričio 14 d. UAB Senukų prekybos centras dokumentuose nėra privalomų rekvizitų (pirkėjas UAB „Sąlytis“); 17) Pardavėjo UAB „Himėja“ 2012 m. lapkričio 16 d. dokumentuose dėl statybinių medžiagų įsigijimo nėra privalomų rekvizitų; 18) UAB „Valensta“ 2012 m. lapkričio 19 d. pasiūlymas langams nėra statybos išlaidas patvirtinantis dokumentas; 19) 2012 m. gruodžio 15 d. sutartims su J. K. nepateikti atsiskaitymo dokumentai, paslaugų teikėjas nebuvo įregistravęs verslo liudijimo / individualios veiklos pagal pažymą; 20) UAB „Linea“ 2012 m. gruodžio 3 d. išduotuose dokumentuose nėra privalomų rekvizitų; 21) UAB „Bonusera“ 2012 m. gruodžio 6 d. išduotuose dokumentuose nėra privalomų rekvizitų; 22) iš UAB Dekoras ir D. Kaminskienės firmos 2013 m. sausio 2 d. įsigytoms prekėms nepateikti įsigijimo dokumentai.

4.9. Pareiškėjos nurodyti kito mokesčio mokėtojo patikrinimo duomenys nėra leistinas įrodymas. Be to, iš nurodyto teksto, analizuojamos situacijos ir nurodytos skunde, faktinės aplinkybės yra skirtingos.

II.

5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjos R. N. v. D. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. VMI atliko pareiškėjos GPM už 2016 m. laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir nustatė: 1) pareiškėja 2016 m. balandžio 27 d. – 2016 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu iš Airbnb į banko sąskaitą gavo 4 151 Eur ir laikotarpiu 2016 m. liepos 4 d. – 2016 m. gruodžio 15 d. iš Mariaus Vaičiulio į banko sąskaitą gavo 8 400 Eur už buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuomą. Pareiškėja 2016 m. nebuvo įsigijusi verslo liudijimo patalpų nuomos veiklai, todėl turėjo prievolę 12 551 Eur nuomos pajamų (8 400 + 4 151) deklaruoti 2016 m. metinės pajamų deklaracijos GPM308P priede „Apmokestinamosios pajamos“ pajamų rūšies kodu 23 (nekilnojamojo daikto nuomos pajamos). Pareiškėja deklaravo 6 000 Eur nuomos pajamų, t. y. 6 551 Eur mažiau; 2) pareiškėja gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas 2016 m. metinėje pajamų deklaracijoje klaidingai deklaravo kaip neapmokestinamąsias. Nustatyta, kad pareiškėja pardavė nekilnojamąjį turtą, neišlaikiusi jo 10 metų, todėl, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatomis, už parduotą Namą su priskirtu žemės sklypu gautos pajamos priskirtos apmokestinamosioms pajamoms ir nėra pagrindo minėto turto pardavimo pajamas pripažinti neapmokestinamosiomis pajamomis, nes nebuvo tenkinama būtina ir imperatyvi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose įtvirtinta sąlyga.

6.2. VMI 2023 m. kovo 10 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-68 patvirtino 15 494 Eur GPM, apskaičiavo 7 914,15 Eur GPM delspinigių, skyrė 3 098,80 Eur GPM baudą.

6.3. Pareiškėja, nesutikdama su VMI Sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2024 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. S-2024/28 (7-2023/208) patvirtino VMI Sprendimą.

Šalies argumentai

6.4. Pareiškėja nesutiko su VMI ir Komisijos sprendimais, teigdama, kad ji realiai / faktiškai gyveno pastatytame Name nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. liepos mėn., iki Namo pardavimo, pateikė šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus, todėl ginče aptariamoms jos gautoms nekilnojamojo turto pardavimo pajamoms yra taikytina GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose numatyta apmokestinimo GPM lengvata / išimtis, pritaikant MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, VMI nepagrįstai nepriskyrė Namo statybos išlaidoms pateiktų dokumentų bendrai 102 553,39 Eur sumai. VMI statybos išlaidas turėjo apskaičiuoti vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu (pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą).

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas, apžvelgęs GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktus, Lietuvos Respublikos gyventojų vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priėjo prie išvados, kad esminė pajamų pripažinimo neapmokestinamosiomis lengvatos taikymo sąlyga yra gyvenamosios vietos deklaravimas Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka. Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 15 dalį asmuo laikomas deklaravusiu gyvenamąją vietą nuo deklaravimo duomenų įrašymo į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą dienos. Gyventojas sprendžia pats kuriame būste ir kada deklaruoti gyvenamąją vietą.

8. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėja žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nusipirko 2011 m. rugsėjo 29 d. ir pastatė vienbutį blokuotą gyvenamąjį Namą. Namas pabaigtas statyti 2013 m. liepos 8 d. Pareiškėja pagal 2016 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4377 Namą (su priskirtais žemės sklypais) pardavė 2016 m. liepos 1 d. Gyventojų registro duomenimis, pareiškėja Name savo gyvenamąją vietą deklaravo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., iki Namo pardavimo (2016 m. liepos 1 d.) gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), nebuvo deklaravusi. Teismo vertinimu, aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja pardavė nekilnojamąjį turtą, neišlaikiusi jo 10 metų, todėl vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatomis, už parduotą namą su priskirtu žemės sklypu gautos pajamos priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja 2016 m. liepos 1 d. pardavė Namą, kuriame teisės aktų nustatyta tvarka iki namo pardavimo nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos (šiame name savo gyvenamąją vietą deklaravo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d.), todėl nėra pagrindo minėto turto pardavimo pajamas pripažinti neapmokestinamosiomis pajamomis, nes nebuvo tenkinama būtina ir imperatyvi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose įtvirtinta sąlyga. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad VMI pagrįstai sprendė, jog pareiškėja gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas 2016 m. metinėje pajamų deklaracijoje klaidingai deklaravo kaip neapmokestinamąsias.

9. Nagrinėdamas pareiškėjos argumentus, kad Name faktiškai gyveno, teismas dar kart pabrėžė, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas yra imperatyvus ir reikalauja, kad parduotame gyvenamajame būste būtų ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai, nepatvirtina, kad parduotame Name buvo pareiškėjos gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka.

10. Teismo įsitikinimu, pareiškėjos teiginiai, kad pareiškėja buvo priversta 2014 m. rugsėjo 4 d. savo gyvenamąją vietą perregistruoti adresu: (duomenys neskelbtini). dėl Europos Sąjungos kaimo plėtros fondo lėšų vaikų darželio toje gyvenvietėje įrengimui, gavimo, vertintina kaip komercinis pareiškėjos interesas ir prisiimta rizika dėl aptariamų GPMĮ nustatytų pajamų iš nekilnojamojo turto apmokestinimo lengvatų praradimo. Anot teismo, byloje nepateikta įrodymų, kad name adresu: (duomenys neskelbtini)., 2014 m. rugsėjo 5 d.– 2015 m. vasario 18 d. nebuvo sąlygų gyventi. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Patikrinimo akto medžiagos matyti, kad pareiškėja šio namo adresu gyvenamąją vietą deklaravo ir laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. balandžio 13 d.

11. Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjos argumentus dėl 2015 m. vasario 18 d. perregistravimo savo ir vaikų gyvenamosios vietos bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tam, kad užtikrintų vaikų teises į gyvenamąsias patalpas. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, kad per nagrinėjamą laikotarpį (dvejus metus iki Namo pardavimo), pareiškėja gyvenamąją vietą deklaravo 5 kartus: nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. – adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 16 d. – adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. – adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. vasario 15 d. – adresu: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjos gyvenamoji vieta buvo registruota, ne tik, kaip teigia pareiškėja, 2015 m. vasario 18 d., bet 2016 m. balandžio 14 d., kuomet su UAB „Philip Morris Baltic“ 2014 m. rugpjūčio 1 d. sudaryta šio buto nuomos sutartis jau buvo nutraukta.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus argumentus dėl Sprendimo ir papildomai pateiktus dokumentus, konstatavo, kad jie nesudaro pagrindo kitaip vertinti VMI nustatytas aplinkybes. Anot teismo, pareiškėja, per dvejus metus iki Namo pardavimo, daugeliu atvejų keisdama deklaruojamą gyvenamąją vietą, prisiėmė riziką dėl aptariamų GPMĮ nustatytų pajamų iš nekilnojamojo turto apmokestinimo lengvatų praradimo. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos apmokestinimo GPM lengvatos imperatyviai nustato, kad jų taikymui yra būtina, jog parduotame gyvenamajame būste būtų ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėja Name ne tik nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos iki šio Namo pardavimo, bet ir šiame ginče neįrodė, jog ji Name faktiškai gyveno. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėja neįrodė buvus kitokį mokestinio teisinio santykio turinį, nei kad nustatė ir vertino mokesčių administratorius pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu.

13. Teismas sutiko su VMI pozicija, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju nepagrįstai rėmėsi Komisijos 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S-106(7-79/2019), kaip suformuota teismų praktika, kadangi ne Komisija, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip aukščiausioji teisminė instancija, administracinėse bylose formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, kuri yra privaloma bendrosios kompetencijos teismams. Tuo tarpu Komisija yra ikiteisminė ginčus nagrinėjanti institucija, kurios sprendimai yra privalomi ginčo šalims.

14. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad VMI neteisingai nustatė pareiškėjos patirtas Namo statybos išlaidas (jos sudaro 102 553,39 Eur, o ne 54 737,90 Eur), atsižvelgęs į MAĮ 70 straipsnį, GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 19 straipsnio 1–3 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinančią minėtas įstatymo nuostatas, iš bylos medžiagos nustatęs, kad VMI, įvertinusi pareiškėjos pateiktus 2011 m. rugpjūčio 19 d. – 2013 m. liepos 8 d. laikotarpio Namo statybos išlaidų dokumentus (sutartis, užsakymus, sąskaitas faktūras, PVM sąskaitas faktūras, kasos aparato kvitus, kvitus, banko sąskaitų išrašus ir kt.) ir patikrinimo metu surinktą informaciją, nustatė, kad dokumentais pagrįstos pareiškėjos patirtos Namo statybos išlaidos sudaro 188 999,03 Lt (54 737,90 Eur), pažymėjęs, kad pareiškėjos pozicija prieštaringa, nes, viena vertus, patikrinimo metu teikė statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus bendrai 102 553,39 Eur sumai, o vėliau VMI pripažinus tinkamomis išlaidomis dalį lėšų, pareiškėja prašė išlaidas nustatinėti išvestiniais būdais, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjai pateikus statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir duomenis apie statybas, nebuvo būtinų sąlygų ir teisinio pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnį (mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą), taip pat statybos išlaidas apskaičiuoti pagal VĮ Registrų centro, UAB „Sistela“ ar kt. duomenis. Teismo įsitikinimu, VMI pareiškėjos mokestinę prievolę pagrįstai nustatė įprastine tvarka, pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad VMI Patikrinimo akte išdėstė priežastis, dėl kurių pareiškėjos pateikti dokumentai 354 096,36 Lt (102 553,39 Eur) sumai nebuvo priskirti Namo statybos išlaidoms, detaliai aprašė, kokios išlaidos ir dėl kokių priežasčių nepriskirtinos statybų išlaidoms. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti Namo statybos išlaidoms nepriskirtos išlaidų sumos, nurodytos komerciniuose pasiūlymuose, lokalinėje sąmatoje, el. laiškuose, apskaitos registruose. Šie dokumentai nėra statybos išlaidas patvirtinantys juridinę galią turintys dokumentai ar nustačius, kad pateikti Namo statybos dokumentai yra be privalomų rekvizitų, pagal operacijos turinį nėra galimybės identifikuoti kas buvo nupirkta, t. y. dokumentai neturi juridinės galios ar iš viso nepateikus statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų tam tikrai sumai. Patikrinimo metu nustatyta, kad kai kurie Namo statybos išlaidas pagrindžiantys dokumentai įtraukti į suvestinę po 2–3 kartus. Taip pat nustatyta, kad tam tikroms išlaidų sumoms pagrįsti nepateikti atsiskaitymo / apmokėjimo dokumentai, paslaugų teikėjas nebuvo įregistravęs verslo liudijimo / individualios veiklos pagal pažymą. Namo statybos išlaidoms patikrinimo metu nebuvo priskirta notaro įgaliojimo tvirtinimo išlaidų, pavogtų metalinių tvoros vamzdžių vertės, virtuvės ir kitų baldų komplektų įsigijimo išlaidų, buitinės technikos įsigijimo išlaidų, kuro įsigijimo išlaidų, žaliuzių įsigijimo išlaidų; konteinerio įsigijimo išlaidų, geriamojo vandens mikrobiologinio tyrimo paslaugų vertės, turto vertinimo, turto draudimo išlaidų, išlaidų už sutartinės hipotekos lakšto sudarymą, įregistravimą, susitarimo pakeitimą. Taip pat Namo statybos išlaidoms nebuvo priskirta gatvės pagrindo įrengimo ir gerbūvio darbų vertė, konstatavus, kad šios išlaidos neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 15 punkto nuostatų. Patikrinimo metu, Namo statybos išlaidoms nepriskirtos langų ir jų montavimo išlaidų vertės pagal tiekėjo pateiktus dokumentus, nustačius, kad šie langai sumontuoti ne Name ir kt. Taip pat patikrinimo metu nebuvo vertinamos suvestinėje nurodytos bei papildomai pateiktos Namo statybos išlaidos, patirtos nuo 2013 m. liepos 9 d., t. y. po Namo statybos užbaigimo.

Atsiliepimas

16. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad pareiškėjos skunde nurodytais 22 atvejais pareiškėjos išlaidos nevertintinos kaip Namo statyboms priskirtinos išlaidos, ir pažymėjo, kad jų nekartoja, nes VMI pasisakė dėl kiekvieno iš jų.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismo įsitikinimu, mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, kad mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teismo vertinimu, pareiškėja į bylą nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir / arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą, nei tai padarė VMI.

18. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis išdėstytais motyvais teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju savo sprendimą tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis, o pareiškėja jų nepaneigė.

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju skundo reikalavimai dėl VMI Sprendimo panaikinimo atmestini, todėl pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl galimai nepakankamai motyvuoto Komisijos sprendimo, netinkamų, pareiškėjos nuomone, įrodymų vertinimo nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas jų nenagrinėja ir dėl to plačiau nepasisako.

20. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius ir Komisija, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti VMI Sprendimą ir Komisijos sprendimą.

III.

21. Pareiškėja R. N. v. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

22.1. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo faktą, neišsamiai vertino pateiktus įrodymus, susijusius su faktine gyvenamąja vieta. Nagrinėjamu atveju turėjo būti atsižvelgta į turinio viršenybės prieš formą principą, taip pat į Komisijos praktiką panašiu klausimu.

22.2. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, susijusius su realiu turto panaudojimu, patvirtinančius, kad faktiškai 2012–2016 m. laikotarpį gyveno Name, tačiau teismo jie nebuvo įvertinti. Faktinį pareiškėjos gyvenimą Name 2012–2016 m. laikotarpiu patvirtina su AB „Lesto“ 2012 m. balandžio 5 d. sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis dėl Namo; priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita 2012–2016 m. laikotarpiu; su AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. sudaryta gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis bei UAB „Ignitis“ priskaitymų ir mokėjimų ataskaita už gamtines dujas 2012–2016 m. laikotarpiu; banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad buvo vykdomi mokėjimai AB „Lesto“. Teismas nevertino fakto, kad Namas nebuvo niekam perleistas, nebuvo sudaryta nuomos sutartis, pareiškėja su šeima Namą statėsi sau, nesiekdama komercinių tikslų. Byloje buvo teikiamos pareiškėjos šeimos nuotraukos, kurios įrodo, kad pareiškėja Name gyveno daugiau nei 2 metus.

22.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvestionavo įrodymus, kad pareiškėja neturėjo kitos gyvenamosios vietos. Nors ir dėl Europos Sąjungos kaimo plėtros fondo lėšų vaikų darželiui toje gyvenvietėje įrengimui, nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. – 2015 m. vasario 18 d. pareiškėja deklaravo gyvenamąją vietą mamos name adresu (duomenys neskelbtini), ten nebuvo realių sąlygų gyventi. Patalpos buvo ruošiamos darželio veiklai vykdyti. Be to, vaikų darželis „Riešiukas“ nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. buvo registruotas adresu (duomenys neskelbtini), tad pareiškėja su mažamečiais vaikais neturėjo jokių realių galimybių ten gyventi. Faktą, kad pareiškėja toliau gyveno Name pagrindžia tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas UAB „Philip Morris Baltic“ nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. Nuomos sutartis buvo nutraukta 2016 m. vasario mėn. Šiame bute, kai pastarasis buvo išnuomotas, savo gyvenamąją vietą deklaravo nuomininko UAB „Philip Morris Baltic“ darbuotoja kartu su savo partneriu. Be to, VMI 2016 m. gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje priskaičiavo pajamas gautas už buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą, tad tai dar vienas įrodymas, kad pareiškėja faktiškai jame negyveno. Be to, pareiškėja parduodama Namą nesiekė komercinių tikslų, o tai padarė siekdama saugumo savo vaikams, nes grėsmė kėlė kaimyno grasinimai.

22.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė galimybę taikyti MAĮ 70 straipsnį dėl Namo statybos išlaidų. VMI, turėdama galimybę apskaičiuoti Namo medžiagų ir sąnaudų išlaidų vertę, nesirėmė VĮ Registrų centro, UAB „Sistela“ ar VMI duomenų bazės duomenimis, pateiktų lokalinių sąmatų duomenimis. Taip pat, mokestinio patikrinimo metu pareiškėja VMI nurodė, kad Namas buvo statomas ūkio būdu vieno iš (duomenys neskelbtini) bendrijos kaimyno. Kaimynas organizavo ir statė kelis bendrijos namus, supirkinėjo medžiagas. VMI nesirėmė kitų gyventojų VMI pateiktose deklaracijose bei VĮ Registrų centrui pateiktais duomenimis, kuriuose nustatyti gyvenamųjų namų pirkimo-pardavimo sandoriai ir deklaruotos statybos išlaidos. Mokesčių administratoriui teisės aktai nedraudžia naudotis statistiniais leidiniais, žinynais ir katalogais. Dėl VMI patikrinimo metu patiriamo streso, pareiškėją ištiko insultas, ji buvo komoje, tačiau dėl to nebuvo stabdomas VMI patikrinimas, pratęsiami terminai iki kol pareiškėja atsigaus ir turės jėgų tęsti reikalaujamų dokumentų ir įrodymų rinkimą. VMI ne tik nestabdė patikrinimo, tačiau informuota apie pareiškėjos kritinę sveikatos būklę priėmė sprendimus ir surašė Patikrinimo aktą. Dėl šių aplinkybių pareiškėja negalėjo net pradėti mokestinio ginčo, dėl to Komisija atnaujino skundo pateikimo terminą. Teismas pažeidė mokesčių mokėtojų lygybės principą, pripažindamas, kad VMI teisingai nustatė, jog nebuvo būtinų sąlygų mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4.4. papunktyje numatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas ir tuomet, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigą saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais).

Atsiliepimas

23. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

24.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą, aiškiai nurodo, kad minėtas teisinis reguliavimas imperatyviai reikalauja, kad parduotame gyvenamajame būste būtų ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl minėtų lengvatų taikymo yra konstatavęs, jog visos analizuojamoje teisės normoje įtvirtintos pajamų pripažinimo neapmokestinamosiomis sąlygos yra būtinosios, todėl neišpildžius nors vienos iš sąlygų, nėra pagrindo pripažinti pajamas neapmokestinamosiomis. Pareiškėja pardavė nekilnojamąjį turtą, neišlaikiusi jo 10 metų, parduotame Name teisės aktų nustatyta tvarka iki Namo pardavimo nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos, per vienerius metus nuo Namo pardavimo už Namą gautų lėšų nepanaudojo kito gyvenamojo būsto įsigijimui, todėl patikrinimo metu, įvertinus nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitiko GPMĮ 17 straipsnio 28, 53, 54 dalyse nustatytų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų neapmokestinimo sąlygų.

24.2. Dėl pareiškėjos argumentų susijusių su turinio viršenybės prieš formą principo netaikymo ir pareiškėjos pateiktų įrodymų apie pareiškėjos faktinę gyvenamąją vietą, pažymėtina, kad nėra pagrindo Namo pardavimo pajamas pripažinti neapmokestinamosiomis pajamomis, nes nebuvo tenkinama būtina ir imperatyvi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punkte įtvirtinta sąlyga. Pareiškėjos pateikti įrodymai (komunalinius mokėjimus patvirtinantys dokumentai, nuotraukos, pranešimas apie nuomos sutarties nutraukimą, pažyma apie gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis) vertintini kritiškai, kaip nepagrindžiantys pareiškėjos įrodinėjamų aplinkybių. Be to, nustačius, kad gyventojas parduotame gyvenamajame būste gyvenamosios vietos įstatymo nustatyta tvarka nebuvo deklaravęs, aplinkybė, kad jis faktiškai gyveno parduoto gyvenamojo būsto adresu taikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostatas, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką jokios reikšmės neturi.

24.3. Komisija pagrįstai vertino, kad ginčo situacijoje nėra pagrindo pagrįstu pripažinti pareiškėjos dėstomą teiginį, jog dėl Europos Sąjungos kaimo plėtros fondo lėšų vaikų darželio toje gyvenvietėje įrengimui gavimo pareiškėja buvo priversta 2014 m. rugsėjo 4 d. savo gyvenamąją vietą perregistruoti adresu (duomenys neskelbtini). Tokią pareiškėjos poziciją Komisija pagrįstai vertino kaip komercinį pareiškėjos interesą ir prisiimtą riziką dėl aptariamų GPMĮ numatytų pajamų iš nekilnojamojo turto apmokestinimo lengvatų praradimo. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog name, adresu (duomenys neskelbtini)., 2014 m. rugsėjo 5 d. – 2015 m. vasario 18 d. nebuvo sąlygų gyventi, neįrodyta. Be to, iš Patikrinimo akto medžiagos matyti, kad pareiškėja šio namo adresu gyvenamąją vietą deklaravo ir laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. Kritiškai vertintina ir pareiškėjos pozicija, jog, ji 2015 m. vasario 18 d. perregistravo savo ir vaikų gyvenamąją vietą bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tam, kad užtikrinti vaikų teises į gyvenamąsias patalpas ir tuo pat metu turėti galimybę parduoti Namą, tačiau realiai jame negyveno, nes nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. šis butas buvo išnuomotas UAB „Philip Morris Baltic“ (jame gyveno šios įmonės darbuotoja). Komisija, pasisakydama dėl šių pareiškėjos argumentų, teisingai akcentavo, kad vertinant nagrinėjamą laikotarpį (dvejus metus iki Namo pardavimo), pareiškėja gyvenamąją vietą deklaravo 5 kartus: nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. vasario 18 d. – adresu (duomenys neskelbtini); nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 16 d. – adresu A. (duomenys neskelbtini); nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. – adresu (duomenys neskelbtini); nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. vasario 15 d. – adresu (duomenys neskelbtini) Taigi, bute, adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjos gyvenamoji vieta buvo registruota, ne tik, kaip teigia pareiškėja, 2015 m. vasario 18 d., bet 2016 m. balandžio 14 d., kuomet su UAB „Philip Morris Baltic“ 2014 m. rugpjūčio 1 d. sudaryta šio buto nuomos sutartis jau buvo nutraukta.

Šalies argumentai

24.4. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius Namo statybos išlaidas turėjo apskaičiuoti vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu (pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą). Pareiškėja pateikia prieštaringą poziciją, viena vertus patikrinimo metu teikdama statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus bendrai 102 553,39 Eur sumai, kita vertus, vėliau mokesčių administratoriui pripažinus tinkamomis išlaidomis dalį lėšų, pareiškėja teikia prašymą išlaidas nustatinėti išvestiniais būdais, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, prieštarauja jos pačios pirminei pozicijai apie patirtas išlaidas. Pareiškėjai pateikus statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir duomenis apie statybas, nebuvo būtinų sąlygų ir teisinio pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnį (mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą), taip pat statybos išlaidas apskaičiuoti pagal VĮ Registrų centro, UAB „Sistela“ ar kt. duomenis, todėl pareiškėjos mokestinė prievolė nustatyta įprastine tvarka, pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus. Patikrinimo akte yra išsamiai aprašyta, kokios išlaidos ir dėl kokių priežasčių nepriskirtinos statyboms išlaidoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, paliko galioti VMI Sprendimą ir Komisijos sprendimą.

26. Apeliaciniame skunde pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinant VMI Sprendimą ir Komisijos sprendimą. Anot pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas formaliai taikė GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktų nuostatas, todėl buvo paneigta pareiškėjos teisė į nustatytą GPMĮ lengvatą. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas taip pat nepagrįstai nepripažino reikšmingos dalies gyvenamojo namo statybos bei įrengimo išlaidų; be to, VMI statybos išlaidas turėjo apskaičiuoti vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu (pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą).

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėja mano, jog tiek atsakovas, tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas formaliai aiškino GPMĮ nuostatas, pagal kurias, jos nuomone, ji turi teisę į GPM lengvatą. Pabrėžtina, kad GPM lengvata yra numatyta kaip GPM išimtis, todėl GPMĮ nuostatos, nustatančios lengvatas, negali būti aiškinamos plečiamai. Antai, Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2164/2011 nustatyta, kad mokesčio lengvata ir jos turinys negali būti aiškinami plečiamai. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad šioje byloje turėtų būti taikomas turinio viršenybės prieš formą principas, atmetami, nes GPMĮ nuostatos, nustatančios lengvatas, turi būti aiškinamos pažodžiui (lot. expressis verbis).

29. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkte nustatyta, kad GPM neapmokestinamosios pajamos yra pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam, kad gautos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą būtų neįskaitomos į GPM apmokestinamąsias pajamas, turi būti nustatytos šios būtinosios sąlygos: 1) tokias pajamas asmuo gavo pardavęs ar kitaip perleidęs nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame jis trumpiau nei 2 metus teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaravęs gyvenamąją vietą; 2) pajamas iš tokio būsto pardavimo asmuo per vienerius metus nuo pardavimo panaudoja kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame jis teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui. LVAT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas imperatyviai reikalauja, kad parduotame gyvenamajame būste būtų ir gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. LVAT dėl minėtų lengvatų taikymo taip pat yra konstatavęs, jog „visos analizuojamoje teisės normoje įtvirtintos pajamų pripažinimo neapmokestinamosiomis sąlygos yra būtinosios, todėl neišpildžius nors vienos iš sąlygų, nėra pagrindo pripažinti pajamas neapmokestinamosiomis“ (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-614-556/2018, 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-307-442/2020).

30. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių ir kitų šiame įstatyme nustatytų duomenų pateikimas gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog asmuo deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jeigu vienu metu gyvena keliose vietose. Nustačius, kad gyventojas parduotame gyvenamajame būste gyvenamosios vietos įstatymo nustatyta tvarka nebuvo deklaravęs, aplinkybė, kad jis faktiškai gyveno parduoto gyvenamojo būsto adresu taikant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostatas, jokios reikšmės neturi (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-614- 556/2018, 2019 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3822-968/2019, 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-307-442/2020). Taigi, iš aptarto matyti, kad esminė pajamų pripažinimo neapmokestinamosiomis lengvatos taikymo sąlyga yra gyvenamosios vietos deklaravimas Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka. Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 15 dalį asmuo laikomas deklaravusiu gyvenamąją vietą nuo deklaravimo duomenų įrašymo į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą dienos. Kuriame būste ir kada deklaruoti gyvenamąją vietą sprendžia pats gyventojas.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad VMI pagrįstai sprendė, jog pareiškėja gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas 2016 m. metinėje pajamų deklaracijoje klaidingai deklaravo kaip neapmokestinamąsias. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nusipirko 2011 m. rugsėjo 29 d. ir pastatė vienbutį blokuotą gyvenamąjį Namą. Namas pabaigtas statyti 2013 m. liepos 8 d. Pareiškėja pagal 2016 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4377 Namą (su priskirtais žemės sklypais) pardavė 2016 m. liepos 1 d. Gyventojų registro duomenimis, pareiškėja Name savo gyvenamąją vietą deklaravo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., iki Namo pardavimo (2016 m. liepos 1 d.) gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), nebuvo deklaravusi. Taigi, pareiškėja pardavė nekilnojamąjį turtą, neišlaikiusi jo 10 metų, todėl vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatomis, už parduotą namą su priskirtu žemės sklypu gautos pajamos priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Be to, pareiškėja 2016 m. liepos 1 d. pardavė Namą, kuriame teisės aktų nustatyta tvarka iki namo pardavimo nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos (šiame name savo gyvenamąją vietą deklaravo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d.), todėl nėra pagrindo minėto turto pardavimo pajamas pripažinti neapmokestinamosiomis pajamomis, nes nebuvo tenkinama būtina ir imperatyvi GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose įtvirtinta sąlyga.

32. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaikė atsakovo vertinimą, kai šis, esą, nepagrįstai nepripažino reikšmingos dalies gyvenamojo namo statybos bei įrengimo išlaidų, pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-473-968/2025 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos požiūriu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Antai, pirmosios instancijos teismas pritarė VMI atliktam įrodymų vertinimui (žr. šios nutarties 15-16 punktus).

33. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, jog VMI turėjo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas, t. y. statybos išlaidas apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šioje byloje pareiškėja pateikia prieštaringą poziciją, viena vertus, patikrinimo metu teikia statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus bendrai 102 553,39 Eur sumai, kita vertus, vėliau mokesčių administratoriui pripažinus tinkamomis išlaidomis dalį lėšų, pareiškėja teikia prašymą išlaidas nustatinėti išvestiniais būdais, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: kitaip tariant, jos prašymas taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas prieštarauja jos pačios pirminei pozicijai apie patirtas išlaidas. Pareiškėjai pateikus statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir duomenis apie statybas, nebuvo būtinų sąlygų ir teisinio pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnį (mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą), todėl pareiškėjos mokestinė prievolė nustatyta įprastine tvarka, pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

35. Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, jai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. N. v. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta PelienėRasa Ragulskytė-MarkovienėErnestas Spruogis